Nesenai
per vieną iš lietuviškų televizijos kanalų man teko
matyti siužetą apie „mokslinių“ sukčių įmonę, kuri
dideliuose Diuaro induose, kuriuose pripilta skysto azoto, vis dar
saugo jų apgautų žmonių naujagimių placentas, iš kurių jie
žada ateityje prigaminti kamieninių ląstelių ir jomis ateityje
gydyti šių ląstelių donorus, priauginti jiems kokį sugedusį
organą: širdį, kepenis, penį ir panašiai.
Tereikia paieškos
sistemoje surinkti žodžius „žmogaus kamieninės ląstelės“ ir
pasipila melagingos publikacijos, adresai panašių „mokslinių“
įmonių.
Norėdamas padėti
klaidinamiems, kad jie nepakliūtų į sukčių spąstus, nešvaistytų
be reikalo savo pinigus, kviečiu juos pažiūrėti prof. Sergejaus
Saveljevo video „Kamieninės ląstelės“. Žemiau pateikiu
pasakojimo santrauką lietuviškai.
Prof. Sergejus Saveljevas
pasakoja:
Nesenai Rusijoje buvo
leidžiami bent trys žurnalai, skirti kamieninėms ląstelėms. Jie
jau numirė. Iš kur kilo visa ši kamieninė istorija? Yra oficiali
versija, kad jas sugalvojo mokslininkas Džeimsas Tomsonas iš JAV
Viskonsino valstijos. Jis 1998 metais sugalvojo, kad yra tokios
ląstelės, kurios turi kamienines savybes. Kas tai per savybės?
Buvo padaryta prielaida, kad visuose organuose gali gyventi
„kamieninės ląstelės“, kurios gali gyventi kiek tik reikia
ilgai. Be to jos išlaiko savo nuostabias embrionines funkcijas.
Tarytum, tokie „embrioniniai konservai“, ir jeigu juos kažkokiu
tai būdų stimuliuoti, jos gali virsti į bet kokį audinį arba
organą. Tai stebuklinga paslaptis pratęsti gyvenimą, kad koks nors
oligarchas alkoholikas galėtų išsiauginti sau kepenis, jos išaugs,
jos prigis, iš nuosavų ląstelių, ir jis toliau galės gerti
nuostabius ir labai brangius gėrimus. Kodėl gi neišsiauginus
širdies? Vienam JAV milijardieriui penkis kartus buvo persodintas
širdis, bet neišaugino jam širdies iš kamieninių ląstelių.
Neįvyko toks paradoksas. Šitas Tomsonas nieko naujo nesugalvojo. 19
amžiaus pradžioje pasirodė knygelė „Žmogaus susirgimų gydymas
įvairių gyvūnų audiniais“. Kai medicina buvo embriono būklėje.
Tuomet gydytojai vakaruose priėjo išvados, kad norint pagydyti
pavyzdžiui širdį, reikia išimti iš gyvūnų širdį ir
blogiausiu atveju ją sumaitinti, o dar geriau - suleisti į veną.
Minėtoje knygelėje buvo išdėstytos metodikos, kaip reikia gydyti.
Farmakologija buvo užuomazgos būklėje. Biologiškai aktyvias
medžiagas buvo sunku išskirti iš augalų ir gyvūnų. Jau 19 ir 20
amžių sandūroje buvo aišku, kad tai yra savotiška alchemija.
Užsimezganti imunologija atnešė supratimą, kad prisiuvus svetimą
pirštą jis atmetamas. Tada buvo sugalvota autohemoterapija. Kas tai
yra? Tai yra nespecifinė stimuliacija. Kraujas įtraukiamas su
švirkštu, kuriame yra destiliuoto vandens, jis lizuojasi ir
sušvirkščiamas atgal. Tai sukelia imuninės sistemos stimuliavimą.
Tai buvo naudojama gydyme trofinių žaizdų.
Nauja ideologija išaugo
iš to, kad studentus mokė seni profesoriai nukvailinti ankstesnės
patirties, atneštos iš 18-to šimtmečio. Prie Miuncheno 30 -
dešimtaisiais metais veikė klinika. Jai vadovavo Šmitas. Jis
propagavo fetalinę terapiją. Fetus – embrionas. Naudojo triušio
embrioną, kurie mažiausiai perneša žmogaus infekcijas. Jis
naudojo šias ląsteles, kad išvesti ligonius iš komos. Tam tikri
pasiekimai buvo. Sugalvojo vėliau gydyti žmogaus ląstelėmis.
D.Thomsonas tuomet
paskelbė apie gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Kardiomiocitai,
neva, buvo pastebėti mirusioje širdies citologiniuose
pavyzdžiuose. Tai įvyko po moters kraujo perpylimo vyrui. Šis
pranešimas buvo paneigtas, bet paneigimo niekas nepastebėjo.
Procesas buvo paleistas.
Tūkstančių sandūroje
Minesotoje atsirado Katerina Verfail. Ji sugalvojo sukurti žmogaus
kamieninių ląstelių banką. Buvo imama paprasta ląstelė ir
ypatingo kultivavimo keliu gaunama 200 tipų žmogaus ląstelių.
Toliau jos naudojamos medicinos tikslams. Visos kultivuojamos
ląstelės formuoja fibroblastus. Sukčiai jas vadina atauginėmis
ląstelėmis, mezenchiminėmis ląstelėmis, dendritinėmis
ląstelėmis ir kitais vardais, kad užmaskuoti tai, kad po poros
persėjimų jos virsta fibroblastų sankaupa. Verfail ėmė
fibroblastus, iš kurių apart kolageno niekas nesusidaro, ir toliau
darė nuostabią manipuliaciją. Pvz. imama kremzlė, smulkiai
sumalama, išpilama į kultūra, natūralu, kad alkani fibroblastai
juos praryja. Visa tai nuplaunama, o po to monokloninių antikūnų
metodu įrodoma, kad fibroblastai, kurie imamai vadinti
mezenchiminėmis ląstelėmis, virsta į kremzlę. Kodėl? Nes jų
viduje yra kremzlė. Verfail buvo sukurtas institutas, bet kamieninių
ląstelių ten neliko, apsiribojama kraujo ląstelėmis.
2003 metais, po kelių
melagingų publikacijų, apie „kamieninių ląstelių“
panaudojimo stebuklus, atsirado masė nenaudėlių, kurie ėmė
parazituoti ant to melo. Prasideda gydymas. Ką galima „gydyti“?
Pasirodo, kad milžinišką
skaičių ligų: neurologines, hepatozę, opaligę, cerozę, autizmą,
smegenų traumą. Kur tik nekiši „kamienines ląsteles“ viskas
gyja. Rezultatas – pinigų praradimas pas tuos, kas tuo gydosi.
Kokie mechanizmai
neleidžia vykti šiam stebuklingam gydymui.
Kame problema?
Nespecifinė stimuliacija gali būti? Gali būti. Bet sukčiai
pasakoja, kad šio ląstelės nukeliaus į organus, tenai apsigyvens.
Bet kas bus jei eksperimentiniams gyvūnams įvesti užmuštas
ląsteles kelis kartus. Niekas nevyksta. Šmitas naudojo
liofilizuotus audinius. Tai nespecifinis stimuliavimas. Kad
ląstelės kažkur nukeliauja ir ima kažką ten remontuoti yra
bepročio kliedesiai, už kurių užkimba tik naivuoliai. Iš
radijo klausytojų tokių buvo 3 procentai, ką parodė laidos metu
atlikta apklausa. Yra ir pavojus. Neduok Dieve, jums injekuos gyvas
ląsteles. Pavyzdžiui: mūsų radijo vyriausiam redaktoriui Darenko
siaubingai pasisekė. Aš maždaug žinau, kur jam įkišo
kamienines ląsteles. Ačiū Dievui, kad jas įkišo jam visiški
beraščiai, kurie nežino, kad tam, kad išsaugoti gyvas ląsteles,
reikia žeminti temperatūrą po laipsnį per minutę iki minus 80
laipsnių ir turi būti ląstelių monosluoksnis. To niekada
nesilaikoma, todėl jam buvo injekuojama šaldymu nužudytos
ląstelės. Todėl jis gyvas ir su mumis. Tai didžiulė laimė. Bet
įsivaizduokime, kad jiems injekavo, neduok Dieve, gyvas ląsteles.
Embrioninės ląstelės, kurių nesibaigęs heiflikas - ląstelių
pasidalinimų skaičius. Žmogaus ląstelės pasidalina 50-54 kartus.
Po to ląstelės miršta. Pas augalus haiflikas yra 95 ciklų. Todėl
Mičiurinas galėjo prakišti savo vegetatyvinio augalų dauginimo
metodus. Nuvažiuokite į Mičiurinską. Jūs ten tų veislių
nerasite. Jos išsigimė.
Jūs įsivaizduokite, kad
jūs nuvykote į rytus ir tenykščiai gydytojai injekavo jums
kamienines ląsteles. Žmogus numirė, su kraujo perpylimu užkrėtus
vėžiu. Bet kuris patologoanatomas ieškos pirminio vėžio židinio,
nuo kurio išplito metastazės. Jei židinio nėra, už vienos vietos
galima imti tuos didžiuosius gydytojus, ir su jais teistis iki
pamėlynavimo. Jei židinio nėra, reiškia jie su gyvomis
kamieninėmis ląstelėmis jus juo užkrėtė. Tokiu būdu, tai
tikras kriminalas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą