Lietuvių didvyrių niekintojai nutyli apie žydų kapitalo vaidmenį nacistinės Vokietijos sukūrime

Užsienio ir Lietuvos žydai, juos aptarnaujantys pigiai parsiduodantys lietuviški pseudoistorikai, apsivogę degeneratai iš Vilniaus savivaldybės, pastaruoju metu labai susidomėjo antrojo pasaulinio karo laikų istorija. Jie labai stengiasi rasti kokį Holokausto šiaudelį tuometinių iškilių lietuvių akyse, tuo pretekstu draskyti gatvių pavadinimus, plėšti nuo sienų atminimo lentas. Tuo pat metu jie niekaip nenori pastebėti žydijos akyje stovinčio šieno vežimo: žydų tautybės pasaulio pinigų šeimininkų, kurie savo finansų pagalba iš Miuncheno aludės efreitoriaus Adolfo Šekelgruberio (šekelių rinkėjo), pagamino Hitlerį, kurie sukūrė fašistinės Vokietijos karo pramonę, finansavo žygį „drang nach Osten“, sukūrė ekonomines prielaidas vykti Holokaustui.

Romanas Polanskis puikiame filme „Pianistas“ atpasakoja autentišką Varšuvoje karo metu gyvenusio pianisto Vladislavo Špilmano istoriją. Vienoje scenoje pianisto šeima kalba apie tai, kad JAV ir Anglijos bankininkai ateis jiems į pagalbą, neleis žydų nužudyti. Ši viltis buvo labai didelė, dezorientavo Varšuvos, kitus Rytų Europos žydus, atėmė ryžtą priešintis, bėgti.

Straipsnyje „Anglų-Amerikiečių verslas su nacistais“ prof. Valentinas Katasonovas rašo, kad šiandien beveik nesiginčijama, kad anglosaksiškas kapitalas finansavo Vokietijos ekonomiką ir padėjo militarizuoti Trečiąjį reichą. Paprastai yra pateikiami 1924-1929 metų skaičiai, kuomet buvo realizuojamas Daueso planas (Dawes Plan) , kurio esmė buvo sumažinti reparacijų naštą Veimaro respublikai ir stiprinti jos ekonomiką amerikiečių-anglų bankininkų kreditais ir investicijomis.

Pagrindinę rolę stabilizuojant Vokietijos ekonomiką trečiąjį dešimtmetį suvaidino JAV (70%) ir Didžiosios Britanijos paskolos. Buvo suteikta 800 milijonų auksinių markių paskola, o po to buvo išduotos 20-30 metų trukmės paskolos makroekonomikos modernizavimui. Bendra suma užsienio investicijų 1924–1929 metais pasiekė 21 milijardus auksinių markių ir du kartus viršijo reparacijų išmokas. Reichsbanko prezidentas Hjalmar Schacht pažymėjo, kad „Vokietija per 5 metus gavo tiek pat užsienio paskolų, kiek jų gavo Amerika per 40 metų iki Pirmojo pasaulinio karo“.

Situacija pasikeičia 1929 metais, prasidėjus pasaulinei finansų krizei. Investicijos ir Kreditai Vokietijai nutrūksta. 1932 metais krizę keičia depresija. 1933 metais į valdžią ateina Hitleris.

Vokietijoje įvyksta „ekonominis stebuklas“.

1933 metais H.Schacht grįžo į Reichsbanko valdovo postą ir išvyko į JAV ir Londoną. Čia jis susitiko su JAV prezidentu ir stambiausiais bankininkais. Gavo 1 milijardo dolerių kreditų. Iš Anglijos jis gavo dar du milijardus kreditų, sustabdymą mokėjimų už ankstesnes skolas. Vašingtonas ir Londonas paramą Vokietijai ima teikti ne taip atvirai, dangsto ją ypatingomis prekybos sąlygomis tarp anglosaksų ir Trečiuoju reichu.

Prof. Valentinas Katasonovas rašo:

„Pirmiausiai, prekių pirkimai iš JAV ir Anglijos vyko naudojant komercinius kreditus. Tokie kreditai numato atidėjimus mokėjimų už importą (nuo mėnesio iki metų) ir yra įprastinė praktika tarptautinėje prekyboje. Anglų-anerikiečių eksportuotojai, gaudami savo bankų palaikymą, galėjo teikti komercinius kreditus Vokietijos partneriams ir ilgesniems terminams. Ir taip, bankų kreditus pakeitė komerciniai kreditai.

Antra, Trečias reichas paskelbė apie „valiutinę eutarkiją“, kas reiškė apribojimus ir draudimus laisvai naudoti reichsmarkę tarptautiniams atsiskaitymamas. Prekyboje su Vokietija buvo naudojama barterinė schema. Tačiau tai nebuvo klasikinis barteris, numatantis prekybos balansą. Vokietija galėjo turėti prekybos proficitą, kurį dengė partneriai konvertuojama valiuta (funtais sterlingų ir doleriais). Tai yra Trečiąjam reichui buvo suteiktas valiutos šaltinis pirkimams pasaulio rinkoje, siekiant perginkluoti ekonomiką ir pasiruošimui karui.

1934 metų birželį buvo pasirašytas anglų-vokiečių „transfertinis“ susitarimas, kuris, kaip pažymėjo anglų istorikas Neil Forbes, tapo vienu iš „atraminių stulpų britų politikos Trečiojo reicho atžvilgiu. (Neil Forbes. Doing Business With the Nazis. Britain's Economic and Financial Relations With Germany, 1931-1939. London: Frank Cass, 2000, p. 97).“

Savo straipsnyje Katasonovas pateikia ir kitus nacistinės Vokietijos prekybos pikantiškų ypatumų pavyzdžius ir pažymi, kad Vokietijos ekonomika buvo, greičiau „amerikietiškai-vokiška“.

Iki Hitlerio atėjimo į valdžią momento, Amerikos kapitalas kontroliavo visas strategines Vokietijos pramonės šakas – 278 firmas ir koncernus.

Reichsbanko vadovas H.Schacht įvedė draudžiamuosius mokesčius kapitalo išvedimo į užsienį, uždraudė užsieniečiams išvesti iš Vokietijos dividendus, procentus ir kitokias investicines pajamas.

1936 metais virš šimto JAV korporacijų turėjo Vokietijoje įmones arba bendradarbiavo su vietos įmonėmis. Tik pas „Diupont“ Vokietijoje buvo trys sąjungininkai. Pagrindiniai: „IG Farben“, „Standard oil“. Pastaroji į Vokietijos ekonomiką buvo investavusi 120 milijonų dolerių, GM- 35, o Ford – 17,5.

Katasonovo nuomone, šie amerikiečių korporacijų veiksmai atrodo iracionalūs, neatitinka verslo logikos, kurio vienintelis tikslas – maksimalus pelnas. Pinigai buvo investuojami negrįžtamai.

JAV ir Anglijos bankininkai, kurių absoliuti dauguma buvo žydų tautybės, neskubėjo, jie suprato, kad Vokietija turi pradėti karą, laimėti jį, tuomet jiems tektų gigantiškas laimikis, kuris garantuotų procentų išmokėjimą ir užgesintų pagrindinę skolos sumą.

Rytų Europos žydų likimas karo pradžioje, iki lemiamo Hitlerio kariuomenės sutriuškinimo prie Stalingrado ir Kursko, žydų bankininkus mažai tejaudino.

https://www.fondsk.ru/news/2019/10/09/anglo-amerikanskij-biznes-s-nacistami-49197.html

(bus tęsinys)

Šis straipsnis, kaip ir visi kiti, skelbiamas mano portale:https://manolietuva.com/?p=349