Žemiau pateikiu Prancūzijos žurnalistės Elenos Kondratjevos-Salgero straipsnio "Nuginkluoti be dantų" vertimą.
Kai 1975 m. populiarus prancūzų bardas Renault parašė savo garsiąją dainą "Šešiakampis", soti ir žydra Prancūzija, besimėgaujanti, atrodytų, nekintamu komfortu, vis dar mėgavosi 1968 m. gegužės iliuzijomis.
Klestinčių "revoliucionierių" pasaulyje, kuriame taip norėjosi "drausti uždrausti" (jei kas pamiršo, tai buvo vienas iš to meto šūkių), pati sąvoka "policija" buvo pasmerkta iš pat pradžių ir buvo pasmerkta griežčiausiai kritikai bei nenumaldomam nepritarimui.
"Prancūzija - mentų šalis, - dainavo "Renault", - kiekviename kampelyje jų yra šimtas. Jie nebaudžiamai žudo, kad viešoji tvarka būtų užtikrinta!"
Politinio korektiškumo aušroje atsidūrusi Prancūzija ką tik pasveikino socialistą prezidentą Miteraną ir su baltu paltu veržėsi į žmogaus teisių eros pragarą. Artėjančių permainų šviesulys buvo pats prezidentas, apie kurį jo naujasis kultūros ministras Žakas Langas, atvirai netradicinės orientacijos ir tų pačių vertybių žmogus, entuziastingai pareiškė: "Pagaliau išėjome iš tamsos!". Šie žodžiai tam tikra prasme pasirodė pranašiški, žvelgiant iš šiandienos istorijos taško: kas tada iš tamsos išėjo į ryškią šviesą, dabar atrodo akivaizdžiau....
Bardas Renault taip pat daug dainavo apie tai, kokie mieli vaikinai - tada ne tokie gausūs migrantai, Magribo šalių ir kitų šalių čiabuviai, kadaise visų engiami, o šiandien neaišku kieno engiami. Ir apie tai, kaip gėdingai su šiais vaikinais elgiasi policininkai.
"Prancūzija - tai vienas smirdantis priemiestis, kaip mano bičiulis Mohamedas sako policininkams", - dainavo "Renault" ("Chanson du loubard").
Tiesa, neprireikė viso gyvenimo, kad bardas Renault dainuotų ir kalbėtų kitaip. Ir ne dėl to, kad "gėdingi mentai" su juo blogai pasielgė. Renault dukra užaugo, ir jis staiga atidavė ją ne į valstybinę mokyklą, liaupsinamą jo proletariniuose tekstuose, o į privačią, griežtai uždarą buržuazinę įstaigą, kurioje ne visi lygūs, giriama tik už nuopelnus ir draudžiama viskas, kuo paprastai laisvai kvėpuoja žmonės baltais paltais.
Į kandžius žurnalistų klausimus Renault staiga aštriai atsakė, kad nori, jog jo vienintelis vaikas gautų tikrą išsilavinimą ir neturėtų galimybės susipažinti su Paryžiaus priemiesčių ir blogą reputaciją turinčių rajonų realijomis, kur visokios gaujos paprastiems žmonėms neduoda ramybės.
Tuo metu visiems jau buvo aišku, kam dainininkas klijuoja kolektyvinį terminą "visokios padugnės". Jau tada visas gyvenimo sritis užvaldęs politinis korektiškumas tiesiogine prasme pasireiškė kaip chunta, vienu paklusnios žiniasklaidos, kuri akimirksniu atšalo bardo Renault atžvilgiu, mostelėjimu ranka kūrė ir naikino šlovę bei gėdą.
Paaiškėjo, kad per prabėgusius metus niūri tikrovė pasiekė ne tik daugiasluoksnius Paryžiaus rajonus, bet net ir kai kurių žmonių baltais paltais savijautą. Bardas Renault atidžiau įsižiūrėjo, susimąstė ir nuliūdo. Jis nenorėjo kategoriškai keisti savo atkakliai socialistinių pažiūrų, kad ir norėdamas pagerbti mylimo senelio komunisto atminimą. Tapo neįmanoma paneigti, kad tikrovė grubiai sugriovė visas socialistines iliuzijas. Beliko manevruoti ir prisitaikyti, stengiantis pernelyg akivaizdžiai neprarasti veido ir reputacijos.
Bardas Renault pasitraukė į buvusių įžymybių šešėlį, retkarčiais padainuodamas ką nors neutralaus ir taikdariško, senstantis ir skendintis chroniškame alkoholizme. Išardė šeimą, pragėrė naują ir vėl liko vienas.
Tada jis staiga vėl pasirodė arenose su netikėtu hitu, kuris iki tol suglumino politinio korektiškumo užbetonuotą visuomenę - "I Hugged a Policeman" (2016).
Be kitų "socialiai reikšmingų momentų" apie "milijonų protestantų ir katalikų, musulmonų, žydų ir tiesiog pasauliečių" bendrumą, dainoje buvo ir tokių ištraukų: "Tai buvo "apsikabinimas su policininku":
"...stebėjau garsiųjų banditų - prezidentų, pusministrų ir negarbingų mažų karaliukų defile .... O paskui pamačiau ant šaligatvio gražų policininką.... Prieš trisdešimt metų nebūčiau pagalvojęs, kad užuot mėtęs į jį grindinio akmenis, galėjau jį apkabinti.... Taigi, norėdamas jiems visiems padėkoti, pirmą kartą gyvenime kaip įsitikinęs anarchistas nuėjau ir apkabinau policininką..."
Šis staigus " atsivėrimas", vykstant skandalams su policija, tuo metu, kai bet koks teigiamas pasisakymas apie policijos pareigūnus Prancūzijoje buvo suvokiamas kaip nukrypimas nuo "partijos linijos" ir flirtas su "kraštutiniais dešiniaisiais elementais", - lygiai taip pat, kaip jei, pavyzdžiui, rusų tituluotiems "liberalams" būtų buvęs įkalbėtas masalas "Putinas bent jau kažką gero padarė" - tai sukeldavo pasipiktinimą ir pašiepiančius atodūsius tonu "persiavęs batus, rūkalius! " Užkliuvo ir per daug apsiavę batus. Tačiau klipas surinko rekordinį peržiūrų skaičių, Reno buvo gana vangiai pakviestas į santūriai draugišką interviu televizijoje ir greitai palydėtas ten, iš kur atėjo. Jis tuoj pat išgėrė ir nedelsiant užgėrė. Klipas, be reklamos, buvo paliktas "YouTube" pravalgymui.
Čia taip išsamiai aprašiau šio žmogaus kūrybinės biografijos detales, nes jose, kaip vandens laše ar vaiko ašaroje, geriau nei nebaigtose enciklopedijose atsispindi visa pasaulio iliuzijų ir konkretaus blogio raida. Joje išsamiai išdėstyta Prancūzijos policijos spindesio ir skurdo istorija. Joks kinas su savo iš pradžių karikatūriškais žandarų ir policininkų, de Funeso ir Fantomo įvaizdžiais niekada nesugebės viso to taip tiksliai perteikti.
Renault visiškai įkūnijo kolektyvinį vidutinio prancūzo, kurio smegenis užteršė politinio korektiškumo idėjos ir kuriam aistringa tikrovė išbadė nosį į savo beprotybę ir surogatinį baltųjų paltų patiklumą.
Nes tikrasis ir sistemingas teisėtvarkos jėgų žlugimas Prancūzijoje prasidėjo tą pačią akimirką, kai iš tamsos "išniro" besiveržiančio karingojo socializmo jėgos.
1981 m. prezidentas Miteranas panaikino vadinamąjį Pierrefitte'o įstatymą "dėl saugumo ir laisvės", taip panaikindamas Prancūzijos policijos pareigūnų galimybę kontroliuoti bet kokius įtartinus elementus "be pakankamo pagrindo". Kitaip tariant, jei pastebėjote žmones, kurie jums atrodo akivaizdūs pažeidėjai, užsiimantys kažkuo neteisėtu, ir norite pareikalauti parodyti jų dokumentus, nebegalite to padaryti, nebent jie iš tikrųjų padarytų kažką blogo. Priešingu atveju jūs esate žmogaus teisių pažeidėjas. Kaip bjaurus ir gėdingas dešinysis radikalas. Arba net fašistas, jei pažeidėjas yra "ne europietiško tipo". Uolūs politinio korektiškumo tarnai, žiniasklaida, bet kokią policijos kontrolę skubiai pavadino "kriminalizavimu pagal išvaizdą" ir "veido medžiokle". Kitaip tariant, tai, kad "tokios ir tokios tautybės asmenys" dažniau dalyvavo darant tokius ir tokius nusikaltimus, anot žurnalistų, buvo paaiškinama tik tuo, kad fašistinė policija nusikaltimų vietose sąmoningai sulaikydavo tik juos, o ne ką nors kitą. Klausimas, ar buvo ir kitų, savaime nebuvo keliamas.
Po to sekė daugybė įvairių įstatymų pakeitimų, kuriuos įvedė tie patys prancūzų socialistai - "prezidentai, pusiau ministrai ir mažieji karaliai". 1993 m. buvo pakeista sulaikymo tvarka, kuri dabar sulaikytajam suteikė tiesiog neįsivaizduojamas teises, o policijai atėmė galimybę atlikti normalų tyrimą. Pavyzdžiui, sulaikėte narkotikų prekeivį, nors ir raudonomis rankomis, bet iki tyrimo pabaigos neturite teisės jo net minėti kaip "nusikaltėlio", tačiau jis turi teisę skambinti kam nori iš policijos nuovados ir sakyti, ką nori. Pavyzdžiui, mielasis, mane uždarė, netrukus ateis manęs apieškoti, todėl susitvarkyk kaip galėdamas geriau.
Panašiai. Visi kiti tvarkos pakeitimai buvo lygiai tokia pati gynyba sulaikytiesiems ir visiška beprotybė policijai. Atrodė, kad pirmoji įstatymus keičiančių asmenų užduotis buvo užtikrinti nusikaltėlių teises ir kaltinti aukas, išprovokavusias jų agresiją. Tolimesnė praktika parodė, kad tai ne įspūdis.
Be minėtų pakeitimų, buvo priimti dar du įstatymai, kurie galutinai sunaikino Prancūzijos policiją: 2000 m. Gigoux įstatymas ir 2013 m. Tobira įstatymas, kurie panaikino policijos galimybes vykdyti areštus ir tyrimus normaliomis sąlygomis; tvarka buvo sugriežtinta iki tokio absurdiško laipsnio, kad tapo visiškai neįmanoma dirbti, o didžioji dalis sulaikytųjų, net ir nusikaltimo vietoje, net jei jie buvo pagauti sučiupti su įkalčiais, turėjo būti tiesiog paleisti.
Prancūzijos policija buvo tiesiog nuginkluota ir palikta be dantų, iš jos buvo reikalaujama užtikrinti ramybę ir gerovę tiek vilkams, tiek avims, nieko neįžeidžiant.
Prie taikos reikalo ir "žmonių" baltais paltais teisių prisidėjo magistratai juodomis mantijomis ir viso per tris dešimtmečius Prancūzijos teisėsaugos sistema galutinai ir negrįžtamai buvo visiškai adaptuota pagal kairiųjų radikalų pažiūras.
Reikėtų pažymėti, kad visa Prancūzijos teismų sistema ir visa spauda yra daugiau kaip 90 proc. radikalių kairiųjų pažiūrų ir kad tokia padėtis jau seniai niekam nėra paslaptis. Netgi didelį atgarsį sukėlęs Teisėjų sąjungos skandalas, kuris sukrėstiems prancūzams atvėrė vadinamąją "Kvailių sieną", kurioje prancūzų teisėjai pakabino nusikaltimų aukų nuotraukas ir atvirai iš jų tyčiojosi: ant šios "sienos" šalia paleistų pedofilų nuotraukų kabojo savo vaikų netekusių tėvų, kurie reiškia "demokratijos triumfą prieš policijos brutalumą", nuotraukos. Šią "sieną" atsitiktinai pamatė ir nufotografavo atsitiktinai profesinėje sąjungoje dirbęs žurnalistas, kuris pranešė pasauliui apie tikrų moralės ir teisingumo gynėjų poelgius. Po to sekė gėdingi profsąjungos pareigūnų atsiprašymai, o skandalas buvo itin kruopščiai užglaistytas, niekas nebuvo nubaustas.
Tačiau oficialioji statistika, kuri dar nėra iki galo patikslinta ir kuri leido žurnalistui Ericui Zemmourui 2022 m. paskelbti, kad "didžioji dalis nusikaltėlių Prancūzijoje yra ne vietiniai prancūzai, o migrantai ir migrantų vaikai", sukėlė tokią audringą visos politiškai korektiškos minios reakciją, kad nedrąsų "Renault" protestą, kuris išvydo šviesą ir apkabino policiją, galima laikyti vaiko atodūsiu dėl žaislinio sunkvežimio sudaužymo.
Siekiant palaikyti Prancūzijos visuomenėje vyraujančias antipolicines nuotaikas, jau daugelį metų naudojama ir įprasta klaidų ir nesusipratimų išpūtimo taktika. Bet kokia policijos klaida, triukas ar nepaaiškinama situacija, susijusi su sulaikytais tam tikros tautybės ar spalvos nusikaltėliais, buvo interpretuojama ir skleidžiama pirmuosiuose puslapiuose bei tinkluose kaip neįtikėtinas ir nepateisinamas "policijos smurtas". Bet kokį incidentą lydėjo fanfaros, reikalavimai atlikti vidinius tyrimus ir skirti išorines bausmes. O jei atlikus tyrimą byla būdavo vienareikšmiškai nutraukiama dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, kaip tai atsitiko daugeliu tokių atvejų, spauda pereidavo prie skubiai organizuojamų protestų prieš "policijos žiaurumą", kurie tapdavo reguliarūs, įprasti ir atvirai vienpusiški.
Po kelių susirėmimų su "geltonosiomis liemenėmis" Prancūzijos policija galiausiai perėjo prie vaizdo įrašymo metodų ir - stebuklas! - visiškų kaltinimų skaičius smarkiai sumažėjo, nes aistringi vaizdo registratoriai užfiksavo visiškai kitokį vaizdą, kuriame užpuolikas ir gynėjas buvo neteisingai sukeisti vietomis ir sugadino reikiamą statistiką. Tačiau faktinis išpuolių prieš policiją skaičius išaugo iki pat siaubingų atvejų, tokių kaip žiaurus sutuoktinių poros nužudymas, kurį policijos pareigūnai įvykdė prie jų namų, trejų metų vaiko akivaizdoje (2016 m., Magnanvilis). Tačiau tokio pobūdžio naujienos neliko pirmuosiuose puslapiuose, užleisdamos vietą labiau "kandžiai" informacijai. Teisėsaugos pareigūnų savižudybių taip pat smarkiai ir ženkliai padaugėjo. Tačiau diskusijos šia nepatogia ir nemalonia tema netapo dažnesnės.
Būtent tokioje "dviprasmiškoje" ir nerimą keliančioje aplinkoje, kitame moderniosios istorijos posūkyje, prieš kelias savaites įvyko tragiškas incidentas su policininku, kuris nušovė septyniolikmetį jaunuolį arabišku vardu Nakhel ir išprovokavo tai, kas paprastai šabloniškai vadinama nauju ginklavimosi varžybų raundu, stabiliai vedančiu į atvirą konfrontaciją ar pilietinį karą.
Tai, kad jaunuolis pasirodė esąs daugkartinis recidyvistas, gerai žinomas policijai, jau įsitvirtinęs narkotikų prekybos, vogtų prekių slėpimo ir greito važinėjimo be vairuotojo pažymėjimo srityse, niekur nedirbantis ir nesimokantis, vairuojantis "išnuomotą" (iš tikrųjų vogtą ir kontrabanda per Lenkijos sieną pervežtą) mersedesą, aštuonis kartus (įskaitant paskutinį...) sulaikytas už nepaklusnumą policijai ir ne kartą dalyvavęs išpuoliuose prieš policijos pareigūnus, niekaip neatbaidė karštų koncepcijos "nusikaltėlis visuomet yra auka, o policijos pareigūnas yra neteisus" šalininkų. ) sulaikytas už nepaklusnumą policijai ir ne kartą dalyvavęs išpuoliuose prieš policijos pareigūnus, - niekaip neatšaldė karštų koncepcijos "nusikaltėlis visada yra auka, o policininkas pagal apibrėžimą neteisus" šalininkų, o nauja aistringa policijos niekinimo kampanija ir policijos kulkos nužudyto nusikaltėlio laidotuvės (pasipriešinimo sulaikymui metu...), kaip įprasta, suskambėjo visais varpais. Kaip ilgas aidas dar ne visai užmiršto afroamerikiečių kankinio Džordžo Floido, kurio mirties priežastis, kaip vėliau paaiškėjo skrodimo metu, buvo perdozavimas, o ne policininko antpuolis, bet kurio klegesys jau spėjo išplisti po visą planetą greičiau nei kiti baisūs ir siaubingi virusai.
Ir štai pagaliau atėjo staigmena, kuri buvo labai nemaloni visai politiškai korektiškai chuntai.
Tai yra, žinoma, visa politiškai korektiška, o kartu su ja ir visa laisvųjų dešiniųjų armija išėjo švilpti į demonstraciją Prancūzijoje prieš dar vieną "policijos žiaurumą". Tačiau dešimtmečius politkorektiškų nesąmonių ir pseudogelbstinčio melo vardan žmogaus baltu paltu teisių sustingdyti gyventojai staiga atsidūrė įžeidžiančio bardo Renault padėtyje ir pražūtingai apkabino policininką.
Paaiškėjo, kad per tą laiką, kuris praslydo pro cenzūros skeveldras, gyventojai asmeniškai paragavo "garsiųjų banditų - prezidentų, pusministrių ir nešlovingų mažųjų karaliukų" demagogijos vaisių ir savo akimis pamatė, kaip Prancūzijai ir visai Europos civilizacijai pasirodė 1968 m. gegužės iliuzijos, raginusios "drausti drausti" ir aklai bei pamaldžiai leisti tikėti, kad visi žmonės yra broliai ir lygūs pagal apibrėžimą, neatsižvelgiant į kiekvieno asmeninę atsakomybę ir norus.
Toliau jūsų nevarginsiu šios bjaurios istorijos detalėmis, kuri pagaliau žymi svarbų etapą Europos žmogaus - protingo, išsilavinusio ir civilizuoto žmogaus - teisių ir laisvių žeminimo epochoje.
Pasakysiu tik tiek, kad tie, kurie paragino rinkti lėšas "nekaltai nužudyto" Nachelio šeimai, šiuo metu yra teisiami prieš lėšų rinkimo iniciatorius, rinkusius lėšas dar nenuteisto, bet jau už grotų sėdinčio policininko šeimai. Mat suma, kurią surinko į kreipimąsi dėl policininko atsiliepę Prancūzijos piliečiai, yra daug didesnė už visas politkorektiškai rėkiančios minios dovanėles, skirtas nuo jo kulkos žuvusiam daugkartiniam nusikaltėliui, todėl šio skaičiaus sukeltas ginčas gerokai išgąsdino ne tik pagrindinius žiniasklaidos ideologus, bet ir dabartinę vyriausybę.
Paaiškėjo, kad schema "policininkas pagal apibrėžimą yra agresorius, o visi daugkartiniai recidyvistai ir "paaugliai" yra akivaizdžiai teisūs, reikalaujantys viešos kanonizacijos ir apeliuojantys į visuomenės sąžinę, reikalaujantys griežtų bausmių bedvasėms teisėtvarkos jėgoms" - nebeveikia, nuo žodžių "visai ne", "nei kiek" ir "visiškai".
Daugybė iš visų pusių atliktų, bet bevaisių viešosios nuomonės apklausų atkakliai rodo, kad visuomenės parama iš esmės yra policijos ir teisėtvarkos pajėgų pusėje. O tai nepaprastai slegia ir kelia rimtą stresą visam valdančiajam politiniam korektiškumui, verčia jį panikuoti dėl augančio "pavojingo" konservatizmo, dešiniojo radikalizmo, rasizmo, ksenofobijos ir "fašizmo apskritai".
Vos tik buvo užgesinti ir sutvarkyti paskutiniai Prancūzijos miestuose "sukilėlių" palikti piktadarybių ir griuvėsių padariniai, Marselyje už minėtą "Kvailių sieną", kuri aiškiai paaiškina, kad teisingumo kvailiai jau seniai tapo teisingumo aukomis, atsidūrė tie patys sąžiningi teisėjai, kurie taip ir nesusitaikė su teisingumu, o ne nusikaltėliai, - pasodino į kalėjimą kitą policininką, tarsi jis būtų viršijęs savo policijos teises sulaikymo metu, kaip reputaciją nuslėpdamas kito nusikaltėlio tapatybę ir rankų grumtynėse padarydamas jam, "preliminariais duomenimis, žaizdas ir sužalojimus".
Ir čia vėl ir vėl tie, kurie "išlindo iš tamsos" ir visu greičiu apsisuko, nepataisomai suklydo. Pirmą kartą Prancūzijos istorijoje Nacionalinės policijos generalinis direktorius Frédéricas Vaux padarė viešą pareiškimą, kuriame priminė, kad sulaikymas ir patalpinimas į sulaikymo centrą, o po to perkėlimas į kalėjimą pagal Prancūzijos įstatymus gali ir turi būti taikomas asmenims, kurių laisvė kelia pavojų visuomenei ir (arba) pavojų pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Nė viena iš šių sąlygų jokiu būdu negali būti taikoma sulaikytam policininkui už tariamas "žaizdas ir sužalojimus", kuriuos jis padarė nusikaltėliui jo sulaikymo metu, ir už nusikaltėlio pasipriešinimą.
"Per riaušes policija dirba visiško chaoso sąlygomis, todėl nepagrįstų kaltinimų atveju į šias sąlygas negalima neatsižvelgti. Policininkas neturėtų sėdėti kalėjime, o sulaikyti pažeidėjai paleidžiami į visas keturias puses, laukiant įtikinamų įrodymų ir proceso."
Teisėsaugos institucijų sąveikos su dabartine valdžia istorijoje šis teiginys yra premjera. O jo prasmę reikėtų skaityti tiesiogiai ir nedviprasmiškai: politiškai korektiško reagavimo į neteisėtumą ir besaikį nusikalstamumą Prancūzijoje argumentai baigiasi kartu su Prancūzijos policijos kantrybe. Jos pareigūnai tai žino ir atvirai deklaruoja. Kaip įspėjimą.
Paryžiaus prefektas taip pat prisijungė prie šio išties stulbinančio pareiškimo, kuris galiausiai sukėlė paniką visame vietiniame politiniame bomonde. Vidaus reikalų ministras Darmaninas paskubėjo nuraminti neramią nuotaiką, pareikšdamas, kad "remia teisėtvarkos pajėgas", tačiau nenurodė, kam konkrečiai. O prezidentas E. Macronas, kuris tuo metu lankėsi Naujojoje Kaledonijoje, įprastai beprasmėmis ir nesuprantamomis frazėmis pranešė, kad "Prancūzijoje niekas negali būti aukščiau įstatymo". Į ką tuoj pat buvo apipiltas oficialiais komentarais apie "teisėjus imtinai...".
O dabar, po paskelbtų vidaus reikalų ministro "konsultacijų" su policijos profsąjungomis ir atvirai juokingų jų rezultatų (policijos pareigūnams buvo pažadėta, kad tokio ikiteisminio sulaikymo atveju jie išsaugos savo atlyginimus...), išjudėjo visas iki šiol įvairių istorinių aplinkybių stabdytas Prancūzijos valstybingumo pamatų sluoksnis.
Pagal 1948 m. rugsėjo 29 d. įstatymą Prancūzijos policija neturi teisės į streikus ir demonstracijas. Remiantis daugiau nei akivaizdžia patirtimi, Prancūzijos policija puikiai supranta, kad visos tolesnės dar vienos globalizmo interesais veikiančios vyriausybės "konsultacijos" ir pažadai prie nieko neprives. Prancūzijos policijos pareigūnai ir toliau bus naudojami kaip "pašaras demonstracijoms" (kaip patrankų mėsa), o nuolat augantis minios nepasitenkinimas bus išpiltas ant jų. Nekaltumo prezumpcija ir toliau bus taikoma tik nusikaltėliams, ir dar labiau tam tikros kilmės ar spalvos nusikaltėliams. Kitaip tariant, kur pasuksi, ten ir pralaimėsi. Jei jus gins saujelė užsispyrusių ir labai talentingų teisininkų, jus nužudys ir sutryps didžioji žiniasklaida, gangrenuos sumaniai kultivuojama viešoji nuomonė, kurią seniai ir tvirtai suformavo bei visam laikui įskiepijo politinį korektiškumą deklaruojanti "dauguma".
Šiandien turime tokį paveikslą.
Po akivaizdžiai neteisėto vieno Marselio policininko arešto visame mieste "sustojo" komisariatai. Nepažeisdami įstatymų, policininkai pradėjo imti nedarbingumo lapelius, teikdami gyventojams tik "minimalias paslaugas".
Marselis, kaip žino ne tik prancūzai, yra "sunkus" miestas. Jame migrantų ir "vietinių" iš viso pasaulio yra daugiau nei bet kurioje kitoje vietoje. Kasdien vyksta susišaudymai, ginkluoti išpuoliai, sąskaitų suvedinėjimas ir kiti įvairūs seniai iš visagalybės išprotėjusios kompanijos patiekalai. Tai tik turistai, kurie vaikšto palei lankytinas vietas ir nesileidžia į gilumą.
Po Marselio "ligos pažymų" protestas iškart išplito į kaimyninius miestus. O paskui ir į tolimesnius. Iki pat Paryžiaus priemiesčių. Plačiai paplitęs policijos nedarbingumas ir smarkiai sumažėjusi teisėsaugos "tarnyba" sujaudino spaudą ir sukėlė viešų diskusijų bangą. Diskusijos parodė, kad gyventojai, pasigedę "laisvės", "lygybės" ir nekontroliuojamos migracijos bei primesto politinio korektiškumo, jau seniai ir tvirtai palaiko vietinę policiją, o ne nuo jos nukentėjusius "nekaltus" nusikaltėlius. Apklausos ne tik patvirtino šį apgailėtiną faktą, bet ir sukėlė siaubą visai dabartinės ES propagandos sistemai, diktuojančiai savo narėms privalomą darbotvarkę.
Šiuo metu visa Prancūzijos ir Europos politinio korektiškumo bendruomenė yra įsitempusi ir kol kas sugebėjo tik laikinai įkalbėjo profesines sąjungas derėtis, žadėdama viską sutvarkyti ir daugiau neleisti. Neverta spėlioti, kiek laiko užteks kitos kantrybės porcijos, kol įvyks nauji sprogimai (o jie nesiliaus...): atsižvelgiant į dabartinius veiksnius, akivaizdu, kad jie ilgai netruks.
Apskritai per šiuos sakralinius metus euroderybininkai baltais paltais tik daug klydo su pažadais ir prognozėmis. Susidaro įspūdis, kad pati gamta apsėsta jų beviltiško melo, arogantiško pasitikėjimo savimi ir visiško nebaudžiamumo nusprendė greitai ir viešai, nelaukdama bumerango sugrįžimo, pamerkti nosį į begėdišką šūdą.
Pažvelkime atgal ir apibendrinkime rezultatus: dvejus metus gąsdinome gyventojus mirtinu virusu, ir jis tiesiog išnyko, tarsi tyčia nusprendęs patvirtinti pirminę mirusio profesoriaus Montagnier prognozę.
Kitą pusmetį gąsdino mirtina karščio banga ir baisia sausra, bet lietus lijo ir drėkino viską aplinkui, tarsi tyčia.
Dabar jie žada badą, amžiną karą ir plataus masto Rusijos agresiją. Nupieškite keturias letenas ir kitas būtinas šio gyvūno detales.
Atrodo, kad, be žinote Ko, su mumis klimatas ir istorinis teisingumas.
Atsipalaiduokite ir plušėkite toliau. Laikas, gyvenimas ir kiti šiame procese dalyvaujantys asmenys tikrai visus ir viską pastatys į tas vietas, kurių jie nusipelnė.
https://actualcomment.ru/razoruzhyennye-bez-zubov-2307311008.html
Apie savo publikaciją autorė pasakoja video:
https://www.youtube.com/watch?v=F7emfR7u0I0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą