https://www.facebook.com/profile.php?id=100001650501261
KIEKVIENAS save gerbiantis LIETUVIS - ir žemaitis, ir aukštaitis, dzūkas ar dar koks kitas, privalo švęsti
Saulės (1236 m. rugsėjo 22 d.),
Durbės (1260 m. liepos 13 d.) ir
Žalgirio (1410 metų liepos 15 d.)
mūšiuose taip sunkiai mūsų protėvių laimėtas pergales.
Prie jų būtina minėti ir didžiai svarbų karaliaus Algirdo laimėjimą, kai jis sutriuškino Aukso ordos chanukų Chačebėjaus, Kutlubugos ir Dmitrijaus galybę... Mūšis įvyko 1362 ar 1363 rudenį prie Mėlynųjų Vandenų, veikiausiai dabartinės Siniuchos, Pietų Bugo kairiojo intako.
Štai ir gerb. Vlado Palubinsko pastabos apie tą neįtikėtiną karaliaus Algirdo žygdarbį:
Daug kas, didžiai mudraudami ir pasipūtę, rašinėja, girdi, šen ar ten lietuviai dalyvavo/nedalyvavo, to ar ano darė/nedarė...
TOKIEMS SAKAU ŠTAI KĄ: nedera siaurai, netgi siaurakaktiškai, skirstyt "lietuviai/nelietuviai".
Tarp mūsų protėvių apstu ir žemaičių, ir žiemgalių, ir sėlių, ir kuršių, ir jotvingių, ir netgi prūsų. Todėl tie, kurie šiandien vadinamės lietuviais ar žemaičiais, dzūkais ar aukštaičiais, turime, netgi privalome IŠVIEN pagerbti tas pergales, nes jos - BENDRŲ visų mūsų PROTĖVIŲ NUOPELNAS.
Tad GERBKIME PROTĖVIŲ NARSĄ ir PASIŠVENTIMĄ, jų besąlygišką rūpestį mumis, savo ainiais. Būkim dėkingi už jų atliktus darbus bei žygdarbius. SUPRASKIM PAGALIAU: jei ne šios, neregėta narsa ir gausiai pralietu krauju laimėtos pergalės, kaži ar šiandien išvis bebūtume - tiek lietuviai, tiek ir žemaičiai ar dar kokie aukštaičiai.
Kvieste kviečiu ir pritūpus prašau - nevirskime apgailėtinais kadaibinių dvasios didžiūnų likučiais, gerbkim save ir savo palikimą, rūpestingai žiūrėdami, ką paliksime patys. Savo ainiams.
O nuolat purkštaujantiesm žemaičiams pridursiu: KIRŠINIMAS - didžiai ...ydiškas daiktas. Todėl labai stebiuosi, kodėl jis žemaičiams taip limpa. Kodėl jie taip noriai pasiduoda kiršinimui ir patys uoliai kiršina? Lyg nežinotų kertinės grobikų taisyklės "skaldyk ir valdyk".
Dar STULBINA tai, kad būtent ŽEMAIČIŲ ŽEMĖSE ir ypač jų sostinėje TELŠIUOSE daug dažniau, nei bet kur Lietuvoj, išgirsti besigiriant: "Et ką čia rašalioji tas savo knygeles? Kam toji tavo Lietuva reikalinga? Mano vaka ir/ar anūka jau nebešnek nė žemaitiška, nė lietuviška!" Ir dar paragina rašyti angliškai/vokiškai. Tų užgaulių žodžių sočiai prisiklausau visoj Žemaitijoj. Ir liūdniausia - iš tenykščių kultūros darbuotojų, jau nekalbant apie paprastesnius, "eilinius" žmones.
Rašau tai skaudama širdimi, iš savo liūdno patyrimo, kurio prisisrebiu važinėdama po šalį su savo knygomis pas skaitytojus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą