Šią savaitę Vokietijos kanclerė Angela Merkel su trijų dienų vizitu lankėsi Afrikoje. Ji aplankė Malį, Nigerį ir Etiopiją, o grįžusi susitiko Berlyne su Čado prezidentu. Šeštadienį Merkel priims Nigerijos prezidentą. Pagrindinė tema – migracijos klausimas, siekis sudaryti susitarimus su Afrikos valstybėmis ir taip apriboti afrikiečių migraciją į Europą, kuri pasiekė milžinišką mastą, kai tik per vieną dieną iš Afrikos į Siciliją nesenai atvyko 10000 nelegalių migrantų. Manoma, kad savo vizitu į Afriką Vokietijos kanclerė norėjo atstatyti savo autoritetą, pašlijusį dėl jos migracijos politikos ir praktiškai neveikiančios readmisijos sutarties su Turkija.
Noras kažkaip sustabdyti afrikiečiu migraciją buvo pagrindinė jos susitikimų idėja. Atvykusi į Afriką ji žadėjo pagerinti padėtį pabėgėlių stovyklose, pagerinti vandens tiekimą Malyje, atidarė už Vokietijos pinigus pastatytą Afrikos sąjungos pastatą Adis Abeboje. Į šią organizaciją ES deda viltis, kad ji padės sustabdyti ketvirtį milijono Etiopijoje susitelkusių migrantų iš Eritrėjos, Somalio, Pietų Sudano.
Nors Nigeryje Angela Merkel užsibuvo vos kelias valandas, ši šalis buvo, matyt, pagrindiniu jos Afrikos aplankymo punktu. Nigeris tapo migracijos koridoriumi iš Vakarų ir Centrinės Afrikos. Tolimesnis migracijos maršrutas – per dykumą į Libiją, o iš ten į Siciliją, kur migrantus maloniai per jūrą perkelia NATO kariniai laivai ir įvairūs Sorošo NVO „geradariai“.
Praėjusiais metais per Nigerį į Libiją, o toliau į Europą atvyko 150 tūkstančių nelegalių imigrantų, o per pirmą šių metų pusmetį -160.
Nigerijos sostinėje Niame yra Tarptautinė migracijos organizacija. Šios organizacijos vadovo Džuzepės Lompere žiniomis Libijoje yra 250 tūkstančių norinčių persikelti į Europą. Vieni iš jų neturi pakankamų pinigų (maždaug 5000 JAV dolerių) kontrabandistams už pristatymą į Libijos neutralius vandenis, iš kur juos maloniai į Siciliją jau perveža Europos gelbėtojai.
Po to, kai Briuselis pažadėjo Afrikos valstybėms daugiamilijardinę pagalbą, Vokietijos kanclerei vizito į Afriką metu teko nelengva užduotis aiškintis, kodėl tokių pinigų niekas neduos.
Jau vasaros pradžioje Briuselio koridoriuose imta kalbėti, kad Afrikos valstybėms artimiausiu metu reikia kaip minimum 7 milijardų finansinės pagalbos, kad kaip nors sustabdyti migrantų srautus.
Nigerio prezidentas Mahamadou Issoufou, pas kurį atvyko Angela Merkel, matyt, sumojo, kad bent vienas milijardas iš pažadėtųjų septynių, teks būtent jo valstybei ir pabandė pinigų paprašyti pas Vokietijos kanclerę be jokių užuolankų.
„Jokioje šalyje negali būti saugaus klestėjimo, kol kitose valstybėse milijonai skursta, ponia Merkel priklauso tiems žmonėms, kurie tai supranta“, – ėmė dėstyti Nigerio prezidentas. Jis pasiūlė sukurti planą, panašų į Maršalo Afrikos valstybėms, o jo valstybei, vienai iš labiausiai nukentėjusių nuo migracijos, nedelsiant skirti 1 milijardą Eurų.
„Kad pinigai teisingai išleidžiami, galima prašyti jų daugiau“, pasakė Merkel. Ji pasiūlė pirmiausiai sukurti efektyvias vyriausybes ir veikiančią švietimo sistemą. Jos nuomone, Afrikos šalys tiesiog nežino ko siekia.
Be reikalo Vokietijos kanclerė galvoja, kad Afrikos lyderiai nežino, ko siekia. Jie puikiai tai žino.
Iš Europos gaunamą paramą jie išvagia, o už išvogtus europiečių mokesčių mokėtojų pinigus apmoka kontrabandistams savo gausių ir nuolat, kaip triušiai besidauginančių, giminių kelionę į Europą. Štai ir visas Afrikos „Maršalo planas“.
Vienintelis būdas sustabdyti afrikiečių migraciją yra gerai saugomos ES sienos. Tai įrodė Izraelio praktika. Į šią valstybę iki 2010 metų plūste plūdo afrikiečiai. Buvo daug ginčų, kad aptverti valstybę sienomis yra brangu, bet šiuo metu sienos pastatytos ir migracija yra nulinė. Paaiškėjo, kad sienos yra žymiai pigiau, negu po to maitinti šimtus tūkstančių „socialinių parazitų“, kurie neturi jokios kvalifikacijos ir darbinių įgūdžių, arba net nenori dirbti.
Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą