„...popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu“.
Olga
Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip
vyko katalikybės judaizacija (pabaiga)
Rimtas teologines išvadas
žydai padarė ir iš 1993 m. diplomatinių santykių užmezgimo tarp
Vatikano ir Izraelio, kuris iki tol buvo pripažįstamas tik de
facto. Daugelis tyrinėtojų įvertino šį politinį žingsnį kaip
turintį revoliucinę reikšmę. Reikalas tas, kad Katalikų bažnyčia
visada mokė, jog žydų išvarymas iš jų žemės yra bausmė
dėl Jėzaus atmetimo, todėl grįžti į tėvynę jie galės tik
priėmę Jį. Kadangi žydai laikė, jog būtent tai yra priežastis
atsisakyti užmegzti oficialius ryšius su Vatikanu, šį žingsnį
jie įvertino kaip „katalikų pripažinimą savo senųjų istorinių
ir teologinių ydų ir jų atsisakymą“.
Vis dėlto pagrindinis
žydų reikalavimas, pateiktas Katalikų bažnyčiai, liko oficialus
atsiprašymas ir savo atsakomybės už holokaustą pripažinimas, ir
būtent prie to žingsnis po žingsnio, palaipsniui vedė Bažnyčią
jos vadovybė. 1991 m., tardamas žodį Europos sinodo uždaryme,
Jonas Paulius II pripažino atsakomybę už pasyvumą, parodytą per
holokaustą. 1994 – 1995 m. atitinkamos deklaracijos už savo
atsakomybę dėl holokausto buvo pareikštos Lenkijos, Vokietijos ir
Vengrijos bažnyčių. O 1997 m. Prancūzijos vyskupai Drancy priėmė
Atgailos deklaraciją, kurioje Prancūzijos bažnyčia ne tik prašė
Dievo ir Europos tautų atleidimo dėl savo elgesio per Antrojo
pasaulinio karo okupaciją, bet ir pripažino amžius trukusio
antijudaizmo įtaką krikščioniškam mokymui, sąlygojusiam
neapykantą žydams.
Tais pačiais metais
Vatikane įvyko koliokviumas „Krikščioniškos antijudaizmo
šaknys“, kuriame Jonas Paulius II ryžtingai pasmerkė
antisemitizmą, pripažindamas, kad „klaidingas ir neteisingas
Naujojo Testamento aiškinimas žydų tautos ir jos tariamos kaltės
atžvilgiu tęsėsi labai ilgai, pagimdydamas priešiškumo jausmą
žydų tautai“. Galiausiai 1998 m. kovą Popiežiškoji komisija
santykiams su žydais išleido atitinkamą dokumentą „Mes
prisimename: apmąstymai apie Holokaustą“, kuriame klausimas apie
tai, kaip naciai persekiojo žydus ir daugelį šimtmečių trukęs
krikščionių elgesys su jais jau buvo susietas, t. y. buvo
pripažinta, kad krikščionys dėl holokausto iš dalies irgi kalti.
Jono Pauliaus II
„susitaikymo“ politiką vainikavo Bažnyčios atgailos už
nuodėmes aktas (Mea Culpa), atliktas per sekmadienio Mišias Šv.
Petro bazilikoje 2000 kovo 12. Pripažinęs Bažnyčios kaltę už
aštuonias nuodėmes, antisemitizmą popiežius pasmerkė, kaip
„nuodėmę prieš Dievą“, paragino krikščionis atgailauti dėl
holokausto siaubų ir pasisakė prieš misionierišką krikščionių
veiklą žydų atžvilgiu. O po keleto dienų (kovo 26), tęsdamas šį
aktą popiežius atvyko į Jeruzalę ir, aplankęs Raudų sieną,
įdėjo į ją raštelį, kurio turinys buvo pskelbtas rabino Leono
Kleniki brošiūroje, iš žydų Antidifamacnės lygos 2006 metais.
Jame buvo sakoma: „Mūsų tėvų Dieve, tu išrinkai Abraomą ir jo
palikuonis, kad tavo vardą neštų tautoms: mes giliai nuliūdinti
elgesio tų, kurie istorijoje vertė kentėti tavo sūnus ir,
prašydami tavo atleidimo, norime gyventi tikroje brolystėje su
Įstatymo tauta“[26].
Taip buvo padarytas
ryžtingas žingsnis pereinant nuo „mokymo niekinti“ prie „mokymo
gerbti“, ir jo pasekmės netruko pasireikšti, ir pirmiausiai
santykiuose tarp JAV krikščionių ir judėjų.
2000 m. liepą 170 žinomų
rabinų ir žydų mokslininkų susirinkime Baltimorėje paskelbė
istorinę jų požiūriu deklaraciją „Dabru Emet“ („Kalbėkite
tiesą“), sudarytą dviejų kelių į Dievą koncepcijos pagrindu,
paremtą E. Benamozegho ir M. Buberio idėjomis. Pirmą kartą
istorijoje dokumento autoriai, konstatavę, jog krikščionybė
radikaliai pasikeitė ir aukštai vertina judaizmą, pakvietė ir
žydus permąstyti savo požiūrį į krikščionybę, pasiūlę
aštuonias tezes, kurių pagrindu turi būti kuriami jų santykiai.
Tai – vieno Dievo garbinimas (per krikščionybę šimtai žmonių
surado Izraelio Dievą); vienos ir tos pačios knygos kaip autoriteto
pripažinimas; bendras žydų ir krikščionių Toros moralės
principų pripažinimas („visi mes sukurti pagal Dievo paveikslą“);
pripažinimas, kad nacizmas nebuvo krikščioniškas reiškinys (nors
be ilgos krikščioniško antijudaizmo istorijos ir krikščionių
prievartos žydų atžvilgiu nacistinė ideologija nebūtų galėjusi
išsilaikyti ir realizuotis); žydų tautos teisės į Izraelio žemę
gerbimas; kiekvieno ištikimybės savam Apreiškimui tarpusavio
pagarba (krikščionys tarnauja Dievui per Jėzų Kristų, žydai –
per Torą); nauji žydų ir krikščionių santykiai nenutrauks žydų
tradicijos; žydai ir krikščionys turi bendradarbiauti siekiant
pasaulinių tikslų ir teisingumo („mūsų bendros pastangos su
kitų tikėjimų bendruomenėmis padės sukurti Dievo karalystę“)
[27].
Ši deklaracija tapo
vikriu taktiniu ėjimu, leidusiu žydams aktyviau įtraukti
krikščionis į „dialogą“ ir taip išvengti priekaištų dėl
izoliacionizmo bei savęs priešpastatymo krikščionybei. Prie viso to
ji nieku būdu nereiškė pakeitimo jų bendros pozicijos, kurią
aiškiai išreiškė aktyvi žydų ir krikščionių „dialogo“
dalyvė Helen Fry: „judaizmas puikiausiai gali apsieiti ir be
Jėzaus… Tačiau drauge žydai gali priimti Jėzų kaip žmogų,
per kurį pagonys pažino Izraelio Dievą“ [28].
Kaip atsaką į šį
žingsnį 2002 m. rugpjūtį Amerikos vyskupų taryba ekumenizmo ir
tarpreliginio dialogo reikalams drauge su Nacionaline sinagogų
taryba išspausdino jau minėtą deklaraciją „Apmąstymai apie
Įstatymą ir Misiją“, kurioje buvo patvirtinta dviejų kelių
koncepcija ir išdėstyta (pirmą kartą tokio tipo dokumente)
noachizmo religija, t.y. septyni Nojaus įsakymai kaip universalus
įstatymas, kurį, kaip buvo nurodyta, judaizmas laiko privalomu
visoms tautoms [29].
Na ir, galiausiai, 2002 m.
rugpjūtį Krikščionių mokslininkų grupė, tyrinėjanti
krikščionių ir žydų santykius (JAV) priėmė savo deklaraciją –
„Šventa skola. Apie naują krikščioniškojo mokymo požiūrį į
judaizmą ir žydų tautą“ [30], kurioje autoriai, padarę atgailą
dėl „mokymo niekinti“, aiškiai suformulavo, kad „krikščioniško
mokymo apie judaizmą ir žydų tautą peržiūra – pagrindinė ir
gyvybiškai būtina šiuolaikinės teologijos pareiga“.
Kviesdamas krikščionis „susimąstyti apie savo tikėjimą“, šis
dokumentas kartu su senosiomis tezėmis („Dievas sandoroje esti ir
su žydais, ir su krikščionimis“) pasiūlė ir naujas:
„nesuardomas Dievo
sandoros su žydų tauta charakteris privalo rasti atspindį
krikščioniškoje išganymo koncepcijoje“ (jeigu žydai būva
gelbstinčioje sandoroje su Dievu, tai „iš krikščionių
reikalaujama naujo universalios Kristaus reikšmės suvokimo“);
„žydų kaltinimas
veidmainyste ir įstatymiškumu formuoja melagingą pagrindą
krikščioniškai savimonei“; – „krikščionių pamaldos,
ugdančios panieką judaizmui, įžeidžia Dievą“ (Bažnyčios
lyderiai privalo „išanalizuoti skaitomą per pamaldas Evangeliją
ir apaštalų laiškus, maldas, pamokslus ir giesmes, kad juose
neliktų iškreipto judaizmo įvaizdžio“;
„reikalingas
reformuotas krikščioniškas liturginis gyvenimas“) [31].
Nors šis dokumentas yra
tik vienos iš grupių, dalyvaujančių judėjų – katalikų
„dialoge“, jis aiškiai parodė, kokia kryptimi bus daromos
tolimesnės nuolaidos iš katalikybės ir protestantizmo pusės. Taip
kad visai dėsninga būtų išvada Izraelio dvišalės komisijos
Vyriausiojo rabinato ir Šv.Sosto vadovaujamos rabino Šear Jašub
nuo 2004 metų spalio 19 d., kurioje skelbiama: „Mes daugiau ne
priešai, bet besąlyginiai partneriai įtvirtinant pagrindines
moralines vertybes vardan žmonijos išlikimo ir gerovės“ [32].
Apskritai, žydai buvo
labai patenkinti Jono Pauliaus II veikla. P. Ginevskis mūsų jau
cituotoje knygoje nurodė, kad Katalikų bažnyčios vadovybė
pereina į antrąjį etapą – „atgailą“ („tešuva“), t.y.
ima kitaip elgtis, ir toji elgsena „nebus įgyvendinta tol, kol
mokymas gerbti nebus suformuluotas didaktiniais tekstais ir įtrauktas
į naująjį katekizmą, o jų platinimas nesuformuos daugelio kitaip
mąstančių mokinių ir mokytojų.“ „Tikslas ambicingas, rašo
jis, – reikia priversti klausyti ir priimti mokymą, kalbant
priešingus dalykus tam, ko mokė anksčiau, skleisti meilės žydams
„evangeliją“. Kada naujasis mokymas išstums senąjį, jis su
laiku, o laiko gali prireikti daug, išraus antijudaizmą, po to ir
antisemitizmą“. Tai ir bus „tikkun“ – ištaisymo laikas
[33].
Drauge Ginevskis
konstatavo svarbų faktą: jei Bažnyčios vadovybėje suartėjimo su
judaizmu idėjos plačiai paplitusios, tai šito negalima pasakyti
apie žemesnio lygio krikščionių bendruomenes. Jos masiškai
nepažįstamos su tomis teorinėmis naujovėmis, kurias įveda
katalikų teologai. Dėl to katalikiškų „žemumų švietimui“
ir turi būti nukreiptos intelektualiosios katalikiškų „viršūnių“
pajėgos. Šitas uždavinys buvo pradėtas vykdyti dar prie Jozepho
Ratzingerio, kuris į popiežiaus sostą atsisėdo Benedikto XVI
(2005 – 2013) vardu.
***
Naujasis popiežius ėmė
„atgailauti“. Tai daugeliu atžvilgių palengvino faktas, jog
Ratzingerio praeitis, būtent priklausymas Hitlerjugendui ir
tarnavimas vokiečių zenitinėje baterijoje darė jį pakankamai
pažeidžiamą, kad reikiamais atvejais būtų galima daryti jam
spaudimą. Vis dėlto ypatingą reikšmę turėjo faktas, kad jis nuo
jaunystės simpatizavo judaizmui; gerai jį išmanė, žavėjosi
Martino Buberio darbais ir prie Jono Pauliaus II tapo pagrindiniu
atgailos politikos ir Bažnyčios „išvalymo“ iniciatoriumi,
sudarydamas žydams skiriamus popiežiškuosius tekstus [34]. Jis
įtraukė pakeitimus į katekizmą, viename interviu nurodydamas:
„Rašant Katekizmą mūsų tikslas buvo parodyti, kad be Senojo
Testamento ir be kontaktų su gyvu ir amžinu judaizmu
krikščioniškasis pasaulis negali būti ištikimas savosioms
ištakoms“ [35]. Tokiu būdu iš žydiškų pozicijų Benediktas
XVI žadėjo būti, Ginevskio žodžiais, „geru“ popiežium.
Kaip nurodė vienas iš
tyrinėtojų, jei Jonas Paulius II parodė, kokiu turi būti
bendravimas, tai Benediktas XVI – ką būtent reikia aptarti
bendraujant [36]. Būdamas pirmiausia teologas, pagrindinį dėmesį
jis skyrė „bendroms šaknims“ ir bendram „turtingam dvasiniam
palikimui“, stengdamasis rasti tokią bendrą ir išsamią
teologinę formulę, kuri išreikštų pilnatvę dviejų absoliučiai
nesuderinamų idėjų – Kristaus išganymą ir Dievo sandoros su
žydais amžinumą.
Vienas iš pirmųjų jo
žingsnių buvo Kelno sinagogos aplankymas 2005 m. vasarą, kurio
metu jis dalyvavo pamaldose. Tais pačiais metais Katalikų bažnyčia
iškilmingai pažymėjo deklaracijos Nostra aetate 40-metį,
pabrėždama, „kad būtina parašyti dar daug istorinių ir
teologinių darbų“, nes krikščioniškoji judaizmo teologija šiuo
metu pasižymi „fragmentiškumu“. Siekdama pagilinti šią
teologiją, Bažnyčios vadovybė ėmė taikyti „pažangias“
priemones, kad pakeistų eilinių katalikų pažiūras.
Pirmąja iš jų tapo
bandymas faktiškai reabilituoti Judą Iskarijotą. 2006 m. sausį
artimi Benedikto XVI draugai – Popiežiškosios tarybos istorijos
klausimams vadovas monsinjoras Walteris Brandmiulleris ir rašytojas
Vittorio Masuri pareiškė, kad Judo paveikslas tapo „teologinių
insinuacijų“ auka, kuri buvo kaip postūmis antisemitizmo
atsiradimui ir plėtojimuisi, ir kad jie ketina iškelti idėją, jog
jis nebuvo išdavikas, o tik vykdė Dievo valią. Projektui pritarė
pats popiežius, ir naujo požiūrio į Judą formavimui Masuri ir
Brandmiulleris publikavo XX a. rastą apokrifinį tekstą „Evangelija
pagal Judą“, priklausiusį vienai iš gnostinių sektų. Pagal šį
tekstą Judas buvo vienintelis, kuris suprato tikrąją Jėzaus
Kristaus žinią, ir išdavė Jį Jam pačiam prašant.
Tokiu būdu skylė buvo
pramušta. Ir nors dėl kilusio tarp tikinčiųjų skandalo Vatikanas
buvo priverstas paprieštarauti tekstui, po jo ėmė rastis daugybė
knygų apie Judą, parodančių jį teigiamoje šviesoje. O 2008 m.
lapkritį jam buvo skirtas visas koliokviumas, organizuotas bendromis
Pranzūzijos žydų ir krikščionių draugystės asociacijos ir
B’nai B’rit pastangomis, kuriame Judo paveikslas, koks yra
Naujajame Testamente, buvo visiškai iškreiptas.
Novatorišku tapo ir
Šv.Tėvo pasisakymas 2008 metų rugsėjį jam lankantis Paryžiuje
prieš Prancūzijos judėjų bendruomenės atstovus. Jo metu
pontifikas ne tik pakartojo Pijaus XI žinomą frazę „mes,
keikščionys, esame dvasiniai semitai ir negalime būti
antisemitais“, bet ir citavo Babiono Talmūdą, norėdamas parodyti
bendrumą mokymų abiejų konfesijų. Ženklu, kad tai buvo būtent
Talmūdas, o ne Tora. Galva ivritakalbio Katalikų vikariato
Izraelyje D.Nechoz pavadino tai „nebylia revoliucija“.
Dar viena naujove tapo
tai, kad Benediktas XIV pakvietė vyriausią Haifos rabiną Š.I.Koeną
į visuotinį vyskupų sinodo posėdį 2008 metų spalį, kas tapo
pirmu atveju dalyvavimo ne kataliko tokiame susirinkime. Jis padarė
pranešimą apie žydų šv.Raštų centrinę reikšmę judėjų
tradicijoje, nors sinodas svarstė temą „Dievo žodis gyvenime ir
Bažnyčios misijoje“.
Būtent šiame sinode
pagrindiniame pranešime buvo nurodyta, kad „santykiuose tarp
krikščionių ir judėjų turi tapti objektu, liečiančiu ne tiktai
dialogo specialistus, bet ir visus krikščionis“. O tam būtina
kalbėti apie judėjus visada esamuoju laiku skaitant išlikimą
žydų tautos dvasiniu faktu, vengiant bet kokios teologijos
pakeitimo krikščionių skaitymuose, krikščionims skaitant Senąjį
Testamentą palikti vietos judėjų traktuotei ir dalintis kartu su
judėjais eschatologinį laukimą.
Ryžtingai pazityviu
pavadino judėjai ir Benedikto XVI lankymą 2010 metų sausį Romos
sinagogos, kuri yra gyvenimo centru seniausios žydų bendruomenės
už Izraelio ribų. O prieš tai savo sekmadienio pamokslo metu
popiežius, „prisiminęs apie artumą ir dvasinę brolybę“
dviejų religijų, pabrėžė, kad judėjai ir krikščionys
„meldžiasi tam pačiam“ ir pabaigė kalbą draikytu ivritu.
Visi šie pakitimai vyko
pagrindinio įvykio fone. Dar 2007 m. žydų ir katalikų santykių
„brandumo“ garbei Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba
(TKŽT) susirinko Sidnėjuje paminėti 60-ųjų Zelisbergo
deklaracijos priėmimo metinių. Konstatavusi, kad per praėjusius
metus buvo pasiekta didelių laimėjimų, TKŽT priėmė sprendimą
patvirtinti naują dokumentą, šį kartą skirtą ne tik žydams ir
krikščionims, bet ir visam pasauliui. Tokiu dokumentu tapo
Berlyno deklaracija 2009 m. [37], kaip tikslą suformulavusi 12
tezių, kurios ir tapo universalios religijos suderinimo su
judaizmu įtvirtinimo programa.
Ji peržengia vien
teologijos rėmus ir siejasi jau su socialine-etine sfera. Vartojant
Ginevskio terminologiją, kalbama apie katalikybės perėjimą į
„atpirkimo“ („tikkun“) etapą, kuriame turi įvykti giluminis
katalikybės išvalymas ir jos pavertimas religija be Dievo Sūnaus
Kristaus – noachizmu.
Tezės numato absoliučią
Kristaus ir apaštalo Pauliaus priklausomybę jų gyvenamojo
laikotarpio žydams ir jų mokymo interpretaciją I judaizmo amžiaus
kontekste;.Senojo ir Naujojo Testamentų suvokimą kaip papildančių
ir sutvirtinančių vienas kitą; priešinimąsi bet kokiai
klaidingai krikščioniškai Biblijos tekstų interpretacijai apie
žydus tokiu laipsniu, kokiu ji gali tapti priešiškumo priežastimi;
ryšio tarp judėjiškos ir krikščioniškos liturgijos pabrėžimas,
krikščioniškos liturgijos išvalymas, ypač nuo judofobiškų
teiginių, taip pat maldų, himnų ir kt. Jose kalbama apie būtinybę
panaikinti bet kokį mokymą, pripažįstantį, kad krikščionys
pakeitė žydus kaip tautą, susaistytą su Dievu sandora; atkakliai
reikalauti, kad būtų pripažinta bendražydų ir krikščionių
misija ruošiant pasaulį Dievo karalystei (Ateities amžiui); sekti,
kad naujosios teologinės srovės, kylančios iš Azijos, Afrikos ir
Lotynų Amerikos, taip pat feministiniai ir išlaisvinimo judėjimai
savo ideologijoje išreikštų teisingą ryšį tarp jų, judaizmo
bei krikščionybės ir kt.[38].
Dokumento ypatybe yra jo
bendra sutaikymo dvasia, orientacija į tarptautinės draugystės
stiprinimą ir atsisakymą nuo bet kokio priešiškumo. Jis numato
kritišką peržiūrėjimą ne tiktai krikščioniškų, bet ir
judėjų tradicijų, leidžiant kritikuoti tuos judėjų tekstus,
kurie atrodo ksenofobiški ir rasistiniai ir, priešingai, išskiriant
tuos, kurie skatina toleranciją ir atvirumą.
Faktiškai, kalbama apie
judaistitinį judaizmo variantą, kuriame judaimas atveria savo glėbį
kitoms religijoms, išlaikydamas nepaliestą pagrindinę idėją. Tai
yra, taip pat, kaip katalicizmo atvirumo pagrindu yra dogmato apie
popiežiaus neklystamuno ir popiežaus primato neklystamumas, taip ir
judaizmas sutinka su tarpreliginiu bendradabiavimu tiktai pagrindu
pripažinimo nekintamumo teiginio apie išskirtinumą judėjų,
kaip Dievo išrinktosios tautos.
Jų
tikrąjį požiūrį į krikščionybę gerai aprašė vienas iš
judaizmo dvasinų lyderių Džošua Jechuda savo knygoje
„Antisemitizmas – pasaulio veidrodis“: „Krikščionybė
pretenduoja į tai, kad nešti pasauliui „tikrąjį“ mesianizmą.
Ji stengiasi įtikinti visus pagonis, įskaitant ir žydus. Bet kol
egzistuoja monoteistinis Izraelio mesianizmas, kuris veikia, net
nepasreikšdamas atvirai,... Krikščioniškas mesianizmas pasirodo
tuo, kuo jis yra iš tikrųjų: tiktai imitacija, kuri pradingsta
tikrojo mesianizmo šviesoje“. Jis gi tvirtino: „Jūsų
monoteizmas yra melagingas monoteizmas; tai antrinė imitacija ir
sufalsifikuota versija vienintelio tikrojo monoteizmo, kokiu ir yra
krikščionybė ir sugrįš prie savo žydiškų šaknų, ji bus
galutinai pasmerkta“ [39].
Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su
krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą
judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio
platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams
forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].
2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo
choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus
mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip…
Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų
dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome
savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio
darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė
svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias
apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai
didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus
paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su
žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai
visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip
religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“
[42].
Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis
patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo
prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai
yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“
(išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse
judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus
reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip
nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių
globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti
krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų
tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį
supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet
gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką
krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].
Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę,
tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują
universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina
dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas
kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas
turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs
žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į
ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas
ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų
mošiachą.
Reikia paminėti, kad tada, kai buvo
rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė
komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios
etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“,
kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet
natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai
užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename
žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę
žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir
teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir
filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes
vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią
mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą
žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas,
jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].
Bendro su žydais „dvasinio palikimo“
paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį
L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė:
„XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas
Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos
kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų
suartėjimui“.
Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į
valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir
santykiuose su žydais.
Kaip žinoma, jėzuitų vizitine
kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš
prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti
pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios
vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent
Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių
vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines
struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie
gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės
vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas
A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano
susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į
lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai
įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos
kamieną.
Atitinkamai, pagrindines pastangas
popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios
valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų
Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios
evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi
senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis
krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje
pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra
kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais
privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis,
kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos,
pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.
Popiežius Pranciškus tinka šiai
misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys
artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis
drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą
„Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė
pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu
iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių
sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per
Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų
Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės
susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad
nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė
apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad
jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu
džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė.
Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų
bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad
gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir
katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto
bendradarbiavimo dvasia“.
Jau pirmajame savo apaštaliniame
paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas),
paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį
žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip
svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems,
kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį
Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris
veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš
to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris
leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti
vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].
Pavertęs pagrindiniu klausimu
santykių su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus
nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai
yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų
žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV
liberalaus judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio
žydų kongreso (PŽK) prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio
susitikimo su juo metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų
santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie
geri. Veikla vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius
dešimtmečius sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda
mums dabar dirbti kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra
grėsmė ir apie kokią bendruomene nebūtų kalbama“[47].
Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs
teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį
atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne
tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje
sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės mėn.
Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą
holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė
ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio
kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena
iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų
bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių
holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos
Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau,
raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi
simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą
patį Viešpatį“.
Birželį jau Vatikane įvyko dar
vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su
Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu
Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui.
Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose,
o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek
vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La
Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“
rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi
žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu,
nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet
religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien
meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip
krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su
žydais broliškai.
Ir jau visai skandalingai praėjo
susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore,
ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris
susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš
jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad
pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos,
nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip
pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas
į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo
kryžių ir pats jai nusilenkė [51].
Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir
katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo
terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu
priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido
popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį
dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už
taiką ir tvarką.
Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta
dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir
dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014
m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę
bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu
ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“.
Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos
konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis
pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių
yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar
kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“
[52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką
vadovaujant SNO.
Bet dar charakteringesnis buvo
popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane,
kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė
sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų
pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo
neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę
Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“,
kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų.
Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos
vadovu“ [53].
Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d.
karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias
popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu,
pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti
apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“,
su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau,
susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino
šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai
terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų
ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].
Bendros kovos prieš islamo radikalizmą
tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų
konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame
50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios
organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].
ERK jungia 400 judėjų ortodoksų
bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus
rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir
ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama
įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK
iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.
Jame buvo svarstoma ne tiktai
radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis
Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti
holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti
rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir
Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių
delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) –
tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas
Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu
[56].
Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui
buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių
ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis
ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį.
Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio
sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti
studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo
jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius
priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos
Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas
perspektyvas.
Pontifikas jėzuitiškai apėjo
pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose
Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo
žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos
randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys
tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams
Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos
yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria
per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys
kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į
Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir
krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir
gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].
Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus
tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d.
priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos
neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].
Šitaip nežymiai, be kokių nors
platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame
asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško
mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų
dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina
mašiachu, o krikščionys – antikristu.
Įgyvendindamas galingą
idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui
vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą.
Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių
cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo
valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų
transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę
religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje
šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio
dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina
priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.
[1] Laurigan M.
L’Église et la synagogue depuis Vatican II. Editions du Sel, 2007.
P.38.
[2] Сentre Noachide
Mondial // http://fr.noahideworldcenter.org/
[3] Norman S. Themes
in Christian-Jewish Relation// Христианско-иудейский
диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен
П.Фрай. М.: Библейско-богословский
институт св. апостола Андрея, 1998, 2002.
С.35.
[4] Vicomte Léon de
Poncins. Le judaïsme et le Vatican. Une tentative de subversion
spirituelle. ORC. Traduction. 2007. Р. 9-10.
[5] Giniewski P.
L’antijudaïsme chrétien : la
mutation http://www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
[6] Vicomte Léon de
Poncins. Op.cit. Р. 12.
[7] Les douze
points de Berlin // Serviam, №22, 26 novembre 2009
// http://www.nostra-aetate.org/HTML_La-lettre-Serviam/2009/SERVIAM_022.html 0
[8] См. офиц.
сайт: http://www.jcrelations.net/Stati.64.0.html?&L=7
[9] Время нового
призвания. Иудейско-христианский диалог
через 70 лет после II мировой войны и шоа.
2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin /Berlin.
[10] История
II Ватиканского собора. Том I. Москва,
Библейско-богословский институт св.
апостола Андрея, 2003.С. 467- 468.
[11] Laurigan M.
Vatican II: du «mythe de la substitution» à la religion
noachide// Sel de la Terre, № 46, automne 2003. Р.7
// http://www.nostra-aetate.org/Bibliotheque/2003-10_SDT_Michel-LAURIGAN_Vatican%20II_Du-Mythe-de-la-substitution-a-la-religion-noachide_12p.pdf
[12] См. Guiniewski
P. L’antijudaïsme chrétien – La mutation. Editions Salvator,
2000.
[13]http://www.paris.catholique.fr/-le-comite-de-liaison-catholique-3594-.html; http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_20010504_new-york-meeting_fr.html; http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19740101_commission-jews_fr.html
[14] См.: http://ijcic.org/
[15] http://www.paris.catholique.fr/Le-Comite-de-liaison-catholique.html
[16] В 1988 г.
Секретариат заменён на Папский совет
по содействию христианскому единству
// http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/sub-index/index_relations-jews_fr.htm
[17] L’attitude
des chrétiens à l’égard du judaïsme. Orientations pastorales du
Comité épiscopal pour les relations avec le Judaïsme, publiées
par la Conférence épiscopale francaise. 16 avril 1973
// http://www.portstnicolas.net/L-attitude-des-chretiens-a-l-egard.html
[18] Архим.
Серафим (Алексиев) и Архим. Сергий
(Язаджиев). Ожидание новых «мессианских»
времён // Православие или смерть. Москва.
№ 5. С. 21.
[19].Христианско-иудейский
диалог. Хрестоматия. С.18.
[20]http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19741201_nostra-aetate_fr.html
[21] Катехизис
Католической церкви
//http://catholic.tomsk.ru/catechism/0122.htm#s4p2a1t2
[22] Там же.
[23] Так, Правило
70-е «Правил святых апостол» гласит: «Аще
кто, епископ, или пресвитер, или диакон,
или вообще из списка клира, постится с
иудеями, или празднует с ними, или
приемлет от них дары праздников их, как
то опресноки, или нечто подобное: да
будет извержен. Аще же мирянин: да будет
отлучен»
[24] Michael McGarry.
The Holocaust//Христианско-иудейский диалог.
С. 84.
[25] Reflexions sur
l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.93.
Католики больше
не хотят обращать евреев в христианство
// http://www.sem40.ru/religion/narod_tori/6296/
[26] См. Pope
John-Paul II, Visit to Jordan, Israel and the Palestinian authority:
A Pilgrimage of prayer, hope and reconciliation. ADL, 2006. P. 45.
[27] http://www.jcrelations.net/.2635.0.html?L=7
[28] Христианско-иудейский
диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен
П.Фрай. М.: Библейско-богословский
институт св. апостола Андрея, 1998, 2002.
С.20.
[29] Reflexions sur
l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.99.
[30] Священный
долг. О новом подходе христианского
вероучения к иудаизму и еврейскому
народу. Декларация Группы христианских
ученых – исследователей христианско-иудейских
отношений (США) (Christian Scholars Group on
Christian-Jewish Relations) 1 сентября 2002 //
http://www.jcrelations.net/.2627.0.html?L=7
[31] http://www.jcrelations.net/.2627.0.html?L=7
[32] http://www.jcrelations.net/.5216.0.html?L=7
[33] Giniewski P.
Op.cit. //www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
http://www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
[34] Вполне
возможно, что такой интерес папы к
иудаизму связан с его происхождением:
по данным одного из исследователей,
бабушка Ратцингера – еврейка и происходит
из семьи Тоберов, в роду которых был
раввин Йонах Геронди
// http://www.diatala.org/article-jean-paul-ii-et-benoit-xvi-sont-juifs-du-cote-maternel-102657865.html
[35] Martin Buber et
Joseph Ratzinger// Serviam, № 1, 7 octobre 2008.
[36] Время
нового призвания. Иудейско-христианский
диалог через 70 лет после II мировой
войны и Шоа
//http://www.iccj.org/redaktion/upload_pdf/201105191455030.twelve_points_russ.PDF
[37] Время
нового призвания. Иудейско-христианский
диалог через 70 лет после II мировой войны
и шоа. 2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin
/Berlin.
[38] Там же.
[39] Цит. по:
Vicomte Léon de Poncins. Op. cit. P. 20.
[40]https://www.youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False
[41] Акт обращения
нееврея в иудаизм.
[42]https://www.youtube.com/watch?v=TG_ViIncdVw&feature=youtu.be
[43]https://www.youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False
[44]http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/cti_documents/rc_con_cfaith_doc_20090520_legge-naturale_fr.html#*
[45]Эта книга
представляет собой сборник диалогов,
которые на протяжении многих лет вели
её авторы и которые подтверждают
полное единомыслие в рамках
«иудео-христианской» традиции.
См.: http://www.blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792
[46] Le Pape François
s’exprime sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation
apostolique Evangelii gaudium
tp://www.paris.catholique.fr/le-pape-francois-s-exprime-sur-les.html
[47] h htttp://www.dici.org/actualites/vatican-le-pape-a-recu-une-delegation-du-congres-juif-mondial/
[48] http://boruh.info/iudaizm/sobytiya/555-o-vizite-papy-frantsiska-v-izrail-v-mae-2014-g
[49] http://www.kasjauns.lv/ru/novosti/156083/papa-rimskij-objedinil-tri-religii-v-vatikane-sostojalasj-vstrecha-peresa-i-abbasa
[50] http://www.alterinfo.net/LE-PAPE-FRANCOIS-EST-IL-UN-EX-JUIF-_a103373.html
[51] http://www.vaticancatholique.com/francois-couvre-la-croix-et-se-prosterne-juive/#.VijiiysmYgR
[52] www.lefigaro.fr/international/2014/08/18/01003-20140818ARTFIG00279-le-pape-francois-justifie-une-intervention-
[53] http://www.newsru.com/arch/religy/05sep2014/oor.html
[54] http://www.lemondejuif.info/2014/09/persecution-des-chretiens-le-pape-francois-aux-juifs-vous-avez-souffert-a-present-cest-notre-tour/
[55]http://www.jcrelations.net/Le_Pape_Fran__ois_re__oit_la_Conf__rence_des_Rabbins_Europ__ens.4980.0.html?L=6
[56] http://help.rjc.ru/site.aspx?SECTIONID=85646&IID=2773922
[57]http://www.jcrelations.net/Pr__sentation_des_congressistes_du_CICJ_au_pape_Fran__ois.5034.0.html?L=6
[58]http://www.jcrelations.com/Allocution_du_pape_Fran__ois_aux_participants_du_congr__s_2015_du_CICJ.5036.0.html?L=6
[59] http://www.leparisien.fr/pape-vatican/rome-le-pape-francois-a-la-grande-synagogue-sous-haute-securite-17-01-2016-5459267.php#xtref=https%3A%2F%2Fwww.google.ru
