Į žemiau
išvardintas žydų organizacijas gali įstoti tik žydai. Tokiu
būdu, šiose organizacijose Rusijos piliečiai praranda savo
konstitucines teises į lygiateisiškumą nepriklausomai nuo tautybės, —
šiose organizacijose žydai turi išimtines teises, o visų likusių
Rusijos tautų atstovai neturi net teisės į jas įstoti.
Kai kurių žydų rasistinių
organizacijų sąrašas
Aš turiu bendrapavardį, kurio aš
niekada nemačiau — Aleksėjus Aleksejevičius Muchinas, irgi
publicistas. Su bendraautoriu J.I.Zdprovec jis parašė knygą „Žydų
bendruomenė“ (М., Аlgoritm, 2005), kurioje jis pateikė sąrašą,
kaip jis vadina, „žydų visuomeninių organizacijų“, o aš jas
vadinu — „žydų rasistinėmis“.
Štai šis sąrašas:
Ассоциация еврейских
журналистов;/ Žydų žurnalistų asociacija;
«Бикур-Холим» (фонд милосердия); /
Gailestingumo fondas;
«Гелель» (студенческая
еврейская организация);/Žydų studentų
organizacija;
«Гинейни» (иудейская религиозная
община или община прогрессивного
иудаизма);/ Judėjų religinė bendruomenė arba progresyvaus
judaizmo bendruomenė;
«Джойнт» (отделение
американского еврейского распределительного
комитета в России);/ Amerikos žydų paskirstymo
komiteto Rusijos skyrius;
«Ева» (еврейский
благотворительный фонд);/Žydų labdaros
fondas;
Еврейский научный центр при
Российской академии наук; Žydų mokslinis
centras prie Rusijos mokslų akademijos;
Еврейский
общинный центр; /Žydų bendruomenių centras;
Еврейский
центр искусств;/Žydų menų centras;
Еврейское
агентство в России;/Žydų agentūra
Rusijoje;
Еврейское брачное агентство;/Žydų
vedybų agentūra;
Израильский киноклуб в
Московском Киноцентре;/Izraelio kino klubas
Maskvos Kinocentre;
Институт проблем еврейского
образования;/Žydų švietimo problemų
institutas;
Конгресс еврейских религиозных
общин и организаций России (КЕРООР);/
Žydų religinių bendruomenių ir organizacijų Rusijoje
Kongresas;
«Милосердие и культура» (еврейский
благотворительный фонд); / Žydų labdaros
fondas;
Московская еврейская ассоциация
бывших узников гетто и концлагерей;/
Maskvos buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių
asociacija;
Московское еврейское
культурно-просветительское общество
(МЕКПО);/Maskvos žydų kultūros-švietimo draugija;
Российский
еврейский конгресс;/Rusijos žydų kongresas;
Союз
евреев-инвалидов и ветеранов войн
(СЕИВВ);/Žydų karų invalidų ir veteranų
sąjunga;
«Хабад-Любавич» (московский
еврейский общинный центр);/Maskvos
Habad-Liubavič bendruomenės centras;
«Хэсэд Авраам»
(еврейская организация);/Žydų
organizacija;
«Хасед-хама» (московский
еврейский общинный центр); Maskvos žydų
bendruomenės centras;
«Цаяр» (еврейский фонд
поощрения художеств);/Žydų menų skatinimo
fondas;
Центр имени Марка Блока при
Российском государственном гуманитарном
университете;/ Marko Bloko vardo Centras prie Rusijos
valstybinio humanitarinio universiteto;
«Эстер» (еврейский
благотворительный фонд) и другие. /Žydų
kabdaros fondas ir kiti.
Dabar natūralus klausimas apie mano ir
mano bendrapavardžio skirtingą nuomonę: kodėl jis skaito šias
organizacijas tiesiog visuomeninėmis, o aš rasistinėmis?
Neapsiribosiu nuoroda į autoritetą — paaiškinimu, kad tokiomis
žydų organizacijas skaito SNO. Čia reikia suprasti ir tai, kodėl
SNO jas skaito rasistinėmis.
Rusų kalbos žodynai žodžiui
„rasizmas“ duoda tokį „protingą“ išaiškinimą, kad, iš
esmės, nesuprasi, kaip žmonėms jį reikia taikyti. Pavyzdžiui,
RMA Lingvistinių tyrimų institutas savo „Šiuolaikiniame
išsamiame rusų kalbos žodyne“ duoda tokią sąvokos „rasizmas“
paaiškinimą:
RASIZMAS. Neapykantos žmogui
koncepcija apie prigimtinį žmonių padalinimą į aukštesnes
rases, kurios neva yra civilizacijos kūrėjos ir pašauktos
viešpatauti, ir žemesnes, neva dvasiškai nepilnavertes ir
sugebančios būti tiktai eksploatacijos objektu.
Išeinant iš šio aiškinimo, pas mus
Rusijoje, ir pasaulyje, iš viso nėra rasistų, nes per 10 metų
laiškų skaitymo, kuriuos gauna laikraštis
„Duel“ (Dvikova), tame skaičiuje ir iš visų mosčių
nacionalistų — nuo rusiškų iki totoriškų, — ir iš judofobų
ir žydagraužių, aš niekada neatradau koncepcijos apie tai, kad
kokia nors nacija Rusijoje yra nepilnavertė, o kokia nors turi
viešpatauti.
Maksimum, ko reikalauja labiausiai
pasiutę rusų nacionalistai, — tai kad Rusijos vyriausybėje rusų
būtų proporcingai jų skaičiui. (būtent taip yra Izraelio
Knesete, kur arabams numatytos kvotos proporcingos jų skaičiui,
vert. pastaba).
Net žydai, apsiputoję įrodinėja,
kad jų Rusijos Vyriausybėje daug tik todėl, kad jie labai
protingi, darbštūs ir talentingi, niekada atvirai neakcentuoja savo
„koncepcijos“ apie teisę į Rusijos valstybinę šėryklą, dėka
savo pašaukimo.
Išeina, kad pas mus ir rasistų iš
esmės jokių nėra, o rasizmas — tai kažkokia super protinga
teorija, kuri neturi šalininkų. <...>
Net garsiajai
„Juodojai šimtinei“ vadovauja žmogus su „rusiška“ pavarde
Štilmark. Ir tiktai į aukščiau išvardintas žydų organizacijos
gali įstoti tiktai žydai.
Tokiu būdu, tose organizacijose
Rusijos piliečiai praranda savo konstitucines teises į
lygiateisiškumą nepriklausomai nuo tautybės, — šiose
organizacijose žydai turi visas teises, o visos kitos Rusijos tautos
neturi teisės net į jas įstoti.
Kaip matome, žydų rasistai padalino
Rusijos gyventojus pagal rašinį požymį į žydus ir likusius, be
to žydus niekas neprivertė to daryti — iš jų niekas neatėmė
valstybės apsaugos, kuri priklauso kiekvienam Rusijos piliečiui, —
jie atsiskyrė nuo likusių Rusijos žmonių, dėka savo tam tikros
„koncepcijos“, ir ši koncepcija — neapykanta žmogui, jei jau
šios žydų organizacijos nepriima į savo narius kitų tautybių
žmonių.
Todėl aukščiau išvardintos žydų
organizacijos pirmiausiai yra rasistinės, o po to visuomeninės.
Pašėlęs žydų rasizmas
Rasizmo pavyzdžiu Europoje yra
hitlerinis rasizmas arba vokiečių nacional-socialistų rasizmas. Ir
iš kai kurių Rusijos „visuomenės veikėjų“, „teisių
gynėjų“ ir „antifašistų“ sklinda nesibaigiantis murmėjimas
apie Hitlerio pavyzdžio rasistų valdžios užgrobimą Rusijoje.
Siaubas, kaip baisu! Ypač, jei prisiminti, kad hitlerinį rasizmą
naikino mūsų seneliai ir proseneliai...
Iš vienos pusės, visi
šie „teisių gynėjai“, ir „antifašistai“ turi galimybę
neužsiimti visuomenei naudingu darbu ir riebiai maitintis dėką šio
murmėjimo, bet iš kitos pusės, vokiškas rasizmas juk realybe, ir
baisi realybė. Ar jis mums reikalingas?
Apie tai vėliau, o dabar palyginkime
vokišką rasizmą su žydišku.
Vokiečiai — tai nacija, įeinanti į
tautų grupę apjungtą indo-europiečių kalbų grupe. Ir
tuometiniai vokiški rasistai aukščiausia rase skaitė visus taip
vadinamus „grynakraujus arijus“, nepriklausomai nuo jų
nacionalinės priklausomybės.
Antro pasaulinio karo frontuose kariavo
150 tūkstančių kareivių žydų tėvų arba bobučių ir diedukų.
Nacistinė propaganda net skelbė fotografijas: „Idealus vokiečių
kareivis“, - kuris Vermachto karys Verneris Goldberg (tėvas
žydas).
Sakykim, į SS dalinius atrinkdavo
tiktai arijus, bet šituose daliniuose tarnavo 800 tūkstančių
savanorių iš kitų šalių — nuo olandų iki norvegų. Tarp
kitko, nors ir nelabai sėkmingai, bet vokiečiai bandė sukurti SS
junginius iš rusiškų arijų. <...>
Ir nors šią patirtį negalima laikyti
sėkminga, nes rusų arijai smogė vokiečiams į užnugarį Kursko
mūšio įkarštyje, bet vis tiktai šis pavyzdys įrodo, kad vokiški
rasistai buvo kažkuriuo laipsniu internacionalistai savo rasizme ir
žiūrėjo kaip į aukščiausią rasę į labai platų tautų ratą.
Baltieji Amerikos rasistai ir tie patys
Pietų Afrikos rasistai prie aukštesnės rasės priskyrė visus
baltus žmones, t. y. buvo dar labiau internacionalistai, negu
hitlerininkai.
Žydai kartu su arabais priklauso
semitų kalbinei tautų grupei, bet nepaisant to, jie atsiskiria ne
tik nuo rusų, bet net nuo semitų! Juk jie nepriima į savo
žydiškas-rasistines organizacijas net arabų, — nieką išskyrus
žydus.
Šia prasme žydų rasistai — tai
išskirtiniai niekšai, jų rasizmas — pašėlęs. Žymiai
blogesnis už hitlerinį.
Hitleriniai metodai
Rasizmas neteikia beveik
jokios naudos tautai-rasistei jau vien todėl, kad visa naudą iš to
turi tiktai tie, kas sukasi prie valdžios, o kitiems išniekina
sielas, kas, galų gale, turi ir tai tautai neigiamą įtaką.
Ar didelę naudą iš savo rasizmo gavo
vokiečiai? Dabar tai labiausiai įbauginta tauta Europoje,
nuolankiai sutinkanti net su tuo, kad iš jų atimta žodžio laisvė.
(Juk Vokietijoje vokiečius net už savarankišką studijavimą
Vokietijos žydų istorijos, tarkim holokausto, sodina į kalėjimą).
<...>
Vokietija užmokėjo
„globaliam Izraeliui“ 1,2 trilijonus dolerių „reparacijų“
už Pirmą ir Antrą pasaulinius karus.
Šiandien žydų rasistai įtikinėja
Rusijos gyventojus, kad žydų tiek daug Rusijos valdžioje ir
spaudoje tiktai todėl, kad žydai protingesni ir talentingesni,
lyginant su kitomis Rusijos tautomis.
Ar ne todėl žydų rasistai draudžia
„Main Kampf“, kad likusios tautos nesužinotų, kad tai Hitleris
skaitė slavus nepilnaverčiais žmonėmis, kuriuos turi valdyti jei
ne protingi vokiečiai, tai protingi žydai? Ir kad žydai būdami
prie valdžios sugeba tiktai sugriauti valstybę? Kad mes
neprisimintume, kas buvo valdžioje ir kas vadovavo MIP, kada buvo
sugriauta Tarybų Sąjunga? Ar ne todėl žydų rasistus taip
baugina „Main Kampf“, kad žino šuo, kieno mėsą suėdė?
Bet grįžkime prie fašistinės
tvarkos, kurią įveda Rusijoje žydų rasistai.
Kas žinoma apie holokaustą?
Vakarų Europoje, nežiūrint į
laukinius, dažnai fašistinius žydų rasistų persekiojimus, yra
istorikų, kuriuos vadina „revizionistais“, bendruomenė.
Šie istorikai įrodė: legendos apie
tai, kad, neva, vokiečių koncentracijos stovyklose žydus nuodijo
kažkokiose „dujų kamerose,“ o po to milijonus degino
krematoriumuose, — melas.
Ir štai už tokius, grynai istorinius,
neturinčius, atrodytų, ryšio su šia diena tvirtinimus, jau apie
50 istorikų-revizionistų nuteisti europinių teismų įkalinimu.
Nustatyti istorinę tiesą teismo
nuosprendžių pagalba net Hitleris nesusiprotėjo. Iš to seka
visiškai dėsninga išvada, kad holokausto afera paremta melu, o
aferistai teismų pagalba neleidžia ją demaskuoti, dar daugiau, ši
afera turi tęsinį nūdienoje, kitaip žydų rasistai su šiais
teismo nuosprendžiais nesiterliotų.
Ką tiems istoriams-revizionistams
tenka kęsti nuo žydų rasistų, trumpai aprašė savo knygos
įžangoje vienas iš revizionistų Ričardas Harvud:
„Sionistai, negalėdami paneigti šių
tyrimu mokslinę pusę, ėmėsi išmėgintos politinio spaudimo ir
bauginimo tuo užsiimančių žmonių taktikos. Buvo imtasi net
teroro. Marselis Diupra, kuris platino šią knygą Prancūzijoje,
buvo užmuštas susprogdinus bombą, pritvirtinta prie jo mašinos,
po ko žydų organizacijos padarė pareiškimą spaudai, kuriame jie
reiškė pritarimą šiai žmogžudystei ir įspėjo likusius dėl
pasekmių jei jie bandys analizuoti šį istorijos periodą.
E.Ciundeliui siuntė bombas paštu,
buvo susprogdinta bomba prie jo namo, po to jo namas buvo padegtas,
ko pasekoje padaryta žymi materialinė žala. Šveicarų istoriko
Jurgeno Grafo namas buvo sudegintas, o taip pat namas švedų
tyrinėtojo, gyvenusio Danijoje. Amerikiečių organizacijos, kuri
vienija kelis šio klausimo tyrinėtojus, knygų sandėlys taip pat
buvo padegtas. Prancūzų istorikas, profesorius R.Forisson, kuris
užsiima šiuo klausimu, buvo žiauriai sumuštas, ir tiktai greta
buvusių žmonių įsikišimas, išgelbėjo jų gyvybę.
Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje,
Portugalijoje, Ispanijoje, Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje
priimti įstatymai, numatantys bausmes už bet kokius bandymus neigti
tą „faktą“, kad hitlerinėje Vokietijoje buvo nužudyta šeši
milijonai žydų. Vokiečių inžinierius Germar Rudolf, kuris atliko
mokslinį tyrimą dėl galimybės nužudyti žmones Osvencime, dujų
kamerose, buvo nuteistas kalėti 18 mėnesių! Ir
tai nepaisant to, kad jo pranešime nebuvo nei vieno politinio
pobūdžio pareiškimo!..“
Ta holokausto versija, kurią
patvirtino sionistai ir skelbia pasauliui Izraelio lobbi, - tai
gausybė melo, technine ir organizacine savo esme labai kvailo, be
to, ignoruojančio tarybinių žydų tragediją.
Tik diktatoriška valdžia žydiško
lobbi kitose šalyse galima paaiškinti, kad šių šalių politikai
ir MIP sutinka su šiuo fašistiniu melu.
Štai pavyzdys. Vieną iš Leningrado
blokados atminimo dienų, kurios metu iš bado ir šalčio tiktai per
pirmą blokados žiemą mirė 800 tūkstančių leningradiečių,
Rusijos prezidentas Putinas vyksta ne į Peterburgą, o į Osvencimą
— stovi ten su žvakute. Kaip tai suprasti? Truputis smulkmenų.
Reikalaudami iš Vokietijos duoklės už
kiekvieną mirusį žydą Antrojo pasaulinio karo metais, sionistai
savo holokausto skaičių — 6 milijonai žuvusių, iš kurių 4
milijonai, neva buvo nunuodyti „Ciklonu-B“ Osvencimo
koncentracijos stovykloje ir sudeginti krematoriumuose.
Dėka revizionistų darbų ir aiškaus
šio skaičiaus kretinizmo, šiandien Osvencime mirusių žydų
skaičius sumažintas iki 1,1 milijono, kas, tarp kitko nesukėlė
jokio pasikeitimo
galutiniuose skaičiuose — žydų
rasistai, sumaniai žiūrėdami į akis treniruotu žvilgsniu
profesionalių sukčių, ir toliau teigia bendrą aukų skaičių
esant 6 milijonus.
Įdomu, kad ir skaičius 1,1 milijonas
aukų Osvencime irgi „vidutinis ligoninės“. Reikalas tame, kad
Osvencimą išvadavo tarybinė kariuomenė ir jo archyvai nebuvo
sunaikinti, o buvo saugomi Centriniame
valstybiniame ypatingame TSRS archyve.
Perestroikės metu
žurnalistė E.Maksimovą įleido į šį archyvą, ir ji straipsnyje
„Penkios dienos ypatingame archyve“, ne pagalvojusi, kaip tai
patiks TSRS žydų lobbi, suspėjo štai ką pranešti:
„Sulaukėme
mes pagaliau viešumo, ačiū dievui. Praeitą vasarą buvo iš
archyvo gelmės iškelti, tiesa, su didžiausiu vargu Osvencimo
mirties Knygos su pavardėmis septyniasdešimties tūkstančių
kalinių iš dvidešimt keturių šalių, žuvusių naikinimo
stovykloje...“ („Izvestia“, Nr49, 1990).
Tai yra, per penkis Osvencimo darbo
stovyklų egzistavimo metus, juose mirė viso 70 tūkstančių
(tiksliau — 73 137) visų tautybių žmonių, iš kurių 38031 -
žydai. Tai yra natūralaus mirtingumo žmonių mieste, turinčiame
apie 1 milijoną žmonių.
Anglų istorikas Vivian Bird rašo ir
apie kitus dokumentus: „Dokumentai, kurių pagrindu buvo gauti šie
skaičiai — pilni, oficialūs dokumentai karo metų vokiečių
koncentracijos stovyklų sistemose — buvo užgrobti Tarybinės
armijos stovykloje Oranienburg (netoli nuo Berlyno) 1945 metų
balandžio mėnesį.
Iki „viešumo“ prieiti iki šių
dokumentų, pagal Rusijos šaltinius, buvo leidžiama tiktai žydų
tyrinėtojams dėl žemiau išdėstytų priežasčių.
Šie dokumentai, kurių autentiškumą
ir pilnumą niekas neneigia, teigia, kad bendras skaičius visų
asmenų, žuvusių visoje vokiečių įkalinimo stovyklų sistemoje
nuo jos sukūrimo 1935 metais iki jos sunaikinimo 1944 metų
pabaigoje ir 1945 metų pradžioje buvo 403 713“. (Karo belaisvių
stovyklos čia neįeina). <...>
Juk dvi stovyklos,
vadinamos Osvencimu, buvo baudžiamosios
stovyklos lenkams ir persiuntimo punktais aprūpinant darbo jėga
daugiau negu pusę šimto stovyklų, pastatytų prie fabrikų,
kuriuose vokiečiai gamino produktus nuo sintetinio benzino iki
sprogmenų.
Tarp kitko, pagal 1952 metų susitarimą
tarp Izraelio ir Vokietijos, dėl reparacijų (buvo ir toks
susitarimas), Vokietija išmokėjo Izraeliui kompensaciją „už
vergų darbo naudojimą“ holokausto metu“ 3 milijardus markių.
Ir kyla klausimas: tai ką žydai veikė
Osvencime — uostė „Cikloną-B“ ar „vergiškai“ gamino
sprogmenis tarybinių žmonių žudymui?
Mano pateiktuose duomenyse nieko naujo
nėra — visa tai praneša istorikai-revizionistai arba spauda,
reikia tik domėtis. Ir atkreipiau skaitytojų dėmesį į tai, nes
tai įdomu.
J.Muchin