Greta Kudenhove-Kalergi
svarbiomis figūromis paneuropiniame judėjime tampa Jozefas
Retingeris, Otto fon Habsburgas ir Žanas Mone.
Jozefas Retingeris,
Lenkijos Sikorskio vyriausybės patarėjas, buvęs tremtyje Londone,
buvo pasekėjas pažiūrų federalisto Artūro Kapelio, pasisakančio
už sukūrimą pasaulio vyriausybės anglų-prancūzų sąjungos
pagrindu. Jis siekė palaikyti Sikorskio planą kuriant
Centrinės-Europos konfederaciją sudarytą iš Lenkijos,
Čekoslovakijos, Rumunijos, Vengrijos ir Lietuvos. Tampriai
bendradarbiaujant su olandų ir belgų ministrais tremtyje Van
Zeelandu ir A.P.Spaaku, dalyvavo organizuojant susitarimo Beniliukso
susivienijimo 1944 m. Žinoma, kad jis buvo tampriai surištas su
Tarptautinių santykių taryba ir Karališkuoju tarptautinių
santykių institutu, o kai kurie tyrinėtojai skaito jį slaptų
Didžiosios Britanijos tarnybų agentu.
Otto fon Habsburgas
(1912―2011), glaudžiai surištas su katalikų ordinu „Opus Dei“,
kuris yra faktiškai katalikiškas protestantizmo variantas su jo
siekiu į „pasaulietinį šventumą“, buvo vyresnis sūnus
paskutiniojo Austro-Vengrijos imperatoriaus Karlo I, nuversto 1918
m., bet neatsisakiusio nuo sosto, taip kad Otto skaitomas paveldėjęs
visas tėvo legitimias teises. Karo metais buvo F.Ruzvelto aplinkoje.
Kas gi liečia prancūzą
Žaną Mone (1888―1979), tai buvo vienas iš pačių proatlantiškai
nusiteikusių Europos veikėjų, apie kurį de Golis kalbėjo, kad
tai tai „ne prancūzas, kažkokiu būdu surištas su
amerikiečiais“, o „didysis amerikietis“. Jo aktyvi veikla
prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, kai jis vadovavo žinybai
koordinuojančiai karinius resursus ir suėjo į glaudų kontaktą su
anglų isteblišmento atstovais (konkrečiai, su Milnerio grupės
nariu Arturu Solteriu, parašiusiu 1931 m. knygą „Jungtinės
Europos Valstijos“, kurioje buvo iškeliama idėja federatyvinės
Europos Nacijų Lygos rėmuose, kurią paskui pasiskolino Mone). Mone
dalyvavo Versalio konferencijoje, o nuo Nacijų lygos sukūrimo iki
pat 1923 m. dirbo Generalinio sekretoriaus padėjėju.
Po to jo interesai persikelia į tarptautinių finansų sferą, ir
jis sukuria Bank of America Sanfranciske, tampa vice-prezidentu
europinio filialo investicinio banko Blair & Со Niujorke. Kai
prarado turtą rizikinguose bankiniuose žaidimuose, jį finansiškai
palaikė tas pats J.F. Dallesas ir J. McCloy (būsimasis Pasaulio
banko prezidentas, o 1949–1952 m. - Amerikos vyriausiasis komisaras
Vokietijoje). Jam buvo suteikta finansinė pagalba „už įprastus
draugystės įsipareigojimus“ [94]. Trečiajame dešimtmetyje
Niujorke jis įsteigia naują investicinį banką „Monnet“,
„Murnane & Co“, žinomą dėl savo verslo ryšių su
hitlerine Vokietija.
Prasidėjus Antrajam
pasauliniam karui, Monnet vėl tapo Anglijos ir Prancūzijos karinio
aprūpinimo koordinavimo komiteto, esančio Londone, vadovu. 1940 m.,
Prancūzijos kapituliacijos išvakarėse, jis atsiuntė Čerčiliui
„Anglų ir prancūzų vienybė“ dokumentą, kuriame buvo siūloma
suvienyti abi šalis sukūrus vieną parlamentą ir armiją, o po
kapituliacijos dirbo, kad pakenktų generolo de Golio „Laisvai
Prancūzijai“.
Tais pačiais metais
Didžiosios Britanijos vyriausybė išsiuntė „Monnet“ į JAV
pirkti ginklų, kur jis suvaidino svarbų vaidmenį JAV vyriausybės
darbe pertvarkant JAV pramonę į karinį-pramoninį kompleksą, o
tai užsieniečiui buvo beprecedentis įvykis. 1943 m. jau Ruzvelto
pavedimu, jis išvyko į Alžyrą, kad dalyvauti vadovavime
Civiliniam ir kariniam generolo Žiro komitetui. Monnet misija buvo
liberalizuoti ir demokratizuoti dešiniųjų požiūrį į Žiro,
kuriam amerikiečiai rengė didelius planus, siekdami pakeisti juo de
Golį [95].
O apie Jeano Monnet
požiūrį į de Golį gerai nusako jo žodžiai iš Ruzvelto laiško
padėjėjui Hopkinsui, kuriame buvo tiesiai pasakyta, kad aljansas su
generolu yra neįmanomas, nes jis buvo „prancūzų tautos ir jų
laisvių priešas, europietiškos konstrukcijos priešas“ ir dėl
to jis turi būti sunaikinti (!) vardan prancūzų interesų“[96].
Nuo 1944 m. „Monnet“ užsiims vertinimu pokario Prancūzijos
poreikių ir sudarymu pirmųjų kreditinių susitarimų su Amerikos
vyriausybe, o 1946 m. jis vadovaus Prancūzijos planavimo
komisijai ir rengs Prancūzijos ekonomikos modernizavimo programas.
Po karo Paneuropinis judėjimas aktyviai išvystė savo veiklą.
Tačiau išėjus Rytų Europai iš anglų-amerikiečių kontrolės
visas dėmesys buvo sukoncentruotas į apjungimą Vakarų Europos
šalių ir visų pirma į Prancūzijos ir Vokietijos sutaikymą. Gali
būti tai buvo tiktai keliu įtvirtinimo valdžioje abiejų šalių
proatlantiškų elitų, mąstančių ne nacionalinėmis, o
bendraeuropinėmis kategorijomis.
Šia prasme buvo kalbama
iš tiesų apie vokiečių ir prancūzų valdančiosios klasės
sąmonės pertvarką. Praėjo „prancūziškos Europos“ era,
pasibaigė „vokiškos Europos“ laikas, atėjo laikas šeštosios
Kudenhove-Kalergi Europos - „pan-Europos“, sudarytos iš
„europinės Vokietijos, „europinės Prancūzijos“, „europinės
Italijos“ ir t.t. kontroliuojant tarptautinėms finansinėms
elitoms.
Vokietijoje, kur
nacionalinė idėja buvo pilnai diskredituota, o tautai holokausto
ideologijos pagalba buvo primestas nacionalinio nepilnavertiškumo
kompleksas, atėmęs iš jos bet kokią teisę į vokišką ateitį,
valdančioji klasė tapo ypač sukalbama. Jos finansinė-ekonominė
galia tapo kontroliuojama, o karinis-pramoninis potencialas –
pilnai neutralizuotas. Politiniu Naujosios Vokietijos lyderiu
padarė nuoseklų paneuropeistą Konradą Adenauerį, turėjusį
mobilizuoti nacionalinę vokiečių elitų energiją į proatlantinę
vagą. Ne be reikalo Šumacheris kalbėjo apie Adenauerį, kad tai ne
vokiečių kancleris, o JAV kancleris.
Kas gi liečia Prancūziją, tai nacizmo aukos padėtis, pakilimas
nacionalinių-patriotinių jausmų ir buvimas stipraus nacionalinio
lyderio generolo de Golio asmenyje ypač apsunkino prancūzų sąmonės
„paneuropeizacijos“ procesą. „Naujos elitos“ formavimo
tikslu ir buvo sukurta viena iš pačių slapčiausių Prancūzijos
organizacijų, apie kurios veiklą Prancūzijos bendruomenei tapo
žinoma dėka nesenai išėjusios prancūzų žurnalisto Emanuelio
Ratje knygos „Valdžios širdyje“. Tyrimas apie patį
galingiausią Prancūzijos klubą“[97].
Kalbama apie organizaciją „Amžius“ (Siecle), sukurtą 1944 m.
po išlaisvinimo Paryžiaus ir jungianti valdančiosios klasės
atstovus į vieningą bendruomenę, nepriklausomai nuo jų
idėjinių-politinių pažiūrų – čia dalyvauja kaip
kolaboracionizmo šalininkai, taip ir dalyviai Pasipriešinimo,
sinarchijos, technokratijos, frank-masonijos ir kt. [98] Jį įkūrė
vienas iš pačių įtakingiausių prancūzų veikėjų, žurnalistas,
Radikalios partijos narys Žoržas Berar-Kelenas, karo metais dirbęs
abejoms kovojančioms stovykloms. Jo įkurta leidykla „Korrespondans
de press“, kuri dalinosi rinką su „Inter-Frans“, aprūpino
visą kolaboracionistinę spaudą ir okupuotoje, ir laisvoje
teritorijoje. Tuo pačiu metu jis dalyvavo Pasipriešinimo tinkle
„Prancūzijos viltis“. Po išlaisvinimo Berar-Kalenas buvo
sulaikytas, tačiau išvengė teismo, kas, matomai, surišta su jo
naryste ložėje „Diedieji Prancūzijos rytai“. Tuo pat metu su
„Amžium“ jis sukūrė spaudos agentūrą „Société Générale
des Presses“, leidžiančią savaitinius ir kasdienius biuletenius
elitai ir MIP. Tai agentūra, žinoma tik įtakingiems sluoksniams,
renka informaciją apie Prancūzijos veikėjus, turi savo archyvą,
kartoteką milijonų žurnalistų ir politinių veikėjų,
šeimininkų, profsąjungų aktyvistų, bažnyčios narių ir t.t.,
t. y. turi visą informaciją apie Prancūzijos realią valdžią
(žvalgybos ir kitų policijos tarnybų archyvai net nepalyginami su
jais).
„Amžius“ tapo forma
konsolidacijos Prancūzijoje jėgų turinčių realią valdžią,
kieno rankose yra pagrindiniai bankai, įmonės ir visos stambios
masinės informavimo priemonės. Tai uždaras neskaitlingas klubas,
priimantis nurodymus iš transnacionalinių valdančiųjų elitų,
iškeliančių sprendimus svarbiausiais vystymosi klausimais,
lemiančių vyriausybės sudėtį, skirimus į svarbius valstybinius
postus ir t.t. Atranka į klubą labai griežta ir sudėtinga, į jį
neįstojama, o žmonės kooptuojami, tarpusavyje vienas su kitu
susieti sistema santykių per santuoką, dalykinius ryšius,
dalyvavimą administracinėse tarybose ir kita. Kad ten patekti,
būtina turėti du gimines-narius, vienas iš kurių įeiną į
administracinę tarybą (12 žmonių). Darbo tvarka nenumato
kokios-nors demokratijos ir atkuria masonų ložės sistemą.
Dalyviai skirstomi į „tikruosius“ ir į „pakviestus“.
Pastarieji gali likti tokiais daug metų, kol vadovybė nenutars, kad
kažkas iš jų pakankamai patikimas ir naudingas, kad iškelti jį
aukščiau.
Šioje uždaroje nuo
pilietinės visuomenės terpėje yra tik viena ideologija, priimtina
visiems jos nariams nepriklausomai nuo partinės priklausomybės ir
privaloma globalizuotai „superklasei“, kurios prancūzišku
skyrium yra „Amžius“, - valdžios ir pinigų ideologija. To dėka
prancūzų visuomenėje išlieka finansinio kapitalo valdžios
tęstinumas, užtikrinantis jos perėjimą iš vienos grupės kitai
priklausomai nuo kapitalo pertvarkos Prancūzijoje, Europoje ir
pasaulyje. Todėl jau 60 metų valdžia šalyje laipsniškai pereina
nuo politikų (Juodoji respublika) pramonininkams (Ž.Pompidu), po to
— technokratams (epocha Ž.d’Esteno ir F.Miterano) ir, pagaliau,
pas bankininkus (valdymas Ž.Širako ir N.Sarkozi), liko rankose
nematomos faktinės finansinių elitų vyriausybės. Pavyzdžiui,
šiandien žinomiausios figūros, atstovaujamos klube iš finansų ir
verslo srities, yra E. de Rothschildas, J.-C. Triše, O. Dasso, iš
politikos sferos - J. Attali, Žiskar.d’Esteno, N. Sarkozy, L.
Žospen, dabartinis prezidentas F. Olandas ir kt. (nors, pavyzdžiui,
N. Sarkozy taip ir liko „pakviestu“). Svarbu tai, kad de Golis,
vienintelis Prancūzijos politikas, „sukilęs“ prieš atlantizmą,
nebuvo „Amžiaus“ narys, todėl jo nebuvimas Ketvirtojoje
Respublikoje buvo dėsningas.
Taigi, suformavęs
tinkamą „personalo rezervą“, anglo-amerikiečių isteblišmentas
pradėjo įgyvendinti savo planus. 1946 m. idėją sukurti
federacinę Europą patvirtino JAV užsienio santykių taryba (tada
jai vadovavo Alenas Dalesas), kuris ją įtraukė į rekomendacijas
Valstybės departamentui. Tuo pat metu V.Čerčilis pasakė savo
garsiąją Ciuricho kalbą apie būtinybę suformuoti Jungtines
Europos Valstijas, kurios tekstas buvo parengtas kartu su tuo metu į
Prancūziją grįžusiu Kudenhove-Kalergi. Šio projekto pristatymas
buvo skirtas Karališkojo tarptautinių santykių instituto (RIIA)
sprendimu pirmosioms Reicho kapituliacijos metinėms [100].
Galiausiai, siekiant padaryti spaudimą politiniam elitui ir
suvienyti jį Europos Sąjungos naudai J. Retingerio,
Kudenhove-Kalergi varžovo, iniciatyva, tų pačių metų rugsėjį
buvo įsteigta Europos ekonominio bendradarbiavimo lyga, kuriai jis
vadovavo.
Kitu žingsniu tapo1947
m. rugpjūčio mėn. Monrealyje (Šveicarija) vykstantis Amerikos ir
Europos pan-europizmo atstovų susitikimas, kuriame buvo nuspręsta
sukurti dvi struktūras - Pasaulio federalistų judėjimas (PFJ) ir
Europos federalistų sąjungą (EFS), pinigus kurioms skyrė
amerikiečiai. Susitikimo metu PFJ parengė deklaraciją, kurioje
pateikiami pagrindiniai „pasaulio konfederacijos“ formavimo
principai, kurie buvo apibrėžti kaip pagrindinė šių laikų
problema: „nacionalinio suvereniteto ribojimas“ su „įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės galios perdavimu
konfederacijai“, „viršnacionalinės armijos sukūrimas“,
regioninių sąjungų sudarymas, kaip konfederacijos ramsčių,
vengiant jas paversti uždarais priešiškais blokais. Pabaigoje buvo
pasiūlyta skatinti kurti Pasaulio konstitucinę asamblėją.
EFS, kuris tapo PFJ
filialu ir buvo sukurtas pagal matrioškos modelį, kuriame dalyvavo
įvairios organizacijos, buvo skirtas skatinti Europos regioninės
sąjungos idėją, telkiant visuomenės nuomonę. Jai vadovavo visos
Europos federalistai A. Frenet (buvęs „Combe“, vienos iš
pasipriešinimo organizacijų vadovas), italas A. Spinelli ir austras
E. Kogonas. A. Frenet buvo žymus Vakarų anti-stalinistinių jėgų
atstovas, dėl kuriam amerikiečiai teikė ypatingą dėmesį. 1948
m. Popiežius Pijus XII Romoje priėmė II EFS kongresą.
Pagaliau 1948 m. gegužę
vadovaujant V.Čerčiliui įvyko Hagos paneuropeistų kongresas,
kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino Dž.Retingeris. Kongresas
paklojo pagrindus Europos suvienijimo, sukūrė europinį judėjimą,
kurio pirmininku tapo Čerčilio žentas Dunkanas Sendis, o
generaliniu sekretoriu – Dž.Retingeris. Garbės pirmininkais buvo
„išrinkti“ V.Čerčilis, K.Adenaueris, italas A.deGasperi,
prancūzas L.Blium ir belgas P.-A.Spaak. Būtent šiame kongrese
pirmą kartą išryškėjo dvi srovės, kurios po to priešinsis
viena kitai per visą integracijos laiką: tai federalistai, einantys
už sukūrimą viršnacionalinių institutų (Prancūzijos, Italijos
ir Belgijos atstovai), ir šalininkai tarpvalstybinio
bendradarbiavimo (Britanijos atstovai, manę apie savo šalį kaip
europinį lyderį). Faktiškai kalbėta apie amerikietišką ir anglų
susijungimo variantus. Europinis judėjimas, kontroliuojamas anglų,
amerikiečių požiūriu, silpnai įkūnijo paneuropines idėjas.
Todėl patikimesnės Europos suvienijimo procesų kontrolės tikslu
1949 m. sausį Vilsono fondo Niujorke būstinėje buvo sukurtas
Amerikos Europos suvienijimo komitetas (AESK), kuriam vadovavo
U.Donovanas. Jam priklausė amerikiečių specialiųjų tarnybų
atstovai (A.Smitas, A.Dalesas), politikai, teisininkai, bankninkai ir
profsąjungų veikėjai [101]. Nuo 1949 iki 1959 m. АESK ir CŽV
išleido įvairių paneuropinių judėjimų veiklai 50 milijonų
dolerių, (dabartiniu kursu). Jie finansavo paneuropinį EFS, ir su
juo besivaržiusį Čerčilio Europos judėjimą, kuris perspėjo
amerikiečius, kad be jų paramos judėjimas tiesiog išnyks.
V.Čerčilis dalyvavo ir pirmame AESK visuomeniniame susirinkime,
kuriame pareiškė, kad jų galutinis tikslas yra apjungti visas
Europos valstybes – ir vakarų, ir rytų (darbui Rytų Europos
šalyse anglų žvalgyba sukūrė Asamblėją pavergtų Europos
nacijų).
Taip pat AESK finansavo susitikimus, kuriuose buvo ruošiamas
įjungimas 1949m. gegužės 5 d. Vestminsterio sutarties, pradėjusios
Europos Tarybos (ET) kūrimą, turėjusios įtvirtinti „laisvojo
pasaulio“ standartus (pirmininkas – P.-A. Spaak). Tuomet ET
šešėlyje taip pat dėka slapto finansavimo AESK Strasbūre vis tas
pats Frene sukūrė Europos tautų kongresą, dar vadinamą Europiniu
stebėjimo komitetu [102]. Jis apjungė atstovus įvairių politinių
jėgų (socialistus, krikščionių demokratus, profsąjungų
veikėjus, golistus), bet laikėsi išimtinai tik dėl palaikymo
AESK. Kiek vėliau CŽV sukūrė Paryžiuje, buvusios tuomet greta
Frankfurto jos pagrindinės operacinės bazės, specialiojo
atstovavimo tarnybą, o po to oficialiai atidarė ARSK ofisą.
Tačiau greta oficialių
paneuropinių organizacijų, dirbusių greičiau su visuomenės
nuomone, buvo kuriamos ir kitos, šešėlinės struktūros, skirtos
realiai apjungti Europos viešpataujančią klasę. Viena iš jų
tapo slapta transnacionalinė bendrija „Ratas“ (Cercle),
suformuota, kaip manoma (tiksliai nežinoma), pačioje 50-jų
pradžioje prancūzų premjero A.Pine (iš čia pirmas pavadinimas
„Pine Ratas“) ir jungė politikus, verslininkus, bankininkus,
pasiuntinius, leidėjus, publicistus, kariškius iš įvairių
valstybių kontinentinės Europos. Svarbiausią vaidmenį čia
vaidino atstovai Vatikano, Maltos ordino ir „Opus Dei“, siekę
atgaivinti Šventąją Romos imperiją „Nuo Atlanto vandenyno iki
Juodosios jūros“, o taip pat Anglijos aristokratijos nariai.
Tiesa, pastarieji vėliau ėmė trauktis iš šio projekto,
skaitydami, kad jis neužtikrina lemiamo Didžiosios Britanijos
vaidmens.
96. Цит. по:
Chevenement J. La faute de J. Monnet. P.: Fayard, 2006, p. 45.
97. См.: Ratier E. Au
cosur du pouvoir. Paris, FACTA, 2011.
98. О деятельности
оргашгации «Век»
см.: http://fr.wikipedia.org/wiki/Le_Si%C3%A8cle; http://www.
lesiecle.asso.fr/le-siecle/lassociation/;
99. Dans la coulisse: au
coeur du pouvoir. Entrenien avec 1’auteur de «Au cr du pouvoir».
Par Thierry Meyssan // Le nouveau NH. 21 juin
2011. http://www.national-hebdo.net/DANS-LA-COULISSE-AU-COEUR-DU
100. Тайная история
Европейского союза: от Совета по
международным отношениям до
Бильдерберга. http://www.otechestvo.org.ua/main/20071 l/735.htm
101. Kauffcr R. La CIA
finance la construction europeenne // Historia.
01.03.2003. http://archive.wikiwix.com/ cache/?url=http://www.historia.fr/content/recherche/article?id=6744&title=La%20CIA%20finance%20 la%20construction%20europ%C3%A9enne%20%28R%C3%A9my%20Kauffer%29
102. Kauffer R. Opt.cit.
Vertimo pradžia:
Vertimo pradžia (portale
www.manolietuva.com):
