Nesenai pasirodė Rusijos
akademiko Sergejaus Gazjevo straipsnis „Ideologija arba mirtis!
Pasaulinis hibridinis karas ir Baltarusijos įvykiai“, kuriame
autorius prognozuoja, kad Rusijos valstybės laukia žlugimas, jeigu
ši šalis nesukurs ideologijos, kuri įprasmintų jos, šios
didžiausios pasaulyje šalies, egzistenciją.
https://zavtra.ru/blogs/ideologiya_-_razmishleniya
Mano manymu, Glazjevo
straipsnis yra aktualus ir mums, lietuviams, nes Lietuva gyvena be
jokios ideologijos, be jokio tikslo ir ateities plano. Iki šiol mūsų
„elito“ tikslas buvo išvogti Lietuvos valstybės turtą, o po to
išvogtą šalį patalpinti į ES, kad atsirastų galimybė vogti
struktūrinių ES fondų pinigus, įvairią paramą. Baigiasi ir šis
etapas. Dabar mus valdantys partiniai vagys, prisidengdami COVID-19
isterija, vagia ateities kartų sąskaita, klampina šalį į
užsienio skolų liūną.
Artėja seimo rinkimai,
tačiau Lietuvos politinės partijos į juos žengia be ekonomine
logika pagrįstos politinės ideologijos, galinčios atnešti
lietuvių tautai realią naudą. Tikiuosi, kad šioje liūdnoje
situacijoje akademiko S.Glazjevo mintys bus naudingos. Žemiau
pateikiu Glazjevo straipsnio vertimą iš rusų kalbos. A.L.
Vakarų agentūros
bandymai organizuoti Baltarusijoje eilinę spalvotą revoliuciją
buvo laukiami. Kiekvieną kartą visaliaudinių rinkimų metu
amerikiečių specialiosios tarnybos surengia provokacijas su tikslu
nuversti jiems netinkamus režimus ir atvesti į valdžią jų
išugdytas marionetes. Šis darbas tapo konvejeriu ir yra dalimi
valdančiosios Amerikos elitos naudojamas siekiant palaikyti
pasaulinį viešpatavimą. Ši rutininė technologija vadinama
„minkštąja jėga“. Ji gana efektyvi valstybėse, neturinčiose
ideologijos, ir neveikia visuomenėse, kurias jungia viena ar kita
nacionalinė ideologija.
Jei valstybėje nėra
ideologijos, tai, faktiškai, joje dominuoja pinigų valdžia,
pridengta libertariškumo ir pseudopatriotizmo mišiniu.
Vulgaraus liberalizmo
ideologija legalizuoja papirkimus, įskaitant valdžios sprendimus.
Patriotinė retorika naudojama pridengti korupciją ir
piktnaudžiavimą valdžia. Tokiais yra dauguma autoritarinių
trečiojo pasaulio valstybių režimų, prie kurių prisidėjo ir
postsovietinė erdvė. Kaip rodo Lotynų Amerikos ir Afrikos
patirtis, panašūs režimai gali egzistuoti gana ilgai, jeigu jie
tenkina išorines ideologiškai motyvuotas jėgas. Jie gali ir
žlugti, jeigu išorinėms jėgoms pavyksta perpirkti ir įbauginti
kritiškai svarbią dalį valdančiosios elitos. Jeigu
pastaroji-kompradoriška, tai padaryti gana paprasta.
Nuversti Janukovičiaus
režimui amerikiečių specialiosioms tarnyboms pakako keturių
mėnesių. Kai tiktai Ukrainos prezidentas atsisakė pasirašyti
vergišką sutartį su Europos Sąjunga, jie pradėjo jo nuvertimo
kompaniją, pasiremdami savo agentūra valdžios organuose, MIP,
verslo sluoksniuose.
Pirmiausiai, į reikiamą
pozą „ko pageidaujate“ buvo pastatyti Ukrainos ofšoriniai
oligarchai.
Grasinant konfiskuoti
išvežtas iš Ukrainos pajamas, jie tuojau išdavė savo prezidentą.
Tuo pat metu prieš Janukovičių ėmė veikti grantus gaunantys
žurnalistai, senai finansuojami vakarų specialiųjų tarnybų. Jo
korumpuota aplinka, įskaitant jėgos struktūrų darbuotojus, ir jis
pats, buvo paralyžiuoti baimės prieš vakarų sankcijas, kuriomis
grasino visi NATO šalių lyderiai ir jų pasiuntiniai, jeigu režimas
naudos jėgą prieš maindaunus. Pastarieji, tuo metu, sparčiai
ginklavosi ir virto smogikais, vadovaujamais amerikiečių
instruktorių. Kaip tik jie įgijo karinę parengtį, o išduoti
korumpuotų valdininkų teisėsaugininkai ją prarado, amerikiečių
partneriai išvedė jų išugdytus neonacistus šturmuoti
vyriausybinius pastatus ir vykdyti valstybės perversmą. Po to sekė
Ukrainos nacionalinio turto grobimo penkmetis, prižiūrint
amerikiečių marionetėms, kurios jau net ėmė prekiauti žmonėmis
ir jų organais.
Prieš minkštą jėgą
yra kieta jėga, kurios naudojimas gali gana ilgai išlaikyti
autoritarinį režimą. Tačiau, jeigu tauta neturi ideologinio
pagrindo, režimo krachas vyksta po vado mirties. Arba, kaip Libijos
atveju, jeigu, esant išorės ideologiškai motyvuotai grėsmei,
nepakankamai stiprios šalies autoritarinis režimas praranda išorės
sąjungininkus.
Beveik visos
postsovietinės valstybės turėjo patirtį tokių valstybės
perversmų, organizuotų amerikiečių specialiųjų tarnybų. Jie,
ne be pagrindo, sau priskyrė pergalę prieš TSRS ir iki šiol
pretenduoja valdyti mūsų teritoriją. Jiems pavyko organizuoti
valstybinius perversmus, siekiant uzurpuoti valdžią jų marionečių
pagalba: Rusijoje 1993-jų rudenį, Ukrainoje 2004-aisiais (oranžinė
revoliucija) ir 2014-siais, Gruzijoje 2003-siais, Moldavijoje
2009-siais, Kirgizijoje 2005-siais.
Visur, kur pavyko, jų
statytiniai apiplėšė jiems perduotas valdyti šalis, išvežė
apie 2 trilijonus dolerių į užsienį ir perdavė likučius aktyvų
amerikiečių ir europinėms korporacijoms. Bet ši liūdna patirtis,
kaip matome iš pastarųjų įvykių Baltarusijoje, nesuteikia
patikimų skiepų visuomenės sąmonei prieš amerikiečių
specialiųjų tarnybų „minkštąją jėgą“. Jų išpenėta
agentūra, veikdama naujos kartos atstovus, bando destabilizuoti
politinę situaciją kiekvienu patogiu atveju. Be ideologijos,
užtikrinančios valdžios ir tautos vienybę, net efektyviausi
autoritariniai režimai negali garantuoti savo tęstinumo ir neturi
ilgalaikio tvarumo. Ir priešingai, esant nacionalinei ideologijai,
net tokios mažos šalys, kaip Kuba ir KLDR, gali vienos pačios
pasipriešinti išorės priešams, atremdamos visus jų bandymus
nuversti vyriausybę.
TSRS griuvo po to, kai
dauguma žmonių nustojo tikėti komunizmo statyba. Jo mokslinė
interpretacija, mokslinio komunizmo pavidalu, buvo privaloma visiems
žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą. Ji neatlaikė
kritikos. TSKP išsigimimas iš produktyvaus visuomenės elito
avangardo į nomenklatūrinį-biurokratinį sluoksnį atėmė iš
valdžios galimybę efektyviai valdyti ir imunitetą išdavystei.
Išorės priešams pavyko surengti chaosą, valstybės perversmą ir
Sovietų imperijos žlugimą nereikšmingomis pastangomis per savo
įtakos agentus politinėje vadovybėje.
Nuo to laiko nei viena iš
posovietinių valstybių nesugebėjo sukurti žmonėms įtikinamos
ideologijos, kuria vadovaudamiesi žmonės galėtų paaukoti savo
gyvenimą. Jos pakeitimas liberaldemokratinėmis ir nacionalistinėmis
dekoracijomis tik užmaskuoja pinigų galią, kuri gadina visas
valdžios šakas. Be to, tai yra išorinių pinigų valdžia, kuriuos
neribotais kiekiais spausdina JAV Federalinis rezervas, ECB, Anglijos
bankas ir Japonija. Kad ši galia būtų absoliuti, jie budriai
kontroliuoja NVS centrinius bankus, užtikrindami, kad jie nesukurtų
vidinių kredito šaltinių ir neabejotinai laikytųsi TVF
rekomendacijų dėl kredito emisijos apribojimo ir užsienio valiutų
reguliavimo liberalizavimo.
Kelia nuostabą daugumos
net stambių besivystančių valstybių vadovų nesugebėjimas
išsiaiškinti JAV išorinio dominavimo piniginius mechanizmus. Aš
perspėjau Brazilijos prezidentą Dilmą Russeff apie tai, kad
Centrinio banko politika, didinant procentinę normą ir
liberalizuojant valiutinį reguliavimą, sukelia investicijų ir
verslo veiklos susitraukimą, ir ekonomikos kontrolės perdavimą
Amerikos korporacijoms, o tai neišvengiamai sumažins dirbančių
gyventojų pajamas ir sudarys sąlygas valstybės perversmui. Deja,
taip ir atsitiko. NVS vykdoma pinigų politika sukelia panašius
padarinius.
Kuomet buvau užsienio
ekonominių santykių ministru aš bandžiau atverti Brazilijos rinką
Rusijos aukštųjų technologijų produktų tiekimui. Prie stiklo
braziliško romo mano kolega aiškiai man paaiškino, kad, nepaisant
visų jo norų, to nebuvo galima padaryti dėl JAV specialiųjų
tarnybų Lotynų Amerikoje personalo politikos.
Jie leidžia valstybių
vadovams daryti viską, ką jie nori, su sąlyga, kad bus skiriami jų
rekomenduojami centrinių bankų vadovai ir finansų ministrai. Be
to, kuo blogesnės jų pinigų politikos pasekmės, tuo
entuziastingesnių pagyrų jie gauna iš TVF ir pasaulio
žiniasklaidos. Kaip tai daroma, galima paskaityti puikioje Džono
Perkinso knygoje „Ekonominio žudiko išpažintis“.
Jos esmė yra vidinių
kredito šaltinių sunaikinimas, didinant palūkanų normas ir
sumažinant investicijų refinansavimo bankinius mechanizmus, taip
pat nuolatinis pinigų ir finansų sistemos destabilizavimas,
leidžiant laisvai plaukioti nacionalinės valiutos kursui. Neturint
tarpvalstybinio kapitalo judėjimo apribojimų, to pakanka, kad būtų
galima nustatyti Amerikos rizikos draudimo fondų, turinčių
neribotą prieigą prie pigių kreditų iš Vakarų korporacijų,
kontrolę užsienio valiutų rinkoje, realiame ekonomikos sektoriuje.
Taigi Rusijoje šiandien pusę pramonės turto kontroliuoja ne
rezidentai, o rublis tapo nepastoviausia valiuta G20 šalyse.
Penkeri šios NVS pinigų
politikos metai sukėlė ekonomikos sąstingį, sumažėjimą
gyventojų pajamų ir sumažėjimą valdžios institucijų
autoriteto. Tai pagrindinė socialinė-ekonominė protestų
Baltarusijoje priežastis. Po to, kai jos Centrinis bankas, po
Rusijos, persijungė į aukščiau aprašytą politiką, Baltarusijos
ekonominis stebuklas baigėsi. Jei prieš tai Baltarusija pagal
ekonomikos augimą posovietinėje erdvėje buvo pirmaujanti, beveik
du kartus viršijusi BSSR pasiektą gamybos apimtį, tai
pastaraisiais metais ji užima paskutinę vietą pagal BVP augimo
greitį Eurazijos ekonominėje sąjungoje.
Neperdedant galima
pasakyti, kad Lukašenkai pavyko sukurti savo ekonominį stebuklą
Baltarusijoje. Neturėdama naftos, dujų, rūdos, juodžemio, žuvies
resursų, baltarusių ekonomika sėkmingai plėtojasi remdamasi
mašinų ir žemės ūkio produktų eksportu. Tame svarbų vaidmenį
suvaidino partnerystė su Rusija, su kuria Baltarusija yra
Sąjunginėje valstybėje ir bendroje rinkoje. Tačiau pastaraisiais
metais dėl Vašingtono finansinių organizacijų rekomendacijų
įgyvendinimo Baltarusijos ekonomika prarado svarbiausią
postsovietinės erdvės pranašumą - išplėtotą vidaus kreditą.
Centriniam bankui apribojus gamybos refinansavimo mechanizmus,
Baltarusijos ekonomika tapo visiškai priklausoma nuo išorės
paklausos ir investicijų šaltinių. Joks sukčiavimas
reeksportuojant Ukrainos ir Europos produktus negalėjo kompensuoti
prarasto vidaus kredito ir pakenkė pasitikėjimui santykiuose su
pagrindiniu partneriu.
Šiandien skaudu stebėti,
kaip Baltarusijos jaunimas, apsvaigęs nuo Vakarų įtakos, stengiasi
paaukoti savo ateitį, kad įtiktų Vakarų lėlininkams. Absurdiški
streikai valstybinėse įmonėse, nepagrįstos Lenkijos ir Lietuvos
marionečių, ideologinių Pilsudskio įpėdinių, pretenzijos,
traukia Baltarusiją į Ukrainos katastrofos kelią. Pinigų-kredito
politikos klaidas lengva ištaisyti, ir dar yra pramoninis
potencialas, kad sugrąžinti Baltarusijos ekonomiką į augimo
trajektoriją. Bet to jau nepakaks. Reikia priemonių visuomenės
sąmoningumui gerinti. Ir ne tik Baltarusijoje, kur valdžios
autoritetas iki šiol buvo daug didesnis nei kaimyninėse
postsovietinėse valstybėse.
Visuomenės sąmonės
sveikatinimas negali būti atliktas be ideologijos, kurią palaiko
tauta. Jeigu net Baltarusijoje, kur vyko sisteminė kova prieš
korupciją, vyriausybė vykdė nuoseklią gamybos ir piliečių
gerovės augimo skatinimo politiką, buvo palaikomos socialinės
garantijos ir teisėsauga, pasitikėjimu valdžia suabejota, tai
politinė destabilizacija kitose postsovietinėse valstybėse yra tik
laiko ir išorės įtakos klausimas.
Laimei, pagrindinė
išorės grėsmė Rusijai ir Baltarusijai greitai silpsta, krentant
JAV tarptautinei įtakai ir didėjant chaosui jų viduje. Tačiau
prarasdama ekonominį dominavimą pasaulyje, valdančioji Amerikos
elita tampa vis agresyvesne, siekdama tai kompensuoti periferijos
eksploatacijos stiprinimu. Amerikos marionečių užgrobtų šalių
sužlugdymas – Irako, Libijos, Ukrainos, Gruzijos, Brazilijos –
įgauna totalų charakterį. Prekybos karo eskalavimas prieš KLR ir
finansinio - prieš Rusiją išėjo toli už ribų tarptautinės
teisės. Po to, kai Amerikos iždas užgrobė Rusijos aliuminio
aktyvų kontrolę, areštavo tūkstančių Rusijos piliečių
sąskaitas, reikia laukti masinio arešto Rusijos ir Baltarusijos
aktyvų, esančių anglosaksų jurisdikcijoje, įskaitant ofšorus.
Padidės JAV NSA kibernetinių atakų, susijusių su informacijos,
energetikos ir valdymo infrastruktūros objektams, intensyvumas.
Padėtis Baltarusijoje liudija Amerikos specialiųjų tarnybų
mobilizavimą tiesioginį kišimąsi į mūsų šalių vidaus
reikalus ir Vašingtono pakenkimą teisinei tarptautinio saugumo
sistemai - pasirengimui karinei agresijai.
Kaip išplaukia iš
pasaulio ekonomikos vystymosi ilgų ciklų teorijos, JAV hibridinio
karo eskalavimas tęsis iki trečiojo dešimtmečio vidurio, kada
pasaulio ekonomikos vystymosi centras persikels į Pietryčių Aziją.
Pagrindiniai mūšiai šio hibridinio karo, kurio metu priešininkas
jau okupavo Ukrainą, Gruziją, Pabaltijį, dar prieš akis. Be
formavimo bendraliaudinės ideologijos, užtikrinančios tautos
palaikymą valdžiai, išsilaikyti pagrindiniame – informaciniame
šio karo fronte bus neįmanoma. Konstravimas patriotinių ir
didžiavalstybinių simuliakrų, kuriais užsiima politologai, yra
ne kas kita, kaip imitacija, jei ne šios užduoties diskreditavimas.
Jelcino administracijos
bandymai sugalvoti nacionalinę idėją galėjo sukelti tik sarkazmą.
Pakenkęs Rusijos visuomenės sąmonės pagrindui - socialinio
teisingumo troškimui, Jelcino režimas negalėjo tikėtis nieko,
išskyrus neapykantą ir panieką iš masių. Tačiau nuo to laiko
visuomenės socialinis susisluoksniavimas tik sustiprėjo.
Socialiniai liftai praktiškai nustojo veikti. Deklaruojami politinės
vadovybės ketinimai plėtoti ekonomiką yra sabotuojami, mažėja
gyventojų pajamos, mažėja pasitikėjimas valdžia. Šiomis
sąlygomis deklaracijos nustojo veikti. Žmonės gali tikėti
konkrečiais darbais, kurie aiškiai parodo valdžios institucijų
ketinimus atkurti socialinį teisingumą ir sukurti realias sąlygas
kūrybingai piliečiams realizuotis produktyvioje veikloje.
Ekonominis tikslingumas
ir mokslo teorija jau seniai siūlo valdžios institucijoms, kaip tai
padaryti. Čia pateikiamas akivaizdžiausių priemonių, kurios tuo
pačiu metu sukuria sąlygas ekonomikos plėtrai ir socialinio
teisingumo atkūrimui, sąrašas: kapitalo išvežimo ir akivaizdžios
korupcijos, teikiant didelius vyriausybės užsakymus ir sutartis,
nutraukimas; valiutinių spekuliacijų apmokestinimas; įvedimas
tikros, o ne imitacinės, pajamų mokesčių skalės; investicinės
ir gamybinės veiklos kreditavimo mechanizmų plėtimas; adekvačių
aplinkos teršimo mokesčių įvedimas; gamtinės rentos valstybės
naudai išieškojimas ir atkūrimas visoje šalyje universalių
socialinių garantijų; įvedimas realaus pragyvenimo minimumo ir
atitinkamas padidinimas minimalaus užmokesčio; prieš Rusiją
hibridinį karą vykdančių priešų turto konfiskavimas;
strateginio planavimo įstatymo įgyvendinimas pasitelkiant viešojo
ir privataus sektorių partnerystės mechanizmus, specialias
investicines sutartis, tikslinių paskolų suteikimą patvirtintoms
programoms ir projektams. Visa tai galima padaryti iki šių metų
pabaigos ir išvesti ekonomiką iš krizės į pralenkiančio
ekonomikos augimo trajektoriją ir padaryti ilgai lauktą proveržį,
apie kurį kalba Rusijos prezidentas.
Tačiau, nepaisant
akivaizdaus tikslingumo, nebus lengva įgyvendinti net šias seniai
reikalingas priemones be ideologinio pagrindimo. Ir nepakankamai.
Mums reikia ryžtingo posūkio link naujos pasaulio ekonominės
tvarkos, kurios ideologinis pagrindas yra socialinio teisingumo,
ekonominio efektyvumo, tradicinių moralinių vertybių ir pagarbos
gamtai bei žmogui idėjų derinys.
Ši pasaulio ekonominė
struktūra, kurią mes pavadinome vientisa, dabar KLR atsirado
remiantis socialistinės ideologijos sinteze ir kūrybine asmens
savirealizacija, vykdant gamybinę veiklą, centralizuotą strateginį
planavimą ir rinkos konkurenciją, valstybės kontroliuojant pinigų
apyvartą ir privatų verslumą. Valstybė veikia kaip įvairių
socialinių grupių integratorė ir dirigentė, derindama pramoninius
ir socialinius santykius, remdamasi socialinės gerovės augimo
kriterijumi. Indijoje šiuo metu formuojama panaši socialinių ir
ekonominių santykių sistema, tačiau remiantis demokratiniu
politiniu pagrindu. Pagrindinius jo elementus galima pamatyti kitose
sėkmingai besivystančiose Pietryčių Azijos šalyse.
Integralios pasaulio
ekonominės struktūros pranašumai, palyginti su imperine,
vyraujančia besibaigiančioje istorinėje eroje, akivaizdžiai
pasireiškė KLR ekonominiu stebuklu, viršijančiu Indijos augimu,
ASEAN šalių iškilimu; prieš tai - sėkmingai plėtojant Japoniją
ir Pietų Korėją. Neabejotina, kad per ateinančius du dešimtmečius
ši pasaulio ekonominė tvarka plis visur, o pasaulio ekonomikos
centras persikels į Pietryčių Aziją. Tai išplaukia iš ilgų
ekonomikos vystymosi ciklų teorijos ir turimų prognozių.
Ideologiniu imperatyvu,
siejančiu vientisos pasaulio ekonominės tvarkos atkūrimo kontūrus,
yra socialinio teisingumo ir tautinio solidarumo vertybės. Pinigams
priskiriamas reprodukcijos ir ekonominės plėtros procesų
aptarnavimo įrankio vaidmuo. Bankų sistemai taikomi investicijų į
gamybos plėtrą finansavimo tikslai. Ekonomikos reguliavimas yra
sukurtas siekiant skatinti gamybos ir žmonių gerovės augimą,
remiantis laipsnišku ekonominio efektyvumo didinimu pasitelkiant
mokslo ir technologijų pažangą. Visi šie principai, įskaitant
pinigų išleidimo ir apyvartos, valiutos reguliavimo ir finansų
kontrolės taisykles, yra nustatyti teisės aktuose. Taip pat
vykdomosios valdžios atsakomybės už socialinės ir ekonominės
plėtros rezultatus normas.
Atsakydamas į globalią
finansų krizę, konstruodamas šiuolaikinę kūrimo ideologiją,
autorius suformulavo socialiai-konservatyvios sistezės koncepciją.
Jos esmė yra socialistinių ir tradicinių dvasinių vertybių
derinys, siekiant žmonijos išlikimo ir tvaraus vystymosi. Turime
apgailestaudami konstatuoti, kad jos nepriėmė nei socialistų
internacionalas, nei bažnyčios hierarchija. Tačiau palaikė
produktyvusis visuomenės elitas per balsavimą už tautinę
patriotinę sąjungą „Rodina“ 2003m. Nėra jokios kitos
ideologinės alternatyvos dabartiniam „Aukso veršio“ kultui.
Socialinės-konservatyvios
sintezės sampratos aktualumą patvirtina A. Dugino „ketvirtosios
politinės teorijos“ triumfas, pagal kurią būtina politinę
istoriją permąstyti iš naujų pozicijų, anapus įprastų
ideologinių klišių ir senų ideologijų - liberalizmo,
konservatyvizmo, monarchizmo, tradicionalizmo, fašizmo, socializmo
ir komunizmo, pagrįstas konvergentiniais metodais. Dugino teisingumą
patvirtina auganti populistinių partijų įtaka Europoje, kurių
ideologija apjungia kairiųjų (socialistinių) idėjų ir dešiniųjų
(konservatyviųjų) vertybių savybes.
Kaip žinoma, idėjos
valdo pasaulį. Tačiau, viena vertus, šiandienos apšviestos
visuomenės sąlygomis jos turi būti konstruktyvios ir praktiškai
patvirtinti savo efektyvumą. Kita vertus, valdantysis elitas turi
jas nuosekliai įgyvendinti. Laikas demagoginėms technikoms ir
imitacijai audringos veiklos praėjo. Norint sustabdyti didėjantį
chaosą ir valstybingumo korupciją, užkirsti kelią didėjančiam
visų karui prieš visus, būtina pertvarkyti valdžią. Šios
transformacijos ašis turėtų būti valdžios institucijų
atsakomybės už visuomenę mechanizmo įteisinimas. Vykdomoji
valdžia - už gyventojų lygio ir gyvenimo kokybės gerinimą.
Teisminė - už teisingus ir teisėtus sprendimus. Informacinė -
objektyviai aprėpti tikrovę. Teisėkūros - išlaikyti šiuos visų
valdžios šakų atsakomybės mechanizmus.
Tam būtinos politinės
reformos ką tik prasidėjo priėmus Konstitucijos pataisas. To
akivaizdžiai nepakanka. Įvykiai Baltarusijoje aiškiai parodo mūsų
valdančiojo elito netinkamumą šio meto reikalavimams. Atsakymai į
šiuos iššūkius negali būti universalūs visoms pasaulio
valstybėms. Bet jie gali sujungti ir papildyti vienas kitą
formuodami naują pasaulio ekonominę tvarką posovietinėje erdvėje.
https://youtu.be/NcqAMh9hMAo