JAV portale "Lifesitenews" rašoma, kad nepadori lesbietė Barbara Butch, atsidūrusi gėdingos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos centre, sakė, kad siekė pavaizduoti „olimpinį Jėzų“, kaip matyti iš jos „Instagram“ paskyros ekrano nuotraukų, į kurias dėmesį atkreipė laikraščio „Post Millennial“ žurnalistas Thomas Stevensonas.
„Atsiprašau, bet 1) @barbarabutch kaip olimpinis Jėzus“, - rašoma iš prancūzų kalbos išverstame įraše jos ‚Instagram‘ istorijoje. Šį įrašą išsaugojo ir juo pasidalijo X Stevensonas.
However, the woman in the center of the crowd around the table said differently on social media, sharing posts that have defended the Last Supper depiction as well as posts saying that that she was the "Olympic Jesus."
This was found from stories on her Instagram handle…
Po tarptautinio pasipiktinimo homoseksualus ceremonijos vadovas Thomas Jolly teigė, kad šventvagiška ceremonija buvo skirta ne Paskutinei vakarienei imituoti, o pagonių dievams. Tačiau ceremonijoje aiškiai pavaizduotas pokylis su drag queens, parodijuojantis Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“.
Taip pat Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) paskelbė atsiprašymą, „jei kas nors įsižeidė“ dėl antikrikščioniškų atidarymo ceremonijų, teigdamas, kad jos neturėjo tikslo vaizduoti Paskutinės vakarienės. Vėliau šį atsiprašymą pasmerkė daugelis socialinės žiniasklaidos atstovų.
Irano lyderis ir dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei sakė, kad Jėzų Kristų tikrai gerbia visi musulmonai, o islamo respublika griežtai smerkia jo įžeidinėjimus.
„Jėzaus Kristaus gerbimas yra neginčijamas, vienareikšmis musulmonų klausimas. Mes smerkiame šiuos įžeidimus, nukreiptus prieš šventus dieviškųjų religijų asmenis, įskaitant Jėzų Kristų“, - parašė jis socialiniame tinkle X.
Respect for #JesusChrist (pbuh) is an indisputable, definite matter for Muslims. We condemn these insults directed at the holy figures of divine religions, including Jesus Christ (pbuh).#Olympic2024
Šiandien senamiestyje didelis nervas. Keisti baltarusiški "kovotojai" su Lukašenkos režimu buvo užpulti Vilniaus senamiestyje: kažkas apipaišė jų parduotuvę, išmušė langą.
Atvyko Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaikoma Baltarusijos "prezidentė" S.Tichanovskaja, jos "vyriausybės" ir jos "biuro" darbuotojai. Atvyko keli Lietuvos seimo nariai, žurnalistai. Apie tai plačiau rašoma LNK.lt, todėl nesiplėsiu.
Senais laikais kovotojai su režimais kovojo pogrindyje, savo šalyje.
Baltarusių kovotojai kitokie: jie bėga pas kaimynus lietuvius ir savo "kovą" tęsia labai keistu būdu. Steigia komercines įmones ir gyvena įprastą gyvenimą, su tuo tik skirtumu, kad ne tik piktybiškai nesimoko lietuvių kalbos, bet niekina mus, visaip žemina, skleidžia tarp šitų keistų "revoliucionierių" fašistinę litvinizmo ideologiją, niekina lietuvių tautą, kalbą, Lietuvos valstybę, reiškia pretenzijas į sostinę Vilnių, mūsų simbolius ir istoriją.
„Esu įsitikinusi, kad Lukašenkos režimas stovi už šios provokacijos, nes mes jau matėme tiek daug bandymų sėti nepasitikėjimą tarp dėl priespaudos iš Baltarusijos išvykusių baltarusių ir lietuvių“, – sakė Baltarusijos "prezidentė" Tichanovskaja.
Keista, bet provokaciniai užrašai baltarusių kalba "Vilnius mūsų" nesulaukė Lietuvos politikų ir policijos dėmesio!
Baltarusiški užrašai "Vilnius mūsų" (žiūr.nuotrauką) Lietuvos sostinėje pasirodo sistemingai nuo tada, kai čia atsikraustė "prezidentė" Svetlana Tichanovskaja ir 62 tūkstančiai įkandin jos atvykusių baltarusių, kurie net ėmė steigti savo karinę grupuotę.
"Trečiadienio rytą Lietuvos sostinės gyventoja ant vieno iš Pilimo (Zavalnaja) gatvės namų sienos rado užrašą baltarusių kalba „Mūsų Vilnia“. Savivaldybė nedelsdama sureagavo į šią žinutę, rašė Lietuvos žiniasklaida".
„Šį rytą pastebėjau, kad Pilimo gatvės 5 numeriu pažymėto namo (1910 m. name gyveno vienas iš litvinizmo ideologijos kūrėjų Vaclavas Lastovskis) fasadą puošia provokuojantis užrašas ‚Mūsų Vilnia‘ ir Baltarusijos istorinę vėliavą simbolizuojantis ženklas.“
Apie incidentą policijai nepranešta, todėl tyrimas nebus atliekamas. Užrašas buvo greitai nuplautas.
"Naša niva" nurodo, kad
"Šiame pastate Pilimo ir Kalinovskio gatvių kampe 1909-1911 m. buvo senojo „Naša Niva“ redakcija, čia gyveno Vaclavas Lastovskis, čia buvo apsistojęs Maksimas Bogdanovičius, kai keliavo iš Rusijos į Vilnių ir Rakutevščiną".
Baltarusių laikraštyje pateikiamos insinuacijos, neva užrašas yra provokacija, todėl reziumuojama: "Greičiausiai užrašą užsakė baltarusofobai". Viename iš komentarų net minimos konkrečios pavardės: Žilvinas Svitojus ir Imantas Melianas.
„Вільня наша“ („Vilnius mūsų“, liet.) – toks užrašas atsirado ant Vilniaus miesto ribas žyminčio ženklo, esančio Minsko plente. Šalia raudonais dažais parašyto užrašo – ir tais pačiais dažais nupiešta Baltarusijos vėliava. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Julija Samorokovskaja nurodė, kad pareigūnai jau domisi šia situacija. „Šiandien ryte buvo gautas pranešimas, kad Minsko plentu, važiuojant link Vilniaus, dažais apipiešta metalinė konstrukcija. Dėl šio įvykio yra renkama medžiaga pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 187 straipsnio 1 dalį – tai yra turto sunaikinimas, sugadinimas“, – portalui lrytas.lt komentavo J.Samorokovskaja.
Neturi ką veikti tas baltarusių Batka, kad teplioja ant sienų, Vilniaus ženklų, daužo langus...
O man atrodo, kad nei "prezidentė" Tichanovskaja, nei tas krautuvininkas - "revoliucionierius", jau kelis metus gyvenantis sau Lietuvos sostinėje, net nesiruošia mokytis lietuvių kalbos.
Gal kartais jie ir yra tie tikrieji litvinistai, kurie nekenčia lietuvių?
Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija yra tik paskutinis iš daugelio bjaurių išpuolių prieš Dievą, katalikų religiją ir prigimtinę moralę, kuriuos įvykdė antikristinis elitas, Vakarų šalis laikantis įkaitėmis. Ne mažiau trikdančių scenų matėme 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse, 2016 m. Gotardo tunelio atidarymo ceremonijoje ir 2022 m. Sandraugos žaidynėse, kuriose buvo rodomos pragaro figūros, ožiai ir siaubą keliantys gyvūnai. Šias ceremonijas organizuojantis elitas reikalauja ne tik teisės į šventvagystę ir nepadoriausių ydų demonstravimą, bet net ir nebylaus pritarimo joms iš katalikų ir padorių žmonių, kurie priversti kęsti pasipiktinimą, matydami, kaip išniekinami švenčiausi jų tikėjimo simboliai ir patys prigimtinės teisės
Buvome liudininkais distopinio šokio makabriškumo, kuriame Apokalipsės raitelių hologramos kaitaliojosi su pūkuotu mėlynu Dionisu, patiekiamu po įvairių patiekalų varpu; LGBTQ+ Paskutinės vakarienės parodijos, nukirstos Marijos Antuanetės, dainuojančios „Ça ira“ ir švenčiančios Prancūzijos revoliucijos baisumus, trupmeninio pasirodymo; barzdotų transvestitų ir išdykusių šokėjų baletų, lydimų apgailėtinų pantomimos atlikėjų. Šiame provokuojančiame spektaklyje Šėtonas nemoka nieko kito, kaip tik sugriauti Dievo kūrybinį tobulumą, parodydamas save kaip pavydų kiekvienos klastotės autorių. Šėtonas nieko nekuria: jis tik viską griauna. Jis ne išradinėja, o klastoja. Ir jo pasekėjai ne kitokie: jie žemina moters moteriškumą, kad ištrintų motinystę, primenančią Mergelę Motiną; jie kastruoja vyro vyriškumą, kad išplėštų iš jo Dievo tėvystės atvaizdą; jie gadina mažuosius, kad užmuštų juose nekaltumą ir paverstų juos bjauriausio buduliškumo aukomis.
Olimpinių žaidynių atidarymo iškilmės sukėlė skandalą ne tik dėl arogantiško šlykštumo ir nepadorumo demonstravimo, bet ir dėl velniško Gėrio ir Blogio iškraipymo, beprotiško tvirtinimo, kad galima piktžodžiauti ir išniekinti viską, net tai, kas švenčiausia, vardan mirties, šlykštumo ir melo ideologijos, kuri priešinasi Kristui ir skandina tuos, kurie pripažįsta Jį Viešpačiu ir Dievu. Neatsitiktinai šį pasibjaurėtiną karnavalą remia Pasaulio ekonomikos forumo emisaras Emanuelis Makronas, kuris nebaudžiamai už savo žmoną išduoda transvestitą, lygiai kaip Baraką Obamą lydi raumeningas vyras su peruku. Tai mistifikacijos, melo, fikcijos, pastatytos kaip totemas, viešpatavimas, kuriame žmogus yra išniekintas būtent dėl to, kad buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Tolerancija negali būti alibi sistemingam krikščioniškosios visuomenės, visuomenės, kuria save identifikuoja milijardai sąžiningų ir iki šiol tylėjusių žmonių, naikinimui. Šis išsisukinėjimas turi baigtis! Ir turi baigtis ne tiek ir ne tik todėl, kad žeidžia tikinčiųjų jausmus, bet ir todėl, kad įžeidžia Dievo Didybę. Šėtonas neturi Dievo teisių, blogis negali būti prilygintas Gėriui, o melas negali būti prilygintas Tiesai. Būtent tuo remiasi mūsų civilizacija, civilizacija, kurią kai kas norėtų palaidoti po fiziniais ir moraliniais griuvėsiais, po griūvančio pasaulio griuvėsiais.
Reikia aiškiai pasakyti, kad tikinčiųjų ir piliečių kantrybė ir pakantumas išsekę, kad laikas nebe „apgailestauti“, bet veikti, net ir ypač tada, kai pilietinė ir religinė valdžia prisideda prie išdavystės.
Todėl krikščionims visame pasaulyje būtina organizuotis konkrečiais veiksmais, pirmiausia boikotuojant olimpines žaidynes ir visus jų rėmėjus. Taip pat būtina, kad globalizmui nepaklūstančios įmonės atšauktų savo rėmimo sutartis, o delegacijos ir pavieniai sportininkai pasitrauktų iš žaidynių, kurios buvo atidarytos blogiausiu būdu. Privalome tikėtis ir reikalauti, kad atsakingi už šias netoleruotinas patyčias būtų patraukti atsakomybėn už savo veiksmus, taip pat už korupciją, kuri taip pat lydi šį renginį. Galiausiai homoseksualus scenografas, sukūręs šį šventvagišką ir vulgarų spektaklį, turi grąžinti mokestį, kurį Makroniadas paėmė iš Prancūzijos mokesčių mokėtojų.
Raginu katalikus atlyginti žalą malda, pasninku ir atgaila už mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ir mūsų šventajai religijai padarytą piktadarystę. Ir tegul pasitikėjimo kupinas gerųjų kreipimasis į Aukščiausiojo Sostą neatsiejamas nuo visuotinio sąžinės pabudimo, kad karalių Karalius vėl viešpatautų tautoms, visuomenėms, šeimoms ir Bažnyčiai.
Niekaip nesuprantu, kodėl žydai, kaip visi vilniečiai
lankę Sporto rūmus (gal net dalyvavę Sąjūdžio suvažiavime ar
laidoję Sausio 13-osios didvyrius) staiga ėmė vadinti Lietuvos
inžinierių pasididžiavimą „sovietiniu balvonu“. Išmoko
terminų iš konservatorių (bet tų dalis tai tikrai dalyvavo
Sąjūdyje ir verkė prie aukų karstų)?
Vilniaus sporto rūmai statyti
1965-1971 metais. Sakoma, prieš statybą iš Maskvos ir Leningrado
atvykę rabinai iš to kvartalo į kitas Vilniaus kapines perlaidojo
apie 700 palaikų. Daugiau vargu ar rado, nes dar 1831 metais caro
valdžia išpirko sklypą iš žydų nuosavybės ir ten statė karo
įtvirtinimus. Šiuos faktus sužinojau, nes prez. Brazausko, o
paskui ir kitų premjerų buvau paskirtas į specialią darbo grupę
(kurį laiką tai krypčiai ir vadovavau). Kad galėčiau tuos darbus
atlikti, kreipiausi į aukščiausią JAV pareigūną holokausto
klausimams Gregg Rickman. Jis rekomendavo pasikviesti iš Londono
rabino Šlesindžerio Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetą.
Tą ir padarėm, pakvietę rabinus pagalbon (žmonės pamena juos,
vaikščiojančius po teritoriją su virgulėmis – už tą darbą
Lietuva sumokėjo).
Europos rabinų komitetui buvo
pateiktas ir Lietuvos projektas – atkurti Sporto rūmus, o greta
įrengti antrą pastatą – Konferencijų centrą (žydų pusei
rekomenduojant, jis būtų statomas nejudinant žemės, ant polių).
Garbių rabinų komitetas, su kuriuo nuo 2005 m. teko susitikti ne
kartą (nuotr.), neprieštaravo ir sutiko būti net konsultantais.
Projektą su premjeru G.Kirkilu Niujorke pristatinėjom Amerikos žydų
kongresui. Neprieštaravo ir Izraelio valdžia (2015 m. pritarimą
A.Butkevičiui davė premjeras B.Netanjahu). Ruošiant reikalingą
Vilniaus miestui projektą dalyvavo ir Lietuvos žydų bendruomenė.
Dabar jau nieko nesuprantu – kodėl
šiandieninė Lietuvos valdžia visus susitarimus sugriovė, nieko
neaiškindama piliečiams, prestižinį ir modernų pastatą verčia
prieš 200 metų buvusių kapinių (o nuo 1831 m. – Rusijos ar
Lenkijos kareivinių) „memorialu“, griauna verslo planus
pritraukti į Vilnių tarptautines konferencijas, supriešina
gyventojų grupes. Vyriausybė, pademonstravusi visišką istorijos
nežinojimą, nemokėdama išspręsti paprastos problemos, tik
pasiklydo tarp dviejų pušų.
Žinoma, gal galima būtų dėl to ir
nepergyventi, nes milijonų „memorialui“ biudžete vis vien nėra,
o jau rudenį ateinanti nauja valdžia tokius kvailus (nebijau tai
sakydamas) sprendimus nesunkiai atšauks. Tačiau absurdas jau turi
tęsinį – yra grupių reikalaujančių „sovietinį balvoną“
aptverti tvora, kad jis… pats sugriūtų. O kas paskui – evakuoti
vyriausybę iš griuvėsių miesto?
ŽEMĖLAPIAI NESIKEIČIA, KEIČIASI…
POŽIŪRIS.
Šį dokumentą – „Vilniaus žydų senųjų kapinių
(uždarytų 1831 metais) ribų kaitos brėžinį“ – 2005 metų
rugpjūčio 19 dieną pasirašė visų suinteresuotų Lietuvos
institucijų atstovai. Planą parengė Vilniaus miesto savivaldybė,
pasirašė Vilniaus apskrities viršininkas F.Kolosauskas, Lietuvos
žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas J.Parasonis, nuo
Vyriausybės kaip Ministro pirmininko patarėjas pasirašiau aš. Kad
tuo klausimu nebūtų spekuliuojama iš šalies, perdavėme dokumento
kopijas ir kai kurioms ambasadoms.
Tada pirmąkart pabandėme parodyti
įvairių institucijų nuomonių vienybę. Beje, patvirtintas
brėžinys įkvėpė ir planuoto „konferencijų centro“
sumanytojus – jeigu būtų susitarta dėl Sporto rūmų sutvarkymo,
antrasis pastatas konferencijoms galėtų kilti jau už buvusių
kapinių ribų. Dabar verslas, optimistiškai pristatęs aplinkui
modernių viešbučių, pasijuto apgautas.
PROF. EBERHARD HAMER | „Aš nebepažįstu Vokietijos!“ - pasakė draugas iš Pietų Afrikos, kuris jau 20 metų nebuvo grįžęs į Vokietiją. Tai, ką jis prisiminė kaip „Vokietiją“ būdamas emigrantas, nebebuvo ta Vokietija, kurią jis vėl matė šiandien:
1. Vokietiją jis vis dar laikė suverenia valstybe, kuri gali siekti sau naudingų politinių interesų.
Tačiau iš tikrųjų Vokietija perleido didžiąją dalį suvereniteto teisių ES, kuri sprendžia nebe pagal Vokietijos, o pagal daugumos pietinių šalių interesus. To pavyzdžiai:
vokiečių kalbą vartoja didžiausia gyventojų grupė, tačiau ji negali būti oficiali kalba;
dauguma valstybių narių yra be apribojimų įsiskolinusios, o ES yra dar labiau be apribojimų įsiskolinusi, nes už ją moka ir yra atsakinga Vokietija;
ES dujų ir naftos boikotas Rusijai patrigubino Vokietijos energijos sąnaudas ir padarė šaliai didesnę nuolatinę žalą nei jos priešininkė;
ES paskatino žiniasklaidos, ekonominį ir karinį karą Ukrainoje, kad jame dalyvautų ir Europa, ir taip šantažavo Vokietiją, kad ši prisijungtų prie karo.
O Vokietija taip pat yra pavaldi JAV provincija, paklūstanti amerikiečių įsakymams - net savo pačios nenaudai.
2. Mūsų kultūra taip pat pasikeitė. Anksčiau Vokietija buvo poetų ir mąstytojų šalis, vokiečių kultūra buvo žinoma visame pasaulyje, o vokiečių kultūra buvo pavyzdinis standartas, ypač visai Rytų Europai.
Tačiau per tą laiką, nepaisant didžiulių investicijų, mūsų švietimo lygis smuko, dauguma mokinių Vokietijos mokyklose kalba užsienio kalbomis, anglų kalba yra privaloma ne tik pramogų industrijoje, bet ir universitetuose bei įmonėse, o vietoj nacionalinių vertybių turime daugiakultūrę civilizaciją.
3. Kadaise visuomenėje turėjome bendrą etinį pagrindą - pagrindines krikščioniškas vertybes, krikščioniškąjį tikėjimą, prūsiškas dorybes ir tarpusavio solidarumą. Tačiau dabar žmonės gyvena daugiatautį ir anoniminį gyvenimą, dauguma - netikintys, išpažįstantys islamą ar queer-sualumą. Bendros vertybės nebepripažįstamos ir nebegalioja. Kodėl kas nors dar turėtų solidarizuotis su kitais?
4. Valdant Adenaueriui, Schmidtui ar Kohliui, „politika vis dar buvo vykdoma savo tautai“, bendram labui ir visų gerovei.
Šiandien valdantiesiems „rinkėjai nerūpi“ (Baerbock), jie veikia pagal JAV nurodymus ir ES interesus, yra pasirengę leisti žlugti Vokietijos ekonomikai ir gerovei vardan žaliosios ideologijos, o į šalį atsivežti pasaulio vargšus ir seksualinius Querus, kad senieji piliečiai galėtų suteikti jiems „lygiavertį dalyvavimą“ nedirbant.
5. Anksčiau Vokietijoje vyravo saugumas, tvarka ir gerovė, miestai buvo buržuaziniai verslo ir traukos centrai.
Šiandien kiekvienas, vaikštantis po miestus, jaučiasi esąs nebe mūsų šalyje, o svetimoje šalyje su migrantų dauguma ir getais, iš kurių dėl gaujų nusikaltimų, pinigų apsaugos ir klientų praradimo išsikelia viduriniosios klasės parduotuvės ir biurai.
6. Taip pat grįžta karas: Vokietija buvo prisiekusi, kad iš jos teritorijos daugiau nekils karas, kad kitose šalyse nebus naudojama vokiška ginkluotė ir kad Vokietija nedalyvaus kare. Sutartyje 2+4 ir Pagrindiniame įstatyme Vokietija buvo prisiekusi, kad iš Vokietijos sklis taika.
Tuo tarpu mes leidome, kad pagal svetimus nurodymus, dėl svetimų interesų taptume pagrindine karo pramonės įmone Europoje ir turėtume atidėti vidaus investicijas, kad galėtume finansuoti užsienio karus.
7. Teisinės valstybės principai susilpnėjo. Anksčiau teisė tarnavo teisingumui ir tvarkai. Atskyrus valdžias, teisė išliko suvereni politikos atžvilgiu, ji buvo taikoma visiems ir atitiko faktus.
Tačiau šiaindien politika valdo teisę, už teisę, jei prokuratūra gauna politinius nurodymus apkaltinti politinius oponentus, nuotaikos ir prieštaravimai „vyraujančiai nuomonei“ taip pat yra baudžiami.
8. Administracija nebėra neutraliai atsakinga už teisėtvarką, kaip anksčiau, nebepaiso suverenios piliečių atsakomybės ir jų laisvės, bet tarnauja politinei ideologijai įgyvendinti ir kontroliuoti piliečius per reguliavimą ir didėjančią biurokratiją.
Užuot dirbusi piliečių labui, jų laisvei ir savarankiškumui, administracija tapo ideologų ir imigrantų galios įrankiu, nukreiptu prieš laisvą pilietį.
9. Vokietijoje rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas turėtų būti savo laimės kūrėjas. Tie, kurie buvo darbštūs ir taupūs, turėtų turėti galimybę džiaugtis savo įnašu ir turėti nuosavą būstą. Jie taip pat turėtų turėti galimybę užsitikrinti savo senatvės aprūpinimą iš savo indėlio ir iš savo šeimos, t. y. savarankiškai kurti gerovę savo darbu.
Dabar tai nebeįmanoma. Tik trečdalis gyventojų vis dar yra produktyviai aktyvūs, du trečdaliai gyvena jų sąskaita. Kadangi visos socialinės išmokos tapo visų teise (piliečių pajamos, Bürgergeld), žmonėms nebereikia prisidėti, jie gauna būstą, apstatymą, pragyvenimo išlaidas ir net pensiją, patys neprisidėdami, o tai savo ruožtu kaip magnetas traukia politiškai, ekonomiškai ar seksualiai nevykusius pasaulio gyventojus (masinė imigracija).
10. Ar vis dar egzistuoja solidari visuomenė? Mažuma sunkiai dirbančių žmonių yra išnaudojami daugumos pervedimų ir socialinių išmokų gavėjų, turi mokėti didžiausius pasaulyje mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, tačiau patys netenka pragyvenimo šaltinio dėl nuolat blogėjančių pagrindinių sąlygų.
Ar tikrai dar galima pretenduoti į solidarumą tarp tvirtų, darbščių ir už save atsakingų piliečių ir politikų, kurie iš jų ideologiškai tyčiojasi, atima darbą ir išsilavinimą, biurokratų, kurie iš jų tyčiojasi ir juos nepakenčiamai kontroliuoja, ir daugiau nei šešių milijonų darbo vengiančių ir socialinių pašalpų prašytojų? Ką bendro turi aukos ir nusikaltėliai?
Kodėl vidurinioji klasė, kuri sumoka 80 proc. mūsų valstybės pinigų, subsidijas korporacijoms ir socialines išmokas žemesniajai klasei, Vokietijoje taikstosi su didžiausiais pasaulyje mokesčiais ir socialinio draudimo įmokomis?
Kodėl vidurinioji klasė taikstosi su geradariais, ideologais ir bažnyčiomis, leidžiančiomis pasaulio nevykėliams masiškai imigruoti jų sąskaita?
Kodėl ji taikstosi su tuo, kad daugybė milijonų socialinės rūpybos darbuotojų gali prabangiai gyventi iš rūpybos verslo dėl savanaudiškų interesų, nes gauna valstybės finansavimą, užuot produktyviai prisidėję prie socialinio produkto kūrimo?
Mano draugas iš Pietų Afrikos norėjo vykti į Deutschland, bet atvyko į Germany. Jis nenori čia gyventi, nenori būti išnaudojamas, nenori toleruoti diktuojamos nuomonės ir laisvės stokos.
Pripažinau, kad šiais metais pusė milijono aukštų rezultatų pasiekusių žmonių tikriausiai norės mesti darbą, emigruoti arba pereiti prie gerovės sistemos, bet pas mus atvyks galbūt dvigubai daugiau pašalpų prašytojų.
Vienintelė priežastis, dėl kurios man pačiam nekyla klausimas, ar su visu tuo susitaikysiu, yra ta, kad, būdamas labai senas pensininkas, nebeturiu kitos alternatyvos. Tačiau savo anūkams patarčiau vengti Vokietijos tol, kol krachas ir po jo sekusios ekonominės, socialinės ir vertybinės reformos Germany vėl pavers Deutschland.
PI-NEWS autorius Prof. Dr. Eberhardas Hameris (gimė 1932 m. rugpjūčio 15 d. Mettmanne) - Vokietijos ekonomistas. Jis specializuojasi mažųjų ir vidutinių įmonių ekonomikos srityje. XX a. aštuntajame dešimtmetyje Hanoveryje įkūrė privatų Mittelstandsinstitut Niedersachsen ir išleido daugiau kaip 20 knygų mažųjų ir vidutinių įmonių tema. 1986 m. Hameris buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ kryžiumi. Jo skiltis skelbiama kartą per savaitę portale PI-NEWS.
Vengrų dienraštis "Magyar Nemzet" papasakojo apie Vengrijos premjero Viktoro Orbano paskaitą, kurią jis perskaitė Balvagnios vasaros laisvame universitete Rumunijos Beile-Tušnad mieste.
Kalbėdamas apie Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Orbanas pasakė, kad "visuomenės moralė ten neegzistuoja" ir pridūrė: „Kad neįžeistume prancūzų, net jei mums skaudu dėl to, ką matėme. Kiekviena tauta turi teisę parodyti save...“
Viktoras Orbanas sakė, kad Vidurio Europoje buvo suformuota tautinės valstybės vizija, tačiau Vakaruose manoma, kad tautinės valstybės nebeegzistuoja.
„Mes suprantame, kad mūsų nacionalinė valdžia yra įsišaknijusi tam tikroje kultūroje, yra bendra vertybių sistema, kuri yra pagrįsta sutarimu, atsiranda bendri moraliniai reikalavimai, ir nacionalinės valstybės turi biblinį pagrindą,“ - sakė Orbanas ir pažymėjo:
"Vakaruose neigiama bendra kultūra ir bendra moralė, o tai buvo akivaizdu per vakarykštę olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją".
Premjeras sakė, kad migracija taip pat yra būdas atsikratyti etninio vienalytiškumo, kuris yra tautos pagrindas, ir tai yra liberalaus progresyvizmo esmė. Europos rytuose šimtai tūkstančių krikščionių žudo vieni kitus, o Vakaruose šimtai tūkstančių žmonių įsileidžia Europai svetimus elementus, o tai yra absurdas.
"Vakarų tikslas - peržengti tautos ribas, esmė - perkelti suverenitetą iš nacionalinių valstybių į Briuselį, tai yra visų sprendimų priežastis", - nurodė jis.
Jo nuomone, vakarinė Europos pusė yra postnacionalinėje būsenoje.
Premjeras teigė, kad visuomenėse didėja pasipriešinimas migracijai, karui, lyčių lygybei ir globalizmui, todėl kyla konfliktas tarp elito ir žmonių.
"Elitas smerkia žmones už tai, kad jie dreifuoja į dešinę, o žmonės kaltina elitą, kad jis nedaro to, ką turėtų daryti, o dreifuoja globalizmo link", - - sakė jis ir pažymėjo:
"Briuselis tebėra okupuotas liberalios oligarchijos, balliberalaus elito, kuris iš tikrųjų organizuoja transatlantinį elitą".
Italijos vicepremjera Matteo Salvini sukritikavo Olimpijados atidarymo ceremoniją
Aprire le Olimpiadi insultando miliardi di Cristiani nel mondo è stato davvero un pessimo inizio, cari francesi. Squallidi. #Paris2024pic.twitter.com/3RpNvUundd
Vakar matyta Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, mano nuomone, dar kartą visam pasauliui parodė, kad ES vadovai tyčiojasi iš krikščionybės, yra satanistai. Tai jie demonstravo atidarant Saint-Gothard tunelį Šveicarijoje 2016 m.
birželio 1d., šiais metais Švedijos Malmėje, per "Eurovizijos" festivalį.
Šetono simbolį - krokodilą matome jau ceremonijos transliacijos pradžioje metro, o vėliau Paryžiaus kanalizacijos požemiuose, kur jis virsta į pragaro dvasią, irkluojančią laivelį. Galiausiai ši beveidė dvasia pavirsta į raitelį, apsigaubusį olimpine vėliava. Ant flagštoko, beje, buvo iškelta atvirkščia olimpinė vėliava, galimai pagerbiant šetoną.
"Ir aš regėjau: štai pasirodė
palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė
mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės,
kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis."
Apreiškimas Jonui 6:8
„Olimpinės žaidynės turėtų suburti žmones iš viso pasaulio sporto varžybų dvasia, prisidėti prie taikos pasaulyje kūrimo ir mokyti abipusės pagarbos. Apgailestaujame, kad vietoj to jos prasidėjo nuo diskriminacijos ir atskirties“, - rašoma fondo ‚Proelio grupė‘ peticijoje, skirtoje Tarptautiniam olimpiniam komitetui, Prancūzijos olimpiniam komitetui ir Prancūzijos ambasadoriui Varšuvoje.
Peticiją TOK, Prancūzijos olimpiniam komitetui ir Prancūzijos ambasadoriui Varšuvoje yra dėl šlykštaus Paskutinės vakarienės profanacijos per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją Paryžiuje.
"Drag karalienės atliko nešvankią „vaivorykštinę“ renginio, per kurį Viešpats Jėzus įsteigė kunigystės ir Eucharistijos sakramentus, parodiją", - rašoma peticijoje.
"Per Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją milijonų žmonių, stebėjusių renginio transliaciją, akivaizdoje buvo tyčiojamasi iš krikščionybės, pristatant „vaivorykštinę“ Paskutinės vakarienės parodiją, kurioje dalyvavo drag queens. Tarp išdykusių personažų buvo ir vaikas", - rašoma fondo pranešime apie peticiją.
Magdalena Korzekwa-Kaliszuk, psichologė, teisininkė ir už gyvybę pasisakanti aktyvistė, nuorodą į peticiją paskelbė savo profilyje X platformoje.
W związku z "tęczową" parodią Ostatniej Wieczerzy podczas ceremonii otwarcia igrzysk kierujemy apel do MKOL, Francuskiego Komitetu Olimpijskiego i Ambasadora Francji w Warszawie, w którym domagamy się przeprosin za obrażenie chrześcijan i zadośćuczynienia. https://t.co/rPWp6oKJhb
— Magdalena Korzekwa-Kaliszuk (@MagdaKorzekwa) July 27, 2024
Proelio fondas reikalauja:
atsiprašyti už Paskutinės vakarienės parodiją ir krikščionių įžeidimą milijonų žiūrovų akivaizdoje;
užtikrinti, kad olimpinių žaidynių metu daugiau neįvyktų jokių religingus žmones įžeidžiančių incidentų;
atlyginti žalą, nors ir įtraukiant į žaidynių uždarymo ceremoniją pagarbos krikščioniškoms tradicijoms ugdymo elementus.
Paskutinės vakarienės scena: iškrypėliai vaidino apaštalus, o Jėzų vaizdavo mėlynais dažais nudažytas barzdotas vyras su gėlių vainiku ant galvos ir genitalijų.
Per olimpinių žaidynių atidarymą Paryžiuje, Conciergerie rūmų languose buvo eksponuojama nukirsta galva „Marijai Antuanetei“.
„Pirmosios Rusijos“ ideologinio skyriaus vadovas ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tarpdiecezinės bendruomenės narys Michailas Tiurenkovas, komentuodamas šventvagišką pasirodymą per olimpinių žaidynių atidarymą Paryžiuje, pabrėžė, kad šiuolaikiniai Vakarai yra ne tik bedieviai. Jis turi savo tikėjimą ir savo ritualus. O blogiausia, kad tai ne kas kita, kaip satanizmas.
Lenkų kunigas Danielis Wachowiakas komentavo olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją.
"Jie tyčiojasi iš Kristaus, iš mūsų tikėjimo ir visur stumia save su savo savanaudiška, neprincipinga ideologija. Užteks“, - rašė tėvas Wachowiakas.
„Dugnas, kretinizmas, kristofobija, kvailumas, tolerancijos, pagarbos stoka, pagaliau gailestis ir tiesos užgniaužimas, kad propaguojama dragūnų ideologija yra tuštuma ir bėgimas nuo tiesos. Trumparegystė - islamas už kampo“, - pridūrė Poznanės arkivyskupijos kunigas, komentuodamas žaidynių atidarymo iškilmes.
Kairiųjų „menininkų“ veiklą komentavo ir europarlamentaras Patryk Jaki. „Per olimpinių žaidynių atidarymą lyčių cirko artistai apsimeta Paskutinės vakarienės dalyviais. Jie yra ištvirkę iki kaulų smegenų, blogi žmonės. Jie sąmoningai įžeidžia daugybės tikinčiųjų visame pasaulyje jausmus. Tačiau kasdien jie visais atvejais koneveikia „toleranciją“. Tačiau tai tik šūkis naivuoliams. Jie toleruoja tik savo pačių darbotvarkę. Ir jie nori pažeminti katalikus. Žinoma, vardan „tolerancijos“ - rašė Jaki.
“Didžiausia
problema ES“ austrams – migracija, apie „Eurobarometro“
naujausius duomenis rašo „Krone
Zeitung”.
Dėl migracijos žlunga švietimas
Austrijos statistikos tarnybos tyrimo
duomenimis, apie 70 proc. mokyklinio amžiaus vaikų Vienoje
kasdieniniame gyvenime nekalba vokiškai, daugelis blogai kalba arba
visai nekalba vokiškai. Per dieną iš Vienos mokyklų išeina iki
20 mokytojų. Išėjimo iš darbo banga kilo dėl to, kad Vienos žemės valdžia nereikalauja pakankamų vokiečių kalbos žinių stojant į mokyklą ir nesiima veiksmų prieš smurtą, ekstremizmą ir mizoginiją.
Viena didžiausių
problemų - didžiulis skaičius migrantų, į sostinę atsivežančių
savo šeimas. Per pirmąją didelę migracijos bangą 2015 m. Austrijos politikai daugiau ar mažiau palaikė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel idealistinį požiūrį į masinę imigraciją iš musulmoniškų šalių. Dabar Austrijos mokyklos nebepajėgia susidoroti su joms patikėta problema, nes imigrantų integracija vis dar nėra privalomas dalykas.
Tipiška situacija Austrijos mokykloje, kuomet du trečdaliai mokinių nepakankamai gerai kalba vokiškai. Mokytojas turi su jais intensyviai dirbti. Likusieji mokiniai paliekami be priežiūros.
Austrijos vyriausybė nereaguoja į kritinę padėtį mokyklose, o tik stengiasi atlaisvinti kuo daugiau vietos migrantų vaikams.
FPÖ yra vienintelė partija, kuri kelia aliarmą
Apklausų duomenimis, populiariausia Austrijos partija - Austrijos laisvės partija (FPÖ) - taip pat skambina pavojaus varpais, teigdama, kad nekontroliuojamos pastarojo dešimtmečio nekontroliuojamos imigracijos padariniai dabar „juntami mokyklose“. Dabar prieglobsčio prašytojų Vienos mokyklose per mėnesį atsiranda 300 naujų mokinių - vaikų, kurie neatitinka jokių būtinų mokyklos lankymo reikalavimų, įskaitant kalbos žinias.
Gyventojų skaičiaus diagramos rodo, kad jaunesnėje grupėje yra daug daugiau užsieniečių. Austrijoje yra beveik 900 000 mokyklinio amžiaus vaikų, iš kurių daugiau kaip 20 proc. neturi Austrijos pilietybės. Daugelis iš tų, kurie turi Austrijos pilietybę, nėra etniniai austrai, bet yra kilę iš migracijos.
Pirmauja Viena - 39 proc. arba beveik 80 000 Austrijos pilietybės neturinčių vaikų, po jos seka sostinės Zalcburgo regionas. Miestų teritorijose užsieniečių yra kur kas daugiau.
Duomenys rodo, kad penkiuose Vienos rajonuose 6-15 metų amžiaus vaikų iš trečiųjų šalių dalis viršija 30 proc. Kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Brigittenau, Favoriten ir Ottakring, šis rodiklis viršija 40 procentų, o Rudolfsheim-Fünfhaus ir Margareten - 50 procentų.
FPÖ pažymi, kad „Austrijos statistikos tarnybos tyrimo duomenimis, apie 70 proc. mokyklinio amžiaus vaikų Vienoje kasdieniniame gyvenime nekalba vokiškai. Trečdalis Vienoje mokyklą pradedančių lankyti vaikų neturi tinkamų vokiečių kalbos įgūdžių, kad galėtų sekti pamokas, nors du trečdaliai šių vaikų gimė Austrijoje. Šis kalbos atotrūkis ne tik kelia iššūkių vaikams, bet ir sukelia nemažai sunkumų tėvams ir mokytojams.“
„Tiems, kurie nemoka vokiečių kalbos, neturėtų būti leidžiama lankyti mokyklos“, - pareiškė partijos atstovas švietimo reikalams Hermannas Brücklis. Jis pažymėjo, kad kalbos mokymasis nebuvo problema ankstesnėms pabėgėlių iš Vengrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos ar Jugoslavijos bangoms, ji nekelia problemų ir ukrainiečių pabėgėlių vaikams.
Pasak jo, ši problema išryškėjo tik dabar, kai į šalį atvyko imigrantai iš islamo šalių.
Partija taip pat pabrėžia, kad kultūriniai skirtumai atsispindi „augančioje smurto mokyklose problemoje. Aštuoni iš dešimties Austrijoje užregistruotų nusikaltimų mokyklose įvyksta Vienoje, 90 proc. šių incidentų įvykdo imigrantų vaikai“.
FPO parengė devynių punktų planą šiai problemai spręsti, tačiau, kaip pažymėjo J. Brückl, valdančiosios partijos tokiais pasiūlymais domisi tik rinkimų kampanijos metu arba tada, kai tenka „kopijuoti ir klijuoti“ svetimą darbą.
Austrija toli gražu nėra vienintelė Vakarų šalis, kurioje dėl masinės imigracijos žlunga mokyklų sistema: Vokietijos mokyklų sistema susiduria su didžiule krize, be kita ko, didėjančiu smurtu ir dešimtimis tūkstančių mokinių, nemokančių vokiečių kalbos. Liberalūs tėvai Prancūzijoje taip pat stengiasi iš mokyklų, kuriose mokosi daug imigrantų, atsiimti savo vaikus, o privačių mokyklų daugėja. Kai kuriuose liberaliausiuose pasaulio miestuose segregacija yra norma. Pavyzdžiui, Niujorkas garsėja labiausiai segreguota mokyklų sistema Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes baltųjų ir azijiečių tėvai desperatiškai stengiasi, kad jų vaikai nepatektų į mokyklas, kuriose gyvena daug ispanakalbių ir juodaodžių. Kituose liberaliuose miestuose, pavyzdžiui, Los Andžele, segregacija iš tikrųjų „blogėja“, o Niujorke vyrauja tos pačios tendencijos.
Lietuvos švietimo sistema sėkmingai naikinama landsberginės klikos ir be pabėgėlių. Galima tik įsivaizduoti, koks siaubas valstybinėse mokyklose kils tuomet, kai imigrantams iš Afrikos ir Azijos bus leista atsivežti savo šeimas. Per kelis metus valdantieji migrantų privežė beprotišką kiekį. Tai ypač pastebima pajuodusiose sostinės gatvėse.
Sunkiais atvejais Oropouche virusas gali sukelti meningitą. Jį perneša mažos muselės Culicoides paraensis.
Pastaruoju metu Italijoje padaugėjo Oropouche viruso atvejų. Remiantis Italijos žiniasklaidos pranešimais, pirmasis atvejis buvo nustatytas Veneto regione birželio mėn. Praėjusią savaitę pranešta apie dar du atvejus Lombardijoje. Akivaizdu, kad Oropouche virusą įvežė brazilas ir kubietis.
Viruso pavadinimas kilęs nuo Oropouche upės Karibų jūros Trinidado saloje. Tačiau liga paplitusi ne tik Karibų jūros regione, bet ir Brazilijoje, Bolivijoje, Kolumbijoje ir Peru.
Tropikų instituto duomenimis, Oropouche karštligės simptomai yra panašūs į Dengė karštligės simptomus. Užsikrėtę žmonės, be kita ko, skundžiasi galvos skausmu, karščiavimu, raumenų skausmu, sąnarių sustingimu, pykinimu, vėmimu, šaltkrėčiu ar jautrumu šviesai. Sunkiais atvejais gali net išsivystyti meningitas.
Perdavimas vyksta įkandus infekuotoms Culicoides paraensis rūšies muselėms. Nors Europoje ši infekcija dar nėra plačiai paplitusi, tačiau globalizacija reiškia, kad ji bet kada gali būti įvežta į Italiją ir Europą.
Culicoides paraensis, pagrindinis Oropouche viruso pernešėjas. Šio musėlės patelės yra vieni mažiausių kraują siurbiančių nariuotakojų (~2,5 mm), todėl jas sunku aptikti, sugauti ir išsaugoti. Oropouche virusas nustatytas tik Cu. paraensis iš Brazilijos, o bandymai nustatyti virusą Cu. paraensis iš Peru liko nesėkmingi.
„Tai, kad mums
su J. D. apskritai pavyko susitikti, jau nekalbant apie tai, kad
įsimylėjome ir susituokėme, yra šios puikios šalies įrodymas“,
- sakė Uša Vance, debiutuodama politinėje veikloje respublikonų
suvažiavime Milvokyje. Aukštos kvalifikacijos teisininkė, turinti
teisinį išsilavinimą, Usha Chilukuri Vance yra respublikonų
senatoriaus J. D. Vance'o, Donaldo Trumpo pasirinkto viceprezidento
posto, žmona. Aiškiai jaudindamasi dėl savo pirmojo politinio
pasirodymo, Uša, kalbėdama džiūgaujančiai respublikonų miniai,
skanduojančiai jos vyro vardą, sakė „Galima drąsiai sakyti, kad
nei JD, nei aš nesitikėjome atsidurti tokioje padėtyje. Tačiau
sunku įsivaizduoti ryškesnį amerikietiškos svajonės
pavyzdį“.
Kaip ji teisingai pastebi, jų neįtikėtina
meilės istorija galėjo būti įgyvendinta tik JAV. Usha Chilukuri
Vance, „itin protinga indų imigrantų dukra“, kaip ją apibūdina
Vance savo memuarų bestseleryje: Hillbilly Elegy“ (taip pat Rono
Howardo filme, kuriame vaidina Frida Pinto, vaidinanti Ušą Čilukuri
Vance), kilusi iš aukštesnės klasės namų San Diege, kur ji gimė
karietą vairuojančioje šeimoje. Jos tėvas Radhakrišna dėsto San
Diego valstybiniame universitete aerokosminės erdvės katedroje.
Ušos motina ne mažiau talentinga, dirba jūrų molekuline biologe
ir biochemike.
Uša ir jos sesuo užaugo Rancho Penasquitos,
pasiturinčiame San Diego priemiestyje. Tai atskleidė jos vaikystės
draugė Lizzie Le. New York Times“, kad vidurinėje mokykloje Uša
buvo ‚knygų maniakė‘. Visada ambicinga ir konkurencinga, ji
rūpinosi, kad jos gyvenimo aprašyme visada būtų papildomų
akademinių užsiėmimų. Vidurinėje mokykloje ji grojo fleita
lankininkų grupėje, orkestre ir dalyvavo įvairiuose konkursuose.
Pasaulinė indėnė Be to, ji žinojo, ką jai gali duoti Ivy lygos
išsilavinimas, ir stengėsi įstoti į Jeilio universitetą. Kitas
draugas, Gabrielis Winantas, kuris susipažino su Usha per jos
istorijos studijų metus Kembridže ir kuris tuo metu bandė
apsispręsti, kur stoti į teisės mokyklą, prisimena jos žodžius:
„Jeilis yra geriausia vieta, ji pavers tavo karjerą tokia, kokios
nori. kokia nori, kad ji būtų.“
Uša turėtų tai žinoti,
nes ji jau praleido ten ketverius metus ir vėl grįš studijuoti
teisės. Pirmaisiais metais Jeilio teisės mokykloje ji pirmą kartą
sutiko vyrą, už kurio ketino ištekėti.
Kita vertus, J. D. Vance'o pradžia
buvo kur kas kuklesnė. Jis gimė Džeksone, nedideliame maždaug 6
000 gyventojų turinčiame miestelyje Kentukio anglies šalyje.
„Vadinti jį miestu būtų šiek tiek labdaringa: jame yra teismo
pastatas, keli restoranai (beveik visi jie - greitojo maisto tinklai)
ir dar kelios parduotuvės bei krautuvėlės“, - rašo J. D.
Vance'as knygoje ‚Hillbilly Elegy‘. Jis kovojo su, atrodytų,
neįmanomais dalykais, kad įveiktų labai traumuojančią vaikystę
Apalačijoje, kur smurtas, skurdas ir gatvės teisingumas buvo
gyvenimo būdas. Jeilio universitetas pakeitė jo gyvenimą daugeliu
atžvilgių, nes, kaip jis netrukus sužinojo, socialinis mobilumas -
tai ne tik geras išsilavinimas ar geras darbas. Tai buvo visiškas
gyvenimo būdo pakeitimas, kurio jis net negalėjo įsivaizduoti.
„Kai iš darbininkų klasės pereini
į profesionalų klasę, beveik viskas, kas buvo tavo senajame
gyvenime, geriausiu atveju tampa nemadinga, o blogiausiu - nesveika“,
- rašė jis. „Niekada tai nebuvo taip akivaizdu, kaip tada, kai
pirmą (ir paskutinį) kartą nusivedžiau draugą iš Jeilio
universiteto į „Cracker Barrel“. Mano jaunystėje tai buvo
puikios virtuvės viršūnė - mėgstamiausias mano močiutės
restoranas ir mano mėgstamiausias restoranas.
Mano draugams
Jeilio universitete tai buvo didelė visuomenės sveikatos
krizė.“Nors šis klausimas atrodo pakankamai nereikšmingas, dėl
jo Vance'as jautėsi kaip kultūrinis svetimkūnis.Jis susimąstė
apie savo paties praeitį, kodėl jis buvo vienintelis Bičių lygos
narys iš savo senosios vidurinės mokyklos, kodėl jo draugams iš
darbininkų klasės nebuvo atstovaujama elitinėse Amerikos
institucijose ir „kodėl sėkmingi žmonės jautėsi tokie
skirtingi?“.
Neįtikėtina meilės istorija
Taigi, kai pirmą kartą sutiko Ušą
Vance, ambicingą, rafinuotą, išsilavinusią ir atvirai kalbančią
indų imigrantų dukterį, jis ją „įsimylėjo“. „Ji atrodė
tarsi kokia genetinė anomalija, visų teigiamų savybių, kuriomis
turėtų pasižymėti žmogus, derinys: protinga, darbšti, aukšta
ir graži“, - apibūdina ją jis.
„Su bičiuliu juokavau, kad
jei ji būtų buvusi baisaus charakterio, būtų buvusi puiki Ayn
Rand romano herojė, bet ji turėjo puikų humoro jausmą ir
neįprastai tiesmuką kalbėjimo būdą.“
Paprasčiausiai,
jis niekada nebuvo sutikęs tokio žmogaus kaip ji, o draugai, kaip
jis prisimena, apibūdino jį kaip „sudaužytą širdį“.Kai jis
įveikė šį naują sudėtingų socialinių normų sąrašą, Uša
tapo jo „dvasine mokytoja Jeilyje“.Kadangi ji ten jau buvo
praleidusi daug metų, žinojo, kaip orientuotis universitetų
miesteliuose, pradedant šauniausiomis kavinėmis ir baigiant
geriausiomis vietomis pavalgyti. Dar svarbiau, kad ji jį išmokė,
ko iš jo tikimasi Jeilyje. Jis rašo: „Vietoje, kuri visada atrodė
šiek tiek svetima, Ušos buvimas leido man jaustis kaip namie.“
Kai jis dalyvavo savo pirmajame įdarbinime, savaitę, kupiną
aukštos klasės vakarienių ir kokteilių, ji net pasakė, kokias
šakutes naudoti - šios smulkmenos labai pakeitė jaunuolį, kuris
paprašė „putojančio vandens“ ir ją išspjovė, jis grąžino
tai, nes nežinojo kas tai.
Vienija jų skirtumai.
Ušą
Čilukuri taip pat sužavėjo šis kaimiškas, amerikietiškas
vyras. Į jų skirtumus jis žvelgė smalsiai ir entuziastingai,
sakė ji savo kalboje Milvokyje. „Jis norėjo viską apie mane
sužinoti: iš kur esu kilusi, koks mano gyvenimas.
Nors jam
labiau patinka mėsa ir bulvės, jis prisitaikė prie mano
vegetariškos dietos ir išmoko gaminti maistą mano mamai.Jis tapo
žmogumi, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo“.Kalbant apie
Vensą, Ušos šeima buvo viskas, kuo jis nebuvo - jie buvo
išsilavinę, mylintys ir glaudžiai susiję, priešingai nei jo
paties motina, kuri, jam augant, kovojo su priklausomybėmis ir
pakeitė penkis vyrus, palikdama jį globoti. iš močiutės.
Uša
ir Vansas abu studijavo sutarčių teisę pas Amy Chua, kuri tapo
gabių jaunų studentų mentore. Vance'as pasinaudojo jos patarimu ir
atsisakė tarnautojo praktikos, kad galėtų susitelkti į savo
merginą. Vietoj to jie galiausiai nusprendė kartu tapti klerkais ir
atsidūrė Šiaurės Kentukyje. Ši patirtis abiem buvo naudinga, ir
jie taip gerai sutarė su savo vyresnybe, kad ši net paprašė jų
vadovauti savo vestuvėms, kurios įvyko 2014 m., netrukus po studijų
baigimo. Tačiau juos taip pat sutuokė kunigas hinduistinėje
ceremonijoje, laikantis Ušos šeimos papročių.
Kol Vance
dirbo prie savo memuarų, remiama Jeilio profesorės Amy Chua, kuri
buvo Ushos ir JD mentorė, ji ir toliau daugiausia dėmesio skyrė
savo darbui. 2015 m. Vance'ai persikėlė į San Franciską ir Uša
pradėjo dirbti teisininke advokatų kontoroje „Munger, Tolles &
Olson“, o JD dirbo bendrovėje „Mithril Capital“.
Politinis
pasikeitimas
Įdomu tai, kad nors Uša Vance dirbo respublikono
teisėjo Bretto Kavanaugh referente, ji visada buvo laikoma
liberale.Kaip rašo „New York Times“, 2014 m. ištekėdama ji
buvo registruota demokratė. Mokydamasi Jeilio universitete ir
Kembridže, ji išliko liberaliuose ir kairiųjų sluoksniuose.
Munger, Tolles & Olson, kurioje ji pradėjo karjerą, yra garsi
advokatų kontora, savo kultūrą apibūdinanti kaip „radikaliai
progresyvią“.
Tačiau ji visada
palaikė savo vyrą ir padėjo jam išreikšti socialinį nuosmukį
Amerikos kaime, kuris tapo jo memuarų pagrindu. 2018 m. pora, kuri
neabejotinai buvo socialiai mobili, nusipirko sau 5 000 kvadratinių
pėdų namą prabangiame Sinsinatyje. 1,4 mln. dolerių kainavusį
Viktorijos gotikos stiliaus namą supa keli hektarai žemės ir jis
yra vienas iš Ohajo paveldo namų. Pora gyvena su trimis vaikais ir
dviem šunimis Pipinu ir Kasperu. Uša Vance, kuri stengėsi vengti
dėmesio, 2020 m. pradėjo išeiti iš savo kiauto ir prisijungė
prie Sinsinačio simfoninio orkestro direktorių valdybos.
Metams
bėgant pora susidūrė su rasistiniais išpuoliais tiek iš
kraštutinių kairiųjų, tiek iš kraštutinių dešiniųjų, tačiau
kartu atlaikė kiekvieną audrą.Vansas, kuris atvirai dievina savo
žmoną, dar 2020 m. laidoje „The Megyn Kelly Show“ sakė: „Jei
būnu per daug pasipūtęs ar per daug išdidus, tiesiog primenu sau,
kad ji daug labiau patyrusi nei aš.“
Šiuo metu ji yra
pakeliui tapti antrąja Jungtinių Valstijų ponia, o vieną dieną
galbūt ir pati prisijungs prie politikos, tapdama elitinės indų
kilmės amerikiečių eilės, įskaitant viceprezidentę Kamalą
Harris, Nikki Haley ir Ro Khanną, kurie yra neatsiejama aukščiausių
JAV politinės klasės ešelonų dalis, dalimi.
Jamesas Davidas Vance'as gimė 1984 m. rugpjūčio 2 d. Midltaune, Ohajo valstijoje. 2003 m. baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į JAV jūrų pėstininkų korpusą ir iki 2007 m. tarnavo karo korespondentu, dalyvavo Irako kare kaip 2-ojo jūrų pėstininkų lėktuvų sparno narys.
2009 m. baigė Ohajo valstijos universitetą, įgijo menų bakalauro laipsnį, studijavo politikos mokslus ir filosofiją. Studijų metu dirbo Ohajo respublikonų valstijos senatoriaus Bobo Šulerio (Bob Shuler) štabe. 2013 m. Jeilio universitete įgijo teisės daktaro laipsnį. Dirbęs advokatu advokatų kontoroje „Sidley Austin LLP“ Ilinojaus valstijoje, 2016-2017 m. buvo verslininko Peterio Thielio investicinės įmonės „Mithril Capital“ direktorius.
2016 m. leidykla „Harper“ išleido J. D. Vance'o knygą „Hillbilly Elegy: A Memoir of Family and Culture in a Time of Crisis“. Joje Vance'as pasakoja apie savo šaknis, gyvenimą neturtingoje darbininkų šeimoje ir socialinius bei ekonominius Amerikos periferijos iššūkius. Knyga pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą. 2020 m. režisierius Ronas Howardas sukūrė Vance'o knygos ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Amy Adams ir Glenn Close („Hillbilly Elegy“).
P.S.
„Hillbilly Elegy“ istorija man priminė reklaminį serialą "Liaudies tarnas", kuriame vaidino Vladimiras Zelenskis, ir kuris labai pasitarnavo jo politinei karjerai.
"Berliner Zeitung" rašoma, kad Ukraina išvengė įsipareigojimų nevykdymo (bankroto) grėsmės. Po kelis mėnesius trukusių derybų Kijevo vyriausybė susitarė su didžiausių Vakarų kreditorių grupe dėl skolos sumažinimo. Sandorį kritikuoja ekonomistai. Jų nuomone, "tai nepadės gyventojams".
Fondai, kuriems vadovauja „Amundi“, „Blackrock“, „Fidelity“, „Pimco“ ir kt., sutiko 37 proc. (8,67 mlrd. USD) nuo pradinės 23,3 mlrd. skolos nurašyti. Pasak Ukrainos finansų ministro Serhijaus Marčenkos, per ateinančius trejus metus Kijevas tikisi sutaupyti 11,4 mlrd. JAV dolerių.
Ekonomistas: skolos mažinimo rezultatas „palyginti kuklus“
Amerikos Ouklendo instituto ekonomistas Frederikas Mousseau mano, kad susitarimas tėra lašas jūroje:„Net ir po šio susitarimo Ukraina išlieka trečia labiausiai įsiskolinusi TVF ekonomika“, - sakė F. Mousseau interviu laikraščiui „Berliner Zeitung“. Kreditorių grupės ir Ukrainos vyriausybės susitarimas yra „palyginti kuklus“. Juk anuliuoti 8,67 mlrd. dolerių sudarė tik nedidelę dalį visos valstybės skolos, siekiančios daugiau kaip 143 mlrd. dolerių. Vien kariuomenei Ukraina kasmet mobilizuoja daugiau kaip 40 mlrd. dolerių.
Nors susitarimas leis Ukrainos ekonomikai kol kas išvengti bankroto, tai nėra gera žinia gyventojams. „Šalies skola Vakarų kreditoriams lėmė, kad šiuo metu vykdomas drastiškas struktūrinis koregavimas, apimantis daug brangiai ukrainiečiams kainuojančių priemonių“, - sako Mousseau. Tarp jų - priverstinis žemės ūkio paskirties žemės rinkos sukūrimas, tūkstančių valstybinių įmonių privatizavimas, pensijų sistemos reforma, socialinės gerovės programų apkarpymas ir subsidijų dujoms bei energijai panaikinimas.
„Cargill“, ‚Monsanto‘ ir ‚Dupont‘ (investuotojai - ‚Vanguard‘, ‚Blackrock‘ ir ‚Blackstone‘) šiuo metu valdo 40 % Ukrainos dirbamos žemės.
Melu apie žydų kapines paremtas premjerės Ingridos Šimonytės ketinimas lietuvių tautos atmintinoje vietoje - Sporto rūmuose ir aplink juos steigti žydų atminties mauzoliejų sukėle neigiamą visuomenės reakciją. Reprezentyvi Komentaras TV apklausa parodė, kad tam nepritarė 88 procentai respondentų.
Žemiau pateikiu nuotraukas ir komentarus šiuo klausimu Lietuvos žinomų visuomeninikų.
Turimi archyviniai dokumentai paneigia premjerės ir jos kišeninės komisijos melą, kad Vilniaus Sporto rūmai pastatyti ant žydų kapinių.
Atrask kažką vertingo ir gauk sporto rūmus nemokamai!
Labai nenoriu kad nemokama aikštelė prie Seimo dingtų Ten, padovanoję visų mūsų sporto rūmus, iš mokesčių mokėtojų pinigų statys naują konferencijų centrą, kuris kainuos daug milijonų.
O juk karas. Kelia mokesčius, nes gynybai reikia, bet taško mokesčius, nes dzin tas karas?
Melas: SPORTO RŪMAI Vilniuje pastatyti
ne ant žydų kapinių
Buvusi carinių laikų žvaigždinė
tvirtovė dabartinių Sporto rūmų vietoje:
carinė Rusija, prieš statydama
tvirtovę, sumokėjo ŽYDAMS aukso rubliais už kapinių sklypą, o
palaikus bendru sutarimu perkėlė į Šeškinės kapines.
Bet sukčiai šuleriai (faktas, kad
žinodami) Vyriausybėje ir LŽB - grobia Vilniaus centre Sporto
rūmus su didžiuliu, dešimčių milijonų vertės sklypu!
P.S. Gerb. R.Šimaitis kiek klysta. Konferencijų centro atsisakyta (žiūr. straipsnio 1 dalį). Sporto rūmai ir visa aplink juos esanti teritorija perduodama žydų Memorialo statybai.