LIETUVOS
NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1991 m. VYKDYTOS
SOVIETŲ AGRESIJOS, DRAUGIJOS NARIŲ KREIPIMASIS
Į
LIETUVOS ŽMONES
Žuvusiųjų
už Lietuvos nepriklausomybę atmintis ir kovose už Lietuvą
nukentėjusiųjų pralietas kraujas įpareigoja mus, dar likusius
gyvuosius, skambinti Lietuvos Laisvės Varpu, skelbiant apie iškilusį
mūsų kalbai, mūsų valstybei ir mūsų Tautai didžiulį pavojų.
Atkovoję
savo valstybei nepriklausomybę ir jos piliečiams – laisvę nuo
okupantų priespaudos, mes nesugebame išmintingai naudotis
atsiradusiomis galimybėmis kurti savo šalyje savo žmonėms laisvą,
teisingą ir pasiturintį gyvenimą, palaipsniui prarandame tautinį
orumą, gimtąją savo kalbą ir išsivaikščiojame po pasaulį,
palikdami savo gimtinę likimo valiai, tokiu būdu vesdami savo Tautą
prie išnykimo. Ko nesugebėjo padaryti okupantai, tremdami ar
žudydami mūsų žmones, dabar darome mes patys.
Dėl
nesugebėjimo atsispirti svetimųjų įtakai ir išsaugoti Tautos
vienybę, mūsų protėviai prarado kadaise LDK priklausiusias
didžiules teritorijas, didelė dalis lietuviškosios bajorijos
sulenkėjo, o Lietuvos valstybės vardas beveik pusantram šimtmečiui
buvo išnykęs iš pasaulio žemėlapių. Net pati lietuvių kalba ir
rašyba lietuviškomis raidėmis buvo uždrausta. S. Daukantas apie
tai rašė: “Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Sako
„tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...““
Bet
paprasti lietuviškų kaimų žmonės sugebėjo išsaugoti savo
tautiškumą ir savo kalbą, perduodami tas vertybes savo vaikams ir
vaikaičiams, nors ir buvo persekiojami už tai. Mūsų Tauta gali
didžiuotis tokiu unikaliu reiškiniu kaip daraktorystė ir
knygnešystė, nors patys knygnešiai buvo gaudomi kaip didžiausi
nusikaltėliai ir tremiami į tolimąjį Sibirą. Lietuvių tauta
artėjo prie išnykimo, bet neišnyko, nes XIX ir XX amžių
sandūroje patriotiškai nusiteikusių Lietuvos inteligentų būrelis
sugebėjo atgaivinti nykstančią lietuvių tautos dvasią ir
prikelti Tautą Atgimimo Sąjūdžiui.
Kitąmet,
2018 m. vasario 16-ąją, mes švęsime Lietuvos valstybingumo
atkūrimo šimtmečio jubiliejų, apmąstydami tai, ką per tą
šimtmetį mūsų Tauta sugebėjo pasiekti ir ką prarado, ką
privalėjo išmokti per praėjusio šimtmečio pakilimus ir
nuopuolius: tarpukarių Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį,
sovietų ir vokiškąją okupacijas, per beveik pusę šimto metų
užsitęsusią antrąją sovietinę okupaciją, per trėmimus ir
beveik dešimtį metų vykusį partizaninį karą, per Antrojo
Atgimimosąjūdžio renginius, beginklės minios priešinimąsi iki
dantų ginkluotiems okupantams, per vėl atgautos nepriklausomybės
metus, nesugebėjusius pateisinti žmonių lūkesčių ir todėl
privedusius prie didelės dalies mūsų piliečių nusivylimo ir
Lietuvos išsivaikščiojimo.
Buvę
tokie vieningi ir kovingi, išėję į Baltijos kelią ir stoję
nuogomis krūtinėmis prieš sovietų tankus, mes stebinome pasaulį,
bet, atgavę valstybės nepriklausomybę, mes ne tik neiškėlėme
naujo visus mus vienijančio tikslo, bet leidome būti suskaldyti į
priešingus interesus turinčias ir todėl kovojančias viena prieš
kitą grupes, besipešančias dėl didžiulio sovietų valdžios
suvalstybinto visų Lietuvos žmonių sukurto turto, po Sovietų
sąjungos griuvimo likusio be šeimininko ir todėl tapusio lengvu
įvairių „prichvatizatorių“ grobiu...
1918-ųjų
metų Nepriklausoma Lietuva nepaveldėjo jokio turto ir turėjo tik
darbščius, savo valstybe tikėjusius žmones, kurie savo rankomis
ir protu tuščioje vietoje kūrė savo valstybę. 1990-ųjų metų
Nepriklausomoji Lietuva ne tik nesugebėjo išsaugoti paveldėto
didžiulio turto tam, kad jį pagausintų ir tokiu būdu kurtų
turtingesnę ir teisingesnę valstybę, bet tą dykai paveldėtą
turtą išgrobstė ir iššvaistė, nuskurdindama trečdalį savo
piliečių.
1918-aisiais
metais į Lietuvos valdžią ėjo žmonės ne „gauti“, o „duoti“,
o po 1991-aisiais metais Maskvoje žlugusio pučo į Nepriklausomos
Lietuvos valdžią prie turtingo “valdžios lovio“ pradėjo
įžūliai veržtis tie, kurie siekė kuo daugiau „gauti“ ir
neturėjo nei noro, nei sugebėjimų ką nors „duoti“. Ir tai
tęsiasi iki šiol.
Nors
skelbiama, kad pas mus – „atstovaujamoji demokratija“, bet iš
tikrųjų tokia demokratija tik vaidinama, nes visą valdžią ir
visas teises turi tik tie, kam pavyksta užgrobti turtus ir valdžią,
o „apačios“ neturi nei turtų, nei valdžios, nei realių
teisių... Jos tik deklaruojamos ir egzistuoja tik popieriuje.
Net
ir pati Lietuvos valstybė tampa tik valstybės butaforija,
atiduodanti visą valdžią ir visas teises ponams iš Briuselio,
paversdama Lietuvą ekonomine ir finansine galingųjų užsienio
valstybių ir tarptautinių monopolijų kolonija, tampančia jau nebe
valstybe, o naujos „supervalstybės“ eiline provincija, nemokamai
tiekiančia pigią darbo jėgą ir suvartojančiaVakarų rinkos
atliekas –„laisvąja rinka bei sąvartynu“.
Todėl
visi, kas tik turi galių, diktuoja mums savo valią, o mes
nuolankiai stengiamės būti paklusniais liokajais, besitenkinančiais
trupiniais nuo galingųjų ponų stalo.
Tokiu
mūsų vergiško nuolankumo pavyzdžiu gali būti Lietuvos
Vyriausybės ir LR Seimo nusiteikimas patenkinti Lenkijos valdžios
reikalavimą įvesti į lietuvių kalbos abėcėlę visiškai jai
nereikalingas raides x,w,q, pažeidžiančias labai svarbų lietuvių
kalbos garsų ir raidžių abipusiai vienareikšmiško atitikimo
principą, išskiriantį mūsų protėvių išsaugotą seniausią
Europoje gyvąją kalbą iš daugelio kitų kalbų.
Nejaugi
niekas iš mūsų valdžios ponų nesusimąstė, kodėl Lenkija
nereiškia jokių pretenzijų Latvijai, kuri rašo nelatviškų
pavardžių latviškąją versiją pirmajame paso puslapyje, o
nelatviškąją – pagalbiniame, ir kodėl ta pati Lenkijos valdžia
nesutinka su tuo, jog taip būtų elgiamasi ir Lietuvoje?
Savo
pirmosios tremties, vykusios 1941-46 m. Altajaus krašte, metu man
teko bendrauti su tremtiniais, ištremtais iš Vilniaus krašto dar
1939 m. Jie Sovietų sąjungos karo su hitlerine Vokietija metais
pagal Sovietų sąjungos susitarimą su Lenkijos emigracine
vyriausybe Londone tapo jau nebe tremtiniais ir galėjo vykti į
Iraną, kad stotų į generolo Anderso organizuojamas Armijos
Krajovos gretas arba stoti į Gomulkos Sovietų sąjungos
teritorijoje organizuojamos lenkiškos Armijos Liudovos gretas ir
bendromis jėgomis kovoti prieš hitlerinę Vokietiją. Tarp tų
tremtinių iš Vilniaus krašto buvo nemažai ir Vilniaus krašto
lietuvių. Po karo – 1946 m. – visiems buvusiems tremtiniams iš
Vilniaus krašto buvo leista išvykti į buvusią Pomeraniją, kad
įsikurtų iš tos teritorijos ištremtų vokiečių sodybose, nes
buvusi Pomeranija Potsdamo sutartimi buvo atimta iš Vokietijos ir
perduota Lenkijai. Iki šiol palaikau ryšius su keletu tokių
tremtinių, buvusių tuomet dar vaikais, bet tapusiais tokiais pat
senukais kaip ir aš dabar. Iš jų aš sužinojau, kad po karo į
Pomeraniją buvo perkelta nemažai lenkų iš taip vadinamos Tarybų
Lietuvos. Didelė dalis jų bei jų palikuonių nepripažįsta
Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos ir iki šiol tikisi, jog
anksčiau ar vėliau tas kraštas bus „grąžintas Lenkijai“.
Jie
nepripažįsta teisėta net prelato Krupavičiaus, buvusio Lietuvos
Žemės ūkio ministru, įvykdytos reformos ir tikisi susigrąžinti
jų senelių bei prosenelių turėtus dvarus ir tų dvarų
teritorijoje stovėjusius rūmus net ir po to, kai lietuviai juos
atstatys. Ten labai populiarūs „Didžiosios Lenkijos“
žemėlapiai, kuriuose ne tik Vilniaus kraštas, bet ir didelė dalis
Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų priskirta „Didžiajai
Lenkijai“. Latvijai „Didžioji Lenkija“ jokių teritorinių
pretenzijų neturi ir todėl nesirūpina, jog Latvijoje gyvenantys
lenkai turėtų „lenko kortą“ ir rašytų savo pavardes
lenkiškai.
Štai
jums ir atsakymas, kodėl pavardžių rašymo pasuose latviškasis
variantas Latvijoje tenkina Lenkijos vyriausybę , o Lietuvoje –
netenkina.
Jei
Lenkijai pavyks „paklupdyti Lietuvą“ ir įvesti į lietuviškąją
abėcėlę svetimas jai raides, tai bus tik pretekstas ir paskata
eiti dar toliau, siekiant galutinio tikslo – Vilniaus krašto
prijungimo prie Lenkijos.
Jei
mes Lenkijos spaudimo neatlaikysime, tai suteiksime „meškos
paslaugą“ ir broliškajai Latvijai. Latvijai lenkai nepavojingi,
bet Latvijos rusakalbiai būtinai tuo pasinaudos ir pareikalaus, kad
rusiškos pavardės būtų rašomos rusiškomis raidėmis latviškų
pasų pirmuose puslapiuose, o po kurio laiko – ir rusų kalbos kaip
antrosios valstybinės kalbos įvedimo Latvijoje. Kaip sakoma
rusiškoje patarlėje: „Apetit prichodit vo vremia jiedy“. Užteks
tik vieną kartą neatlaikyti spaudimo ir palūžti, kad norinčių
mus galutinai sulaužyti padaugėtų, o jų reikalavimai dar labiau
suįžūlėtų.
Mus
labai nuliūdino, kad mūsų iki šiol labai gerbtas LR Seimo
Pirmininkas prof. Viktoras Pranskietis nesupranta, kokias pasekmes
turės minėtasis trijų raidžių įvedimas.
Duodamas
interviu „Respublikos“ savaitraščio žurnalistei, gerb. V.
Pranskietis prasitarė, jog jis nematąs rimtų priežasčių, dėl
kurių nebūtų galima sutikti su Lenkijos vyriausybės bei kai
kurių
Lietuvos merginų, ištekėjusių už užsieniečių,
keliamais reikalavimais praplėsti lietuvių kalbos abėcėlę,
papildant ją trimis lotyniškos abėcėlės raidėmis x, q ir w. Šią
savo nuomonę LR Seimo Pirmininkas „argumentavo“ nuoroda į
Antano Smetonos prezidentavimo laikus, teigdamas, jog net tais
laikais buvo leidžiama į lietuviškus pasus įrašyti
užsienietiškas pavardes tomis raidėmis, kokiomis jos buvo
užrašytos užsienietiškuose dokumentuose.
Mums
taip ir liko neaišku, ar
gerbiamas V.Pranskietis yra toks „trumparegis“, jog nemato
skirtumo tarp „smetoninės“ Lietuvos ir dabartinės, ar tik
apsimeta, kad nemato.
Juk
kiekvienam žmogui, nors šiek tiek prisimenančiam ar
įsivaizduojančiam „smetoninės“ Lietuvos laikus, akivaizdu, jog
tais laikais, kadangi dar nebuvo nei kompiuterių, nei įvairių
registrų, laikomų kompiuterių atmintyse, įrašus į pasus,
diplomus ir kitus svarbius dokumentus įrašydavo ranka raštininkai,
sugebantys tai daryti tobulai kaligrafiškai. Tokių įrašų
pasuose, diplomuose bei kituose dokumentuose buvimas nereikalavo ir
nesukeldavo jokių pasikeitimų tuomet egzistavusiose raštvedybos
bei biurokratinėse registravimo ir apskaitos sistemose. Užtekdavo
tik raštininkų sugebėjimo svetimų abėcėlių raides dailiai
kaligrafiškai ir aiškiai užrašyti.
Dabar
gi – visai kiti laikai. Įrašius į lietuviškus pasus žmogaus
pavardę nelietuviškomis raidėmis, tuos įrašus teks pakartoti
daugybėje registrų, laikomų įvairių įstaigų kompiuterių
atmintyse. Išrašų iš tų registrų kopijos taip pat turės būti
spausdinamos, vartojant raides iki šiol nepriklausiusias
lietuviškajai abėcėlei. Nelietuviškomis raidėmis užrašytas
pavardes privalės mokėti taisyklingai perskaityti visi valstybinių
įstaigų tarnautojai, aptarnaudami Lietuvos piliečius, turinčius
nelietuviškas pavardes ir reikalaujančius, kad būtų gerbiamos jų
teisės ir jų pavardės būtų teisingai ištariamos. Ką visa tai
reikštų? O tai, jog lietuvių kalbos rašybai ir jos žodžių
tarimui svetimos raidės bei garsai taps „patobulintos“ lietuvių
kalbos dalimi.
Bet
ar mes, Lietuvos žmonės, sugebėję per daugybę mūsų Tautos
istorijoje vykusių kataklizmų išsaugoti savo gražią ir skambią
kalbą, kuri dėl savo senumo studijuojama daugelyje pasaulio
universitetų, nes yra savotiškas „raktas“, padedantis
„iššifruoti“ išlikusius senovėje gyvenusių indoeuropiečių
genčių raštus, galime sau leisti tokiais iš užsienio
diktuojamais „patobulinimais“ darkyti savo kalbos darną,
negalvodami apie svetimkūnių įsileidimo į savo kalbą pasekmes?
Pateiksiu
pavyzdėlį, prie ko priveda svarbių principų nesilaikymas ir
nekreipimas dėmesio į taip vadinamas „smulkmenas“.
Sovietmečio
laikais išleistos Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos (LTE)
tomuose užsienietiškos pavardės buvo įrašytos laikantis
lietuviškumo primato principo, nes net kolaboravusi su Maskva
Tarybinės Lietuvos valdžia suprato, jog LTE pirmoje eilėje turi
būti patogi Lietuvos žmonėms, kurie ja pastoviai naudosis, o ne
užsieniečiams, kurie jos tomus gali atsiversti tik retkarčiais,
norėdami pasmalsauti, ką juose lietuviai apie juos rašo. Todėl
LTE tomuose skyrelių, skirtų žymiems užsieniečiams, antraštėmis
buvo naudojami tų užsieniečių pavardžių tarimą
aproksimuojantys užrašai lietuviškomis raidėmis, ir po to (tik
skliausteliuose) buvo papildomai užrašomi tų užsieniečių vardų
ir pavardžių užsienietiški originalai. Toks užsienietiškų
pavardžių pateikimo būdas mums, lietuviams, buvo tikrai patogus ir
jokių pakeitimų lietuvių kalboje nereikalavo.
Dabartinėje
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE), išleistoje jau po
Lietuvos valstybės Nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 m. kovo
11 d., VLE redaktoriai, klaupdamiesi ant kelių, kad išreikštų
begalinę pagarbą „Vakarų civilizacijai“, pasielgė
atvirkščiai: VLE skyrelių antraštėmis tapo užsieniečių
pavardės, užrašytos taip, kaip jos buvo ar yra rašomos jų
šalyse, ir tik skliausteliuose pateikiamos tų pavardžių bei vardų
tarimo aproksimacijos lietuviškos abėcėlės raidėmis.
Todėl
VLE informacijos, pavyzdžiui, apie garsųjį Didžiosios Britanijos
ministrą pirmininką V. Čerčilį puslapiuose, skirtuose raidei
„Č“, jau neberasite. Rasite tik nuorodą į jo pavardės
originalą anglų kalbos rašmenimis.
Jei
koks nors lietuvis nežino, kaip atrodo kokio nors užsieniečio
pavardės originalus užrašas, tai jam informacijos apie tą
užsienietį radimo enciklopedijoje laikas padvigubėja. Ar tai
naudinga mums, pagrindiniams VLE skaitytojams?
Bet
svarbiausia net ne tai. Svarbiausia tai, kad, priėmus VLE taikomą
informacijos apie žymius užsieniečius pateikimo būdą,
neišvengiamai teko VLE įvesti skyrius, skirtus raidėms Q, W ir X,
nes, to nepadarius, į VLE būtų neįmanoma įrašyti pavardžių tų
žymių užsieniečių, kurių pavardės prasideda ką tik
paminėtomis užsienietiškomis raidėmis. Todėl taip ir atsitiko,
jog VLE į lietuvių kalbą įvedė minėtas raides žymiai anksčiau,
kai dar nebuvo svarstomas klausimas, ar galimas ir ar reikalingas
toks lietuvių kalbos darkymas. Kitaip tariant, VLE leidėjai, padarę
mažytį nusižengimą suteikdami pirmenybę užsienio kalboms prieš
lietuvių kalbą, buvo priversti pažeisti LR Konstituciją,
teigiančią, jog Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Norėčiau
atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėtojo svetimkūnio – trijų
užsienietiškų raidžių – įvedimas į lietuvių kalbos abėcėlę
galėtų sukelti ir daugiau (ir žymiai didesnių) nepatogumų
eiliniams Lietuvos piliečiams, neturėjusiems galimybių tapti
poliglotais ir išmokti ne tik anglų, vokiečių ir prancūzų, bet
ir italų, ispanų, portugalų bei kinų kalbas.
Kad
suprastumėte, apie ką čia kalbu, pabandykite teisingai perskaityti
žemiau pateiktus žodžius, prasidedančius raide Q, kurią
skirtingai taria italai, anglai, prancūzai, ispanai, portugalai ir
kinai. Iš kur paprastas lietuvis gali žinoti, jog rašytojo Queneau
pavardę reikia tarti „Kene“, o kito rašytojo Quenstedt pavardė
turi skambėti jau kaip „Kvenstet“, kad Kinijoje buvusios
karalystės Qi pavadinimą reikia tarti kaip „Či“, o žodį
Qatar reikia skaityti „Katar“?
Čia
pateikiau tik kelis pavyzdėlius. Jei šio kreipimosi skaitytojui
reikia daugiau pavyzdžių, teatsiverčia VLE devynioliktojo tomo
skyrių, skirtą raidei „q“ ir pabando surasti taisyklę,
leidžiančią teisingai ištarti ten pateiktus žodžius, nežinant
tų žodžių kilmės šalių ir nemokant tose šalyse vartojamų
kalbų.
Ar
galime leisti, kad mūsų šalies žmonės, skaitydami lietuvių
kalba parašytus tekstus nebesugebėtų juos teisingai ištarti?
Na,
o jei LR Seimo pirmininkas ir Lietuvos Vyriausybės premjeras bei kai
kurie LR Vyriausybės ir LR Seimo nariai vis dar nesugeba suvokti,
kad valstybė, kuriai užsienio valstybės diktuoja, kaip turi
kalbėti ir rašyti toje valstybėje gyvenantys žmonės, jau nėra
nepriklausoma valstybė, tai siūlytume jiems pasižiūrėti filmuką
apie neseniai vykusioje Lenkijos Nepriklausomybės dieną šventinėje
demonstracijoje Rucho (liet. „Sąjūdžio“) veikėjų neštus
didžiulius plakatus, primenančius „Didžiosios Lenkijos“
patriotams ir visam pasauliui, jog „LWOW i WILNO POMĘTAMY“
(„Lvovą ir Vilnių prisimename“).
Svarbiausia
net ne tai, kad Lenkijoje dešimtys ir net šimtai tūkstančių
lenkų trokšta atkurti „Didžiąją Lenkiją“ ir Lenkijos
Vyriausybė ne tik nebando tramdyti Lenkijos visuomenėje augančias
revanšistines nuotaikas, bet patyliukais net skatina jų
„įsiliepsnojimą“, o tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir Seimas
visa tai mato ir girdi, tačiau apsimeta, jog nemato ir negirdi.
Pabandytų
kas nors pramarširuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais,
skelbiančiais, jog Lietuva neužmiršo Seinų, Baltstogės ir
Augustavo, pamatytų, koks kiltų triukšmas ne tik Lenkijoje, bet ir
pačioje Lietuvoje. Manau, kad su tokiais „karštakošiais
patriotais“ tuojau pat būtų susidorota panašiai kaip buvo
pasielgta su LR Seimo nariu Petru Gražuliu, kai jis pabandė
protestuoti prieš didelio būrio Lietuvos valstybės policininkų
globojamų ir saugomų gėjiško ir lesbietiško gyvenimo būdo
propaguotojų skelbiamus lozungus.
Jos
Ekselencija LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, jog
lietuvių kalba nėra prekė, kuria galima būtų prekiauti
diplomatinėse derybose. Tai rodo, jog mūsų Prezidentė supranta
tai, ko dar nesuprato ar nenori suprasti kai kurie LR Seimo ar LR
Vyriausybės nariai. Vadinasi, Jos Ekscelencija – mūsų
sąjungininkė ir ją būtina palaikyti, jei ji paskelbtų „veto“
antivalstybiniams LR Seimo ir LR Vyriausybės nutarimams. O kad tokie
nutarimai gali atsirasti, rodo dabar vyraujančios nuotaikos „mūsų“
Seime ir Vyriausybėje. Juk jau dabar patyliukais tokie nutarimai
ruošiami.
Jei,
nežiūrint į mūsų ir mūsų Prezidentės protestus tokie
nutarimai vis dėlto būtų priimti, tai dar labiau paskatintų
revanšistines nuotaikas Lenkijoje ir kai kurių Tomaševskio
bendražygių sąmonėje.
Nesunku
nuspėti, kas bus toliau, jei Lietuvos visuomenė miegos,
apsimesdama, kad nieko negirdi ir nemato, ir todėl, nesugebėdama
susivienyti ir šimtatūkstantinėmis protestuojančiųjų
demonstracijomis išeiti į Lietuvos miestų ir miestelių gatves,
nesugebės pareikšti tvirtą Lietuvos piliečių „ne“ lietuvių
kalbos, jų tapatybės, Lietuvos istorijos bei jos simbolių
naikintojams.
Todėl
ir skelbiame, jog Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta pavojuje, ir
būtina kuo skubiau vienytis tiems, kam „skauda dėl Lietuvos“,
nesvarbu, kur jie begyventų: dar Lietuvoje ar jau emigravę į
užsienius.
Mums
atrodo, kad toks Lietuvos valdžios elgesys, leidžiantis užsieniui
diktuoti mums, kaip kalbėti ir rašyti, gali suvaidinti ir teigiamą
vaidmenį: jis gali pažadinti ir suvienyti Lietuvos žmones, kuriuos
užsienio galingiesiems tarnaujantys „politikai“ ir „politologai“
bei didžioji dalis Lietuvos „žiniasklaidos“ užmigdė ir
suskaldė į viena prieš kitą kovojančias grupes. Tai buvo
padaryta specialiai, pasinaudojus gana patraukliu, bet tuo pačiu
metu ir labai klastingu neoliberalistiniu ir hedonistiniu lozungu:
„Lietuva atgavo nepriklausomybę, o jos piliečiai – laisvę.
Dabar kiekvienas gali laisvai kurti sau ir savo artimiesiems
pageidaujamą gerovę. Dabar kiekvienas yra atsakingas už save ir
tik už save.“
Tas
lozungas privedė prie to, kad laisvė tapo stipresniojo teise engti
silpnesnius, kad privatizacija tapo „prichvatizacija“, politika –
veržimusi prie turtingo „valdžios lovio“ per savo konkurentų
galvas, tautiškumas – „atgyvena“ ir net „nusikaltimu“,
Lietuvos herbo Vytis – fašizmo simboliu, negalinčiu būti
paminklu kovotojams už Lietuvos laisvę.
Todėl
atsirado ir tokių pasaulio „teisuolių“, kaip Putinaitė,
paskelbusi, kad Jonas Basanavičius buvo psichikos ligonis, o Vincas
Kudirka – nevykęs daktarėlis ir kad lietuvių tauta padarė
didžiulę istorinę klaidą, paklusdama jiems – lietuvių Tautos
atgimimo „netikriems šaukliams“ bei nepasinaudodama Pilsudskio
pasiūlymu bendromis su Lenkija jėgomis atkurti Abiejų Tautų
Respubliką.
Kita
„teisuolė“ – Vanagaitė, siekdama įsiteikti pasaulio
galingiesiems ir pasinaudoti jų parama, „įrodė“, kad už
Lietuvos laisvę kovoję Lietuvos partizanai ir jų vadai buvo
nusikaltėliai, „žydšaudžiai“, kurie išėjo į miškus tik
gelbėdamiesi nuo bausmės už pralietą nekaltų žydų kraują.
Todėl
nenuostabu, kad Vilnius iki šiol nesugebėjo ir nesugeba pastatyti
paminklo Jonui Basanavičiui, o jo savivaldybės vadovybė pakluso
nutautėjusiai ministrei ir neleido Lietuvos visuomenei pastatyti
paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, pasinaudojant Vyčiu iš
Lietuvos herbo.
Nenuostabu
ir tai, jog Kaune buvo leista išsityčioti iš Nepriklausomos
Lietuvos simbolio – Laisvės statulos, sukuriant „šiuolaikinio
meno šedevrą“ – instaliuojant tą statulą gaubiančią
pašiūrę, kurioje galima alučio išgerti,tą statulą apkabinti
ir, reikalui prispaudus, ant jos nusišlapinti.
Lietuvos
žmonės labai kantrūs, bet viskam galų gale prieina galas. Džiugu,
jog Lietuvių kalbai ginti susikūrė „Talka kalbai ir tautai“, į
kurios renginį Mokslų Akademijos salėje ir prie paminklo Vincui
Kudirkai susirinko gausus mūsų Tautos ir Valstybės likimui
neabejingų žmonių būrys. Džiugu taip pat, kad Lietuvos kovotojų
sąjunga ką tik atidarytoje Lukiškių aikštėje sutelkė nemažą
būrį Vyties projekto gynėjų ir pareikalavo buvusios lietuvaitės,
pamiršusios savo tapatybę, kai jai pavyko „pakabinti“
užsienietį ir už jo ištekėti, atsistatydinimo iš Kultūros
ministrės pareigų, nes ji, subūrusi aplink save grupę panašių į
save neoliberaliai nusiteikusių globalistų, tapo ne lietuviškos
kultūros globėja, o jos griovėja.
Džiugu,
jog pradeda atsiverti daugelio Lietuvos žmonių akys ir jie pradeda
suprasti, kad „skęstančiųjų“ gelbėjimąsi turime organizuoti
mes patys, ir niekas to už mus nepadarys. Reikia tik suvienyti visų,
pasiryžusių gelbėti lietuvių tautą nuo išnykimo, jėgas į
naują Atgimimo Sąjūdį.
Tikimės,
jog trečias kartas nemeluos ir mūsųTautai pavyks dar kartą
atgimti tam, kad niekada neišnyktume. Turime tapti tokiais pat
tvirtais kaip estai.
Jei
norime, kad jau prasidėjęs Tautos vienijimasis neužgestų, o
sparčiai stiprėtų, tapdamas galinga jėga, su kuria bus privalu
skaitytis ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, turime suvokti, jog
Tautai
reikalingas ne tik tiesos sakymas, bet ir reali veikla, reikšmingai
gerinanti Lietuvoje žmonių gyvenimą ir moralinį bei psichologinį
klimatą, skatinanti visuomenėje pasitikėjimą savo jėgomis ir
Tautos ateitimi.
Kad
daug sykių apgauta ir nusivylusi bei pastoviai mulkinama mūsų
Tauta patikėtų mūsų žodžiais ir palaikytų mūsų pastangas
gelbėti Tautą ir Valstybę nuo išnykimo, mes
privalome ne tik kalbėti, bet ir tuojau pat imtis realių darbų,
įrodančių, jog gyvenimą Lietuvoje įmanoma keisti į gerąją
pusę.
Kas
gali mums neleisti naudotis teisėmis, garantuotomis Lietuvos
Konstitucijoje?
Mes
galime ir privalome pasinaudoti Pilietinės iniciatyvos grupių
sukurtais projektais ir padėti joms juos įgyvendinti, atstatant
„naujųjų Lietuvos partorgų“ klastingai sugriautą vietinės
savivaldos sistemą ir perimant vietinę savivaldą į vietinių
gyventojų rankas.
Kas
gali mums uždrausti burtis į kaimynijas, rinkti vietines savivaldos
tarybas, seniūnaičius ir seniūnus, nelaukiant ir neleidžiant, kad
vietinė valdžia „būtų mums primesta „iš viršaus“?
Juk
1988-1990 metais Sąjūdžio grupės kūrėsi ir veikė, neprašydamos
ir nelaukdamos sovietinės valdžios leidimo. Ir mes sugebėjome
taikiu būdu nugalėti iki dantų ginkluotą didžiulę imperiją,
atkurdami Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Kas
gali neleisti mums pakartoti Tautos žygdarbį žymiai lengvesnėmis
sąlygomis?
Kas
gali neleisti smulkiems ir vidutiniams verslininkams bei ūkininkams
burtis ir steigti kooperatyvus, pajėgius konkuruoti su stambaus
kapitalo įmonėmis ir apsieiti be godžių tarpininkų (tame tarpe –
ir skandinaviškų bankų bei galingų užsienio firmų filialų,
pumpuojančių dalį savo pelnų į mūsų sąskaita lobstančias
monopolijas ir metropolijas)?
Juk,
susibūrę į kooperatyvus, verslininkai ir ūkininkai galės įsigyti
modernias technines priemones, naudotis pažangiomis
technologijomis, patys perdirbdami žaliavas į paklausą turinčią
produkciją ir patys (be jokių tarpininkų) ją pardavinėdami. Net
„smetoninėje Lietuvoje“ tokie kooperatyvai sėkmingai veikė.
Kodėl jie negalėtų veikti dabartinėje Lietuvoje?
Kurdami
Lietuvos valstybės valdymo sistemą ne „nuo viršaus“ (kuomet
sugebėjęs užgrobti valdžią taip vadinamasis elitas „įteisina“
„viršaus“ reketą „apačioms“), o nuo „apačios“ (kuomet
„apačios“ sprendžia, kurią dalį savo lėšų skirti
aukštesniems valstybės valdymo sistemos ešelonams tam, kad jie
atliktų tuos visuomenei reikalingus darbus, kuriuos yra parankiau
atlikti „viršuje“), mes, paprasti Lietuvos žmonės, galėtume
sukurti tokią visuomenės savivaldos sistemą, kurioje „valdžia“
tarnautų visuomenei, pakeisdami dabar veikiančią valdymo sistemą,
kurioje žmonės priversti tarnauti „valdžiai“, nieko negalėdami
pakeisti.
Tuomet
mes galėtume pakeisti mokesčių nustatymo ir surinkimo sistemą į
teisingesnę ir ekonomiškai efektyvesnę, nes dabartinė sistema per
stipriai apmokestina darbą ir per silpnai – kapitalą,
neleistinai didindama turtinę ir socialinę atskirtį visuomenėje.
Dabartinės
„valdžios“ tik kalba apie progresinę mokesčių sistemą, kuri
galėtų sulyginti „darbo jėgos“ ir „kapitalo“ atstovų
padėtį, bet tokios sistemos iki šiol neįvedė, teigdamos, kad,
įvedus tokią sistemą, iš Lietuvos pasitrauks užsienio
investuotojai.
O
juk tie investuotojai, savanaudiškai išnaudodami mūsų valstybės
piliečių darbą ir intelektą, kaip jau buvo minėta, didelę dalį
gauto pelno išveža iš Lietuvos. Todėl nieko baisaus, jei kai
kurie iš jų išbėgs. Juos pakeisti galės iš užsienių grįžę
mūsų emigrantai. Reikia tik, kad mūsų valstybė suteiktų
grįžtantiems į Lietuvą savo piliečiams palankias sąlygas kurti
verslus bei ūkius.
Kurdami
vietinę savivaldą, mes galime ir privalome perimti į vietinės
savivaldos rankas pašalpų netekusiems darbo piliečiams skirstymo
sistemą, sustabdydami tų „pašalpinių“, kurie galėtų dirbti
ir užsidirbti, išsigimimą į parazituojančius dirbančiąją
visuomenę veltėdžius, nesistengiančius rūpintis nei savimi, nei
savo šeimomis. Tokie „pašalpiniai“ gana greitai nusprendė, jog
jiems žymiai labiau apsimoka būti ne skurdžiai apmokamais
darbininkais, o besiilsinčiais girtuokliaujančiais bei
paleistuvaujančiais „išlaikytiniais“, galinčiais papildomai
užsidirbti „šešėlinės ekonomikos“ sistemoje.
O
juk bet kuris iš dirbti galinčių „pašalpinių“ galėtų tapti
pagalbininku tiems socialiniams darbuotojams, kurie aptarnauja
neįgaliuosius bei be pašalinės pagalbos jau nebegalinčius
išsiversti senukus ir ligonius, ir tokiu būdu atsilyginti
visuomenei už suteiktas pašalpas. Be to, jis galėtų dar ir šiek
tiek užsidirbti, atlikdamas visuomenei reikalingus viešuosius
darbus ir nesijausti „išlaikytiniu“.
Kaimuose
gyvenantys pajėgūs dirbti, bet nerandantys darbo“pašalpiniai“
galėtų ir privalėtų rūpintis prie jų sodybų esančių
sklypelių efektyviu panaudojimu, augindami tuose sklypeliuose ne tik
jiems patiems, bet ir miestų gyventojams reikalingas ekologiškai
švarias daržoves. Tiems „pašalpiniams“, kurie šios prievolės
vykdyti nenorėtų, nors tikrai galėtų, pašalpos turėtų būti
sustabdomos arba jų atžvilgiu būtų priimamos atitinkamos
priverstinio gydymo bei globos priemonės. Panašias priemones galima
būtų taikyti alkoholikams ir nenorintiems gydytis nuo užkrečiamų
ligų piliečiams.
Lietuvos
tremtiniai karo metais tik todėl sugebėjo neišmirti badu, kad, net
dirbdami „valdišką darbą“, sugebėjo, išrovę nukirstų
medžių kelmus, susikasti sau daržus ir užsiauginti įvairių
daržovių. Net ožkas, kiaules ir karves sugebėjo įsigyti ir
išlaikyti, apsirūpindami pienu ir mėsa. Kodėl taip negali
pasielgti dabartiniai „pašalpiniai“?
Svarbiausia
gi tai, jog ir sunkiausiomis sąlygomis gyvendamas, nė vienas
tremtinys nebandė nusižudyti. O dabar mes savižudybių skaičiumi
„pirmaujame“ Europoje... Tai rodo, kad mūsų visuomenė sunkiai
serga.
Vietinė
savivalda, būdama arčiau piktnaudžiaujančių „pašalpinių“
bei nesugebančių ar nenorinčių save suvaldyti girtuoklių, galėtų
žymiai greičiau sustabdyti mūsų šalies didelės dalies gyventojų
degradavimą ir sutaupyti nemažą dalį dabar neefektyviai švaistomų
lėšų.
Tapęs
galinga jėga Tautos vienijimosi sąjūdis, kurdamas Lietuvoje
savivaldos sistemą „nuo apačios“, galėtų pakeisti ir dabar
egzistuojančią rinkimų sistemą, tik imituojančią „atstovaujamą
demokratiją“, į visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme
sistemą, kurioje aukštesnieji vykdomosios valdžios ešelonai,
turėdami visuomenės įgaliojimus veikti „iš viršaus“ į
„apačią“, būtų ataskaitingi visuomenei ir galėtų jos
daugumos sprendimu būti pakeisti į išmintingesnius bei
padoresnius.
Tuomet
nereikėtų taip dažnai keisti didelę patirtį jau turinčius gerus
vadovus į dar nepatyrusius ir dar nežinia, ar jie dori ir
išmintingi, „politikos naujokus“. Visuomenė pati nuspręstų,
kada reikia keisti tą ar kitą kokios nors įstaigos vadovą, tos
įstaigos darbo organizatorių.
Išmintingesnis
ir teisingesnis iškylančių problemų sprendimas sumažintų
visuomenės sukurto turto švaistymą ir vogimą, o taip ir sumažintų
dabar neregėtai išpūstą biurokratinį aparatą ir kitas
bereikalingas išlaidas. O tai, augant mūsų valstybėje BVP, leistų
žymiai padidinti ne tik turtuolių ir „valdančiojo elito“, bet
ir visų Lietuvos piliečių pajamas, priartinant jas prie turtingų
Europos valstybių piliečių pajamų.
Geresnis,
teisingesnis ir kultūringesnis gyvenimas Lietuvoje bei išmintinga
švietimo ir pilietinio ugdymo sistemos reforma atstatytų mūsų
šalies gyventojų prarastą pilietinį ir tautinį orumą ir taip
būtų sustabdytas mūsų Tautos ir Valstybės išsivaikščiojimas
bei nutautėjimas.
Mes
taptume pajėgūs išspręsti ir ekologines (plačiąja to žodžio
prasme) problemas, sumažindami ne tik fizinę, bet ir informacinę
taršas, žalojančias ne tik mūsų gamtą ir klimatą, bet ir
žmonių fizinę bei moralinę sveikatą. Tada ir savižudybės
išnyktų.
Tvirtai
tikime, jog tokiu būdu mes sugebėsime atstatyti ir išugdyti dėl
nepalankių mūsų šaliai istorinių aplinkybių (daugkartinių
okupacijų, masinių trėmimų, daugkartinių emigracijų ir šalies
teritorijoje vykusių karų, tame tarpe – ir žūtbūtinių
partizaninių) prarastą aktyviąją mūsų visuomenės dalį,
galinčią užtikrinti mūsų Tautai saugią ir šviesią ateitį.
Jokia
ginkluotė mūsų neapgins, jei mūsų visuomenei nebus ko ginti, ir
joks okupantas mūsų nepavergs, jei mūsų dvasia bus stipri, jei
mes turėsime ir ginsime tokias vertybes, dėl kurių verta ir būtina
aukotis!
Blogis
tik trumpuose laiko intervaluose sugeba įveikti Gėrį, nes turi
turtingesnį kovos metodų ir ginklų arsenalą – gali naudotis
klasta, apgaule, smurtu.
Bet
ilguose istorijos intervaluose būtinai nugali Gėris, nes Blogio
atstovai susinaikina patys, kovodami vienas prieš kitą,
stengdamiesi „užvaldyti pasaulį“. Todėl svarbu nepalūžti,
atlaikyti Blogio atakas ir padėti Gėriui kuo greičiau įveikti
Blogį.
Jei
mums ir šį kartą pavyks prikelti iš miego dešimtis ir šimtus
tūkstančių savo tautiečių, mes tapsime jėga, su kuria bus
priversti skaitytis ne tik tautiškumo jausmą praradę LR Seimo ir
LR Vyriausybės bei Lietuvos valdyme dalyvaujančių politinių
partijų vadovai, bet ir mums savo valią diktuojantys Europos ir
pasaulio galingieji. Baigdami šį kreipimąsi į Lietuvos žmones, o
kartu ir į Jos Ekselenciją Lietuvos Respublikos Prezidentę, mes,
Nukentėjusiųjų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę Draugijos
nariai, iškilmingai pareiškiame, kad jungiamės į „Talkos kalbai
ir tautai“ organizuojamą Asociaciją kaip tos Asociacijos
juridinis narys ir kviečiame visas kitas NVO, kurioms „skauda dėl
Lietuvos“, pasekti mūsų pavyzdžiu. Juk asociacijos juridiniai
nariai, neprarasdami savo tapatybės, gali siekti bendro tikslo ir
vieni kitiems padėti, siekiant specifinių, svarbių tik vienai ar
kitai NVO, tikslų. Todėl sunku suprasti, kodėl visos patriotinės
NVO iki šiol nesusijungė į vieną galingą Asociaciją.
Gelbėdami
lietuvių kalbą ir Lietuvos simbolius, mes galime susivienyti ir
tapti tokia jėga, kuri padės mums patiems gelbėtis nuo skurdo ir
išsivaikščiojimo, pakeičiant Lietuvos valdymo sistemą taip, kad
valdžia privalės vykdyti visuomenės daugumos valią ir bus jai
ataskaitinga nė kiek ne mažiau nei Briuselio ponams, svajojantiems
apie Naujosios Romos imperijos – Ketvirtojo Reicho – atkūrimą,
sunaikinant visas mažąsias Europos tautas.
Todėl
ir ryžtamės skambinti: „Kelkimės, kelkimės!.. Laikas prabusti,
nes Tėvynė ir žuvusiųjų kraujas mus šaukia...“
Tikimės,
kad Lietuvos Laisvės Varpo gaudesį išgirs visi dori Lietuvos
piliečiai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Mūsų
tikslai bei metodai taikūs ir kilnūs, todėl mes ir šį kartą
nugalėsime, įveikdami visus sunkumus. Aukštyn galvas, mielieji
broliai ir seserys, būsimieji ir jau esantys „Talkos kalbai ir
tautai“ dalyviai!
Nepalūžome
1991-ųjų metų sausį ir vasarą, nepalūšime ir dabar!
Tik
atlikę savo pareigą, mes įgysime teisę tyra širdimi švęsti
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų. Tai bus dovana
Tau, brangi mūsų Tėvyne!
Nukentėjusiųjų
kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę
Draugijos
pavedimu kreipimosi tekstą parašė Algirdas Šukys
2017-12-06
KREIPIMĄSI
pasirašė: Kęstutis Milius, Eugenijus Paliokas, Stasys Eidukonis,
Povilas Dirsė, Hubertas Martinkėnas, Regina Jakučiūnienė, Nijolė
Butkuvienė, Antanina Narkūnienė, Lidija Veličkaitė, Juozas
Kuoras, Genovaitė Palevičienė, Liucija Girdvainienė, Lidija
Grigienė, Bronė Serbentaitė, Alfonsas Imbrasas, Vincentas
Aleksynas, Arvydas Širvinskas, Jonas Česnavičius,
Viktoras
Jonkūnas, Antanas Andziulis, Algimantas Budriūnas, Aleksandras
Valentas, Pranas Valickas ir kiti.