JAV organizuoja „spalvotą revoliuciją“ Irane, kuri gali peraugti į pasaulinį karą

Pieš kelias dienas Izraelio televizija pranešė, kad JAV ir Izraelis susitarė kurti bendrą strategiją stabdant stiprėjančią Irano įtaką Artimuose Rytuose. Slaptas pasitarimas prasidėjo lapkričio 12 dieną. Izraeliui atstovavo premjero patarėjas Meir Ben-Šabat, o JAV – prezidento patarėjas Herbertas Makmasteris. Į delegacijų sudėtį įėjo diplomatai, kariškiai, specialiųjų tarnybų ir žvalgybų atstovai. Iranas yra viena iš keturių likusių pasaulio valstybių, kurių dar nėra okupavęs bankininkų Rotšildų klanas.

JAV-Izraelio ir Rotšildų pastangos sugriauti Iraną 2017 metų pabaigoje pradėtos realizuoti.

Gruodžio 31 dieną buvo pranešta, kad protestų Irane metu žuvo 2 žmonės. Protestai Doduro mieste peraugo į susirėmimus su policija. Policija, jos atstovo žodžiais, „neiššovė nei vienos kulkos į žmones“. Išvakarėse Dodure ir eilėje kitų Irano miestų vyko protesto akcijos.

Portalas themillenniumreport klausia: „Ar CŽV ilgainiui šią spalvotą revoliuciją Irane padarys žalia? Nes jie jau apsirūpino savo nesuskaičiuojamus agentus Irano viduje gražiais žaliais protesto plakatais.“ 

Šiame portale paskelbtame straipsnyje „Irano režimo keitimas 2.0: CŽV bando nuversti kitą administraciją Teherane“ reiškiama nuomonė, kas sionistų-angloamerikietiskas terorizmas gali sukelti karštą pasaulinį karą, o neokonų sionistų siekis Irane – valstybės perversmas. Nurodomas Irano protestų panašumas į 2014 metų įvykius Kijeve, tuos pačius protestų finansavimo CŽV šaltinius. Šį savaitgalį vykusių protestų metus grupės džihadistų puolė Irano naftotiekį.

Portalo nuomone, Artimuose Rytuose įgyvendinamas „Didžiojo Izraelio“ projektas, tuo tikslu buvo įvykdyta Sirijos, Irako, Libijos destabilizacija. Sionistų planuose, buvo destabilizuoti ir Turkiją, bet 2016 metais perversmui nepavykus, praktiškai buvo sunaikintas NATO aljanso pietinis flangas, nes Turkija ėmė tolti nuo NATO.

„Didžiojo Izraelio“ projektas, portalo autorių nuomone, atneš pasauliui dar vieną didelį karą. Sionistai neokonai provokuodami šiitišką Iraną gali sukelti konfliktą su Rusija, Turkija, Kinija ir kitomis Artimųjų Rytų šalimis, kur dominuoja šiitai.

Themillenniumreport prognozės pilnai sutampa su generolo Ivašovo prieš kelias dienas išsakytomis prognozėmis. 

Siono ašiai priklauso: JAV, JK, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir Izraelis. NATO narės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Portugalija, Belgija, Lenkija, Liuksemburgas, Graikija ir Nyderlandai, taip pat yra glaudžiai susijusios su Siono ašimi, kaip ir visos Skandinavijos šalys, Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano ir Filipinų Azijos Ramiojo vandenyno šalys. Saudo Arabija, Turkija, Egiptas, Pakistanas, Kuveitas, Jordanija, Bahreinas, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Kataras taip yra Siono ašies vasalai, kaip ir ES, NATO. Visa ši struktūra dar vadinama "Global Control Matrix".

Nuorodos:

http://lebionka.blogspot.lt/2017/12/kas-ir-kodel-isvare-arabus-i-europa.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/12/tik-keturios-valstybes-nera.html

https://ria.ru/world/20171231/1512036873.html?referrer_block=index_main_2

http://themillenniumreport.com/2017/12/iran-regime-change-2-0-c-i-a-attempting-to-overthrow-another-administration-in-tehran/#more-59913

Svarbus Lenkijos premjero Moravieckio pareiškimas! „Lenkijos pozicija pabėgėlių klausimu liks nepakitusi. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai padėti“

Lenkų dienraštis wPolytice skelbia interviu su premjero spaudos sekretore Džoana Kopnicka.

Pažymima, kad Lenkijos vyriausybės ir premjero Motiejaus Moravieckio pozicija pabėgėlių politikos klausimu lieka nepakitusi, o geriausia, ką lenkai gali padaryti jų labui, tai padėti nukentėjusiems jų tėvynėje.

Kopnicka pasakė: „Kadangi media erdvėje atsirado klaidingos žinios dėl vyriausybės politikos, ryšium su pabėgėliais, aš tik noriu patvirtinti, kad Lenkijos pozicija šiuo klausimu lieka nekintama. Lenkijos respublikos vyriausybės pozicija pabėgėlių klausimais atranda vis didesnį supratimą ir mus tai džiugina, nes tuo pačiu patvirtina, kad Europa ėmė suvokti rizikas, apie kurias Lenkija kalbėjo prieš vienerius ar dvejus metus. Mes ir toliau nuosekliai laikysimės mūsų deklaruojamos migracijos politikos, nes mes suprantame, kad tai ypatingai svarbus klausimas ne tiktai Lenkijai, bet ir Europai ir visam pasauliui. Mes žinome, kad geriausia, ką mes galime padaryti, tai padėti, bet padėti nukentėjusiems jų tėvynėje.“

Spaudos sekretorė pabrėžė, kad Lenkijos vyriausybė mėgins paaiškinti Europos Komisijai, kad Lenkija vykdo pagalbą kenčiančioms nuo karo tautoms su kaupu, tiktai, kad tai daro kitaip, kaip yra verčiama, ko iki šiol nori dalis Europos.

Spaudos sekretorė pasakė: „Nuo migracijos krizės pradžios mes skaitome, kad efektyviausia forma reagavimo į tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, tai pagalba, teikiama nukentėjusiuose nuo karo jų šalies teritorijose, arba kaimyninėse šalyse. Todėl Lenkija, kaip pirmoji Europos Sąjungos valstybė, pasirašė sutartį su Europos investiciniu banku dėl dalyvavimo ekonomikos stiprinimo programoje. Dar šiais metais Lenkija įneš 50 milijonų eurų. Tai be precedento didelė suma mūsų šaliai skirta iniciatyvai, surištai su migrantų krize.“

Ji taip pat pranešė, kad Višegrado šalių vadovų susitikime, įvykusiame gruodžio mėnesį, šios šalys pažadėjo suteikti 35 milijonus eurų paramai Italijai projektuose, kurių tikslas yra stabdymas nelegalios migracijos iš Libijos.

„Mes skaitome, kad tai pasireiškimas solidarumo iš mūsų pusės ir elementas sukuriant vienybę tarp Europos valstybių“, - paaiškino ji.

Kopnicka priminė, kad Lenkija nori, kad efektyviausiu būdu padėti tiems, kam to reikia. Todėl Lenkijos premjeras pavedė ministrei Beatai Kempi koordinuoti pagalbos teikimo ir pabėgėlių klausimus.

„Tai dar kartą pabrėžia, kokį didelį dėmesį mūsų vyriausybė skiria šiems klausimams“, - pabrėžė ji.

Kopniscka pažymėjo, kad Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ partijos suformuota vyriausybė, kaip jai vadovaujant Beatai Šidlo, taip ir vadovaujant Motiejui Moravieckiui laikosi pozicijos, kad padėti reikia, bet protingai. Tokiu būdu, kuris atneša realią pagalbą, bet tuo pačiu užtikrina saugumą savo tautos.

„Todėl premjera Motiejus Moravieckis tęs pagalbos politiką pagalbos reikalaujančių nukentėjusių asmenų gyvenimo vietoje, nes to būtent ir laukia krizės aukos. Realios pagalbos atstatant namus, mokyklas, sugrįžimo prie normalaus gyvenimo“, - pareiškė ji.

Aš su pavydu žvelgiu į Lenkijos vyriausybę ir jos veiklą sprendžiant pabėgėlių problemą. Tai ką mes turime Lietuvoje, ką daro premjero kėdėje sėdintis ekspolicininkas Saulius Skvernelis šiuo klausimu, galima apibrėžti vienu žodžiu – nesusipratimas! Skvernelis tvirtai pasiryžęs suvežti į Lietuvą visus arabus ir afrikiečius, toliau diskriminuoti lietuvius jų atžvilgiu, taikydamas „pozityvią diskriminaciją“ lietuviams!

Ar galimą įsivaizduoti labiau neadekvačius ir didesnius Konstitucijos mindytojus valdžioje? Tai skandalas!

https://wpolityce.pl/polityka/374230-wazne-slowa-rzeczniczki-rzadu-stanowisko-polski-ws-uchodzcow-pozostaje-niezmienne-wiemy-ze-najlepsze-co-mozna-robic-to-pomagac

http://lebionka.blogspot.lt/2017/12/kaledu-seneli-dovanok-grybauskaitei-ir.html

Tik keturios valstybės nėra kontroliuojamos Rotšildų klano

2017 metais liko tik keturios šalys pasaulyje, kuriose nėra Rotšildų klano kontroliuojamų centrinių bankų. Tarp jų yra Sirija, bet JAV prezidentas Donaldas Trampas, ištikimas Rotšildų klientas, kurį jie ne kartą gelbėjo nuo bankroto, deda visas pastangas, kad šią valstybę sunaikinti. Po to eilėje Šiaurės Korėja ir Iranas.

Pirmuoju žingsniu steigiant centrinį banką yra priversti šalį imti Rotšildų kreditą. Jeigu šalis atsisako imti kreditą, šios šalies lyderis yra nužudomas, o jeigu ir tai nepadeda, tuomet šalis okupuojama.

2000 metais Rotšildų kontroliuojamų centrinių bankų nebuvo: Afganistane, Irake, Sudane, Libijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Irane, Sirijoje.

2003 metais: Sudane, Libijoje, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Irane, Sirijoje.

2017 metais: Kuboje, Šiaurės Korėjoje, Irane, Sirijoje.

JAV Federalinio rezervo sistema (FRS) yra privati struktūra, įkurta 1913 metais, JAV doleris nuo tų metų buvo atimtas iš šios valstybės piliečių. JAV vyriausybė moka už šią „paslaugą“. Rotšildų klanas kontroliuoja virš 50 procentų FRS akcijų paketo.

Rotšildai nori, kad Irano bankai priklausytų jiems. Islamas draudžia skolinimo procentą. Prieš kelis šimtus metų krikščionių pasaulyje irgi buvo draudžiamas skolinimo procentas, o skolintojas net galėjo būti nubaustas mirties bausme. Rotšildai Anglijos banką užgrobė 1815 metais, vėliau jie užgrobė kitų šalių bankus. Manoma, kad Rotšildų šeima valdo daugiau negu pusę visos planetos aktyvų, kuriuos Credit Suisse vertina 231 trilijonais JAV dolerių.

Majeriui Amšeliui Rotšidui (1743-1812) priskiriama frazė: „Duokit man galimybę spausdinti ir kontroliuoti šalies pinigus ir man visiškai tas pats, kas leidžia įstatymus.“

2017 metų globali kriptovaliutinė psichikos epidemija

Žemiau pateikiu žinomo rusų ekonomisto prof.Valentino Katasonovo straipsnio „Finansų pasaulis praėjusiais ir ateinančiais metais“ vertimą.

Kalbėdamas apie 2017 metų finansų pasaulį, aš pažeisiu tradiciją ir nevardinsiu pagrindinius praėjusių 12 mėnesių įvykius. Įvardinsiu tik įvykius, kurių visi laukė, bet kurie neįvyko. Aš turiu omenyje antrą pasaulinės finansų krizės bangą.

Paskutinė pasaulinė finansų krizė prasidėjo prieš dešimt metų. Jos epicentru buvo Jungtinės Valstijos, kur keli metai buvo pučiamas burbulas hipotekos rinkoje. 2007 metų vasarą prasidėjo pirmieji bankrotai JAV hipotekos kreditavimo ir hipotekos popierių rinkoje. 2008 metais krizė persimetė į kitus Amerikos ekonomikos finansinius sektorius. Krizės simboliu ir apogėju tapo gigantiško banko Lehman Brothers bankrotas 2008 metų rugsėjo mėnesį.

Tuo pačiu metu krizė išėjo už JAV ribų ir įgavo pasaulinį mastą. 2008 metais JAV fondų rinkos indeksai nukrito 40%, o Europoje – 50%. 2009 metais buvo užfiksuotas kritimas pasaulio BVP – pirmas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai kurie požymiai išėjimo pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių finansų iš krizės pasireiškė tiktai 2009 metų pabaigoje. 2010 metais pasaulinė krizė perėjo į ilgalaikės depresijos fazę, kuri tęsiasi iki šiol.

Kad įveikti depresiją, JAV ir eilės kitų Vakarų šalių valdžios panaudojo naują priemonę, įgijusią pavadinimą „kiekybinis suminkštinimas“ (KS). Už šio pavadinimo slepiasi banalus įjungimas JAV Federalinio rezervo ir kitų šalių Centrinių bankų (Europos centrinio banko, Anglijos Banko, Japonijos Banko) spausdinimo staklių. KS, tačiau, buvo ne vaistas, o nuskausminimo priemonė, be to tokia, kuri apsunkina ligą.

Aiškiu ligos paaštrėjimo požymiu buvo tai, kad 2017 metais, pagal ekspertų vertinimus, rodiklis įsiskolinimo pagrindinių pasaulio šalių ekonomikų viršijo 2007 metų rodiklius. Bendras skolos dydis (įskaitant valstybinio sektoriaus skolas, bankų sektoriaus ir namų ūkių sektorių) JAV, Euro zonoje ir Kinijoje viršijo 300% BVP. Santykiniai skolų lygiai nurodytuose trijuose centruose maždaug lygūs, ekspertai nurodo, kad epicentru antros pasaulinės krizės bangos gali tapti Amerika, ES ir Kinija.

Mano požiūriu, Kinija šiandien turi net daugiau šansų, kad tapti tokiu epicentru. Kinijoje labiau išsivystė šešėlinis bankingas. Įskaitant skolas, atsirandančias jo veiklos pasekoje, santykinis lygis bendros skolos Kinijos ekonomikos kaip minimum du kartus aukštesnis už oficialų rodiklį (tai yra 600% BVP).

Atvirkštine puse astronominių skolų yra burbulai, pūčiami finansų ir nekilnojamojo turto rinkose. Fondų rinkoje muša visus rekordus kompanijų indeksai, priklausančių taip vadinamai skaitmeninei ekonomikai. Skaičių ekonomika pati savaime yra gigantiškas burbulas. Kodėl, vienok, burbulai nesprogo, kaip buvo laukiama, 2017 metais? Manau, todėl, kad didelio masto FRS ir kitų šalių bankų emisija šiandien nepalyginamai didesnė, negu 2007-2009 metų išvakarėse. Dėka išaugusių spausdinimo staklių galingumų  galima pastatyti žymiai aukštesnę skolų piramidę, negu ta, kuri buvo sukurta prieš dešimt metų. Na ir pasekmės griuvimo naujos skolų piramidės bus nepalyginai rimtesnės. Bet kokia panika, paskleista MIP, gali išjudinti ir sugriauti nestabilią konstrukciją.

Į klausimą, ko laukti 2018 metais, aš iš esmės ir atsakiau: reikia laukti pasaulio finansų krizės antros bangos. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien pastatyta pati aukščiausia finansų piramidė, negu prieš dešimt metų, yra tam tikra tikimybė, kad ateinančius metus pavyks prašokti ir krizė bus atidėta iki 2019 metų. Intuicija sako, kad tikimybę krizės pradžios 2018 metais galima vertinti 80%, o 2019 metais – 20%.

Jeigu antros finansinės krizės bangos tema besibaigiančiais metais liko pasaulio MIP šešėlyje, tai neproporcingai daug buvo kalbama apie kriptovaliutas. Tuo tarpu kriptovaliutų masė buvo menka. 2016 metų pradžioje pagrindinių kriptovaliutų kapitalizacija pasaulyje buvo vertinama 6 milijardais dolerių, o 2017 metų pradžioje – 16 milijardais dolerių. O kiekis grynųjų pinigų pasaulyje šio dešimtmečio viduryje buvo vertinamas 4,5 trilijono dolerių, o bendra grynųjų ir negrynųjų pinigų masė – 55 trilijonais dolerių.

Visus hipnotizuoja  kriptovaliutų rinkos kotiruočų dinamika. Paimkime, pavyzdžiui, bitkoiną, kuris yra pati populiariausia kriptovaliuta. Kada bitkoinas atsirado pasaulyje 2009 metais, jo kaina buvo mažiau negu vienas JAV doleris. 2017 metų pradžiai bitkoinas perkopė 1000 dolerių ribą. 2017 metų gruodžio mėnesį buvo momentas, kada bitkoinas pasiekė 20 tūkstančių dolerių. Tokios pasiutusios dinamikos nedemonstravo jokie kiti finansiniai instrumentai. Bendra kapitalizacija pagrindinių kriptovaliutų pasaulyje lapkričio viduryje pasiekė 500 milijardų dolerių, o tuo momentu, kada aš rašau šį straipsnį (gruodžio 28 dieną), šis rodiklis buvo lygus 650 milijardams dolerių. Tai yra 40 kartinis augimas nuo 2017 metų pradžios.

Aš manau, kad visus metus MIP dirbtinai kėlė ažiotažą kriptovaliutų rinkoje. Krinta į akis užsakomasis daugumos publikacijų charakteris.

Maža dalis publikacijų akcentavo dėmesį į tai, kad naujieji pinigai radikaliai pakeis pasauli į gerąją pusę. Neva, žmonės pavargo nuo bankininkų, kurie pelnosi iš milijonų piliečių, o verslas pavargo nuo įkyrios kontrolės iš kreditorių pusės. Buvo įteiginėjama, kad kriptovaliutos – laisvė, tame skaičiuje ir nuo bankų diktato. Kriptovaliutos – privatūs skaitmeniniai pinigai, kurie sukuriami ir kurių apyvarta vyksta elektroniniuose tinkluose, kas numato, kad visi dalyviai yra viename lygyje ir turi lygias veikimo teises. Jokios valdžios vertikalės, jokio Didžiojo brolio (centrinio banko arba mokesčių tarnybos). Kriptovaliutos numato savikontrolę, pagrįsta technologijos blockchain (paskirstyti transakcijų rejestrai). Kiekvienas transakcijų dalyvis gali patikrinti visą operacijų grandinę, jokio sukčiavimo ir apgaulių. Jau netenka kalbėti apie tai, kad kiekvienas žmogus gali ten kurti pinigus (mainingas). Ir viskas tokia dvasia: „kriptovaliutos“ – šviesi skaitmeninė žmonijos ateitis“. Apie melagingumą šių skaitmeninių utopijų aš jau rašiau: tai informacinė priedanga statybos elektroninio-bankinio konclagerio. Privačios skaitmeninės valiutos – tiktai pilotiniai projektai.

O didžioji dalis publikacijų apie kriptovaliutas tiesiog kviečia piliečius greitam praturtėjimui. Jeigu anksčiau emisines pajamas gaudavo centriniai bankai, tai dabar kiekvienas gali gauti tokias pajamas, reikia tik įsigyti atitinkamą kompiuterį ir specialią programinę įrangą. Jeigu tingisi užsiimti mainingu, gali tiesiog investuoti į kriptovaliutas. Mums jau rodo pirmuosius milijardierius, kurie įsigijo šį garbingą vardą dėka to, kad laiku užsiėmė kriptovaliutų pirkimu. Ne vėlu ir šiandien. Kriptovaliutų kotiruotės auga kiekvieną savaitę. Abejojantiems žada, kad bitkoinas iki šių metų pabaigos kainuos 500 tūkstančių ir net vieną milijoną JAV dolerių. Tokie masalai veikia efektyviai. Kiekis žmonių, užsiimančių mainingu ir investavimu į valiutas, auga maždaug tokiais pačiais tempais, kaip ir kriptovaliutų. Apie tai galima spręsti pagal sukuriamų elektroninių piniginių skaičių saugojimui ir kaupimui kriptovaliutų. Pagal ekspertų vertinimą, paskutniais mėnesiais išeinančių metų kiekvieną dieną pasaulyje vidutiniškai 30-40 tūkstančiai elektroninių piniginių, o bendras jų skaičius matuojamas dešimtimis milijonų.

Galima daryti išvadą, kad 2017 metais dėl kriptovaliutų prasidėjo globali psichikos epidemija (arba masinis velniojimas). Sunku oasakyti, kada tai pasibaigs, bet kotiruotės bitkoino tikrai nepasieks iki milijono ar net 500 tūkstančių dolerių. Mes esame liudininkais statybos dar vienos skolų piramidės, kuri neišvengiamai turi griūti. Greičiausiai, tai įvyks 2018 metais. Su tam tikra tikimybe tai persikels į 2019 metus.

Ir dar vienas įvykis, kuris praėjusiais metais praėjo beveik nepastebėtas, bet apie kurį, man atrodo, greitai prisimins. Kalbu apie skaitmeninę valiutą, kurią kuria dešimties stambiausių privačių bankų konsorciumas. Buvo keli trumpi pranešimai apie tai, kad darbai ties šia skaitmeninę valiuta, gavusią sąlyginį pavadinimą utility settlement coin (USC), jau baigiami. Sekančiais metais ji turi būti suderinta su tais bankais, kurie dalyvauja konsorciume. Štai dešimt šių bankų: UBS, BNY Mellon, Deutsche Bank, Santander, Barclays, CIBC, Credit Suisse, HSBC, MUFG ir State Street.

Derinti naują skaitmeninę valiutą jiems teks su JAV FRS, ECB, Šveicarijos Nacionaliniu banku, Japonijos Banku, Kanados Banku. Tai tie patys centriniai bankai, apie kuriuos aš jau rašiau kaip apie dalyvius centrinių bankų kartelio (CB-6), dirbančio pereinant pasaulio finansų sistemai prie vienos viršnacionalinės valiutos. Manau, kad USC – prototipas ateities viršnacionalinės valiutos.

Mes greitu metu pamatysim, kaip dauguma šiandieninių bitkoino tipo kriptovaliutų išgaruos, kaip ryto rūkas. Tarp kitko, gali išgaruoti ir įprastinės valiutos: JAV doleris, euras, funtas sterlingų ir kitos. Toks pinigų šeimininkų planas.

https://www.fondsk.ru/news/2017/12/29/mir-finansov-goda-uhodjaschego-i-goda-grjaduschego-45341.html

"Raudų siena" Lukiškių aikštėje, kaip valdžios išdavystės ir galutinės degradacijos simbolis, jos mirties paminklas

Lukiškių aikštėje Tauta valdžios buvo išduota, iš jos buvo išsityčiota, sutrypta Tautos valia, demokratija, istorinė atmintis, išniekintas pagrindinis valstybės simbolis - Vytis.

Už tokią piktadarybę neatleidžiama, tokia piktadarybė nepamirštama, už tokią piktadarybę atlyginama.

Globalistinis blogis, tampantis Lietuvą už finansinių virvelių, šeriantis prie valdžios lovio susigrūdusius kiauliažmogius, tikėjosi, kad mes prarysime šitą jų satanistinę simboliką, suvalgysime dar vieną globalistinio mėšlo gabalą, kuriuo mūsų tauta penima beveik trisdešimt metų, kad prarysime ir jų agentų šmeižtą prieš mūsų didvyrius Ramanauską-Vanagą, Kazį Škirpą, pakęsime tautos tepliojimą svetimu purvu. Bet nepavyko. Tauta dar gyva, dar nepavyko globalistiniam okupantui perlaužti Tautos stuburo, sunaikinti jos dvasios.

Mes prisiminsime šitą mūsų Tautos įžeidimą, šitą mūsų Tautos pažeminimą. Lietuvių tauta turi atmintį.

Bjaurus sunų šikdinimo kalnelis Lukiškių aikštėje, mūsų priešų suplanuotas tapti pasityčiojimu iš Lietuvių Tautos, kuris, esu šventai įsitikinęs, nebus niekada įgyvendintas, liks paminklu mūsų degradavusiai ir Tautos interesus išdavusiai valdžiai, jos supūvimui ir erozijai, paminklu Lietuvių Tautos išdavystei.

Tai kompradorinės, Tautą išdavusios valdžios laidotuvių paminklas. Tik jo vieta ne Lukiškių aikštėje, o kokiame Kariotiškių sąvartyne.  

Kas ir kodėl išvarė arabus į Europą? Generolas Leonidas Ivašovas apie JAV ir Izraelio planą prieš Iraną ir Rusiją

Baltuosiuose rūmuose įvyko slaptas susitikimas, kuriame valdininkai iš JAV ir Izraelio kūrė bendrą kovos su Iranu planą. Šį planą komentuoja generolas-pulkininkas, istorijos mokslų daktaras, Geopolitinių problemų akademijos prezidentas Leonidas Ivašovas.

Izraelio TV9 pranešė, kad JAV ir Izraelis susitarė kurti bendrą strategiją stabdant stiprėjančią Irano įtaką Artimuosiuose Rytuose. Slaptas pasitarimas prasidėjo lapkričio 12 dieną. Izraeliui atstovavo premjero patarėjas Meir Ben-Šabat, o JAV – prezidento patarėjas Herbertas Makmasteris. Į delegacijų sudėtį įėjo diplomatai, kariškiai, specialiųjų tarnybų ir žvalgybų atstovai.

Baigiamajame dokumente kalbama apie šalių susitarimą suformuoti bendras grupes kūrimui konkrečių veiklos planų, numatytoms užduotims vykdyti.

Viena grupė bus atsakinga už diplomatinius ir politinius žingsnius, nukreiptus užkirsti vystymąsi branduolinės Irano programos. Antra grupė kuruos klausimus apribojimo Irano įtakos regione, pagrinde Sirijoje ir Libane. Trečia grupė užsiims Irano raketine programa, o ketvirta grupė nagrinės scenarijus įvykių vystymosi ir Irano stabdymą tuo atvejui, jeigu stiprės konfrontacija tarp Izraelio ir Irano.

Generolas Ivašovas pasakoja:

Irano destabilizacija ir jo įtakos apribojimas yra svarbiausia. Aš įsitikinęs, kaip specialistas strategijos ir slaptos strategijos, kad tame plane yra bendras planas dėl didžiųjų Artimųjų Rytų ir jis buvo realizuojamas, vyko destabilizacija visos Šiaurės Afrikos, išvarymas gyventojų į Europą, nes: pirma, po Amerika verda Jelaustono vulkanas. Dar 1980 metų rugsėjo 12 CŽV direktorius Keisi pateikė didelę slaptą ataskaitą prezidentui Reiganui, kurioje kalbama, kad 21 amžiaus pradžioje įvyks katastrofiški įvykiai ir Amerikos kontinentas gali žūti. Aš skaičiau šitą pranešimą, ne daugiau 3-4 procentų gyventojų išliks. Ir ten nurodyta, kad saugiausiomis vietomis žmonėms išgyventi bus TSRS teritorija, Šiaurės Afrika, Artimieji Rytai, Altajus ir Vidurinė Azija. Patys saugiausi Tibeto kalnai. Buvo priimta 10 metų programa sugriovimo TSRS, Irano, Turkijos, Visų Artimųjų Rytų ir t.t. Migrantai turėjo bėgti į Europą, nes ji bus didžiulės bangos nuo Amerikos kontinento bus sunaikinta.

Yra ir kita strategija Artimųjų Rytų naftingojo regiono destabilizacijos, kad nuslopinti savo konkurentus: Europą, Kiniją ir suteikti perspektyvą savo skalūnų dujoms. Į planą įsimaišė Rusija, padedama Irano ir persimetė Turkija. Situacija Artimuosiuose Rytuose ėmė kardinaliai keistis. Amerikiečių-Izraelio planai pradėjo griūti. Izraelis yra suinteresuotas, kad arabai pliektų arabus, kad su Iranu supriešinti ir taip toliau. Tada termobranduolinis Izraelis tampa Artimuosiuose Rytuose hegemonu. Todėl dabar egzistuoja, aš tuo įsitikinęs, Irano destabilizacijos planas, destabilizacijos Turkijos. 2016 metai parodė, kad šis planas dirba, buvo bandymas Valstybės perversmo. Ir, žinoma, reikia suduoti rimtą smūgį į Rusiją. Ir pirmuoju variantu su Jeloustonu ir antruoju Rusija atsiduria ugnyje. Aš tikiu, kad toks planas yra, jo negalėjo nebūti. Jeigu Obama dar delsė, tai dabar, atėjus Trampui, praradus jam valdžią ir laimėjus chazidų finansiniam kapitalui, šis planas buvo sukoreguotas ir dabar įgyja aktyvią formą. Jeigu Rusija ir Artimieji Rytai bus destabilizuoti, tai galingai suduos ir į Kiniją, nes amerikiečiai mato Kiniją savo pagrindiniu priešininku. Apie tai ir buvo pasakyta JAV saugumo strategijoje. Tai globalus JAV planas, kuriam vadovauja žydų finansistai: išlaikymas pasaulio vieno polio būklėje (...)

Paskelbta „15 metų“ žudiko nuotrauka

Tai nuotrauka Abdulo D., kuris Vokietijos Reino-Pfalco krašto Kandel vaistinėje gruodžio 27 dieną su 20 centimetrų ilgio peiliu papjovė 15-os metų mergaitę. Sekančią dieną po žmogžudystės, apie kurią nutylėjo dauguma Vokietijos MIP, buvo paskelbta „15 metų“ žudiko nuotrauka. Vokiečius ištiko šokas, nes iš nuotraukos žvelgė subrendęs vyras, mažiausiai 30 metų amžiaus, kuris mokėsi mokykloje su dvigubai už jį jaunesniais vokiečių vaikais.

Kas taip pasendino šį „15 metų vaiką“ iš Afganistano, kad jis atrodo vyresnis, negu 30 metų? Gal „kaitri Afganistano saulė“, ironizuoja Pi-news? O gal tai Progerija arba Hačinsono–Gilfordo sindromas – liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau, nei įprasta? Visai ne, šis sindromas vadinamas Angela Merkel, kuri į ES įleido viso pasaulio banditus, daugelis iš kurių čia tapo „vaikais“, buvo įtaisyti „auklėti“ į šeimas, buvo mokomi mokyklose su vaikais, ėmė nebaudžiami prievartauti ir žudyti vokiečių vaikus.

Abdula skriaudė žymiai jaunesnius savo klasės draugus. Lapkričio mėnesį jis sumušė vieną iš jų. Nužudytos mergaitės tėvas pasakė, kad „jis be abejo turi daugiau negu 15 metų“. „Tai matyti neginkluota akimi, ir mes tikimės, kad tyrimas tai paaiškins“. Gruodžio vidury aukos tėvai padavė skundą policijai, nes Abdula persekiojo mergaitę. Tėvas pasakė: „mes priėmėme jį į mūsų šeimą su išskėstomis rankomis, mes elgėmės su juo, kaip su sūnumi“. "Vaikas" Abdula į Vokietiją A.Merkel pakviestas atėjo 2016 metais.

Geriausias „nepilnamečio“ žudiko pavyzdys - „nepilnametis“ 32 metų afganas, žiauriai išprievartavęs ir nužudęs Schwarzwaldo mieste pabėgėliams talkinusią devyniolikos metų studentę medikę Mariją Ledenburger.

Kuris iš žudikų afganų jaunesnis: "15 metų" ar 32? Studentės Ledenburger 32 metų žudikas vokiečiams pasirodė jaunesnis.

„Šuns metai“: Lietuvos seneliams jie trunka beveik tris dešimtmečius

Astrologai teigia, kad 2018 metai bus „šuns metai“. Jie meluoja. Lietuvos seneliams „šuns metai“ jau trunka beveik tris dešimtmečius. Ir kuo toliau, tuo jie šuniškesni.

Aš ne apie lygesnius už lygius senelius, kurie gauna pensijas po tūkstantį eurų ir į poliklinikas vaikšto be eilių. Aš apie giliame skurde paskandintus 80 procentų Lietuvos senelių, kurie ir pas daktarą laukia eilėje po du mėnesius, ir maistą perka pigiausią, jei iš viso jį begali įpirkti.

Kaip pasakoja Plutarchas, septyni graikų išminčiai Chilonas, Periandras, Solonas, Talis, Kleobulas, Pitakas, Biantas sprendė, kas yra sunkiausia žmogui? Visi jie pritarė, kad sunkiausia yra senatvė, o visų sunkiausia – skurdi senatvė. Štai tokią senatvę mums dovanojo prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Saulius Skvernelis.

Mūsų eilinais šuns metais valdžia žada mums nupirkti daug tankų, daug patrankų, daug raketų, ji net surado mums priešus – mūsų kaimynus rusus, iš kurių rankų gavome Lietuvos nepriklausomybę.

Jie tikisi, kad tokią valdžią koks nors kvailys gins? Tokią valdžią, kuri ubagais pavertė senelius, tokią valdžią, kuri į užsienį išvarė jaunimą? Tokią valdžią, kuri naikina tautos atmintį, neleidžia statyti paminklo tautos simboliui Vyčiui? Tokią valdžią, kuri leidžia tyčiotis iš V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, A.Ramanausko-Vanago, Laisvės statulos? Jie galvoja, kad koks nors sveiko proto žmogus gali ginti saujelės vagių ir nusikaltėlių iš visuomenės atimtą turtą? Tegul ir toliau tikisi. Dar Ciceronas sakė, kad „vargšams neskamba kovos trimitai“. O jie, tie buvę komunistai ir jų perai, tegul ir toliau tikisi, kad kažkas gins jų privogtą turtą.

Viename socialiniame tinkle aš buvau paskelbęs Kalėdų linkėjimus prezidentei ir premjerui. Labai teisingus, mano nuomone, sveikinimus. Aš jiem palinkėjau tokios senatvės, kokią jie sukūrė mums. Man liepė pašalinti tuos sveikinimus. Aš juos suredagavau, kad vėl nelieptų pašalinti.

Naujametiniai palinkėjimai Daliai Grybauskaitei ir Sauliui Skverneliui:

Jūs esate patys blogiausi valstybės vadovai Lietuvos istorijoje. Jūsų pastangų dėka Lietuvos žmonių atlyginimai ir pragyvenimo lygis nusirito žemiau nei rumunų. Jūsų dėka vyksta jaunimo evakuacija į užsienį. Jūsų dėka į Lietuvą vežami okupantai musulmonai, jau sėkmingai okupavę Vakarų Europą. Jūsų dėka badauja seneliais ir vaikai, skursta trečdalis Lietuvos gyventojų. Jūsų dėka klesti neregėta korupcija ir biudžeto pinigų vogimas. Jūs nesugebate vadovauti valstybei. Jūs ją sunaikinote. Jūs galite dirbti nebent virėjais kokioje nors kareivių lauko virtuvėje, nes taip mėgstate fotografuotis prie katilo maltiečių sriubos, verdamos Lietuvos vargšams. Jūs daugiau nieko nemokate ir nesugebate.

Jau keli mėnesiai aš keliu klausimą dėl Lietuvos žmonių diskriminavimo pabėgėlių atžvilgiu. Aš keliu klausimą, kodėl negalioja Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnis, kuris sako: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

LR socialinių reikalų ir darbo ministerija man atsakė, kad lietuviai pabėgėlių atžvilgiu yra diskriminuojami „teisėtai“. Socialinės aprepties departamento direktorė Violeta Toleikienė man parašė:

„Atsižvelgiant į tai, jog užsieniečiams, gavusiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, yra taikoma ypatinga teisinė apsauga dėl jų pažeidžiamumo (pozityvioji diskriminacija), jiems laikinai, t. y. tik integracijos laikotarpiu, yra mokamos sąlyginai didesnės išmokos nei Lietuvos Respublikos piliečiams siekiant užsieniečius, gavusius prieglobsti Lietuvoje, greičiau integruoti į visuomenę.“

Badaujantiems Lietuvos pensininkams nereikia didesnių išmokų, jie nepažeidžiami, jų nereikia „diskriminuoti pozityviai“, juos galima diskriminuoti „negatyviai“, nes jie visą gyvenimą dirbo Lietuvos valstybei, augino vaikus, anūkus, todėl jie gali, kaip kokios kiaulės, ėsti iš to didelio Grybauskaitės ir Skvernelio puodo, geriausiu atveju.

Kiek dar Grybauskaitė ir Skvernelis tyčiosis iš Lietuvos ir jos žmonių?

Brangus seneli Šalti, dovanok buvusiai komunistei D,Grybauskaitei ir buvusiam policininkui S.Skverneliui tai, ką jie dovanojo Lietuvai. Dovanok jiems skurdą ir „pozityvią diskriminaciją." Ačiū Tau iš anksto!

Pavojingas gailestingumas: pabėgėlių apiplėšti ir nužudyti europiečiai

Kad žmonės nesipriešintų jų valstybių islamizacijai, naikinimui, islamo terorui, jiems nuolatos kalbama, kad reikia būti gailestingiems „pabėgėliams“.

Gailestingumas – kilnus charakterio bruožas. Apie vieną gailestingą čeką yra pasakojęs Narsusis kareivis Šveikas. Šis rado ant kelio sušalusį šunį, atsinešė namo, o kad jį sušildyti, pakišo žmonai po antklode. Paaiškėjo, kad tas šuo buvo pasiutęs, nes atšilęs jis apriejo visą gailestingojo čeko šeimą, o naujagimį suėdė.

Taip ir su tuo „gailestingumu pabėgėliams“, kurie mus kapoja kirviais, sprogdina ir traiško sunkvežimiais: nereikia jų kišti sau po antklode.

Pabėgėlis apiplėšė gailestingą senelį

Bild aprašė Vokietijoje įvykusią istoriją. 82 metų Berlyno pensininką Giunteriui E., sergantį smegenų vėžiu, po žmonos mirties apėmė gailestingumo jausmas ir jis priglaudė „pabėgėlį“ Muchamedas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo „pabėgęs“ iš Egipto. Jis pasakojo seneliui apie nebūto karo baisumus, badą, griuvėsius. Senelis rūpinosi „pabėgėliu“ Muchamedu, priėmė jį pas save dirbti, samdė jam butą, mokėjo algą. Arabas kurį laiką nuoširdžiai talkino pensininkui. Bet po kurio laiko šis „pabėgėlis“ apiplėšė senelį ir dingo. Jis pavogė pas pensininką visus jo pinigus ir turėtas brangenybes. Nuo senelio kortelės „pabėgėlis“- aferistas Egipte nuėmė 23 tūkstančius eurų. Be to apiplėštas senelis dar liko skolingas 7 tūkstančius eurų už Muchamedo butą, už kurį šis nemokėjo.

Seneliui pasisekė, jo nenužudė, tik apiplėšė. Merginoms, kurios buvo labai gailestingos ir norėjo pabėgėliams padėti, pasisekė mažiau. Jas „pabėgėliai“ žiauriai užmušė.

Jos norėjo padėti „pabėgėliams“ ir buvo nužudytos

Vasario 11 dieną Vokietijos Ahaus mieste Angelos Merkel svečias iš Nigerijos nužudė 22 metų merginą. Banditas auką norėjo išprievartauti, o šiai pasipriešinus, subadė ją peiliu į kaklą ir krūtinę. Liudininkas išgirdo jaunos moters šauksmą ir iškvietė pagalbos tarnybos, bet užpuolimo aukos gyvybės išgelbėti nepavyko, nes ji nukraujavo.

Vėliau Bild pranešė, kad po jaunos moters nužudymo nusikaltėlis pabėgo iš Vokietijos ir buvo areštuotas Šveicarijoje. Dar pranešta, kad nužudytoji buvo pabėgėlių prieglaudos darbuotoja, kilusi iš Indijos ir į Vokietiją emigravusi su šeima, jos vardas Soopika P.

Nigeretis buvo areštuotas Vasario 14 dieną Bazelio geležinkelio stotyje, po to kai buvo išduotas tarptautinis orderis jo areštui.

Nustatyta, kad banditas daug kartų subadė aukos galvą, kaklą ir krūtinę. Soopika neturėjo jokių šansų išgyventi. Bild rašoma, kad mergina buvo gerai žinoma Ahaus mieste. Liudininkai pasakojo, kad „daugelis ją žinojo, ji buvo labai gera mergina. Todėl kad jos šeima iš Indijos, ir ji labai gerai mokėjo anglų kalbą, ji padėdavo pabėgėliams“.

Nusikaltimo motyvas, kaip nurodė tyrėjai – seksualinis. Jis ne kartą bandė ieškoti ryšio su Soopika. Liudininko parodymais, Soopika nebuvo suinteresuotas šiais santykiais.

Soopikos nužudymas yra tik paskutinis iš serijos panašių nužudymų, kurių aukomis tapo „pabėgėliams“ padedančios merginos. Plačiausiai nuskambėjęs atvejis buvo ES juristo dukters studentės medikės Marijos Ledenburger nužudymas, kuria žiauriai išprievartavo ir nužudė pabėgėlis afganas, prašantis Vokietijoje prieglobsčio. Marija yra sakiusi, kad „jos gyvenimo tikslas – padėti pabėgėliams“. Ji savo gyvenimo tikslą pasiekė vos sulaukusi 19 metų. Šią rezonansinę bylą tyrė net 68 detektyvai.

Analogiška žmogžudystė įvyko 2016 metais Švedijoje, kur „pabėgėlis“ iš Somalio papjovė nepilnamečių prieglaudos centro 22 metę darbuotoją Alexandrą Mezher. Vėliau paaiškėjo, kad tas „nepilnametis“ banditas buvo savo duomenis suklastojęs suaugęs vyras. Tai labai paplitęs būdas migrantams gauti prieglobstį ir papildomų lengvatų.

2016 metais Austrijos sostinėje Vienoje buvo nužudyta amerikietė studentė, kuri irgi norėjo padėti „pabėgėliui“ iš Gambijos. Ji priglaudė šį nelegalų migrantą savo bute, slėpė jį nuo deportacijos, buvo davusi jam savo buto raktą. Šis nusikaltėlis irgi buvo pagautas Šveicarijoje.

Gailestingumas – kilnus charakterio bruožas...

Austrijos kancleris Sebastian Kurz siūlo panaudoti ES kariuomenę Libijoje, kad sustabdyti migraciją iš Afrikos

Austrijos kancleris Sebastian Kurz pakvietė ES sukurti migrantų saugumo zonas Afrikoje ir tam panaudoti ES karines pajėgas, apie tai rašoma Breitbart.

Kanzleris Kurz, dar būdamas Austrijos užsienio reikalų ministru, ne kartą ragino stabdyti nekontroliuojamą imigraciją per Viduržemio jūrą.

Tapęs Austrijos kancleriu, jis pasakė, kad pabėgėlių paskirstymas iš Italijos ir Graikijos stovyklų neturi prasmės, jo žodžiais, „migrantai, kurie iškeliavo į Europą nenori vykti į Bulgariją ar Vengriją. Jie nori patekti į Vokietiją, Austriją ar Švediją“.

Migrantų paskirstymui priešinasi Višegrado grupės šalys, dabar prie jų prisijungė ir Austrija.

Austrijos kanclerio nuomone, pabėgėlių paskirstymas yra neįmanomas ir jiems reikia padėti saugiuose rajonuose jų kontinente ir pažymėjo, kad ES turi tam panaudoti karines pajėgas.

Breitbart pažymi, kad saugumo zonų organizavimo idėja tokiose šalyse, kaip Libija nėra nauja. Apie tai Kurz kalbėjo dar būdamas užsienio reikalų ministru. Jo siūlymus tuomet atmetė Vokietijos užsienio reikalų ministras Zigmaras Gabrielis, pavadinęs šį planą nerealiu.

Tapęs Austrijos kancleriu, Sebastianas Kurz įgavo žymiai didesnę politinę galią Europos Sąjungoje. Jo tikslas – Austriją padaryti nepatrauklia imigrantams, mažinant dvigubai jiems išmokas ir didinant nelegalų deportacijos apimtis.

http://www.breitbart.com/london/2017/12/28/austrian-chancellor-eu-military-safe-zones-migrant/

Ponas Pranckieti, ar jūs jau karalius ir ar tėvas Pranciškus vertas, kad jį sutiktume „karališkai“?

Vakar išgirdau seimo „pamirštuko“, (kuris pamiršo deklaruoti šeimos pajamas, o apie pamirštus priešrinkiminius pažadus jau net nekalbu, nes jis juos fundamentaliai pamiršo) Viktoro Pranckiečio pasakymą: „Popiežius turi būti pasitiktas karališkai.“

Sveiko proto dar nepraradusiems, kyla pagrįstas klausimas? Kas suteikė teisę Pranckiečiui žarstytis „karališkais“ pažadais ir kodėl Vatikano nykštukinės valstybėlės vadovas turėtų būti sutinkamas „karališkiau“, negu JAV ar kitų valstybių vadovai? Antra vertus, ar nusipelnė Pranciškus kokio tai išskirtinumo? Kokie šio žmogaus nuopelnai krikščioniškai Europai, Lietuvai? 

Yra labai daug įrodymų teigti, kad jėzuitas Popiežius Pranciškus, pažeidžiant bažnyčios kanonus globalistų pastatytas į šį postą, vykdo katalikų bažnyčios naikintojo vaidmenį, aktyviai dalyvauja Europos islamizacijoje, negina Artimųjų Rytų krikščionių, prieš kuriuos vykdomas genocidas, aktyviai dalyvauja migracijos iš Afrikos ir Artimųjų rytų procese, baltosios Europos naikinime.

Aš šito žmogaus nuodėmes krikščionybei esu išdėstęs eilėje straipsnių ir vertimų:

http://lebionka.blogspot.lt/2017/11/popiezius-pranciskus-europos-duobkasys.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/popiezius-pranciskus-i-dievo-tarnas-ar.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/05/olga-cetverikova-romos-popiezius-yra.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/10/lenkai-kritikuoja-ju-baznycios.html

Aš nenoriu nuodugniai liesti dar kartą šio krikščionybės išdaviko biografijos, jo žalingų Europai ir Lietuvai darbų. Paminėsiu pagrindinius faktus:

Popiežius Pranciškus yra satanistas. Jis atvirai sulygino Kristų su velniu. Jis pasakė, kad Kristus tapo nuodėme, kad jis tapo pačiu baisiausiu nuodėminguoju. Ir toliau lygindamas jį su gyvate, kurią nurodė Mozė, ir judėjams dykumoje pasakė, „kas pažiūrės į gyvatę, tas išsigelbės“, taip ir Kristus ant kryžiaus, kaip gyvatė, gelbėja visus, priėmęs nuodėmes iš baisiausių nuodėmingųjų. Jis pasakė, kad „Kristus tapo velniu.““

Pranciškus kviečia: Siūlyti migrantams ir pabėgėliams daugiau galimybių saugiai ir teisėtai patekti į paskirties šalis. Prieglobsčio prašytojai, ekonominiai pabėgėliai, perkeltieji - niekas nesvarbu! Kiekvienam turėtų būti leista atvykti ir, žinoma, saugiai ir teisėtai. Nėra jokių sienų Europoje ir tautinėse valstybėse. Kas yra paskirties šalis, suprantama. Tai nebus Bulgarija ir Rumunija. Netgi ne Graikija, kuri netinka įsibrovėliams.

Pranciškus kviečia: Migrantų statusas neturėtų riboti galimybės naudotis nacionaline sveikatos priežiūros ir pensijų sistema. Tai reiškia ne ką kitą, kaip besąlygišką prieigą prie jau šiandien trapių socialinių sistemų, kurias finansuoja dirbantys europiečiai. Ir neribotai! Užsienio grobikams, nors daugelio ES valstybių sveikatos priežiūros sistema yra arti žlugimo ribos.

Pranciškus kviečia: Leisti susijungti šeimoms, įskaitant senelius, brolius ir seseris ir anūkus", kuriems "niekada neturėtų būti taikomi ekonominiai reikalavimai“. Čia šis taip vadinama vyriausias ganytojas kėsinasi į nacionalinių valstybių teisę. Tai gyventojų pakeitimas kitais gyventojais, kitais žodžiais – tautų genocidas.

Pranciškus kviečia: Po tam tikro laiko imigrantai turėtų turėti galimybę įgyti pilietybę savo gyvenamoje Europos šalyje, net jei jie nėra kultūriniu, ekonominiu požiūriu ir nėra lingvistiškai integruoti.

Katalikų bažnyčios satanizmas pasireiškė net labiausiai katalikiškoje Lenkijoje. Lenkijos primarijus arkivyskupas Wojciech Polak pasakė, kad „Kiekvienas kunigas, kuris vyks į Gnezną, į manifestaciją prieš pabėgėlius, bus suspenduotas“. Šis pasisakymas Lenkijoje sukėlė audrą kritikos.

Tarpukario Lietuvoje skambėjęs šūkis „Dievui ir Tėvynei“ popiežiaus-globalistų statytinio lūpose šiandien skamba kitaip: „Velniui ir globalizmui“.

Tai ar verta šį žmogų sutikti „karališkai“?

Respublikos koliažas

Pabėgėlis afganas Vokietijos vaistinėje papjovė 15 metų mergaitę

Ir vėl papjautas vokiečių vaikas, šiandien rašoma portale Pi-news.

Trečiadienį apie 15 val. 20 minučių Reino krašto-Pfalco Kandel vaistinėje. Auka tapo 15 metų vokietė mergaitė. Ją vaistinėje papjovė afganas. Mergaitė su durtinėmis žaizdomis buvo nuvežta į ligoninę, bet čia mirė.

Vokiečių tolerantiškoji spauda afganą vadina nužudytos mergaitės „bendraamžiu“, nors apie atvykusių be dokumentų afganų amžių vokiečiai neturi jokio supratimo. Geriausias pavyzdys - „nepilnametis“ 32 metų afganas, žiauriai išprievartavęs (kišo aukai į makštį kumštį) Schwarzwaldo mieste studentę medikę Mariją Ledenburger, ją pasmaugęs, o po to paskandinęs upėje. 

Nuorodos:

http://www.pi-news.net/2017/12/und-wieder-ein-deutsches-kind-tot-afghane-schlachtet-15-jaehrige-ab/
http://lebionka.blogspot.lt/2017/11/beveik-50-procentu-pabegeliu.html

http://www.krone.at/1601612

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1991 m. VYKDYTOS SOVIETŲ AGRESIJOS, DRAUGIJOS NARIŲ KREIPIMASIS Į LIETUVOS ŽMONES

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO 1991 m. VYKDYTOS SOVIETŲ AGRESIJOS, DRAUGIJOS NARIŲ KREIPIMASIS

Į LIETUVOS ŽMONES

Žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę atmintis ir kovose už Lietuvą nukentėjusiųjų pralietas kraujas įpareigoja mus, dar likusius gyvuosius, skambinti Lietuvos Laisvės Varpu, skelbiant apie iškilusį mūsų kalbai, mūsų valstybei ir mūsų Tautai didžiulį pavojų.

Atkovoję savo valstybei nepriklausomybę ir jos piliečiams – laisvę nuo okupantų priespaudos, mes nesugebame išmintingai naudotis atsiradusiomis galimybėmis kurti savo šalyje savo žmonėms laisvą, teisingą ir pasiturintį gyvenimą, palaipsniui prarandame tautinį orumą, gimtąją savo kalbą ir išsivaikščiojame po pasaulį, palikdami savo gimtinę likimo valiai, tokiu būdu vesdami savo Tautą prie išnykimo. Ko nesugebėjo padaryti okupantai, tremdami ar žudydami mūsų žmones, dabar darome mes patys.

Dėl nesugebėjimo atsispirti svetimųjų įtakai ir išsaugoti Tautos vienybę, mūsų protėviai prarado kadaise LDK priklausiusias didžiules teritorijas, didelė dalis lietuviškosios bajorijos sulenkėjo, o Lietuvos valstybės vardas beveik pusantram šimtmečiui buvo išnykęs iš pasaulio žemėlapių. Net pati lietuvių kalba ir rašyba lietuviškomis raidėmis buvo uždrausta. S. Daukantas apie tai rašė: “Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Sako „tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...““

Bet paprasti lietuviškų kaimų žmonės sugebėjo išsaugoti savo tautiškumą ir savo kalbą, perduodami tas vertybes savo vaikams ir vaikaičiams, nors ir buvo persekiojami už tai. Mūsų Tauta gali didžiuotis tokiu unikaliu reiškiniu kaip daraktorystė ir knygnešystė, nors patys knygnešiai buvo gaudomi kaip didžiausi nusikaltėliai ir tremiami į tolimąjį Sibirą. Lietuvių tauta artėjo prie išnykimo, bet neišnyko, nes XIX ir XX amžių sandūroje patriotiškai nusiteikusių Lietuvos inteligentų būrelis sugebėjo atgaivinti nykstančią lietuvių tautos dvasią ir prikelti Tautą Atgimimo Sąjūdžiui.

Kitąmet, 2018 m. vasario 16-ąją, mes švęsime Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų, apmąstydami tai, ką per tą šimtmetį mūsų Tauta sugebėjo pasiekti ir ką prarado, ką privalėjo išmokti per praėjusio šimtmečio pakilimus ir nuopuolius: tarpukarių Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, sovietų ir vokiškąją okupacijas, per beveik pusę šimto metų užsitęsusią antrąją sovietinę okupaciją, per trėmimus ir beveik dešimtį metų vykusį partizaninį karą, per Antrojo Atgimimosąjūdžio renginius, beginklės minios priešinimąsi iki dantų ginkluotiems okupantams, per vėl atgautos nepriklausomybės metus, nesugebėjusius pateisinti žmonių lūkesčių ir todėl privedusius prie didelės dalies mūsų piliečių nusivylimo ir Lietuvos išsivaikščiojimo.

Buvę tokie vieningi ir kovingi, išėję į Baltijos kelią ir stoję nuogomis krūtinėmis prieš sovietų tankus, mes stebinome pasaulį, bet, atgavę valstybės nepriklausomybę, mes ne tik neiškėlėme naujo visus mus vienijančio tikslo, bet leidome būti suskaldyti į priešingus interesus turinčias ir todėl kovojančias viena prieš kitą grupes, besipešančias dėl didžiulio sovietų valdžios suvalstybinto visų Lietuvos žmonių sukurto turto, po Sovietų sąjungos griuvimo likusio be šeimininko ir todėl tapusio lengvu įvairių „prichvatizatorių“ grobiu...

1918-ųjų metų Nepriklausoma Lietuva nepaveldėjo jokio turto ir turėjo tik darbščius, savo valstybe tikėjusius žmones, kurie savo rankomis ir protu tuščioje vietoje kūrė savo valstybę. 1990-ųjų metų Nepriklausomoji Lietuva ne tik nesugebėjo išsaugoti paveldėto didžiulio turto tam, kad jį pagausintų ir tokiu būdu kurtų turtingesnę ir teisingesnę valstybę, bet tą dykai paveldėtą turtą išgrobstė ir iššvaistė, nuskurdindama trečdalį savo piliečių.

1918-aisiais metais į Lietuvos valdžią ėjo žmonės ne „gauti“, o „duoti“, o po 1991-aisiais metais Maskvoje žlugusio pučo į Nepriklausomos Lietuvos valdžią prie turtingo “valdžios lovio“ pradėjo įžūliai veržtis tie, kurie siekė kuo daugiau „gauti“ ir neturėjo nei noro, nei sugebėjimų ką nors „duoti“. Ir tai tęsiasi iki šiol.

Nors skelbiama, kad pas mus – „atstovaujamoji demokratija“, bet iš tikrųjų tokia demokratija tik vaidinama, nes visą valdžią ir visas teises turi tik tie, kam pavyksta užgrobti turtus ir valdžią, o „apačios“ neturi nei turtų, nei valdžios, nei realių teisių... Jos tik deklaruojamos ir egzistuoja tik popieriuje.

Net ir pati Lietuvos valstybė tampa tik valstybės butaforija, atiduodanti visą valdžią ir visas teises ponams iš Briuselio, paversdama Lietuvą ekonomine ir finansine galingųjų užsienio valstybių ir tarptautinių monopolijų kolonija, tampančia jau nebe valstybe, o naujos „supervalstybės“ eiline provincija, nemokamai tiekiančia pigią darbo jėgą ir suvartojančiaVakarų rinkos atliekas –„laisvąja rinka bei sąvartynu“.

Todėl visi, kas tik turi galių, diktuoja mums savo valią, o mes nuolankiai stengiamės būti paklusniais liokajais, besitenkinančiais trupiniais nuo galingųjų ponų stalo.

Tokiu mūsų vergiško nuolankumo pavyzdžiu gali būti Lietuvos Vyriausybės ir LR Seimo nusiteikimas patenkinti Lenkijos valdžios reikalavimą įvesti į lietuvių kalbos abėcėlę visiškai jai nereikalingas raides x,w,q, pažeidžiančias labai svarbų lietuvių kalbos garsų ir raidžių abipusiai vienareikšmiško atitikimo principą, išskiriantį mūsų protėvių išsaugotą seniausią Europoje gyvąją kalbą iš daugelio kitų kalbų.

Nejaugi niekas iš mūsų valdžios ponų nesusimąstė, kodėl Lenkija nereiškia jokių pretenzijų Latvijai, kuri rašo nelatviškų pavardžių latviškąją versiją pirmajame paso puslapyje, o nelatviškąją – pagalbiniame, ir kodėl ta pati Lenkijos valdžia nesutinka su tuo, jog taip būtų elgiamasi ir Lietuvoje?

Savo pirmosios tremties, vykusios 1941-46 m. Altajaus krašte, metu man teko bendrauti su tremtiniais, ištremtais iš Vilniaus krašto dar 1939 m. Jie Sovietų sąjungos karo su hitlerine Vokietija metais pagal Sovietų sąjungos susitarimą su Lenkijos emigracine vyriausybe Londone tapo jau nebe tremtiniais ir galėjo vykti į Iraną, kad stotų į generolo Anderso organizuojamas Armijos Krajovos gretas arba stoti į Gomulkos Sovietų sąjungos teritorijoje organizuojamos lenkiškos Armijos Liudovos gretas ir bendromis jėgomis kovoti prieš hitlerinę Vokietiją. Tarp tų tremtinių iš Vilniaus krašto buvo nemažai ir Vilniaus krašto lietuvių. Po karo – 1946 m. – visiems buvusiems tremtiniams iš Vilniaus krašto buvo leista išvykti į buvusią Pomeraniją, kad įsikurtų iš tos teritorijos ištremtų vokiečių sodybose, nes buvusi Pomeranija Potsdamo sutartimi buvo atimta iš Vokietijos ir perduota Lenkijai. Iki šiol palaikau ryšius su keletu tokių tremtinių, buvusių tuomet dar vaikais, bet tapusiais tokiais pat senukais kaip ir aš dabar. Iš jų aš sužinojau, kad po karo į Pomeraniją buvo perkelta nemažai lenkų iš taip vadinamos Tarybų Lietuvos. Didelė dalis jų bei jų palikuonių nepripažįsta Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos ir iki šiol tikisi, jog anksčiau ar vėliau tas kraštas bus „grąžintas Lenkijai“.

Jie nepripažįsta teisėta net prelato Krupavičiaus, buvusio Lietuvos Žemės ūkio ministru, įvykdytos reformos ir tikisi susigrąžinti jų senelių bei prosenelių turėtus dvarus ir tų dvarų teritorijoje stovėjusius rūmus net ir po to, kai lietuviai juos atstatys. Ten labai populiarūs „Didžiosios Lenkijos“ žemėlapiai, kuriuose ne tik Vilniaus kraštas, bet ir didelė dalis Baltarusijos bei Ukrainos teritorijų priskirta „Didžiajai Lenkijai“. Latvijai „Didžioji Lenkija“ jokių teritorinių pretenzijų neturi ir todėl nesirūpina, jog Latvijoje gyvenantys lenkai turėtų „lenko kortą“ ir rašytų savo pavardes lenkiškai.

Štai jums ir atsakymas, kodėl pavardžių rašymo pasuose latviškasis variantas Latvijoje tenkina Lenkijos vyriausybę , o Lietuvoje – netenkina.

Jei Lenkijai pavyks „paklupdyti Lietuvą“ ir įvesti į lietuviškąją abėcėlę svetimas jai raides, tai bus tik pretekstas ir paskata eiti dar toliau, siekiant galutinio tikslo – Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos.

Jei mes Lenkijos spaudimo neatlaikysime, tai suteiksime „meškos paslaugą“ ir broliškajai Latvijai. Latvijai lenkai nepavojingi, bet Latvijos rusakalbiai būtinai tuo pasinaudos ir pareikalaus, kad rusiškos pavardės būtų rašomos rusiškomis raidėmis latviškų pasų pirmuose puslapiuose, o po kurio laiko – ir rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos įvedimo Latvijoje. Kaip sakoma rusiškoje patarlėje: „Apetit prichodit vo vremia jiedy“. Užteks tik vieną kartą neatlaikyti spaudimo ir palūžti, kad norinčių mus galutinai sulaužyti padaugėtų, o jų reikalavimai dar labiau suįžūlėtų.

Mus labai nuliūdino, kad mūsų iki šiol labai gerbtas LR Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranskietis nesupranta, kokias pasekmes turės minėtasis trijų raidžių įvedimas.

Duodamas interviu „Respublikos“ savaitraščio žurnalistei, gerb. V. Pranskietis prasitarė, jog jis nematąs rimtų priežasčių, dėl kurių nebūtų galima sutikti su Lenkijos vyriausybės bei kai kurių

Lietuvos merginų, ištekėjusių už užsieniečių, keliamais reikalavimais praplėsti lietuvių kalbos abėcėlę, papildant ją trimis lotyniškos abėcėlės raidėmis x, q ir w. Šią savo nuomonę LR Seimo Pirmininkas „argumentavo“ nuoroda į Antano Smetonos prezidentavimo laikus, teigdamas, jog net tais laikais buvo leidžiama į lietuviškus pasus įrašyti užsienietiškas pavardes tomis raidėmis, kokiomis jos buvo užrašytos užsienietiškuose dokumentuose.

Mums taip ir liko neaišku, ar gerbiamas V.Pranskietis yra toks „trumparegis“, jog nemato skirtumo tarp „smetoninės“ Lietuvos ir dabartinės, ar tik apsimeta, kad nemato.

Juk kiekvienam žmogui, nors šiek tiek prisimenančiam ar įsivaizduojančiam „smetoninės“ Lietuvos laikus, akivaizdu, jog tais laikais, kadangi dar nebuvo nei kompiuterių, nei įvairių registrų, laikomų kompiuterių atmintyse, įrašus į pasus, diplomus ir kitus svarbius dokumentus įrašydavo ranka raštininkai, sugebantys tai daryti tobulai kaligrafiškai. Tokių įrašų pasuose, diplomuose bei kituose dokumentuose buvimas nereikalavo ir nesukeldavo jokių pasikeitimų tuomet egzistavusiose raštvedybos bei biurokratinėse registravimo ir apskaitos sistemose. Užtekdavo tik raštininkų sugebėjimo svetimų abėcėlių raides dailiai kaligrafiškai ir aiškiai užrašyti.

Dabar gi – visai kiti laikai. Įrašius į lietuviškus pasus žmogaus pavardę nelietuviškomis raidėmis, tuos įrašus teks pakartoti daugybėje registrų, laikomų įvairių įstaigų kompiuterių atmintyse. Išrašų iš tų registrų kopijos taip pat turės būti spausdinamos, vartojant raides iki šiol nepriklausiusias lietuviškajai abėcėlei. Nelietuviškomis raidėmis užrašytas pavardes privalės mokėti taisyklingai perskaityti visi valstybinių įstaigų tarnautojai, aptarnaudami Lietuvos piliečius, turinčius nelietuviškas pavardes ir reikalaujančius, kad būtų gerbiamos jų teisės ir jų pavardės būtų teisingai ištariamos. Ką visa tai reikštų? O tai, jog lietuvių kalbos rašybai ir jos žodžių tarimui svetimos raidės bei garsai taps „patobulintos“ lietuvių kalbos dalimi.

Bet ar mes, Lietuvos žmonės, sugebėję per daugybę mūsų Tautos istorijoje vykusių kataklizmų išsaugoti savo gražią ir skambią kalbą, kuri dėl savo senumo studijuojama daugelyje pasaulio universitetų, nes yra savotiškas „raktas“, padedantis „iššifruoti“ išlikusius senovėje gyvenusių indoeuropiečių genčių raštus, galime sau leisti tokiais iš užsienio diktuojamais „patobulinimais“ darkyti savo kalbos darną, negalvodami apie svetimkūnių įsileidimo į savo kalbą pasekmes?

Pateiksiu pavyzdėlį, prie ko priveda svarbių principų nesilaikymas ir nekreipimas dėmesio į taip vadinamas „smulkmenas“.

Sovietmečio laikais išleistos Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos (LTE) tomuose užsienietiškos pavardės buvo įrašytos laikantis lietuviškumo primato principo, nes net kolaboravusi su Maskva Tarybinės Lietuvos valdžia suprato, jog LTE pirmoje eilėje turi būti patogi Lietuvos žmonėms, kurie ja pastoviai naudosis, o ne užsieniečiams, kurie jos tomus gali atsiversti tik retkarčiais, norėdami pasmalsauti, ką juose lietuviai apie juos rašo. Todėl LTE tomuose skyrelių, skirtų žymiems užsieniečiams, antraštėmis buvo naudojami tų užsieniečių pavardžių tarimą aproksimuojantys užrašai lietuviškomis raidėmis, ir po to (tik skliausteliuose) buvo papildomai užrašomi tų užsieniečių vardų ir pavardžių užsienietiški originalai. Toks užsienietiškų pavardžių pateikimo būdas mums, lietuviams, buvo tikrai patogus ir jokių pakeitimų lietuvių kalboje nereikalavo.

Dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE), išleistoje jau po Lietuvos valstybės Nepriklausomybės akto paskelbimo 1990 m. kovo 11 d., VLE redaktoriai, klaupdamiesi ant kelių, kad išreikštų begalinę pagarbą „Vakarų civilizacijai“, pasielgė atvirkščiai: VLE skyrelių antraštėmis tapo užsieniečių pavardės, užrašytos taip, kaip jos buvo ar yra rašomos jų šalyse, ir tik skliausteliuose pateikiamos tų pavardžių bei vardų tarimo aproksimacijos lietuviškos abėcėlės raidėmis.

Todėl VLE informacijos, pavyzdžiui, apie garsųjį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką V. Čerčilį puslapiuose, skirtuose raidei „Č“, jau neberasite. Rasite tik nuorodą į jo pavardės originalą anglų kalbos rašmenimis.

Jei koks nors lietuvis nežino, kaip atrodo kokio nors užsieniečio pavardės originalus užrašas, tai jam informacijos apie tą užsienietį radimo enciklopedijoje laikas padvigubėja. Ar tai naudinga mums, pagrindiniams VLE skaitytojams?

Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia tai, kad, priėmus VLE taikomą informacijos apie žymius užsieniečius pateikimo būdą, neišvengiamai teko VLE įvesti skyrius, skirtus raidėms Q, W ir X, nes, to nepadarius, į VLE būtų neįmanoma įrašyti pavardžių tų žymių užsieniečių, kurių pavardės prasideda ką tik paminėtomis užsienietiškomis raidėmis. Todėl taip ir atsitiko, jog VLE į lietuvių kalbą įvedė minėtas raides žymiai anksčiau, kai dar nebuvo svarstomas klausimas, ar galimas ir ar reikalingas toks lietuvių kalbos darkymas. Kitaip tariant, VLE leidėjai, padarę mažytį nusižengimą suteikdami pirmenybę užsienio kalboms prieš lietuvių kalbą, buvo priversti pažeisti LR Konstituciją, teigiančią, jog Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėtojo svetimkūnio – trijų užsienietiškų raidžių – įvedimas į lietuvių kalbos abėcėlę galėtų sukelti ir daugiau (ir žymiai didesnių) nepatogumų eiliniams Lietuvos piliečiams, neturėjusiems galimybių tapti poliglotais ir išmokti ne tik anglų, vokiečių ir prancūzų, bet ir italų, ispanų, portugalų bei kinų kalbas.

Kad suprastumėte, apie ką čia kalbu, pabandykite teisingai perskaityti žemiau pateiktus žodžius, prasidedančius raide Q, kurią skirtingai taria italai, anglai, prancūzai, ispanai, portugalai ir kinai. Iš kur paprastas lietuvis gali žinoti, jog rašytojo Queneau pavardę reikia tarti „Kene“, o kito rašytojo Quenstedt pavardė turi skambėti jau kaip „Kvenstet“, kad Kinijoje buvusios karalystės Qi pavadinimą reikia tarti kaip „Či“, o žodį Qatar reikia skaityti „Katar“?

Čia pateikiau tik kelis pavyzdėlius. Jei šio kreipimosi skaitytojui reikia daugiau pavyzdžių, teatsiverčia VLE devynioliktojo tomo skyrių, skirtą raidei „q“ ir pabando surasti taisyklę, leidžiančią teisingai ištarti ten pateiktus žodžius, nežinant tų žodžių kilmės šalių ir nemokant tose šalyse vartojamų kalbų.

Ar galime leisti, kad mūsų šalies žmonės, skaitydami lietuvių kalba parašytus tekstus nebesugebėtų juos teisingai ištarti?

Na, o jei LR Seimo pirmininkas ir Lietuvos Vyriausybės premjeras bei kai kurie LR Vyriausybės ir LR Seimo nariai vis dar nesugeba suvokti, kad valstybė, kuriai užsienio valstybės diktuoja, kaip turi kalbėti ir rašyti toje valstybėje gyvenantys žmonės, jau nėra nepriklausoma valstybė, tai siūlytume jiems pasižiūrėti filmuką apie neseniai vykusioje Lenkijos Nepriklausomybės dieną šventinėje demonstracijoje Rucho (liet. „Sąjūdžio“) veikėjų neštus didžiulius plakatus, primenančius „Didžiosios Lenkijos“ patriotams ir visam pasauliui, jog „LWOW i WILNO POMĘTAMY“ („Lvovą ir Vilnių prisimename“).

Svarbiausia net ne tai, kad Lenkijoje dešimtys ir net šimtai tūkstančių lenkų trokšta atkurti „Didžiąją Lenkiją“ ir Lenkijos Vyriausybė ne tik nebando tramdyti Lenkijos visuomenėje augančias revanšistines nuotaikas, bet patyliukais net skatina jų „įsiliepsnojimą“, o tai, kad Lietuvos Vyriausybė ir Seimas visa tai mato ir girdi, tačiau apsimeta, jog nemato ir negirdi.

Pabandytų kas nors pramarširuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, skelbiančiais, jog Lietuva neužmiršo Seinų, Baltstogės ir Augustavo, pamatytų, koks kiltų triukšmas ne tik Lenkijoje, bet ir pačioje Lietuvoje. Manau, kad su tokiais „karštakošiais patriotais“ tuojau pat būtų susidorota panašiai kaip buvo pasielgta su LR Seimo nariu Petru Gražuliu, kai jis pabandė protestuoti prieš didelio būrio Lietuvos valstybės policininkų globojamų ir saugomų gėjiško ir lesbietiško gyvenimo būdo propaguotojų skelbiamus lozungus.

Jos Ekselencija LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pareiškusi, jog lietuvių kalba nėra prekė, kuria galima būtų prekiauti diplomatinėse derybose. Tai rodo, jog mūsų Prezidentė supranta tai, ko dar nesuprato ar nenori suprasti kai kurie LR Seimo ar LR Vyriausybės nariai. Vadinasi, Jos Ekscelencija – mūsų sąjungininkė ir ją būtina palaikyti, jei ji paskelbtų „veto“ antivalstybiniams LR Seimo ir LR Vyriausybės nutarimams. O kad tokie nutarimai gali atsirasti, rodo dabar vyraujančios nuotaikos „mūsų“ Seime ir Vyriausybėje. Juk jau dabar patyliukais tokie nutarimai ruošiami.

Jei, nežiūrint į mūsų ir mūsų Prezidentės protestus tokie nutarimai vis dėlto būtų priimti, tai dar labiau paskatintų revanšistines nuotaikas Lenkijoje ir kai kurių Tomaševskio bendražygių sąmonėje.

Nesunku nuspėti, kas bus toliau, jei Lietuvos visuomenė miegos, apsimesdama, kad nieko negirdi ir nemato, ir todėl, nesugebėdama susivienyti ir šimtatūkstantinėmis protestuojančiųjų demonstracijomis išeiti į Lietuvos miestų ir miestelių gatves, nesugebės pareikšti tvirtą Lietuvos piliečių „ne“ lietuvių kalbos, jų tapatybės, Lietuvos istorijos bei jos simbolių naikintojams.

Todėl ir skelbiame, jog Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta pavojuje, ir būtina kuo skubiau vienytis tiems, kam „skauda dėl Lietuvos“, nesvarbu, kur jie begyventų: dar Lietuvoje ar jau emigravę į užsienius.

Mums atrodo, kad toks Lietuvos valdžios elgesys, leidžiantis užsieniui diktuoti mums, kaip kalbėti ir rašyti, gali suvaidinti ir teigiamą vaidmenį: jis gali pažadinti ir suvienyti Lietuvos žmones, kuriuos užsienio galingiesiems tarnaujantys „politikai“ ir „politologai“ bei didžioji dalis Lietuvos „žiniasklaidos“ užmigdė ir suskaldė į viena prieš kitą kovojančias grupes. Tai buvo padaryta specialiai, pasinaudojus gana patraukliu, bet tuo pačiu metu ir labai klastingu neoliberalistiniu ir hedonistiniu lozungu: „Lietuva atgavo nepriklausomybę, o jos piliečiai – laisvę. Dabar kiekvienas gali laisvai kurti sau ir savo artimiesiems pageidaujamą gerovę. Dabar kiekvienas yra atsakingas už save ir tik už save.“

Tas lozungas privedė prie to, kad laisvė tapo stipresniojo teise engti silpnesnius, kad privatizacija tapo „prichvatizacija“, politika – veržimusi prie turtingo „valdžios lovio“ per savo konkurentų galvas, tautiškumas – „atgyvena“ ir net „nusikaltimu“, Lietuvos herbo Vytis – fašizmo simboliu, negalinčiu būti paminklu kovotojams už Lietuvos laisvę.

Todėl atsirado ir tokių pasaulio „teisuolių“, kaip Putinaitė, paskelbusi, kad Jonas Basanavičius buvo psichikos ligonis, o Vincas Kudirka – nevykęs daktarėlis ir kad lietuvių tauta padarė didžiulę istorinę klaidą, paklusdama jiems – lietuvių Tautos atgimimo „netikriems šaukliams“ bei nepasinaudodama Pilsudskio pasiūlymu bendromis su Lenkija jėgomis atkurti Abiejų Tautų Respubliką.

Kita „teisuolė“ – Vanagaitė, siekdama įsiteikti pasaulio galingiesiems ir pasinaudoti jų parama, „įrodė“, kad už Lietuvos laisvę kovoję Lietuvos partizanai ir jų vadai buvo nusikaltėliai, „žydšaudžiai“, kurie išėjo į miškus tik gelbėdamiesi nuo bausmės už pralietą nekaltų žydų kraują.

Todėl nenuostabu, kad Vilnius iki šiol nesugebėjo ir nesugeba pastatyti paminklo Jonui Basanavičiui, o jo savivaldybės vadovybė pakluso nutautėjusiai ministrei ir neleido Lietuvos visuomenei pastatyti paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, pasinaudojant Vyčiu iš Lietuvos herbo.

Nenuostabu ir tai, jog Kaune buvo leista išsityčioti iš Nepriklausomos Lietuvos simbolio – Laisvės statulos, sukuriant „šiuolaikinio meno šedevrą“ – instaliuojant tą statulą gaubiančią pašiūrę, kurioje galima alučio išgerti,tą statulą apkabinti ir, reikalui prispaudus, ant jos nusišlapinti.

Lietuvos žmonės labai kantrūs, bet viskam galų gale prieina galas. Džiugu, jog Lietuvių kalbai ginti susikūrė „Talka kalbai ir tautai“, į kurios renginį Mokslų Akademijos salėje ir prie paminklo Vincui Kudirkai susirinko gausus mūsų Tautos ir Valstybės likimui neabejingų žmonių būrys. Džiugu taip pat, kad Lietuvos kovotojų sąjunga ką tik atidarytoje Lukiškių aikštėje sutelkė nemažą būrį Vyties projekto gynėjų ir pareikalavo buvusios lietuvaitės, pamiršusios savo tapatybę, kai jai pavyko „pakabinti“ užsienietį ir už jo ištekėti, atsistatydinimo iš Kultūros ministrės pareigų, nes ji, subūrusi aplink save grupę panašių į save neoliberaliai nusiteikusių globalistų, tapo ne lietuviškos kultūros globėja, o jos griovėja.

Džiugu, jog pradeda atsiverti daugelio Lietuvos žmonių akys ir jie pradeda suprasti, kad „skęstančiųjų“ gelbėjimąsi turime organizuoti mes patys, ir niekas to už mus nepadarys. Reikia tik suvienyti visų, pasiryžusių gelbėti lietuvių tautą nuo išnykimo, jėgas į naują Atgimimo Sąjūdį.

Tikimės, jog trečias kartas nemeluos ir mūsųTautai pavyks dar kartą atgimti tam, kad niekada neišnyktume. Turime tapti tokiais pat tvirtais kaip estai.

Jei norime, kad jau prasidėjęs Tautos vienijimasis neužgestų, o sparčiai stiprėtų, tapdamas galinga jėga, su kuria bus privalu skaitytis ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, turime suvokti, jog Tautai reikalingas ne tik tiesos sakymas, bet ir reali veikla, reikšmingai gerinanti Lietuvoje žmonių gyvenimą ir moralinį bei psichologinį klimatą, skatinanti visuomenėje pasitikėjimą savo jėgomis ir Tautos ateitimi.

Kad daug sykių apgauta ir nusivylusi bei pastoviai mulkinama mūsų Tauta patikėtų mūsų žodžiais ir palaikytų mūsų pastangas gelbėti Tautą ir Valstybę nuo išnykimo, mes privalome ne tik kalbėti, bet ir tuojau pat imtis realių darbų, įrodančių, jog gyvenimą Lietuvoje įmanoma keisti į gerąją pusę.

Kas gali mums neleisti naudotis teisėmis, garantuotomis Lietuvos Konstitucijoje?

Mes galime ir privalome pasinaudoti Pilietinės iniciatyvos grupių sukurtais projektais ir padėti joms juos įgyvendinti, atstatant „naujųjų Lietuvos partorgų“ klastingai sugriautą vietinės savivaldos sistemą ir perimant vietinę savivaldą į vietinių gyventojų rankas.

Kas gali mums uždrausti burtis į kaimynijas, rinkti vietines savivaldos tarybas, seniūnaičius ir seniūnus, nelaukiant ir neleidžiant, kad vietinė valdžia „būtų mums primesta „iš viršaus“?

Juk 1988-1990 metais Sąjūdžio grupės kūrėsi ir veikė, neprašydamos ir nelaukdamos sovietinės valdžios leidimo. Ir mes sugebėjome taikiu būdu nugalėti iki dantų ginkluotą didžiulę imperiją, atkurdami Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kas gali neleisti mums pakartoti Tautos žygdarbį žymiai lengvesnėmis sąlygomis?

Kas gali neleisti smulkiems ir vidutiniams verslininkams bei ūkininkams burtis ir steigti kooperatyvus, pajėgius konkuruoti su stambaus kapitalo įmonėmis ir apsieiti be godžių tarpininkų (tame tarpe – ir skandinaviškų bankų bei galingų užsienio firmų filialų, pumpuojančių dalį savo pelnų į mūsų sąskaita lobstančias monopolijas ir metropolijas)?

Juk, susibūrę į kooperatyvus, verslininkai ir ūkininkai galės įsigyti modernias technines priemones, naudotis pažangiomis technologijomis, patys perdirbdami žaliavas į paklausą turinčią produkciją ir patys (be jokių tarpininkų) ją pardavinėdami. Net „smetoninėje Lietuvoje“ tokie kooperatyvai sėkmingai veikė. Kodėl jie negalėtų veikti dabartinėje Lietuvoje?

Kurdami Lietuvos valstybės valdymo sistemą ne „nuo viršaus“ (kuomet sugebėjęs užgrobti valdžią taip vadinamasis elitas „įteisina“ „viršaus“ reketą „apačioms“), o nuo „apačios“ (kuomet „apačios“ sprendžia, kurią dalį savo lėšų skirti aukštesniems valstybės valdymo sistemos ešelonams tam, kad jie atliktų tuos visuomenei reikalingus darbus, kuriuos yra parankiau atlikti „viršuje“), mes, paprasti Lietuvos žmonės, galėtume sukurti tokią visuomenės savivaldos sistemą, kurioje „valdžia“ tarnautų visuomenei, pakeisdami dabar veikiančią valdymo sistemą, kurioje žmonės priversti tarnauti „valdžiai“, nieko negalėdami pakeisti.

Tuomet mes galėtume pakeisti mokesčių nustatymo ir surinkimo sistemą į teisingesnę ir ekonomiškai efektyvesnę, nes dabartinė sistema per stipriai apmokestina darbą ir per silpnai – kapitalą, neleistinai didindama turtinę ir socialinę atskirtį visuomenėje.

Dabartinės „valdžios“ tik kalba apie progresinę mokesčių sistemą, kuri galėtų sulyginti „darbo jėgos“ ir „kapitalo“ atstovų padėtį, bet tokios sistemos iki šiol neįvedė, teigdamos, kad, įvedus tokią sistemą, iš Lietuvos pasitrauks užsienio investuotojai.

O juk tie investuotojai, savanaudiškai išnaudodami mūsų valstybės piliečių darbą ir intelektą, kaip jau buvo minėta, didelę dalį gauto pelno išveža iš Lietuvos. Todėl nieko baisaus, jei kai kurie iš jų išbėgs. Juos pakeisti galės iš užsienių grįžę mūsų emigrantai. Reikia tik, kad mūsų valstybė suteiktų grįžtantiems į Lietuvą savo piliečiams palankias sąlygas kurti verslus bei ūkius.

Kurdami vietinę savivaldą, mes galime ir privalome perimti į vietinės savivaldos rankas pašalpų netekusiems darbo piliečiams skirstymo sistemą, sustabdydami tų „pašalpinių“, kurie galėtų dirbti ir užsidirbti, išsigimimą į parazituojančius dirbančiąją visuomenę veltėdžius, nesistengiančius rūpintis nei savimi, nei savo šeimomis. Tokie „pašalpiniai“ gana greitai nusprendė, jog jiems žymiai labiau apsimoka būti ne skurdžiai apmokamais darbininkais, o besiilsinčiais girtuokliaujančiais bei paleistuvaujančiais „išlaikytiniais“, galinčiais papildomai užsidirbti „šešėlinės ekonomikos“ sistemoje.

O juk bet kuris iš dirbti galinčių „pašalpinių“ galėtų tapti pagalbininku tiems socialiniams darbuotojams, kurie aptarnauja neįgaliuosius bei be pašalinės pagalbos jau nebegalinčius išsiversti senukus ir ligonius, ir tokiu būdu atsilyginti visuomenei už suteiktas pašalpas. Be to, jis galėtų dar ir šiek tiek užsidirbti, atlikdamas visuomenei reikalingus viešuosius darbus ir nesijausti „išlaikytiniu“.

Kaimuose gyvenantys pajėgūs dirbti, bet nerandantys darbo“pašalpiniai“ galėtų ir privalėtų rūpintis prie jų sodybų esančių sklypelių efektyviu panaudojimu, augindami tuose sklypeliuose ne tik jiems patiems, bet ir miestų gyventojams reikalingas ekologiškai švarias daržoves. Tiems „pašalpiniams“, kurie šios prievolės vykdyti nenorėtų, nors tikrai galėtų, pašalpos turėtų būti sustabdomos arba jų atžvilgiu būtų priimamos atitinkamos priverstinio gydymo bei globos priemonės. Panašias priemones galima būtų taikyti alkoholikams ir nenorintiems gydytis nuo užkrečiamų ligų piliečiams.

Lietuvos tremtiniai karo metais tik todėl sugebėjo neišmirti badu, kad, net dirbdami „valdišką darbą“, sugebėjo, išrovę nukirstų medžių kelmus, susikasti sau daržus ir užsiauginti įvairių daržovių. Net ožkas, kiaules ir karves sugebėjo įsigyti ir išlaikyti, apsirūpindami pienu ir mėsa. Kodėl taip negali pasielgti dabartiniai „pašalpiniai“?

Svarbiausia gi tai, jog ir sunkiausiomis sąlygomis gyvendamas, nė vienas tremtinys nebandė nusižudyti. O dabar mes savižudybių skaičiumi „pirmaujame“ Europoje... Tai rodo, kad mūsų visuomenė sunkiai serga.

Vietinė savivalda, būdama arčiau piktnaudžiaujančių „pašalpinių“ bei nesugebančių ar nenorinčių save suvaldyti girtuoklių, galėtų žymiai greičiau sustabdyti mūsų šalies didelės dalies gyventojų degradavimą ir sutaupyti nemažą dalį dabar neefektyviai švaistomų lėšų.

Tapęs galinga jėga Tautos vienijimosi sąjūdis, kurdamas Lietuvoje savivaldos sistemą „nuo apačios“, galėtų pakeisti ir dabar egzistuojančią rinkimų sistemą, tik imituojančią „atstovaujamą demokratiją“, į visuomenės dalyvavimo valstybės valdyme sistemą, kurioje aukštesnieji vykdomosios valdžios ešelonai, turėdami visuomenės įgaliojimus veikti „iš viršaus“ į „apačią“, būtų ataskaitingi visuomenei ir galėtų jos daugumos sprendimu būti pakeisti į išmintingesnius bei padoresnius.

Tuomet nereikėtų taip dažnai keisti didelę patirtį jau turinčius gerus vadovus į dar nepatyrusius ir dar nežinia, ar jie dori ir išmintingi, „politikos naujokus“. Visuomenė pati nuspręstų, kada reikia keisti tą ar kitą kokios nors įstaigos vadovą, tos įstaigos darbo organizatorių.

Išmintingesnis ir teisingesnis iškylančių problemų sprendimas sumažintų visuomenės sukurto turto švaistymą ir vogimą, o taip ir sumažintų dabar neregėtai išpūstą biurokratinį aparatą ir kitas bereikalingas išlaidas. O tai, augant mūsų valstybėje BVP, leistų žymiai padidinti ne tik turtuolių ir „valdančiojo elito“, bet ir visų Lietuvos piliečių pajamas, priartinant jas prie turtingų Europos valstybių piliečių pajamų.

Geresnis, teisingesnis ir kultūringesnis gyvenimas Lietuvoje bei išmintinga švietimo ir pilietinio ugdymo sistemos reforma atstatytų mūsų šalies gyventojų prarastą pilietinį ir tautinį orumą ir taip būtų sustabdytas mūsų Tautos ir Valstybės išsivaikščiojimas bei nutautėjimas.

Mes taptume pajėgūs išspręsti ir ekologines (plačiąja to žodžio prasme) problemas, sumažindami ne tik fizinę, bet ir informacinę taršas, žalojančias ne tik mūsų gamtą ir klimatą, bet ir žmonių fizinę bei moralinę sveikatą. Tada ir savižudybės išnyktų.

Tvirtai tikime, jog tokiu būdu mes sugebėsime atstatyti ir išugdyti dėl nepalankių mūsų šaliai istorinių aplinkybių (daugkartinių okupacijų, masinių trėmimų, daugkartinių emigracijų ir šalies teritorijoje vykusių karų, tame tarpe – ir žūtbūtinių partizaninių) prarastą aktyviąją mūsų visuomenės dalį, galinčią užtikrinti mūsų Tautai saugią ir šviesią ateitį.

Jokia ginkluotė mūsų neapgins, jei mūsų visuomenei nebus ko ginti, ir joks okupantas mūsų nepavergs, jei mūsų dvasia bus stipri, jei mes turėsime ir ginsime tokias vertybes, dėl kurių verta ir būtina aukotis!

Blogis tik trumpuose laiko intervaluose sugeba įveikti Gėrį, nes turi turtingesnį kovos metodų ir ginklų arsenalą – gali naudotis klasta, apgaule, smurtu.

Bet ilguose istorijos intervaluose būtinai nugali Gėris, nes Blogio atstovai susinaikina patys, kovodami vienas prieš kitą, stengdamiesi „užvaldyti pasaulį“. Todėl svarbu nepalūžti, atlaikyti Blogio atakas ir padėti Gėriui kuo greičiau įveikti Blogį.

Jei mums ir šį kartą pavyks prikelti iš miego dešimtis ir šimtus tūkstančių savo tautiečių, mes tapsime jėga, su kuria bus priversti skaitytis ne tik tautiškumo jausmą praradę LR Seimo ir LR Vyriausybės bei Lietuvos valdyme dalyvaujančių politinių partijų vadovai, bet ir mums savo valią diktuojantys Europos ir pasaulio galingieji. Baigdami šį kreipimąsi į Lietuvos žmones, o kartu ir į Jos Ekselenciją Lietuvos Respublikos Prezidentę, mes, Nukentėjusiųjų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę Draugijos nariai, iškilmingai pareiškiame, kad jungiamės į „Talkos kalbai ir tautai“ organizuojamą Asociaciją kaip tos Asociacijos juridinis narys ir kviečiame visas kitas NVO, kurioms „skauda dėl Lietuvos“, pasekti mūsų pavyzdžiu. Juk asociacijos juridiniai nariai, neprarasdami savo tapatybės, gali siekti bendro tikslo ir vieni kitiems padėti, siekiant specifinių, svarbių tik vienai ar kitai NVO, tikslų. Todėl sunku suprasti, kodėl visos patriotinės NVO iki šiol nesusijungė į vieną galingą Asociaciją.

Gelbėdami lietuvių kalbą ir Lietuvos simbolius, mes galime susivienyti ir tapti tokia jėga, kuri padės mums patiems gelbėtis nuo skurdo ir išsivaikščiojimo, pakeičiant Lietuvos valdymo sistemą taip, kad valdžia privalės vykdyti visuomenės daugumos valią ir bus jai ataskaitinga nė kiek ne mažiau nei Briuselio ponams, svajojantiems apie Naujosios Romos imperijos – Ketvirtojo Reicho – atkūrimą, sunaikinant visas mažąsias Europos tautas.

Todėl ir ryžtamės skambinti: „Kelkimės, kelkimės!.. Laikas prabusti, nes Tėvynė ir žuvusiųjų kraujas mus šaukia...“

Tikimės, kad Lietuvos Laisvės Varpo gaudesį išgirs visi dori Lietuvos piliečiai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Mūsų tikslai bei metodai taikūs ir kilnūs, todėl mes ir šį kartą nugalėsime, įveikdami visus sunkumus. Aukštyn galvas, mielieji broliai ir seserys, būsimieji ir jau esantys „Talkos kalbai ir tautai“ dalyviai!

Nepalūžome 1991-ųjų metų sausį ir vasarą, nepalūšime ir dabar!

Tik atlikę savo pareigą, mes įgysime teisę tyra širdimi švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų. Tai bus dovana Tau, brangi mūsų Tėvyne!

Nukentėjusiųjų kovoje už Lietuvos Nepriklausomybę

Draugijos pavedimu kreipimosi tekstą parašė Algirdas Šukys

2017-12-06

KREIPIMĄSI pasirašė: Kęstutis Milius, Eugenijus Paliokas, Stasys Eidukonis, Povilas Dirsė, Hubertas Martinkėnas, Regina Jakučiūnienė, Nijolė Butkuvienė, Antanina Narkūnienė, Lidija Veličkaitė, Juozas Kuoras, Genovaitė Palevičienė, Liucija Girdvainienė, Lidija Grigienė, Bronė Serbentaitė, Alfonsas Imbrasas, Vincentas Aleksynas, Arvydas Širvinskas, Jonas Česnavičius,

Viktoras Jonkūnas, Antanas Andziulis, Algimantas Budriūnas, Aleksandras Valentas, Pranas Valickas ir kiti.