Vytautas Radžvilas. Vienpartinė keturgalvė hidra – įveikiama

Grupė Lietuvoje veikiančių žmogaus teisių gynimo organizacijų kreipėsi į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizaciją (ESBO) dėl Lietuvoje neskaidriai ir šališkai vykdomų Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų. 

Džiugu, kad tiesą apie Lietuvoje vykstančius tariamai laisvus ir demokratiškus rinkimus pagaliau sužinos ir tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto reikia pripažinti, kad komunistai tam tikra prasme buvo sąžiningesni. Jie aiškiai sakė, kad yra vienintelė išmintinga ir neklystanti Lenino partija. Visi, kas prieštarauja jos skelbiamai tiesai, turi būti be jokių ceremonijų užčiaupti. Nebuvo imituojamos jokios diskusijos su politiniais priešininkais. Pasiginčyti buvo leidžiama tik tarp bendraminčių, tad „nuomonių įvairovės“ ribos buvo aiškiai iš anksto nubrėžtos. Žaidimo taisyklės buvo bjaurios, tačiau bent iš anksto žinomos ir aiškios.

Esama politinė ir rinkimų sistema jos architektus ir palaikytojus verčia apsimetinėti kur kas labiau. Nori nenori, o deklaruojama „liberalios demokratijos“ ideologija įpareigoja jos propagandininkus kurti „demokratinio pliuralizmo“ ir „tikros nuomonių įvairovės“ regimybę. O tai nelengva. Kaip rodo rinkiminių debatų vaizdai, sukonstruoti įtikinamą „demokratijos šventės“ reginį nesiseka. Net ir mažiau politiškai išprusę piliečiai akimirksnių perpranta nevykusiai surežisuotų vienašališkų ir ideologizuotų, smegenims plauti skirtų propagandinių diskusijų esmę ir tikrąją paskirtį.

Visuomenininkų kreipimasis į tarptautinę bendruomenę tad labai savalaikis. Jo pagrįstumą ir būtinumą patvirtino slogų rinkimų paveikslą papildžiusios naujos detalės. Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančios keturios partijos – Liberalų Sąjūdis, TS-LKD, LVŽS ir LSDP – susitarė debatų laidose diskutuoti tarp savęs. Tokį kartelinį susitarimą leido pati rinkimų komisija. Taikoma patobulinta ir „demokratijos“ sąlygoms pritaikyta komunistų seniai naudota taktika. Pastarieji atvirai slopino kitaip mąstančius. Šie buvo brutaliai tildomi, kad niekas negalėtų išgirsti kitokios nuomonės nei „vienintelė tiesa“. 

Mūsų dienomis kita nuomonė gniaužiama kitaip – tiesiog neleidžiant jos išsakyti tiesioginėje ir principinėje diskusijoje. Šitaip ji subtiliai stumiama į diskusijų užribius kaip „sąmoningos ir pažangiai mąstančios“ visuomenės dėmesio nevertos marginalų šnekos. Šiam tikslui kaip tik ir tarnauja minėtos ketveriukės sudarytas partinis-rinkiminis kartelinis susitarimas, saugantis ją nuo tiesioginės akistatos su rimtais ir idėjiniais oponentais. 

Šio kartelinio susitarimo ir kartu suokalbio prieš demokratiją ir diskusijų laisvę ištakos ir varomoji jėga – kone gyvuliška baimė, verčianti apsidrausti bet kuriomis priemonėmis ir bet kuria kaina. Sandėrio dalyviai puikiai supranta, kad kvalifikuoti diskusijų oponentai įstengtų didžiulės LRT klausytojų ir žiūrovų auditorijos akyse išsprogdinti susimokiusio keturgalvio klano skleidžiamo propagandinio melo burbulą ir sutriuškinti bei demaskuoti seniai nuo tikrovės beviltiškai atitrūkusias jo mechaniškai kartojamas naftalinines tiesas.

Šis suokalbis ypač aiškiai rodo, kad Lietuvoje iš tiesų yra viena partija – vienpartinė keturgalvė hidra. Būtent ši hidra, kurios iš pradžių trys, o dabar keturios besiriejančios tarpusavyje galvos pakaitomis valdė šalį, nuvarė ją iki dabartinės būklės. Tačiau ši Lietuvos duobkasių, tikrųjų tautos ir valstybės naikintojų, partija turi stiprų savisaugos instinktą. Kaip rodo kartelinis susitarimas dėl rinkiminių debatų, vos pajutusios pavojų, keturios vienpartinės hidros galvos aprimsta ir stengiasi veikti sutartinai.

Toji vienpartinė hidra stipri ir gaji. Bet – įveikiama. Tam reikia dviejų dalykų. Pirma. Reikėtų suprasti, kad kol hidra diktuos savąsias žaidimo taisykles, leidžiančias laimėti tik tiems, kuriems tai „priklauso“, Prezidento ir EP rinkimuose dalyvaujantys nesisteminiai kandidatai ir komitetai negali tikėtis didesnės sėkmės. Bet šiuose rinkimuose galima daug nuveikti pavertus juos priemone sutelktai siekti esminių permainų valstybėje. Vienu iš svarbiausių siekų turėtų tapti reikalavimas nedelsiant demokratinti patį rinkimų procesą. Šito sutelktai reikalauti dar nėra vėlu net prezidentinių rinkimų dalyviams.

Antra. Keturgalvė hidra gali būti įveikta ar bent jau patirti rimtą smūgį kur kas greičiau, nei būtų galima tikėtis. Tai liudija visoje Europoje vykstančių rinkimų rezultatai. Panaši praktika, kai leidžiama laisvai pasirinkti diskusijų partnerius rinkiminių debatų laidose ir šitaip apsisaugoti nuo „nepatogių“ oponentų, egzistuoja daugelyje šalių. Sistema sklandžiai veikė, kol gyvavo „nuosaikios centro dešinės“ ir „nuosaikios centro kairės“ pasisavintas tiesos monopolis. Jis dūžta mūsų akyse. Šį monopolį sėkmingai griauna kylančios ir sparčiai stiprėjančios naujos politinės jėgos, žeminamos vadinant jas „radikalais“, tačiau viso labo parodančios, ką reiškia iš tiesų būti dešiniaisiais ar kairiaisiais vietoje suvienodėjusio amžinai valdančiųjų „nuosaikumo“.  

Žvelgiant iš šios perspektyvos, Lietuvoje padėtis tikrai nėra beviltiška. Išorinis politinis sąstingis slepia naują tikrovę, kurią tereikia pamatyti. Tiek Prezidento, tiek EP rinkimuose jau yra realios alternatyvos keturgalviui nomenklatūriniam klanui. Pakanka nebalsuoti nei už vienos hidros galvos statytinius. Ir pamatytume, kaip išsipūtusi ir iš pažiūros nenugalima pabaisa pradeda bliūkšti ir leisti paskutinį kvapą.

http://www.propatria.lt/2019/04/vytautas-radzvilas-vienpartine.html

Šoigu: „Amerikiečių biolaboratorijos – pavojaus šaltinis“. Mano komentaras

Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) karinių žinybų pasitarime, kuris vyko Kirgizijoje, buvo paliestas JAV karinių biolaboratorijų klausimas šio regiono valstybėse.

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pasakė: „Norėčiau paliesti dar vieną mus jaudinančią temą. Ji liečia pasekmes aktyvios mediko-biologinės veiklos amerikiečių karinių žinybų regione. Pentagonui kontroliuojant, tame skaičiuje kai kuriose ŠBO šalyse, sukurta visa eilė diagnostikos laboratorijų. Jose realizuojamos amerikietiškos karinės krypties biologinės programos, leidžiančios per distanciją valdyti eigą patogeninių mikroorganizmų tyrimų. Neatsitiktinis ir pasirinkimas laboratorijų išdėstymo vietų – dauguma iš jų išdėstytos greta mūsų pasienio esančiose teritorijose ir yra nuolatinis biologinio pavojaus šaltinis. Tokie veiksmai tiesiogiai prieštarauja Konvencijai dėl uždraudimo biologinių ir toksinių medžiagų ginklų, o prisidengiant humanitarine uždanga sprendžiami uždaviniai kuriant biologines kovos priemones“.

Man visą gyvenimą teko dirbti su mikroorganizmais, jų genų inžinerija, genų reguliacijos mechanizmais. Aš manau, kad šitos JAV laboratorijos yra didelė grėsmė lietuviams, mūsų valstybės ūkiui.

Mes esame genetiškai labai artimi su mus supančiomis slavų tautoms. Todėl visi patogeniniai mikroorganizmai, kurie galimai bus sukurti selektyviai naikinti slavų tautas, veiks ir lietuvius. Aš negaliu atmesti tokios galimybės, kad tokie selektyvūs ginklai nėra kuriami. Tose laboratorijose gali būti kuriami ir žemės ūkio patogeniniai mikroorganizmai, veisiami augalus parazituojantys vabzdžiai.

JAV 7 dešimtmetyje prieš TSRS buvo panaudojusi kolorado vabalus. JAV lėktuvai mėtė specialius konteinerius su kolorado vabalais į Baltijos jūrą Lietuvos pakrantėje. Mano brolis tuo metu tarnavo kariuomenėje, vykdė aptarnavimą radijo-lokacinių stočių Kaliningrado-Estijos regione, stebėjo JAV lėktuvų manevrus.

TSRS laikais Lietuvos mokslininkai netiesiogiai galėjo dalyvauti kuriant biologinį ginklą. Vilniuje buvo gaminami fermentai genetinei inžinerijai, kurių pagalba galima konstruoti tokį ginklą. Šių fermentų tyrimais ir gamyba užsiiminėjo mokslinis-gamybinis susivienijimas „Fermentas“, priklausęs sukarintai TSRS žinybai „Glavmikrobioprom“. Minėtame institute aš esu dirbęs 1982 – 1987 metais.

2018 metų spalio 4 dieną Rusijos žinių agentūra INTERFAX.RU pranešė, kad Gruzijos teritorijoje esančioje laboratorijoje Lugara galėjo vykti bandymai cheminių preparatų su žmonėmis. Tai sukėlė 73 civilių gruzinų mirtį. Apie tai informavo radiacinės, cheminės ir biologinės gynybos viršininkas Igoris Kirilovas.

„Praktiškai vienamomentinė žūtis didelio skaičiaus savanorių duoda pagrindą galvoti, kad centre Lugara prisidengiant gydymu buvo įvertintas labai toksiškas cheminis preparatas, arba biologinis agentas, turinti didelį letalumą“, - pareiškė Kirilovas.

Jo žodžiais, buvęs Gruzijos valstybės saugumo ministras Igoris Giorgadze pateikė ataskaitas apie tyrimų rezultatus, kurie buvo atlikti Ričardo Lugaro vardo laboratorijoje. Iš jų seka, kad su Gruzijos piliečiais buvo bandomas preparatas „Sovaldi“ amerikiečių įmonės „Gilead Sciences“, kurio pagrindiniu akcininku yra buvęs JAV gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas.

„Iš pademonstruotų dokumentų matyti, kad bandymai pasibaigė masine letalia baigtimi tarp pacientų. Nepaisant mirties 24 žmonių, tiktai 2015 metų gruodį klinikiniai tyrimai buvo tęsiami, pažeidžiant tarptautinius standartus ir prieš pacientų valią. Tai sukėlė mirtį dar 49 žmonių“, - pasakė Kirilovas.

2018 metų rugsėjo 11 dieną spaudos konferencijoje Maskvoje Igoris Giorgadze sakė, kad Lugaro laboratorijoje gaminamos žmogaus letalios medžiagos ir išbandomos ant vietos gyventojų.

Pranešama, kas šioje laboratorijoje vykdomi Sibiro juodligės, maro ir kiaulių maro tyrimai. Gruzija paneigė šiuos tvirtinimus.

Rusijos federacijos (RF) vyriausiasis sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenko 2013-06-02 pareiškė, kad „kiaulių maras RF yra Gruzijos ekonominė diversija”. Rusijos žemės ūkio ministerijos duomenimis vien 2007-2013 metais buvo sunaikinta daugiau nei 600000 tūkstančių kiaulių ir RF patyrė apie 1 milijardą JAV dolerių nuostolių. Oniščenka tvirtino, kad kiaulių maro sukėlėjas buvo užneštas į Rusiją 2007 metais šernų, migravusių iš Gruzijos.

Buvęs Gruzijos prezidento Saakašvilio patarėjas, amerikietis Džefri Silvermanas padarė sensacingą pranešimą. Jo žiniomis, moksliniame centre, įsikūrusiame Tbilisio priemiestyje, sukurtame remiant JAV vyriausybei, mokslininkai kuria biologinį ginklą ir netgi bando jį ant vietos gyventojų: „Ši laboratorija buvo pastatyta už JAV karinės žinybos pinigus. Jos kaina – 50 milijonų dolerių. Tikslas – tirti biologinį ginklą. Ir ši laboratorija yra čia, nes ją pavojinga laikyti JAV. Ir jeigu ją pastatytų Amerikoje, tai žmonės išprotėtų ir ją sugriautų“.

Silvermano nuomone, „negalima atmesti, kad būtent eksperimentai su virusais sukėlė paplitimą tokių pavojingų susirgimų, kaip kiaulių gripas ir tymai. Rusijos vartojimo priežiūros tarnybos (Rospotrebnadzor) duomenimis Gruzijos teritorijoje yra dar viena karinė laboratorija, remiama Pentagono.

Buvęs Ukrainos Aukščiausiosios rados deputatas Oleinik savo bloge paskelbė nuomonę, kad Ukrainoje veikia 15 JAV biolaboratorijų, kurios kelia grėsmę ne tik jo šaliai, bet ir kaimyninėms valstybėms.

2005 metais JAV gynybos ministerija ir Ukrainos Sveikatos ministerija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl neplatinimo technologijų, patogenų ir žinių, kurios gali būti panaudotos kuriant biologinį ginklą. Šio susitarimo rėmuose penkiuose Ukrainos miestuose buvo atidarytos Centrinės standartizacijos-laboratorijos (CSL): Odesos laboratorija, įsikūrusi „Apsaugos nuo maro institute“, specializuojasi žmogaus patogenų tyrimuose. Laboratorijos Dnepropetrovske, Lvove, Luhanske ir Merefe tiria gyvūnų patogenus. Marevo laboratorija yra tik už 30 km nuo Charkovo ir yra padidinto 3-jo saugumo laipsnio (dirbama su bakterijų ir virusų kamienais, kurie yra mirtinai pavojingi žmogui ir gali būti panaudoti kaip biologinis ginklas).

Mano ankstesnės publikacijos šia tema, kuriomis remiuosi:

http://lebionka.blogspot.com/2017/08/is-kur-i-lietuva-atejo-kiauliu-maras.html

http://lebionka.blogspot.com/2017/08/is-jav-biolaboratoriju-musu-regione.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/01/kiauliu-maras-pasieke-vokietija-ir.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/10/jeigu-lietuvoje-buvo-jav-czv-kalejimas.html

Europos Komisija – nusikaltėliai. Jie išdalino 2 milijonams nelegalių imigrantų debeto korteles už 1,55 milijardus eurų

Vengrijos vyriausybės duomenimis, virš dviejų milijonų migrantų gavo anonimines debeto korteles 1,55 milijardų eurų sumai. Vyriausias Vengrijos premjero patarėjas saugumo klausimams György Bakondi Vengrijos televizijai M1 balandžio 26 d. pasakė: „Virš dviejų milijonų migrantų gavo anonimines debeto korteles. Tokiu būdu buvo išleista 500 milijardų forintų (1,55 milijardų eurų)“.

Bakondi pareiškė, kad kortelės yra neteisėtos, nes Europos piliečiai negali turėti anoniminių banko kortelių, kurių negalima kontroliuoti, ir nebuvo pradėta procedūra valstybinių pirkimų jas išleidžiant.

„Šis sprendimas, kuris neapgalvotas ir yra neteisėtas, kaip ir kitos pastangos iš Europos Sąjungos pusės legalizuoti nelegalią migraciją, tokios kaip viza migrantams ir sukūrimas legalių kanalų imigracijai, sukelia grėsmę su saugumo, medicinos, ekonomikos ir kultūrinėmis pasekmėmis Vengrijos ir Europos piliečiams“, - pasakė patarėjas.

„Vengrija, tačiau, su tuo nesutinka. Vengrijos nuomone, problema neturi būti perkelta į Europą, bet vietoj to turi būti suteikta pagalba, kad problemos galėtų būti išspręstos vietoje“, - pažymėjo Bakondi ir nurodė, kad geras oras sąlygos šiuo metu skatina migraciją Balkanų maršrutu.

Šaltiniai:

http://www.kormany.hu/en/news/over-1-55-billion-euros-has-been-spent-on-the-migrant-cards

https://voiceofeurope.com/2019/04/hungary-the-eu-has-provided-2-million-migrants-with-unlawful-cash-cards-worth-1-55-billion-euros-in-an-effort-to-legalise-illegal-migration/

Nausėda prezidentas? Pradžiai jiems tiks ir šabesgojus Nausėda (video)

Purvinesnės rinkiminės kompanijos Lietuvoje dar nebuvo. Žydų Valenbergų banko tarnautojas Gitanas Nausėda pradėtas rinkti dar prieš dvejus metus. Žydų Bonnier kapitalo televizija LNK vakar net muzikinę laidą „Finalo ketvertas. Superfinalas“ pavertė rinkimų agitacijos laida. Čia sėdėjo trijų kandidatų lėlės, bet tik viena iš jų elgėsi it beprotė ir daužė galvą į stalą. Ji vaizdavo premjerą Saulių Skvernelį. Suprantama, prezidentą jie jau išsirinko, šabesgojų Nausėdą, iš kitų galima tyčiotis. Taip elgiasi net Nacionalinis transliuotojas LTV, rinkimams skirtas laidas pavertęs pasityčiojimu iš daugumos pretendentų į prezidento postą. Išimtis – šabesgojus Nausėda ir statistė, šio asistentė, Ingrida Šimonytė, kad rinkimų spektaklis būtų pagal visus neoliberalizmo kanonus: su visomis feminisčių ir LGBT teisėmis. O kaip kitaip, juk LTV generalinė direktorė išėjo šabesgojų parengimo kursus buvusioje jos darbovietėje, kuri irgi, koks sutapimas, yra žydiško (skandinaviško) kapitalo įmonė.

Aš ne prieš žydiško kapitalo įmones, o juo labiau ne prieš žydus. Pas juos Izraelyje viskas tvarkoje su rinkimais. Čia ir arabų nacionalinei mažumai kvotos Knesete numatytos, proporcingai jų skaičiui. Negali ir užsienio kapitalas į Izraelio rinkimus kištis.

Lietuvoje, kažkodėl, to nėra, todėl užsienio kapitalas Lietuvoje diriguoja Lietuvos prezidento rinkimams, užsienio kapitalui atstovaujantis Nausėda stumte stumiamas į prezidento postą.

https://youtu.be/rWL0fZct424

Ukraina tapo antra valstybe pasaulyje po Izraelio, kurią valdo žydai

Ukrainoje prezidentas, premjeras, kiti aukščiausi valstybės asmenys ir pusė parlamento narių yra žydų tautybės, nors žydai Ukrainoje susdaro vos 0,2 procantus visų jos gyventojų. Apie tai vakar papasakojo buvęs ilgametis Charkovo liberalios žydų religinės bendruomenės pirmininkas Eduardas Chodos savo video laidoje „Chazarų kaganato naujienos“.

Šiais metais Ukrainoje vyks nauji parlamento rinkimai. Perspektyvoje dar didesnis žydų procentas Aukščiausioje radoje.

Lietuvoje žydų 2017 metais buvo vos keli tūkstančiai, bet nuo tada jų „išimties tvarka“ padaugėjo iki 20.000. Šis pasų dalinimas žydams yra didelė grėsmė Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Žydai kontroliuoja pasaulio finansus, Lietuvos bankų sistemą per „skandinaviškus“ bankus.

Jei mūsų beprotė valdžia ir toliau tokiais tempais dalins žydams Lietuvos pilietybes, mes tapsime ne tik de facto, bet ir de jure žydų valdoma kolonija, turėsime valdžioje jau ne šabesgojus nausėdas, bet košerinius zelenskius.

Aš ne prieš žydų tautą, aš už lietuvius ir Lietuvą. Aš nenoriu, kad Lietuva taptų žydų valdoma šalimi. Lietuva – vieninteliai lietuvių tautos namai, todėl tik lietuviai gali tvarkyti savo namus taip, kad tauta neišnyktų.

Paaiškinimas: Šabesgojus, kaip žinote, yra ne žydų tautybės asmuo, kuris per šabatą patarnauja religingiems žydams. Šabesgojus - ne įžeidimas, o epitetas gojui, kuriam leidžiama užimti šį pelningą postą. Lietuviai nuo seno žydams tarnaujančius lietuvius vadino šabesgojais.

https://www.youtube.com/watch?v=Ej7KdKNu6u0

Mano ankstesni straipsniai dėl Nausėdos netinkamumo būti prezidentu:

https://lebionka.blogspot.com/2019/04/lietuvos-sabesgojus-sveikinu-su.html

http://lebionka.blogspot.com/2019/03/nauseda-mirtinas-pavojus-lietuvai.html

http://lebionka.blogspot.com/2019/02/nauseda-pavojus-valstybei.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/09/nauseda-uzsienio-valstybes-itakos.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/09/jei-ne-mums-i-prezidentus-brukamas.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/09/nausedos-remeju-portretai-lnk-ir-verslo.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/09/gitanas-nauseda-galingiausiu-svedijos.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/07/atviras-laiskas-gerbiamam-valdui.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/04/nebukim-avinais-nepasiduokim-rotsildu.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/01/lietuvos-prezidento-rinkimams.html

http://lebionka.blogspot.com/2018/01/lietuvos-prezidento-darymo-technologija.html

http://lebionka.blogspot.com/2017/12/gitanas-nauseda-bankinis-konclageris.html

Lenkai būgštauja dėl žydų pretenzijų grąžinti turtą

Lenkijos dienraščio wPoytice užsakymu studijos Social Changes atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad lenkai būgštauja dėl žydų turto grąžinimo.

Buvo klausiama ar žydų pretenzijos dėl turto restitucijos kelia grėsmę Lenkijos interesams? Absoliuti dauguma respondentų į šį klausimą atsakė teigiamai. Su apklaustaisiais, kurie neturi šiuo klausimu savo nuomonės, buvo gauti šie rezultatai:

Tokiu būdu, daugiau negu trys ketvirtadaliai lenkų, kurie turi nuomonę šiuo klausimu, reiškia susirūpinimą dėl žydų pretenzijų.

Įskaitant žmones, kurie neturi nuomonės, apklausos rezultatai atrodo taip:

wPolytice pažymi, kad tik 5 procentai respondentų atsako į klausimą „kategoriškai, ne“.

JAV atstovė Lenkijoje Georgette Mosbacher žydų turto restitucijos klausimu pasakė:

„Įstatymas 447 dėl žydų turto restitucijos Europos valstybėse po Antrojo pasaulinio karo bus naudojamas tiktai paruošimui vienkartinės ataskaitos šiuo klausimu.“

Ponia Mosbacher ramino, kad JAV prezidento Donaldo Trampo pasirašytas įstatymas 447 nereiškia kokių tai veiksmų. Jis „skirtas kaupti informaciją.“ „Tai ataskaita, kuri bus naudojama informavimui apie tai, ką šalys padarė dėl turto restitucijos. Nesako apie tai, ką reikia padaryti ir kas nepadaryta. Nekalba apie pinigus“, - pasakė JAV pasiuntinė.

https://wpolityce.pl/polityka/444385-sondaz-dla-wpolitycepl-polacy-mocno-obawiaja-sie-roszczen

Kačinskis: LGBT-ideologija „pavojus mūsų nacijai, identitetui ir egzistencijai“

LGBT aktyvistų reikalavimai, tokie kaip „genderinė ideologija“ ir alternatyvaus seksualinio gyvenimo propaganda mažiems vaikams ir mokykloje, yra rimtas pavojus Lenkijai, pasakė balandžio 25 dieną Catholic Acton organizacijos konferencijoje Vroclavke valdančiosios partijos „Tvarka ir teisingumas“ (PiS) pirmininkas Jaroslavas Kačinskis. Jis pasmerkė „puolimą prieš šeimą ir vaikus“, kurį organizavo Varšuvos meras savo 12 balų „LGBT+ deklaracijoje”.

Reikia priminti, kad vasario 18 dieną Lenkijos homoseksualistai surengė sostinėje Varšuvoje tikrą perversmą. Šio miesto meras Rafalas Tšaskovskis (Rafał Trzaskowski) pasirašė LGBT+ palaikymo deklaraciją. Dokumente 12 postulatų, kurie liečia „švietimą ir kovą su diskriminacija“. Ši LGBT deklaracija sulaukė visuotinio Lenkijos visuomenės pasipriešinimo.

Kačinskis konferencijoje Vroclavke pasakė: „Mes turime reikalą su tiesioginiu puolimu prieš šeimą ir vaikus. Jis pasmerkė vaikų seksualizaciją, LGBT-judėjimo propagandą, genderio ideologiją.

Kačinskio žodžiais, „genderinė teorija“ tvirtina, kad seksas yra socialinis konstruktas ir, kad žmonės gali asmeniškai „pasirinkti“ savo lytį, kuri, Varšuvos deklaracijos teigimu, turi būti propaguojama mokyklose.

Katalikų bažnyčia Lenkijoje sukritikavo Varšuvos deklaraciją, išreiškė „gilų susirūpinimą“ dėl švietimo planų, kuriuose mokyklos turi vadovautis inkliuzyviniais „LGBT-švietimo“ principais. Bažnyčia perspėjo, kad šie planai prieštarauja konstitucinei tėvų teisei auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus“.

„Šios ideologijos, filosofijos, visa tai importuojama, tai ne vidiniai lenkiški mechanizmai.

Jie kelia grėsmę lenkiškam identitetui, mūsų nacijai, jos egzistencijai ir, tuo pačiu, Lenkijos valstybei“, - pažymėjo politikas.

„Komunizmas nebuvo nugalėtas“, kuomet krito Berlyno siena, pasakė Kačinskis. Jis tvirtino, kad žodžio ir tikėjimo laisvė, lenkų patriotizmas, yra užsienio MIP ir eurobiurokratų puolami jau nuo 1989 metų.

Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija (PSO), kontroliuojama pasaulio finansinio oligarchato, rekomendavo diegti „vispusišką seksualinį švietimą“, kurį Kačinskis kiek anksčiau charakterizavo kaip „didelį pavojų“, diegiantį principus transeksualizmo ideologijos ir homoseksualistinį gyvenimo būdą. Jis pasmerkė PSO proteguojamas LGBT teises, genderinę teoriją ir JTO rekomendacijas dėl lytinio švietimo, įvardindamas tai „pavojumi“ katalikiškai Lenkijai. Jis pakvietė 38 milijonus šalies piliečių gerbti Katalikų bažnyčią nepriklausomai nuo asmeninių įsitikinimų.

Breitbart pažymi, kad tarptautinė globalistinės MIP vaizduoja Lenkiją kaip agresorę „kultūriniame kare“ prieš LGBT. Reuters tvirtina, kad Lenkijos vyriausybė pasirinko „LGBT teises mūšio frontu“ prieš šiais metai šalyje vykstančius pagrindinius rinkimus.

Nors formaliai Kačinskis yra tiktai parlamento narys, galingas PiS lyderis suvaidino pagrindinį vaidmenį formuojant Lenkijos vidaus politiką nuo tada, kai partija atėjo į valdžią 2015 metais, rašoma France 24.

Paskutinės visuomenės apklausos rodo, kad PiS lenkia liberalią centristinę opoziciją rinkimuose į Europos parlamentą, kurie įvyks gegužę.

Pateikdamas savo valstybės viziją, Kačinskis pasmerkė išpuolius prieš Katalikų bažnyčią ir aukštai įvertino katalikų tikėjimo rolę Lenkijos gyvenime. „Abejoti Katalikų bažnyčios pozicija-tai ne patriotinis aktas nepriklausomai nuo įsitikinimų“, - pasakė jis.

ES finansuos genderio ir LGBT diegimą. Ką į tai Lenkija? 

Paskutiniame Europos parlamento posėdyje buvo priimta visuomeninių organizacijų palaikymo programa „Piliečiai, lygybė, teisės ir vertybės“. Programa numato paramą LGBT ir genderio ideologijos diegimui, rašoma Lenkijos portale pch24. „Programa taip pat numato išgyvendinti priešiškumą atskiroms socialinėms grupėms, tokioms, kaip, pavyzdžiui, musulmonai, tuo pačiu ignoruojamas krikščionių persekiojimas“, - rašoma portale. Šiai LGBT ir genderio ideologijos propagandai numatoma skirti 1,8 milijonus eurų.

Tarptautinės teisės centro Ordo Iuris ekspertas Damian Szulc mano, kad ši tikslinė LGBT ir genderio ideologijos rėmimo programa diskredituoja nevyriausybines organizacijas.

Nuorodos:

https://www.breitbart.com/europe/2019/04/26/poland-lgbt-gender-ideology-threat/

https://www.france24.com/en/20190425-kaczynski-calls-lgbt-rights-threat-poland

http://www.pch24.pl/unia-europejska-sfinansuje-promowanie-ideologii-gender-i-ruchu-lgbt--co-na-to-polska-,67827,i.html#ixzz5mLqZ7LqD

Radikalus islamas kaltas dėl 91% teroro aukų Europoje

Nesenai pasirodė terorizmui Europoje skirta „Baltai-juoda“ knyga. Joje nurodoma, kad nuo 2000 iki 2019 metų Europoje teroristai nužudė 753 žmones. Be to radikalūs džichadistai per tą patį laikotarpį užsienyje nužudė 1115 europiečius, tarp kurių buvo kariškiai ir turistai. Knygoje nurodoma, kad 91% žmonių nužudė radikaliojo islamo teroristai. 20 % aukų nužudė teroristai mirtininkai. Politinio terorizmo aukomis tapo 13 žmonių. Daugiausiai terorizmo aukų tarp ES valstybių buvo Ispanijoje – 268 žmonės. Po jos seka Prancūzija, kurioje terorizmo aukomis tapo 263 žmonės.

„Baltai-juoda“ knyga yra projektas Maité Pagazaurtundua, kuris yra Europos parlamento deputatas ir Terorizmo aukų fondo prezidentas.

Pastaraisiais metais Europos kontinente stebimas augimas kraštutiniojo kairiojo ekstremizmo ir su tuo susijusi prievarta. Vokietijos vidaus žvalgybos agentūra Bundesamt für Verfassungsschutz (BfV) nurodė, kad kairiųjų ekstremistų išpuolių šalyje padaugėjo nuo 7100 (2012) iki 9000 (2017).

Prancūzijos tarpministerinės kovos su terorizmu grupės atstovė Elisabeth Pelsez dienraščiui Le Figaro pareiškė, kad ši knyga ne tik atskleidžia svarbius statistikos duomenis, bet ir primena apie terorizmo aukas.

„Užmaršumas tai blogiausia... neužmirškime apie fizines ir psichines traumas, kurias esant vienam žuvusiam patiria nuo 10 iki 20 žmonių“, - pasakė Pelsez.

Nuo pat 2015 metų migracijos krizės pradžios teroristinio pavojaus lygis Europoje lieka aukštas ir neturi tendencijos mažėti. 2018 metai vien tik Prancūzijoje buvo užkardyti mažiausiai penki rengiami teroro aktai.

Europolo duomenimis, 2017 metais europiečiai susidūrė maždaug su 205 atskirais teroristiniais aktais. Iš to skaičiaus 107 pranešimai buvo gauti iš Jungtinės Karalystės.

https://voiceofeurope.com/2019/04/study-radical-islamic-terrorism-accounts-for-91-percent-of-terror-victims-in-europe/

Sukrečianti degradavusios valstybės realybė: paauglys 2 metai komoje, advokatas tyčiojasi iš aukos, o banditas džiaugiasi laisve

Šią baisią valstybės degradacijos ir korupcijos istoriją man papasakojo dar iš mokslo Vilniaus universitete pažįstamas teisininkas dr.Antanas Bartusevičius.

Tai įvyko visai netoli mano namų, Antakalnyje, prie Sapiegų parko. 17-kos metų vaikinui 23 metų kikboksininkas keršydamas smogė į veidą, o pargriuvusiam dar suspardė galvą. Skilo kaukolė, kraujas išsiliejo į aukos smegenis. Du metai vaikinas komos būsenoje. Jo gyvybė palaikoma dirbtinai. Perspektyva? Mirtis, nes mirusios smegenys.

Banditas jau senai turėjo sėdėti kalėjime, bet šioje istorijoje yra vienas bet. Bandito tėvas aukštas pareigas užimantis policijos pareigūnas, kuris po neabejotino pasikėsinimo nužudyti, visą pirminį tyrimą pakreipė taip, kad nebūtų surinkti įkalčiai, išanalizuoti greta esančios parduotuvės vaizdo kamerų vaizdo įrašai, kad tylėtų liudininkai, kad niekas nieko nesužinotų apie įvykio aplinkybes.

Šią istoriją man pasakojęs Antanas buvo susijaudinęs, tik ką aplankęs netoliese esančioje Šv.Roko ligoninėje slaugomą anūką.

Kokio masto ir galios turi būti mafija, kad jokios tiesos nepajėgia rasti aukos tėvas, garsios advokatų kontoros partneris ir advokatas senelis? Tai ką kalbėti apie eilinį lietuvį, su eilinėmis pajamomis, eiliniu pažinčių ratu.

Apie šios bylos aplinkybes pernai pasakojo Laisvo laikraščio leidėjas Aurimas Drižius, internetinė PressJazz televizija.

Laisvame laikraštyje apie bylą buvo rašoma: „Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vladimiras Berezovskis nuteisė žudiką tik (Danielių Guliną, A.L.) už „sunkų sveikatos sutrikdymą“. Ir skyrė jam trejetą metų kalėjimo lygtinai. Mat auka vis dar gyva. Žudiko advokatas A.Liutvinskas teisme tyčiojosi iš aukos, sakydamas, kad auka pati kalta, kad buvo sumušta iki mirties - neva vaikas "provokavo" profesionalą kikboksininką, todėl gavo tai, ko nusipelnė.

Bylai atkeliavus į Vilniaus apygardos teismą paaiškėjo, kad reikia keisti kaltinimą ir BK straipsnį. Žudikas turi būti teisiamas už nužudymą, o ne už „sunkų sveikatos sutrikdymą“. Aukos šeimai buvo pasiūlyta pakeisti kaltinimus, kuo jie ir pasinaudojo.

2018.10.15 žurnalistai A.Drižius ir K.Juraitis kreipėsi į advokatų tarybą teigdami, kad „advokatas Adomas Liutvinskas žmogžudystės byloje padeda nuslėpti dalį įrodomosios medžiagos, dėl ko žmogžudys lieka nenubaustas.” Pareiškėjai nurodė, „kad tokia advokato A. Liutvinsko profesinė veikla kelia grėsmę visuomenės saugumui, o profesinės etikos prasme – diskredituoja Lietuvos advokatų bendruomenę.  Savo kategoriškais teiginiais, šmeižtu, advokatas Adomas Liutvinskas įžeidžia aukos atminimą, diskredituoja advokato vardą. Bylos metu jis teigia: „Nukentėjusiojo asmens elgesys, šios bylos kontekste vertintinas kaip neatsakingas, provokuojantis, įžeidžiantis ir neabejotinai prieštaraujantis bendravimo ir draugiškumo normoms“. Tai neatitinkantys tikrovės ir niekuo nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nepagrįsti teiginiai, šmeižtas: „Nukentėjusiojo akivaizdžiai nederamas elgesys (…). „Provokuojantis, įžeidžiantis, netinkamas nukentėjusiojo elgesys (…). Tačiau peržiūrėjus ignoruotą ikiteisminiame tyrime ir teisme vaizdo įrašą iš nusikaltimo įvykio vietos, akivaizdu, kad toks elgesys būdingas būtent žudikui D. Gulinui, bet jokiu būdu ne aukai.“

Advokatų taryba šių metų sausio 17 dieną atsisakė kelti drausminę bylą advokatui Adomui Liutvinskui.

Kaip tu šioje situacijoje pasielgtum? - manęs paklausė žmona Aleksandra. Aš jai atsakiau, kad pagal „Senąjį Testamentą“: akis už akį, dantis už dantį, jei valstybė nepajėgi užtikrinti teisingumo, nubausti bandito. Tai iliustravau istorija, kuri įvyko prieš 15 metų Šveicarijoje. Ten dėl dispečerio kaltės sudužo Baškirijos lėktuvas. Žuvo visi keleiviai. Vyras, katastrofos metu tetekęs žmonos, dukters ir sūnaus, atvyko į Šveicariją ir nudūrė peiliu dispečerį. Jei nusikaltėlis-dispečeris būtų nubaustas, ši nelaimė neįvyktų...

Nuorodos:

https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=7945:is-kikboksininko-nuzudyto-vaiko-issityciojes-advokatas-adomas-liutvinskas-bus-svarstomas-advokatu-taryboje&catid=31&Itemid=101

https://www.youtube.com/watch?v=BTXj5sJmuuU

Nuotraukoje advokatas Liutvinskas su savo klientu žudiku Gulinu apylinkės teisme, kur kileris išsisuko “lygtine bausme."

Vytautas Radžvilas. Europos Sąjungą ir Lietuvą išgelbės tik Tiesa

Šis kreipimasis – mūsų rinkiminio komiteto programinis manifestas. Labai reikia ir svajoju, kad Jums geranoriškai padedant jis pasiektų kuo daugiau galinčių ir norinčių mus išgirsti Lietuvos žmonių. Kreipiuosi į galinčius išgirsti – suprantančius, kad mūsų Tėvynei atėjo dar vienas sunkių išbandymų metas, ir pasiryžusius neleisti, kad iš sparčiai išsivaikščiojančios ir nykstančios Lietuvos liktų tik jos vardas. Šitaip kalbėti verčia prasidėjęs lūžinis Europos ir Lietuvos istorijos momentas.

Europos Sąjungos ir Lietuvos kryžkelė

Europos Sąjunga ir Lietuva išgyvena didžiulę krizę ir priėjo kryžkelę, kurioje išsiskiria ir verčia rinktis du keliai. Pirmas – senasis kelias, kuriuo eita kelis dešimtmečius, veda į akligatvį ir neišvengiamą žlugimą. Antrasis – neištirtas ir nepažįstamas, todėl kiek rizikingas kelias. Bet tik jį pasirinkus ir išdrįsus juo eiti Sąjungai ir Lietuvai dar įmanoma susigrąžinti valią gyventi ir kovoti bei išsaugoti šviesesnės ateities viltį. Visoje Europos Sąjungoje, o smarkokai vėluojant bei pamažu ir Lietuvoje, gausėja norinčių ir mėginančių sukti tuo sunkiu ir pavojingu, bet vieninteliu gelbstinčiu ir viltingu keliu. Tikrų Europos mylėtojų ir gelbėtojų keliu. Bet jiems visaip trukdama. Jie slopinami ir tildomi nesirenkant priemonių. Griaunamą Europos savastį siekiantys išgelbėti patriotai vadinami nacionalistais, populistais ir radikalais. Jie juodinami, šmeižiami, ujami ir net atvirai persekiojami.

Iškreipta propagandos veidrodžių karalystė

Tokie persekiojimai – jokia naujiena. Tai regėta daugybę kartų: visas valstybes anksčiau ar vėliau ištinka krizės. Jų baigtis daugiausia priklauso nuo to, ar valdantieji turi pakankamai išminties ir drąsos atvirai ir sąžiningai pasakyti, kad prieita aklavietė ir būtina ieškoti išeičių. Laimingais atvejais, sukaupus visą protą, valią ir jėgas, įgyvendinamos būtinos pertvarkos ir šitaip išsigelbstima. Tačiau istorija liudija, kad valdančiajam elitui pripažinti tiesą, jog krizė ir aklavietė prieita dėl jo kaltės, būna pernelyg sunku ir pavojinga. Baimė ir savanaudiškumas, skatinantys bet kuria kaina išlikti valdžioje ir mėgautis jos teikiamomis privilegijomis, trukdo prisiimti atsakomybę už padarytas klaidas ir užleisti vietą sugebantiems tvarkytis geriau. Išnykus atsakomybės už savo tautos bei valstybės likimą ir net savisaugos jausmui, patenkama į iškreiptą propagandos veidrodžių karalystę. Dalykiškai ir blaiviai vertinantys santvarkos ydas ir ieškantys konstruktyvių sprendimų drąsūs ir pilietiški žmonės apšaukiami valstybės griovėjais ir net priešais. O iš savanaudiškų paskatų stabdantys būtinas permainas tikrieji savo valstybės žlugdytojai ir duobkasiai skelbiasi esą ištikimiausi jos gynėjai ir sargai. Iškreiptame propagandos veidrodyje duobkasiams ir gelbėtojams susikeitus vietomis, krachas netrunka ateiti. Šitaip žlugo ne viena valstybė.

Ideologinio melo pelkė, arba „Po mūsų – nors ir tvanas“

Šitoks krachas dabar gresia Europos Sąjungai, taigi – ir Lietuvai. Sąjungos ir įtakingiausių jos šalių – Prancūzijos ir Vokietijos – vadovų viešos kalbos ir pareiškimai liudija, kad Europos valdantysis liberalus „dešinės ir karės centro“ elitas yra beviltiškai atitrūkęs nuo tikrovės. Apakintas savo išpažįstamos globalistinės ideologijos iliuzijų, jis nepajėgia įsisąmoninti ir blaiviai įvertinti stiprėjančios krizės masto ir pavojingumo. Nors ir užsimena apie krizę, šis elitas siūlo tik kosmetines reformas, nekeliančios pavojaus jo privilegijuotai padėčiai. 

Tačiau Lietuvoje padėtis dar blogesnė. Daugumoje ES šalių akademiniuose sluosniuose ir žiniasklaidoje vis dėlto vyksta audringos diskusijos apie Sąjungos būklę ir ateitį. Griežtai kontroliuojamoje ir cenzūruojamoje mūsų viešojoje erdvėje tik retkarčiais pasirodo pavieniai objektyvesni ir informatyvesni straipsniai. Apie rimtas diskusijas galima tik pasvajoti. Jas sąmoningai slopina lietuviškieji ideologiniai ir propagandiniai „euroentuziastai“, besivadovaujantys filosofija „po mūsų – nors ir tvanas“. Jiems svarbiausia – „įsisavinti europinius pinigus“, aklai tarnaujant ir pataikaujant jų skleidžiamos propagandos užsakovams. Akivaizdu, kad jeigu ES suirtų, trapioje ir pavojingoje geografinėje ir geopolitinėje padėtyje esanti Lietuva taptų ypač lengvai pažeidžiama. Išsaugoti valstybingumą mums būtų kur kas mažiau galimybių ir vilčių negu didesnėms ir stipresnėms Vidurio Europos šalims, o ką jau kalbėti apie Vakaruose esančias Sąjungos senbūves. 

Tačiau visuomenę ideologiniu melu maitinantiems propagandininkams tokie „mažmožiai“ kaip tautos ir valstybės likimas artėjančios geopolitinės audros akivaizdoje beveik nerūpi. Nors Europos Sąjungą ir Lietuvą gali išgelbėti tik tiesos sakymas, tiesa yra ne tik slepiama, bet ir gniaužiama. Kalbėti tiesą dirbtinai kuriamos informacinės tuštumos, ideologinio melo ir propagandinio šmeižto sąlygomis nėra lengva. Pasakei kritišką įžvalgą apie ES – esi prieš Europą! Suabejoji, ar ES išgyvens krizę – esi slaptas jos nekentėjas, tik ir svajojantis, kad ji greičiau sugriūtų! Prabyli apie būtinybę išsaugoti Vakarų ir Europos dvasinį ir kultūrinį paveldą bei tapatumą – esi neabejotinas Putino mylėtojas ir Rytų kaimynės agentas! Tyčia ir ciniškai jaukiamos ir suplakamos Europos, ES ir Sąjungos ekonominės, socialinės bei politinės santvarkos sąvokos. Juk „būti antieuropiečiu“ – absurdas, nes tai neįmanoma: stebuklingu būdu liovęsi būti europiečiais, paprasčiausiai nebebūtume savimi, nes išsižadėtume šimtmečiais puoselėtos ir saugotos mūsų kultūrinės savasties. Lietuvai būtina ir Europos Sąjunga – išlikti „niekieno zonoje“ tarp Rytų ir Vakarų neįmanoma. Todėl aiškiai sakau propagandos melagiams: gana! Užteks mus juodinti ir šmeižti. Niekada nebuvome, nesame ir nebūsime „entieuropiečiai“ ir vieningos Europos griovėjai. Tačiau netylėsime matydami didžiules elito sukurtos ES neoliberalios ekonominės ir socialinės santvarkos bei centralizuoto ir biurokratinio jos valdymo ydas. Nepavargdami priminsime: jeigu Sąjunga iš pagrindų nebus pertvarkyta ir šios ydos nebus pašalintos, ji neišvengiamai subyrės.

Naivaus patiklumo spąstai

Kol būsime brutaliai tildomi ir negirdimi, tol propagandinio melo skleidėjai puikuosis savo triūso vaisiais. Jie giriasi, kad labiausiai ES pasitiki būtent Lietuvos piliečiai. Tuo tik džiaugtumės, jeigu ne vienas „bet“... Aklas pasitikėjimas, kylantis iš menko informuotumo, bei išsamiomis ir tiksliomis žiniomis grindžiamas tikėjimas nėra tas pat. Jeigu ES būtų tvirta ir klestėtų, mes ja taip pat pasitikėtume ir šito neslėptume. Tačiau šalies piliečiams peršamas pasitikėjimas sunkiai sergančiu dariniu, slepiant tiesą apie jo negalias, yra tik naivus patiklumas, vešintis dirbtinai kuriamos informacinės tuštumos ir ją užpildančio propagandinio melo dirvoje. Nuolatos apgaudinėjamas ir dezinformuotas pilietis yra didžiausia ideologinių propagandininkų siekiamybė ir svajonė. Daroma viskas, kad šitaip „apšviestam“ piliečiui net užuominos apie krizę keltų tik pašaipią šypseną. 

Nematomi krizės ženklai

Iš tiesų vykstančiam  uždarbiauti į turtingesnes ES šalis ar net bėgančiam nuo skurdo ir visam laikui paliekančiam Tėvynę žmogui tos šalys atrodo kaip klestinčios gerovės salos. Nėra lengva įžvelgti, kad išorinis klestėjimas gali slėpti gelminius ir todėl plika akimi nematomus Sąjungos statinio pamatų įtrūkius ir stiprėjančio jų eižėjimo požymius. O jų netrūksta. Europos audito rūmų ataskaitos nenuginčijamai liudija, kad kiekvienais metais netinkamai „įsisavinama“ – iššvaistoma arba išgrobstoma – šimtai milijardų eurų. Tai – milžiniškos sumos net tokiai turtingai bendrijai. ES – viena didžiųjų pasaulio ekonominių galybių. Tačiau jau daug metų jos ekonomiką kausto sąstingis, tikro atsigavimo ar juo labiau naujo proveržio ženklų nematyti. Sąjungai vis sunkiau sekasi konkuruoti su kitais pasaulio ekonominės galios centrais. Kitas požymis – visose ES šalyse sparčiai augantis skurdžių sluoksnis. Siaubiantys prabangias Paryžiaus parduotuves „geltonųjų liemenių“ protestuotojai – slogus ir atgrasus reginys. Bet tiesa ir tai, kad daugelis jų dar prieš porą dešimtmečių buvo taikūs žmonės, gebėję pasiturimai ir oriai pragyventi iš savo sąžiningo ir padoriai atlyginamo darbo. Jie įtūžę, nes virto vos galą su galais suduriančiais skurdžiais. Dar vienas ir gal svarbiausias krizės požymis – neįtikėtinas demografinis nuosmukis. Europa – vienintelis dėl mažo gimstamumo savaime išmirštantis pasaulio žemynas. Tad apie kokią ateitį gali svajoti jau net nebepajėgianti fiziškai savęs reprodukuoti  visuomenė? Šį gilios krizės požymių sąrašą būtų galima tęsti.

Netikėtai ir nepastebimai atsėlinanti pabaiga

Bėgant nuo akistatos su tikrove nueita taip toli, kad net prabilti apie galimą ES griūtį Lietuvoje vis dar laikoma politiškai nekorektišku kalbėjimu ir blogo tono ženklu. Tai – lengviausias būdas sulaukti propagandininkų ir jais tikinčių žmonių patyčių bei užsidirbti ideologiškai smerkiančią gąsdintojo, juodo pranašo ar apokaliptiko etiketę. Jas klijuoti kitaminčiams labai lengva, nes propagandiškai „šviečiamai“ visuomenei ES žlugimas asocijuojasi su kataklizmo ir tikros katastrofos vaidiniais. Todėl sunkiai patikima, kad pabaiga gali atsėlinti netikėtai ir nepastebimai – tarsi šešėlis. Kad žlugtų net ir didžiulės valstybės, visiškai nereikia jokios pragaištingosios trejybės – jokio karo, bado ar maro. Šitaip vos prieš tris dešimtmečius griuvo milžiniška, atominiais ginklais apsišarvavusi imperija. Girioje susirinkę trys žmonės pasirašė keletą dokumentų ir pasakė: laikas išsivaikščioti. Imperijos gyventojai šito kurį laiką net nepajuto ir toliau gyveno įprastą kasdienį gyvenimą. Jeigu ES žlugs, tai įvyks panašiai, be jokių išorinių sukrėtimų: susirinkę įtakingiausių Sąjungos šalių vadovai praneš žinią, kad integracijos projektas nepavyko ir pasiūlys ieškoti naujo bendradarbiavimo formato. Tikroji jų pasiųstos žinios prasmė bus kita ir šypsenų nebekels – sukitės ir gelbėkitės kaip išmanote. Norint išvengti tokios baigties, pirmiausia reikia patikėti, kad ji galima, ir padaryti viską, kad netaptų tikrove.

Tautų ir valstybių ateitis – pagrindinis ES pertvarkos klausimas

Visais laikais daugiataučių valstybių Achilo kulnas – pažeidžiamiausia vieta – buvo nacionalinis klausimas. Nesugebančios jo tinkamai išspręsti valstybės pasmerktos žlugti. Šių dienų Europos Sąjunga gimė kaip laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė bendrija. XXI a. ES valdantysis elitas ne tik vadovaujasi visiškai kita Sąjungos vizija, bet jau ir nebeslepia tikslo sukurti tokią Europą, kurioje tautoms ir nacionalinėms valstybėms nebus vietos. Tautų ir nacionalinių valstybių sunaikinimo programa skelbiama atvirai ir nedviprasiškai. „Turėsime žengti nacionalinių valstybių federacijos link“ – šitaip teigia buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso, pareiškęs, kad ES jau tampa ir netrukus turės būti galutinai paversta „federacija“ arba, jo paties žodžiais tariant, naujo tipo imperija. 

„Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalinį žmogų – Homo Europaeus“ – tai buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Herman Van Rompuy žodžiai. Jie energingai verčiami darbais sąmoningai užtvindant Europą vis naujomis ir dirbtinai kuriamomis ekonominių emigrantų (tikrai prieglobsčio ir paramos vertų karo nuskriaustų pabėgėlių tarp jų yra tik mažytė dalis) bangomis. Šitaip uoliai vykdoma dar praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje suformuluota paneuropinio judėjimo R. Coudenhove-Kalergi programa „atgaivinti“ Europą iš pagrindų pakeičiant jos demografinį bei kultūrinį veidą ir, pasitelkus masinę imigraciją bei sukūrus tautų ir rasių lydimo katilą, formuoti naujųjų europiečių liaudį. Ši politika priėjo aklavietę ir sukėlė savisaugos reakciją – visoje ES prasidėjusį sukilimą, kurį jo priežastis slepiantys ideologiniai propagandininkai vis dar vadina „populistinio nacionalizmo“ grėsme. 

Ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos visuomenę persmelkia principinė takoskyra svarbiausiu žemyno ateičiai klausimu. Jis yra fundamentalus ir reikalauja aiškaus bei nedviprasmiško atsakymo: ar Europos tautos bus dirbtinai sumaišytos ir suniveliuotos betautėje „naujųjų europiečių“ liaudyje („vienovė įvairovėje“), o nacionalinės valstybės bus panaikintos paverčiant jas išvalstybintomis Briuselio provincijomis? Ar vis dėlto ES bus išsaugota kaip savitų ir savo skirtumais ją turtinančių bei puošiančių tautų ir laisvai, lygiateisiškai bendradarbiaujančių bei „vyresniojo brolio“ globos neslegiamų valstybių sąjunga?

Lietuvos valdantieji ir šiuose EP rinkimuose dalyvaujančios partijos bei  komitetai šio pagrindinio klausimo ne nekelia. Maža to, jo vengia ir stengiasi jį nutylėti ar bent sumenkinti jo reikšmę. Jų kalbos palieka įspūdį, kad jie apskritai nesupranta tautinio ir valstybinio klausimo svarbos ES išlikimui ir ateičiai. Nutylint šį klausimą arba paliekant jį diskusijų paraštėse Lietuvos rinkėjui faktiškai peršama nuostata, kad visose ES šalyse vis aštriau keliamas nacionalinio suverenumo klausimas nėra svarbus, o sava valstybė tėra neverta saugoti ir ginti atgyvena.

Mes šį klausimą laikome esminiu ir svarbiausiu. Jo vengti reikštų diskutuoti tik apie kosmetinius pokyčius siauruose esamos europinės imperinės struktūros rėmuose. Tokiu atveju merdinčios viršvalstybinės santvarkos esminių pertvarkų klausimai taip ir liktų neiškelti. Bijodami ir nekeldami šio klausimo atrodytume kaip pats tikriausias intelektualinis ir politinis ES užkampis, tamsiausia ir gūdžiausia jos provincija.

Atvira pasauliui ir svetinga Lietuva – bet ne pereinamasis kiemas

Esame ir būsime europiečiai, bet niekada nesutiksime išnykti kaip tauta ir valstybė. Nesitaikstysime su vykdomu Lietuvos visuomenės ištautinimu ir išvalstybinimu, dangstomu ES „vis gilesnės integracijos“ ir „federalizacijos“ šūkiais. Šalies valdančiųjų sluoksnių pasirinkta „globalios Lietuvos“ vizija, kuria vadovaujasi ir beveik visos šiuose EP rinkimuose dalyvaujančios partijos bei komitetai, yra oficialiu valstybės lygmeniu išpažįstama ir praktiškai įgyvendinama savanoriško Lietuvos su(si)naikinimo programa. Iš esmės tai yra liūdnai pagarsėjusios Maskvos satrapo okupuotoje mūsų šalyje M. Suslovo žodžių „Lietuva bus, tik be lietuvių“ atkartojimas ir praktinis įgyvendinimas šių dienų sąlygomis. Tiesiai sakome: kasdien mums primygtinai kartojami žodžiai „Lietuva yra visur, kur gyvena nors vienas lietuvis“ yra ciniškas ideologinis ir propagandinis melas. Tai – tautos savižudybės formulė, kviečianti mus išsivaikščioti po pasaulį ir galiausiai jame ištirpti be pėdsakų. Mes sutinkame, kad žmonės keliauja ir įvairių aplinkybių būna priversti visam laikui pakeisti gyvenamąją vietą. Tačiau natūralų žmonių migravimą skiriame nuo tautų naikintojų tikslingai kuriamų masinės migracijos bangų, kurios savo pobūdžiu ir mastais primena masinį tautų kraustymąsi ir virsta įrankiu dirbtinai perkėlinėti, maišyti ir niveliuoti Europos tautas verčiant jas betaute ir beveide „naujųjų europiečių“ mase. Todėl aiškiai sakome: Lietuva turi būti atvira pasauliui ir svetinga prieglobsčio bei pagalbos iš tiesų reikalingiems žmonėms. Bet neleisime paversti jos pereinamuoju kiemu ir nevaržomai siųsti į ją pagal primetamas „pabėgėlių kvotas“ neribotą skaičių svetimų tautų ir kultūrų žmonių, kuriems įsivyravus taptume mažuma savo pačių žemėje.

Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities

Atnaujinti ir išgelbėti Europos Sąjungą įmanoma tik sudarius naują sutartį, laiduojančią tautų išlikimą ir įtvirtinančią suverenias valstybių galias, leidžiančias užtikrinti realų jų lygiavertiškumą bei lygiateisiškumą. Tai – vienintelis būdas mažesnėms ir silpnesnėms Sąjungos šalims išvengti atviro ar paslėpto galingų ir įtakingų valstybių dominavimo bei diktato. Niekada nesutiksime, kad „gilinant integraciją“ ir „federalizuojant“ Sąjungą mūsų šalis prarastų paskutinius valstybinio suvereniteto likučius ir galutinai taptų jokio politinio subjektiškumo ir savarankiškumo neturinčiu ES administraciniu dariniu  – viena iš daugelio jos „multikultūrinių“ provincijų. Šito atkakliai reikalausime ir sieksime dėl dviejų svarbiausių priežasčių. 

Lietuva gali būti saugi ir išlikti tik kaip valstybė. Atsisakiusi suvereniteto ir susitaikiusi tik su provincijos statusu Lietuva iš principo išsižadėtų teisės į savarankišką politinę būti ir išnyktų iš pasaulio politinio žemėlapio. Tokia Lietuva vėl taptų nesaugi, nes praradusi politinį subjektiškumą ir tikros valstybės statusą, ji kur kas lengviau galėtų būti paversta suverenių ir galingų valstybių geopolitinių mainų objektu ir ciniškų ekonominių bei politinių sandėrių auka. 

Tik iškildama valstybe ir suverenia ES nare Lietuva galėtų užtikrinti, kad Sąjungos parama pasiektų visus šalies piliečius. Nuo pat Lietuvos įstojimo į ES šalies valdžia veikia ne kaip suverenios valstybės piliečių atstovė ir jų interesų gynėja. Išdrįsę prabilti, kad atėjo metas susigrąžinti valstybę, neretai išgirstame nepatiklų ar net pašaipų klausimą: „ką jūs norite susigrąžinti? Argi negyvename savo pačių atkurtoje laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje?“ Į tai atsakome: ne, tos valstybės beveik nebeturime. 

Įstoję į Europos Sąjungą tapome jau nebe 1990 m. Kovo 11 valstybe, nes savanoriškai atsisakėme dalies suvereniteto. Tai buvo būtinas ir pateisinamas žingsnis. Tačiau riboženkliu tapo Lisabonos sutartis, atvėrusi kelią neteisėtam ir paslėptam Sąjungos valstybių narių suvereniteto siaurinimui ir ribojimui, galiausiai virtusiam nebeslepiamu siekiu apskritai panaikinti nacionalines valstybes. Paversti ilgaamžes valstybingumo tradicijas turinčias Europos šalis „federalizuotos“ ES provincijomis – utopiškas ir pragaištingas sumanymas. 

Pavojinga, Sąjungą sprogdinanti iš vidaus ir galinti ją pražudyti globalizmo ideologiją besivadovaujančių Briuselio viršūnių ir įtakingų Europos šalių lyderių avantiūra. Atsakas į ją – visoje Europoje prasidėjęs tautų atgimimo pavasaris ir valstybinės sąmonės budimas. Lietuvoje jis smarkiai vėluoja ir kol kas yra beveik nejuntamas. Bet jis privalo prasidėti, nes be valstybės neišliksime. O kad turime tik jos simbolinius atributus ir dekoracijas – akivaizdu. 

Jeigu turėtume tikrą valstybę ir savo piliečiams tarnaujančią valdžią, o ne svetimiesiems besistengiančią įtikti ir aklai jų nurodymus vykdančią provincijos administraciją, nebūtų taip, kad priklausant ES ir gaunant jos paramą Lietuvoje nevaldomai augtų turtinė nelygybė ir socialinė atskirtis. Jeigu būtų tvirtai ginami Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesai, mūsų žemdirbiai neturėtų tenkintis mažesnėmis išmokomis nei jų kolegos geresnes klimato sąlygas turinčiose šalyse. Užsienio bankai nediktuotų Lietuvos vyriausybėms dėl jų vykdomos ekonominės bei socialinės politikos ir nesielgtų su mūsų piliečiais kaip panorėję. Tik Lietuvos valstybė – saugūs visų jos piliečių namai – gali vėl suvienyti tautą panaikindama dvi Lietuvas skiriančią ekonominę, socialinę ir kultūrinę prarają. 

Nesusigrąžinę nuolankiai atiduoto valstybinio suvereniteto būtume pasmerkti tapti Europos Sąjungos periferiniu pakraščiu. O kartu – transnacionalinio ir vietos oligarchinio verslo beatodairiškai išnaudojama ekonomine kolonija. Lietuva galutinai ir negrįžtamai būtų paversta ištautinta ir išvalstybinta transnacionalinių korporacijų „investavimo zona“ ir išteklių šaltiniu. Tik laiko klausimas, kada ji galutinai ir negrįžtamai taptų „Lietuva be lietuvių“ – teritorija, iš kurios būtų išvaryti arba svetimšalių užgožti ir asimiliuoti vietos „čiabuviai“, kadaise buvę seniausiais jos gyventojais ir tikraisiais šeimininkais. 

Laikas pabusti iš ideologinio sapno: pasaka apie auksinę Europos provinciją baigėsi

Galite mane ir bendražygius vadinti euroskeptikais, europesimistais ar net euroapokaliptikais – kaip tik patinka. Mūsų jau niekas nenutildys. Dalyvaujame rinkimuose į Europos parlamentą pirmiausia itam, kad galėtume atlikti savo pilietinę pareigą. Juk KAS NORS privalo pasakyti tiesiai ir aiškiai: Lietuva turi pabusti iš ideologinio sapno. Ir busti skubiai, kol dar nevėlu. Priešingu atveju galime atsidurti po ES griuvėsiais net nespėję dorai suvokti, kas vyksta, ir vėl žlugti kaip valstybė. Į šį sapną mūsų visuomenę  panardino apsišaukėliai Europos sargai ir gynėjai, daugiau nei du dešimtmečius ciniškai spekuliuojantys didžiausiu atsikūrusios Lietuvos laimėjimu. Mūsų grįžimu į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę. Šiuo laimėjimu galima ir reikia džiaugtis bei didžiuotis. 

Tačiau uolieji propagandininkai šį laimėjimą pavertė melagingu ir pavojingu ideologiniu mitu, kad tapusi ES ir NATO nare, Lietuva kone visiems laikams įplaukė į garantuotos gerovės ir saugumo uostą. Jie nenuilstamai įtikinėjo, kad pagrindinis Lietuvos tikslas – tapti „auksine Europos provincija“, ir tik tiek. Šis mitas, nuostabiai primenantis sovietmečio propagandos sektą pasakėčią apie laukiantį šviesų komunizmo rytojų, iš tiesų buvo ir tebėra paveikus. Juo vis dar plačiai tikima. 

Kad Lietuva išliktų, būtina kuo greičiau vaduotis iš ideologinių iliuzijų kerų. O tam reikia tokio prabudimo, kokį išgyvenome prieš tris dešimtmečius po Sąjūdžio mitingo Vingio parke, kai visuomenė sužinojo ilgai slėptą tiesą apie Molotovo-Ribentropo paktą. Ta sukrečianti tiesa ją pažadino, sutelkė ir pakėlė į kovą už valstybės atkūrimą. Dabar reikia atsisveikinti su „auksinės Europos provincijos“ mitu. Pirmiausia įsisąmoninti, kad ES parama Lietuvai drastiškai mažėja. Jeigu Sąjunga išliks, teks atkakliai kovoti dėl kiekvieno euro. 

Tačiau būtina ruoštis dar blogesniam atvejui, jeigu ta parama apskritai nutrūktų. Vis dėlto iš tiesų nubusime – kaip tą lemtingą „dieną atrištom akim“, pasakant J. Marcinkevičiaus žodžiais – tada, kai suprasime: pasaulyje ir Europoje vis dar tvyranti sąlygiška ramybė yra tyla prieš didžiulę geopolitinę audrą. Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis labai primena 1939 metus, kai visuomenėje taip pat tvyrojo artėjančios geopolitinės audros nuojauta. Tai audrai nebuvo pasiruošta. Todėl Lietuvos valstybė buvo nušluota nuo pasaulio politinio žemėlapio net nepasipriešinusi. Didele dalimi todėl, kad visuomenė buvo liūliuojama paviršutiniškais ir klaidinančiais patikinimais, jog šalis yra saugi. Šitaip užmigdytas jos budrumas. Neleisime ir padarysime viską, kad tai nepasikartotų.

Susigrąžinti valstybę – vėl tapti laisvai savo likimą gebančia pasirinkti tauta

Nelengva net įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jeigu 1988 m. visuomenė nebūtų pabudusi iš tuomečio ideologinio sapno ir toliau tikėjusi komunistiniais propagandininkais. Jie iki „pergalingos pabaigos“ postringavo apie „laikinus socializmo kūrimo sunkumus“ ir neišvengiamą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Bet ji pravėrė akis, nusimetė jai propagandininkų uždėtus rožinius iliuzijų akinius ir stebuklingai pasikeitė. Radosi Sąjūdis – sąmoningos ir laisvos politinės tautos užuomazga. Nors neretai manoma ir dažnai teigiama, kad didžiausias Sąjūdžio padarytas stebuklas yra atkurta Lietuvos valstybė, iš tikrųjų nėra visiškai taip. Valstybė buvo atkurta, ir palyginti lengvai, tik todėl, kad žlungant TSRS imperijai, mūsų visuomenė neliko padrika ir pakrikusia, negebančia susivokti žaibiškai besikeičiančioje tikrovėje izoliuotų individų minia. Susibūrusi į Sąjūdį, ji virto organizuota, susitelkusia ir išsikėlusia aiškų tikslą bei jo valingai siekiančia tauta. Sąjūdis – štai kas buvo tikrasis ir didžiausias ano Atgimimo stebuklas.

Dabar šį stebuklą privalome pakartoti. Dalyvaudami EP rinkimuose esame vieninteliai atvirai ir sąžiningai įspėjantys, kad būtina iš anksto ruoštis artėjančiai dar vienai geopolitinei audrai. Vadovaujamės nuostata: tikėkimės geriausio, bet nebijokime pripažinti, kad  ES krizė gilėja ir jos ateitis neaiški. Privalome pasiruošti visiems jos tolesnės raidos scenarijams ir atkakliai dirbti, kad išvengtume blogiausio iš jų – Sąjungos žlugimo – arba bent jau galėtume sušvelninti audros smūgį, jeigu Lietuvai vis dėlto tektų jį sutikti ir atremti. Vienintelis būdas išlikti –  susigrąžinti valstybę. O valstybė nėra tik jos institucijos ir valdžia. Visa tai – tik išoriniai valstybės atributai. Gyvoji ir tikroji valstybė pirmiausiai susikuria ir gyvena jos piliečių dvasioje – jų sielose ir širdyse. Valstybė pirmiausia yra ją steigiantys, puoselėjantys ir saugantys žmonės. Tad valstybė – tai susitelkusi, sąmoninga ir laisvai savo likimą gebanti pasirinkti tauta. Mūsų rinkiminis šūkis „Susigrąžinkime valstybę!“ iš tikrųjų yra kvietimas. Jo prasmė tokia: „Vėl tapkime politine ir valstybine tauta!“ 

Tikime, kad išsivadavusi iš ideologinio ir propagandinio melo pinklių Lietuvos dvasia vėl atgis ir stiprės. Ją gali pažadinti tik tiesa. Neabejojame: ši dvasia bus tvirta ir leis mums ištverti visus laukiančius sunkumus bei negandas. Kad ir kas nutiktų, įkvėpti ir vedami tos dvasios nepalūšime ir sakysime: LIETUVOS VALSTYBĖ BUVO, YRA IR BUS!