Vilniaus meras R.Šimašius, matomai,
atliekantis šabesgojaus funkcijas, tęsia antisemitizmo
kurstytojos R.Vanagaitės pradėtą darbą – kiršinti visuomenę.
Vanagaitė apdergė ir toliau dergia ant Tautos didvyrio generolo
Adolfas Ramanauskas-Vanago. Vilniaus meras R.Šimašius ėmėsi kito
tautos didvyrio – Kazio Škirpos apdergimo.
Du Lietuvos Judai, du purvini
šabesgojai, du antisemitizmo kurstytojai, už saują sidabrinių
pardavę Lietuvą ir jos garbę.
Vilniaus Šabesgojui užkliuvo
gatvė, pavadinta Lietuvos didvyrio Kazio Škirpos vardu.
Šabesgojus (jud.) –
gojus, atliekantis žydų darbus ir pavedimus, kurių jie patys
negali ar nenori atlikti. Terminas kilo iš žodžių
“šabas”+”gojus” ir pirmine prasme reiškė senovės judėjų
ir izraelitų vergą, šabo (išeiginė žydų diena nuo
penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro) metu atlikdavusį
visus draudžiamus judėjams atlikti darbus ir veiksmus, katrų yra
gyvas velnias. Kai vergų nebegalima buvo turėti, šabesgojai
pradėti samdyti. Ši tradicija išliko iki šiol. Nūnai šis
terminas greta religinės turi ir platesnę reikšmę ir vartojamas
apibūdinti gojams, už pinigus ar dykai, vien iš tolerastiškų
paskatų atstovaujančius ir ginančius ne savo tautos, bet žydų
interesus bei atliekančius jų organizacijų ar veikėjų
pavedimus. Šabesgojams yra suteikti įgaliojimai klijuoti
antisemitų etiketes ant tų gojų, kurių pozicija, žodžiai ar
veiksmai to šabesgojaus manymu galėtu sukelti žydų
nepasitenkinimą. Šie įgaliojimai nėra aukšto lygio ir tokia
etiketė gali būti panaikinta bet kurio bent kiek rimto žydų
tautybės asmens valia. Įgaliojimai naikinti žydų priklijuotas
gojams antisemitų etiketes šabesgojams, net ir aukščiausio
rango, nesuteikiami. Lietuvoje gausu veikėjų, atitinkančių
aukščiau pateiktą šabesgojaus apibrėžimą.
Dienraštis Respublika apie Šimašiaus
„nuveiktus darbus“ parašė: „Sunku būtų pasakyti, ką per
dvejus metus mero poste nuveikė ponas Šimašius. Daug paprasčiau
išvardinti, ko jis nenuveikė, nes neatlikti darbai bado akis.
Ponas Šimašius nepastatė ir net nepradėjo statyti stadiono. Jis
nesutvarkė Lukiškių aikštės, nesutvarkė ir Gedimino kalno bei
aplink esančių takelių, kuriais galėtų pasivaikščioti mero
taip laukiami turistai. Spūstys Vilniuje netgi padidėjo, taigi ir
šioje srityje nėra kuo pasigirti. Savivaldybė giriasi, kad sukūrė
virtualų mokyklų žemėlapį, bet ir šis neveikia, Šnipiškių
nuo Baltupių neatskiria.“ Vilnius, be to, išterliotas
grafičiais, apsilupinėjusiais namų fasadais, su ištrupėjusias
šaligatviais, nesutvarkytais šiukšlių konteineriais ir t.t.
Per du metus nieko Vilniaus miestui
taip ir nenuveikęs meras Remigijus Šimašius pasišiaušė prieš
visuomenininkų norą Lukiškių aikštėje įamžinti valstybės
simbolį Vytį, bet prikabinėjo mieste kitakalbių gatvių
pavadinimų, šovėsi vietoj Sporto rūmų įrengti gigantišką
žydų muziejų, bet šiai idiotiškai idėjai pasipriešino žydų
bendruomenė, o vakar LRT pareiškė apie iniciatyvą atimti iš
Gedimino kalno papėdėje esančios alėjos pirmojo Lietuvos
savanorio Škirpos vardą. Neva, šis mūsų didvyris buvo
nepalankiai atsiliepęs apie sadisto N.Dušanskio tipo
žydus-komunistus, kurie Lietuvą okupavus sovietams, vežė į
Sibirą, kankino ir šaudė lietuvius.
Užsienio iškrypėlis prieš
Lietuvos Didvyrį
Škirpos niekinimą pradėjo Šimašiaus
į Vilniaus tarybą inkorporuotas iškrypėlis-transvetitas iš
Didžiosios Britanijos, kuris necenzūriniais žodžiais koliojo Lietuvos valstybę.
2015 metų birželio 27 dieną, šis
Dievo nubaustas pilietis iš Didžiosios Britanijos, labai gerbiamas
ir vertinamas Vilniaus liberalų (apsivogusių) ir net jų
pasikviestas į sostinės Tarybą spręsti Vilniečių reikalus,
viešai pareiškė, kad jis „p.sa“ Lietuvą. Ne todėl, matyt,
liberalai ant to peder..to supyko, kad taip jų valstybę jis
niekina, kurioje jie gyvena, kurios duoną valgo, kurioje jie savo
vaikus augina ir kurios įstatymus privalo gerbti, bet tam lytiniam
aktui jiems kol kas, matyt, per didelė Lietuva pasirodė. O kaip
kitaip, jei valstybę jie gerbtų, tai šiukšlę, valstybę
niekinančią, būtų iš savivaldybės tuojau pat išmetę, iki
pačių Britų salų nuspyrę. Bet ne, pabarė, gal pamanė, kad dar
neįveiks valstybės pi.ti, per silpni, palaukti reikia,
pasitreniruoti, daugiau prisivogti?
Šitas Anglijos pe...astas,
necenzuriškai iškoliojęs Lietuvos valstybę, 2016 metų pabaigoje
parašė Šimašiui štai tokį raštą:
PRAŠYMAS DĖL K.ŠKIRPOS ALĖJOS PAVADINIMO PAKEITIMO Kadangi K. Škirpa
įtariamai padėjo naciams vykdyti genocidą prieš Lietuvos
piliečius, aš manau, kad Vilniaus mieste neturėtų būti gatvių,
pavadintų jo vardu. Nepaisant to, kad šis žmogus yra laikomas
nusipelniusiu Lietuvai, dalis jo veiklos negali būti pateisinama
jokiomis aplinkybėmis. K. Škirpos knyga “Sukilimas”, jo
organizacijos veiksmai, dokumentai ir deklaracijos, aiškiai rodo,
kad jis palaikė Hitlerio ideologiją bei siekė kurti “judenfrei”
Lietuvą, t.y. Lietuvą be dalies jos piliečių etniniu pagrindu
vyrų, moterų ir vaikų, kurių šeimos gyveno Lietuvoje ilgiau nei
500 metų ir į Lietuvą atvyko pačių lietuvių pakvietimu. Aš
suprantu, kad pakeisti gatvės pavadinimą yra sudėtinga, nes
gatvės pavadinimai atspindi svarbiausius miesto kultūros ir
istorijos aspektus. Būtent dėl šios svarbos, manau, kad K.
Škirpos vardas netinkamas gatvės pavadinimui. Taip pat, nemanau,
kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
(toliau Centro) pažyma dėl K. Škirpos veiksmų, apriboja
Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus gatvės pavadinimų keitimų
atžvilgu. Priešingai, manau, kad pažymoje yra pakankamai daug
įrodymų kad K. Škirpos vardas yra netinkamas gatvės pavadinimui.
Kadangi kalbame apie gatvės pavadinimo keitimą, o ne baudžiamąją
atsakomybę, galime pritaikyti savo, kaip Vilniaus miesto
savivaldybės, moralinius standartus. Centro pažymoje pažymėta
“K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF organizacijos veikloje būta
ir antisemitizmo apraiškų”. Remiantis centro pažyma, minėtos
“antisemitizmo apraiškos” yra: ● K. Škirpos vadovaujamo
Berlyno LAF deklaravo, kad Frontas “yra pasiryžęs visiškai
atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno ir
laipsniškai įvykdyti žydų pašalinimą iš lietuviškos žemės
aplamai”. ● K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF įsakė Lietuvos
tautiečiams “Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų
likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš
Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų
turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų”. ●
K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF atsišaukimai, L. Truskos
nuomone, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis
lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.
Mano nuomone, šie teiginiai jau savaime yra pakankama priežastis
pakeisti alėjos pavadinimą. Primenu, kad Lietuvos žydų
bendruomenė aiškiai išsakė savo nuomonę apie K. Škirpą ir jo
LAF, ir ta nuomonė neigiama. Taigi galima teigti, kad šios
alėjos pavadinimas iš esmės priešina visuomenę, kadangi daliai
jos yra visiškai nepriimtinas. Taip pat primenu kad K. Škirpos
alėjos pavadinimas kenkia miesto įvaizdžiui, nes nacių
kolaborantų garbinimas yra nepriimtina šiuolaikiniame pasaulyje,
dėl mums visiems suprantamų priežasčių, kurių čia nurodyti
nereikia. Liūdniausia yra tai, kad per menkai informuojame ir
primename gyventojams ir miesto svečiams faktą, kad daug lietuvių
gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir savo šeimų gerove. Dėl šių
garbingų darbų, daug Lietuvos piliečių nusipelnė Pasaulio tautų
teisuolių statuso, kurį pripažino Izraelis. Atsižvelgiant į
mano išdėstytus argumentus, prašau svarstyti šiuos pasiūlymus:
1. Pakeisti alėjos pavadinimą iš “K. Škirpos alėja” į
“Teisuolių alėja”; 2. Organizuoti iškilmingą ceremoniją,
skirtą pagerbti Lietuvos teisuolius, gatvės pavadinimo keitimo
proga. Pagarbiai Mark Adam Harold Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos narys
Ar užsienio p.....ams dera mums,
lietuviams, aiškinti, kokiais pavadinimais mums vadinti savo
sostinės gatves. Ir abelnai, kas leido šitai importinei šiukšlei,
koliojančiai mūsų šalį, rastis Vilniaus miesto savivaldybėje?
Nėra abejonių, kad prieš Lietuvą
pradėta plataus mąsto sionistų diversija, kuri turi ekonominę
potekstę, kuo labiau apjuodinti lietuvius, kad būtų lengviau
atsiimti kažkada Lietuvoje gyvenusių žydų turtą, kuris išnyko
kelių okupacijų metu. Šiems tikslams, mano nuomone, ir tarnauja šabesgojai
vanagaitės ir šimašiai.
Šalin rankas nuo atminimo ženklų
Kaziui Škirpai!
Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui
ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės
organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Vilniaus miesto
Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“
pavadinimą.
Žemiau pateikiamas šis tekstas:
Pastaruoju
metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis
naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip
išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina,
jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų
lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas
stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime
pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos
Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“
skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio
emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai
viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį
sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai)
žudė ir naikino žydus.
Didžiuojamės,
kad esame lietuviai.
Panašų
„sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R.
Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai
paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į
molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią
dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės
pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms
Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas
pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus,
mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų
dalyvauti panašiose procesijose.
Jei
ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai
apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar
nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus
galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai,
vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams
turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos
nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir
tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių,
lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems
šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą
užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus,
reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir
kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami
svetimų kariaunų.
Neseniai
vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos
patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam
Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su
žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka
kaltinimai subliuško.
Didžiuojamės,
kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti.
Apmaudu,
kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi.
Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus
savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje
organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės
likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos
pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal
pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos
alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų
dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo
pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos
dalyviai nepriėmė.
Išvešėjęs
lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik
kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis
– kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.
Kas
keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš
išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo
(nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais
pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti,
jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar –
ne karas? Ar tai pavojinga?
Vienu
ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš
šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių
nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik –
„aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko,
lietuviams tokio sakinio nerado.
Tai,
kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda
širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).
Lietuviai
atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos
isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo,
kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas –
šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.
LGGRT
centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo
K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir
neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet
kurią kitą tautą.
Pulkininkas
Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos
diskusijos.
Kazys
Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas
diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis
Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas,
pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras
Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920
m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais,
bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad
Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m.
birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių
internuotųjų stovyklą.
Kaip
liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei
pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos
žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais
gyvenusių.
Todėl
ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui
Škirpai!“
P.S.
Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš
diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.
Informacijos
šaltinis – LLKS informacija.