Charkovo miesto
liberalios žydų bendruomenės buvusio vadovo Eduardo Hodoso knyga
„Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą“ dienos
šviesą išvydo 2005 metais. Po dešimties metų aš gavau autoriaus
leidimą versti į lietuvių kalbą jo kūrinius. Nedidelius knygų,
o jų kelios dešimtys, fragmentus buvau išvertęs anksčiau, bet
prabėgus beveik penkiems metams aš nutariau išversti Eduardo
Chodos knygą „Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą“
(www. hodos- video.com) į lietuvių kalbą pilnai.
Jau keli
metai dedamos didelės pastangos apjuodinti lietuvių tautą,
apšmeižti jos didvyrius, savaip perrašyti istoriją, siekiant
demoralizuoti, padaryti „žydšaudžių“ tauta. Takia „holokausto
industrijos“ strategija. Demoralizavus lietuvius ir apšmeižus
visam pasauliui, bus lengviau kelti turtinius reikalavimus, melžti
Lietuvos valstybę. Prieš lietuvių tautą pasitelkta fašistinė
ideologija, apie kurią ir pasakoja Eduardas Hodosas.
Ходос Эдуард
ЕВРЕЙСКИЙ ФАШИЗМ,
или Хабад - дорога в ад
Žydų
fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą.
Slaptas
ženklas – juoda žymė.
Skiriama 60-mečiui pergalės
Šventame kare prieš fašizmą.
SUGAVO FAŠISTĄ!
Berniukas: Sėskitės,
prašau, į mano vietą. Aš jaunas, aš pastovėsiu!
Senelis: Ačiū, anūkėli,
bet aš greitai išlipsiu.
Berniukas: Į tiražą?
Senelis: Kaip tau ne gėda!
Aš tau į senelius tinku!
Berniukas: O, mano manymu,
aš vykusiai pajuokavau. Seni, tu viena koja grabe, nors nusišypsok
prieš infarktą!
Senelis: Nutildykit jį kas
nors! Snarglys! Aš tokius, kaip tu, fronte peiliu žudžiau!
Berniukas: Dėmesio! Visi
liudininkai: pilietis tik ką prisipažino, kad fronte buvo
policininku ir pjovė žydų vaikus.
Senelis: Draugai, aš ne tai
turėjau omenyje... Aš nežinojau, kad šitas chamas žydų
tautybės.
Pirmas keleivis: Na kaip jūs
to nežinojote?! Ką, nematyti, ar ką? Štai koks šniobelis iš po
beisbolo kepuraitės styro.
Berniukas: Aš
dar ir „r“ moku neištarti!
Antras
keleivis: Žydų berniukas užleido jums
savo vietą, o jūs su peiliu...
Senelis: Aš juk... Aš gi
sakau, kad neteisingai išsireiškiau, nes...
Berniukas: Todėl kad jis
mokintis neturėjo laiko: jam reikėjo mus mušti, Rusiją gelbėti!
Milicininkas: Kas čia
vyksta?
Pirmas keleivis: Štai,
fašistas vaiką norėjo papjauti!
Senelis: Kame reikalas?...
Paleiskite rankas!… Pažiūrėkite, aš ir peilio neturiu...
Antras keleivis: Štai
matote, draugas milicininke, jis užmiršo: susiruošė berniuką
pjauti, o peiliuką pamiršo!
Trečias keleivis: Taip,
senatvė – menkas džiaugsmas...
Berniukas: Nesiblaškykit,
draugai! Ką darysime su fašistu? Turint omenyje įtemptą
tarptautinę padėtį, aš siūlau jį išlaipinti!
Ketvirtas keleivis: Koks
taikus vaikas. Tas jį peiliu, o jis, štai, tiesiog išlaipinti...
Penktas keleivis:
Išlaipinsime tarp sustojimų?
Berniukas: Taip, tarp
sustojimų. Išlaipinti jį tiesiog laukuose, kaip bulvę! Kad tik
makaulė iš žemės styrotu, o ant kaktos parašyti „FAŠISTAS“.
Aš ir flomasterį turiu!
Senelis: Draugai! Ką jūs
darote?! Pabaikite! Flomasteris blogai nusiplauna...
Šeštas keleivis:
Flomasterį, flomasterį... Vokiškai ėmė kalbėti!
Šprechensiedoič, Ivan Andreevič?
Seneli: (Я… я…) Ja...
ja...
Šeštas keleivis: Štai ir
gerai, tempkite jį, vaikinai!
Fašistą ištempia ir įkasa
lauke, kaip patarė berniukas. Milicininkas sumina žemę aplink
galvą. Visi sugrįžta į troleibusą ir tęsia kelionę.
Viešpatauja mirtina tyla. Visi stengiasi nežiūrėti vienas kitam į
akis. Berniukas užleidžia vietą kažkokiai įlipusiai senelei. Ši
koketiškai atsisako. Keleivių akyse pasirodo nesveikas blizgesys...
(Nežinomo autoriau
pasakojimas, paskelbtas laikraštyje „Duel“ (Dvikova), 2004 metų
spalio 8 diena.)
ŽYDAI, ŽYDAI, APLINK
VIENI ŽYDAI...
Nesenai man į rankas
atsitiktinai pateko „Lechaim“ 2003 metų gruodžio numeris, kurio
leidimą remia judeo-nacistinė sekta Chabad, oficialiai vadinama
Chabad-Liubavič.
Numeris kaip numeris,
viskas kaip visada – apie žydus ir žydams. Bet štai atverčiu 46
puslapį ir matau: rubrikoje „Pėdsakas istorijoje“ paskelbta
medžiaga su intriguojančiu pavadinimu „Nuo kipos iki kapos“.
Tiems, kas nežino šių dviejų žodžių reikšmės, paaiškinu:
kipa-maža apvali kepuraitė, kurią nešioja ant pakaušio religingi
žydai; kapa - specialus prietaisas, daiktas, apsaugantis boksininkų
dantis nuo priešininko smūgių. Tarp kitko, aš galėčiau
ir neaiškinti reikšmę šių žodžių, antrasis šios publikacijos
pavadinimas juos paaiškina, o kartu viso straipsnio turinį „Žydai
bokso istorijoje“. Bendrą medžiagos toną atspindi pirma
pastraipa:
„Tarp kitų mitų ir
stereotipų, surištų su žydais, yra žydų nesportiškumo
įvaizdis. Jis vaizduoja pridvėsusį akiniuotą šachmatistą.
Nežiūrint į savo monopoliją šachmatų varžybose, žydai,
tačiau, pirmauja ir kitose sporto šakose. Tarp jų ir kovos menai,
kurie reikalauja jėgos ir kovinės dvasios. Pažiūrėsim, kaip yra
reikalai su „žydų klausimu“ ant ringo, aptarsime populiariausia
iš kovos rūšių – boksą...“
Toliau seka „žydų
nacionalinis“ ekskursas į bokso istoriją, pradedant XVIII amžiumi
ir baigiant mūsų dienomis, ko pasekoje autorius daro visisiškai
neordinarinę išvadą: bokse, kaip, tarp kitko, ir visame kame,
„žydai, žydai, aplink vieni žydai“. Nors dėl „neoriginalumo“
šios išvados reikia patikslinti – tokiu jis yra didele dalimi
žydų skaitytojams, o štai, pavyzdžiui, ukrainiečiams ji
greičiausiai pasirodys superoriginali, aš net pasakyčiau,
originali iki ašarų. Reikalas tame, kad baigiamojoje straipsnio
dalyje autorius vis tiktai surandą finalinį „žydų klausimo“
sprendimą ringe. Ir tai atrodo taip:
„ (…) Pabaigai – apie
žemiečius, šiuolaikines pasaulio bokso žvaigždes. Bet pirma
romantiška istorija... Ukrainos vietovę užėmė fašistai, ir
jaunas vaikinas ilgus mėnesius rizikuodamas gyvybe slėpė rūsyje
jauną žydaitę Tamarą Etinzon, kurios giminės žuvo nuo nacistų
rankų. Susituokė, o kaip buvusius okupacijoje juos ištrėmė. Po
stalinizmo jų sūnus Vladimiras tapo karininku. Jo sūnūs, gimę
Kirgizijoje ir Kazachstane, augo Kijeve, ir dabar gyvena Vokietijoje.
Vokiškai jų „iškalbinga“ pavardė: Klitsch- reiškia „smūgį“,
o jos galūnę pagal boksininkų terminologiją reikia aiškinti kaip
„nokautą“ - K.O. Daugelis įsitikinę, kad dvimetriniai
milžinai-atletai broliai, Vitalijus ir Vladimiras Kličko buvo ir
dar ne kartą bus pasaulio čempionais. Ar dar reikalingi kokie-nors
įrodymai žydų dalyvavimo bokse? (…) („Lechaim“ 2003 metų
gruodis, Nr.12)
Taip pastangomis
nepailstančių „žydų klausimo“ tyrinėtojų Ukraina neteko
nacionalinio pasididžiavimo: du ukrainiečiai vaikinai su ryškia
ukrainietiška pavarde Kličko akimirksniu tapo anūkais žydės
senelės, gyvenančiais Vokietijoje ir turinčiais pavardę, kurios
šaknis yra žodis „Klitsch“, vienodai skambanti kaip vokiškai,
taip ir jidiš. Du proliai-karžygiai – vos ne vienintelis
nacionalinis pasididžiavimas, likęs pas kažkada turtingą ir
stiprią Ukrainą, - staiga tapo „žydų tautos šlove“ ir ėmė
atstovauti „žydų dalyvavimą bokse“.
Jeigu pamenate, sovietiniais
laikais buvo gana populiari dainelė, vienas iš kurios kupletų
skambėjo taip:
В Третьяковке
старый жид
Молодому говорит:
«Видишь трех
богатырей
В центре Муромец
- еврей».
Евреи, евреи,
кругом одни евреи…
Tretjakovo galerijoje senas
žydas sako jaunam: Matai trys karžygiai, centre Muromiec -žydas.
Žydai, žydai, aplink vieni žydai...
Dabar ši sovietinio
folkloro klasika gali būti papildyta eiliniu siužetu „į temą“:
Раз у ринга старый
жид
Молодому говорит:
«Видишь двух
богатырей?
Бабушка у них -
еврей».
Евреи, евреи,
кругом одни евреи…
Kartą prie ringo senas
žydas sako jaunam: Matai du karžygius? Senelė pas juos žydas.
Nieko, pasakys ukrainiečiai,
pas mus dar yra, kuo didžiuotis: štai, pavyzdžiui, oranžinę
revoliuciją sukūrė – visas pasaulis aiktels! Ech, mano
brangieji... Man nuoširdžiai jūsų nesinori nuvilti, bet, bijau,
kad pas Nepriklausomą Ukrainą liko paskutinis „nacionalinis
turtas“ - Verka Serdiučka. Bet ir ta išvyko tūsintis į Maskvą.
Kas liečia revoliuciją,
mes dar turėsime progos apie ją pakalbėti, o tuo pačiu
išsiaiškinti, ar galima ją skaityti nacionalinio ukrainietiško
pasididžiavimo objektu. Bet iš pradžių prisiminkim įvykius,
kuriuos pelnytai galima vadinti Oranžinio Gruodžio prologu.
Keli mėnesiai iki „atradimo
pas brolius Kličko žydės senelės „Lechaim“ klausė: „Ar
gerai, kuomet vietoj „Ukrainos piliečiai“, kaip parašyta šalies
Konstitucijoje, - parašyta „ukrainiečiai“? („Lechaim“,
Nr.8. 2003 metų rugpjūtis, psl.88).
Po pusės metų, 2004 metų
sausio 13 dieną, įvyko teismas prieš respublikinį laikraštį
„Kaimo Žinios“ (Сільські Вісті), kurio puslapiuose
buvo bandoma atsakyti į klausimą, ką ir kodėl erzina žodis
„ukrainiečiai“.
Proceso iniciatoriais buvo
Visos Ukrainos žydų kongresas, vadovaujamas Vadimo Rabinovičiaus,
ir prisišliejęs prie jo – Tarptautinis antifašistinis komitetas,
vadovaujamas šiuo metu mirusio Samuilo Šlaeno, ir Valstybinis
tautybių ir migracijos reikalų komitetas, vadovaujamas iki šiol
gyvuojančio generolo Genadijaus Moskalio.
Kijevo miesto Ševčenkos
rajono teismas nagrinėjo ieškinį prieš laikraštį, kuris buvo
kaltinamas kurstymu tarpnacionalinės ir tarpreliginės nesantaikos,
o konkrečiau – antisemitizmu, priėmė sprendimą uždaryti „Kaimo
žinias.“
Beveik metai laiko
tolimesnis likimas liaudies leidinio, leidžiamo daugiau negu pusės
milijono tiražu, buvo neaaiškus. Ir tik praėjus dešimčiai
mėnesių, 2004 metų gruodžio mėnesį, Kijevo miesto Apeliacinis
teismas, į kurį kreipėsi laikraščio redakcija su skundu dėl
teismo nutarties, išteisino „Kaimo žinias.“
Tačiau ilgai laukta
naujiena nepadarė kurtinančiai-pergalingo efekto, kaip buvo laukta
anksčiau. Ji tiesiog ištirpo revoliucinėje-oranžinėje euforijoje
ir... išėjo į istoriją. Visiems. Bet ne man – tiesioginio
proceso dalyvio, pagrindinio liudytojo iš atsakovo pusės. Todėl,
kad išteisinamasis nuosprendis, prieš „Kaimo žinais“, - tai ne
tiktai teisingumo triumfas, tai tikra pergalė, pasiekta ilgoje ir
žiaurioje kovoje.
„Kaimo žinių“
skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su mano pozicija šiuo
klausimu: pusantro mėnesio bėgyje nuo Ševčenkos teismo
nuosprendžio priėmimo laikraščio puslapiuose buvo paskelbti trys
mano „atviri laiškai“ - „Šaukiu ugnį į save, arba šik.me –
tepėme, verkėme, pasakojome“, „Achtung! Achtung! Ukrainoje
Rabinovič!“ ir „Jūs toli gražu ne „maskolius“ mano
generole...“, kurie kiek vėliau buvo išleisti atskiru rinkiniu
pavadintu „Kada žydai marširuoja...“. Šiose publikacijose
buvo pateikta toks kiekis argumentų ginant laikraštį, kurių su
kaupu pakaktų net išteisinimui Tarptautinio Hagos tribunolo akyse.
Tačiau Ukrainos Temidė skiriasi retą „nepriklausomybe“ kaip
nuo Įstatymo, taip ir nuo sveikos nuovokos...
Pirmame Apeliacinio teismo
posėdyje, įvykusiame 2004 metų gegužės 25 dieną, byla taip ir
nepasiekė pagrindinio ir vienintelio klausymo (!) liudininkų iš
atsakovų pusės. Nepaisant to, mano kalba, kurią, siekiant
netikslumo protokoluojant, aš iš anksto parengiau spausdintoje
formoje, tapo pasiekiama visuomenei – dėka Ukrainos laikraščio
„Personalas Plius“ (Nr. 22, 2004 metų birželis) ir rusiško
laikraščio „Rusiškos žinos“ (Русский вестник,
Nr12, 2004 metų birželis) , paskelbusių teisme dar
neskambėjusią mano kalbą.
Tribūna teismo posėdžių
salėje man buvo suteikta tiktai rugpjūčio 10, o 13-tą kalba
pasirodė „Kaimo žinių“ puslapiuose. Tikiuosi, mano pasisakymas
suvaidino ne paskutinį vaidmenį galutiniam šios bylos teismo
sprendimui.
Kas liečia mano kalbos turinį, tai
šiandien ji ne mažiau aktuali, kaip įkarštyje kovos už tautinį
ukrainiečių laikraštį. Ir liks aktualios iki tada, kol kiekvienas
ukrainietis nesupras, kas vyksta, kai „žydai marširuoja“...
PILIETINIO KARO
NUOJAUTA, arba Apie kurstymą tarpnacionalinės meilės (Pasisakymas
liudininko E,Chodoso Kijevo Apeliacinio teismo posėdyje 2004 metų
rugpjūčio 10 dieną dėl laikraščio „Kaimo Žinios“
uždarymo.)
Gerbiamas Teisme!
Kaip žinoma, pretekstu šio
teismo nagrinėjimo pasitarnavo du straipsniai Tarptautinės
personalo valdymo akademijos profesoriaus Vasilijaus Eremenko -
„Mitas apie ukrainietišką antisemitizmą“ ir „Žydai ir
ukrainiečiai šiandien: realybė be mitų“, - paskelbti laikraščio
„Kaimo žinios“.
Pagrindiniais argumentais
priimti tokį sprendimą pasitarnavo tvirtinimas, kad Vasilijaus
Jaremenko straipsniuose yra pasisakymų, neva nukreiptų į
tarpnacionalinę ir religinę nesantaiką tarp ukrainiečių ir žydų
tautų. Tai užfiksuota pačiame Ševčenkos rajono teismo nutarimo
tekste, kur sakoma:
„
Teismas konstatuoja, kad ginčijamuose
straipsniuose yra posakių, kuriais siekiama kurstyti nacionalinę
neapykantą“ (p. 5);
„...
teismas konstatuoja, kad žydų tautos priešinimasis Ukrainos
žmonėms yra vienas iš etninės neapykantos šaltinių“ (p. 11).
Pagrindinės Vasilijaus
Eremenkos pretenzijos grindžiamos jo žydų-ukrainiečių santykių
tyrimais, apžvelgiamos profesoriaus kaip istoriniame rakurse, taip
ir iš pozicijų šiandienos realijų. Būtent šiuose tyrimuose
Ševčenskos rajono teismas įžvelgė kenkėjišką ketinimą,
tikslingai supriešinant žydų ir ukrainiečių tautas, o taip pat
sukuriant iš žydų ukrainiečių priešo įvaizdį. Teismo
nutartyje taip ir pasakyta:
„
Toks tariamų istorinių faktų teigimas rodo
sąmoningą siekimą parodyti žydų, kaip tautinės mažumos,
neigiamą ir nusikalstamą pusę, kas gali kurstyti nacionalinę
neapykantą ir gali atgaivinti keršto veiksmus“ (p. 15).
O dabar, gerbiamas Teisme,
atsižvelgiant pateiktus profesoriaus Jaremenko tyrimo vertinimus,
kuriuos pateikė Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismas, leiskite
supažindinti jus su požiūriu į istoriją tarpusavio santykių
tarp žydų ir ukrainiečių tautų, išdėstytų knygoje „Žydų
pasaulis“. Svarbiausios žinios apie žydų tautą, jos istoriją
ir religiją“ (Еврейский мир. Важнейшие знания
о еврейском народе, его истории и
религии). Bet prieš pateikiant jūsų dėmesiui kai kurias
ištraukas iš to folianto, leiskite pasakyti kelis žodžius apie
patį leidinį.
Knyga „Žydų pasaulis“,
kurios autoriumi yra gana autoritetingas tarptautiniuose žydų
sluoksniuose žydų tautos istorijos ir religijos tyrinėtojas
rabinas Josef Teluškin, išleista Maskvoje 1995 metais. Pagal
medžiagos apimtį ši knyga vadinama „mažąja žydų
enciklopedija“, ne veltui jos įvade sakoma, kad ji gali būti
panaudota ir kaip vadovėlis, kad iš naujo pažvelgti į žydų
istoriją. Šiandien rabino Teluškino knyga „Žydų pasaulis“
privalomai naudojama praktiškai kiekvienoje iš skaitlingų žydų
struktūrų, sukurtų Ukrainoje: žydų centruose, organizacijose,
mokymo įstaigose, o taip pat daugumoje žydų šeimų.
Manau, kad kontekste mūsų
pokalbio apie tarpusavio santykius tarp žydų ir ukrainiečių
tautų, o taip pat reakcijos Ševčenkos rajoninio teismo į
publikaciją tyrimų ukrainiečių profesoriaus, gerbiamam Teismui
bus naudinga susipažinti su medžiaga šia tema tokiame pavidale,
kokiame ji atskleista žydų mažumai, gyvenančiai Ukrainos
teritorijoje. Konkrečiai, skyriuje pavadintame „Bogdanas
Chmelnickis ir masinės žudynės“ tvirtinama. Cituoju:
„Mažai kam žinoma, kad
tris amžiai iki Katastrofos (tai yra Holokausto – E.Ch.) jau buvo
žydų žudynės, panašios į nacistų.
Pjautynes 1648-1649 metais
surengė Bogdanas Chmelnickis, Ukrainos etmonas, vadovavęs sukilimui
prieš lenkų viešpatavimą. Kadangi daugelis žydų tarnavo lenkų
dvarininkams, valdžiusiems Ukrainos žemę, Chmelnickio pyktis buvo
nukreiptas ir prieš žydus. Kaip ir Hitleris, Chmelnickis neapkentė
visų žydų be skirtumo. Skaitoma, kad jo kazokų būriai nužudė
virš šimto tūkstančių žydų (tuo metu, kai pasaulinę žydiją
sudarė ne daugiau pusantro milijono žmonių).
Žemiau pateikiamame
amžininko aprašyme išvardinami žvėriškumai, kuriuos vykdė
Chmelnickio kazokai. Jei jūs turite silpnus nervus, neskaitykite.
Turėjau didelių abejonių, ar pateikti tokį tekstą, bet aš
bijau, kad šis žydų istorijos epizodas bus visai pamirštas.
„Nuo kai kurių žydų
lupo odą, o jų kūnais maitino šunis. Kitiems nukapojo rankas ir
kojas ir metė ant kelio, kur jie patekdavo po ratais vežimų ir
arklių kanopas. Daugumą užkasdavo gyvus. Vienus vaikus užmušdavo
ant motinų krūtynių, o litus suplėšydavo, kaip žuvis.
Prapjaudavo pilvus gyvoms nėščioms moterims, ištraukdavo
negimusius vaikus ir mėtė joms į veidą. Kai kurioms prapjaudavo
pilvus ir sodindavo ten gyvas kates, nukirsdami aukoms rankas, kad
jos negalėtų jų ištraukti... ir nebuvo tokios mirties, kuriai jų
nepasmerkdavo“.
Sunku patikėti, kad žmonės,
sukurti pagal dievo atvaizdą galėtų būti tokiais sadistais. Sunku
ir patikėti, kad Bogdanas Chmelnickis iki šiol skaitomas Ukrainoje
didžiuoju nacionaliniu didvyriu“ (psl. 167).
Kaip galėjo įsitikinti
gerbiamas Teismas, žydų žydų-ukrainiečių santykių traktuotė
mažiausiai prisideda prie „kurstymo tarpnacionalinės meilės“
tarp dviejų tautų, kurių bendras gyvenimas, be abejo, ne visada
buvo be debesų. Nepaisant to, „mažosios žydų enciklopedijos“
autorius nesivargina nurodymais konkretaus skelbiamų duomenų
šaltinio, apsiribodamas miglota nuoroda į neva kažkokį
neįvardintą tų laikų liudytoją. Tačiau be apeliacijų pareiškia
apie analogiją ukrainiečių kazokų su žvėriškumais nacistinių
budelių ir sulygina ukrainiečių nacionalinį didvyrį su fašistų
lyderiu, kurio net vardą žmonija paskelbė anafema. Dar daugiau,
Teluškin išreiškia būgštavimą (!), kad „šis žydų istorijos
epizodas“ gali būti žydų pamirštas, ir daro viską, kad
sustiprinti efektą „kurstymo tarpnacionalinės meilės“ žydų
ukrainiečiams aprašymais laukinių žvėriškumų, lyginant su
kuriais Osvencimo dujų krosnys atrodo žmogiško humanizmo viršūne.
Pateiktos ištraukos fone
visiškai kitokį skambesį įgauna argumentai Kijevo miesto
Ševčenkos rajono teismo, kuriais jis motyvuoja savo sprendimą
sustabdyti profesoriaus V.Jeriomenkos publikacijas laikraštyje
„Kaimo žinios“. O būtent:
„
Teismas nesutinka su atsakovų pozicija, kad
šiuo atveju pasireiškia saviraiškos laisvė, nes tokia laisvė
neturi nieko bendro su informacijos pateikimu, kuri supriešina
ukrainiečių ir žydų tautas, sukuria priešo įvaizdį iš žydų
tautos, kursto tautinę ir religinę neapykantą, sukuria neapykantą
tarp tautų kas neatmeta keršto galimybių “(p. 16).
Kaip, nuomone gerbiamo
Teismo, turi atrodyti duomenys, priešpastatantys ukrainiečių tautą
žydų tautai, jeigu ne laikyti tokiais aprašymus, pateiktus
„mažojoje žydų enciklopedijoje“, kurią šiandien intensyviai
skaito Ukrainos žydai?! O jų knygoje „Žydų pasaulis“ - ne
vienas ir ne du.
Ko verta vien sekanti
ištrauka iš skyriaus „Pogromas“, kuriame autorius paaiškina
reikšmę šio termino išimtinai ukrainietišku pavyzdžiu! Cituoju:
„ Į ką panašus
pogromas? Žiaurūs liudijimai mačiusiųjų surinkti Šalomo
Švarcbardo. Švarcbardas pats pergyveno 1918-1920 metų pogromą,
kuris įvyko per trumpą Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį
valdant Simonui Petliūrai. Kada raudonieji sutriuškino ukrainiečių
kariuomenę, Petliūra bėgo į Paryžių, kur Švarcbardas jį ir
užmušė 1926 metais. Po tris savaites trukusio teismo, kur
Švarcbardas davė parodymus apie tai, kaip Petliūros kariuomenė ir
ukrainiečių masės elgėsi su žydais, prancūzų teismas išteisino
jį. Štai šita ištrauka:
„Rugpjūčio pabaigoje
(1919 m.), kada aš buvau Kijeve, įžengė pirmieji Petliūros
gvardijos būriai. Jie žudė visus žydus, kuriuos sutikdavo
pakeliui. Viduryje Didžiosios Vasiljevo gatvės aš pamačiau lavoną
jauno vyro ant grindinio ir moterį, apverkusią savo vienintelį
nužudytą sūnų, padėjusi galvą jam ant krūtinės. Chuliganai
šaukė įžeidimus, besityčiodami iš jos nevilties. Vienas mokė:
Tai gerai. Mes parodysim jums, prakeikti žydai, mes jus visus
užmušim“.
(Kitoje vietoje) jie vertė
nelaimingus valgyti savo ekskrementus. Jie užpildavo žmones žeme
ir laidojo gyvus. Jie nesigailėjo mirusių... Yripolje prie Dniepro,
kur gimė pats Petliūra, po penkto pogromo 47 lavonai senų, ligotų
ir vaikų buvo numesti ant gatvių, neliko nieko iš jų giminių ir
artimųjų. Šunys ėmė ryti jų kūnus, kiaulės juose knysosi.
Pagaliau vienas nežydas, kuris dirbo su žydais, iš gailesčio
iškasė duobę ir palaidojo juos. Gaidamakai (ukrainiečių
kareiviai) sužinojo apie tai ir nužudė jį... Visa tai įvyko jau
XX amžiuje“ (psl. 199-200).
Noriu dar kartą pabrėžti,
kad visoje istorijoje žydų tautos, kuriai per paskutinius 2000
metų, švelniai kalbant, ne kartą teko pergyventi tai, kas vadinama
žodžiu „pogromas“, autorius „Žydų pasaulio“ nesurado kito
pavyzdžio iliustruoti šį reiškinį, kaip Ukrainos pavyzdį.
Gerbiamas Teisme, ar jūsų
nuomone panašūs nacionaliniai akcentai prisideda prie
„tarpnacionalinės meilės kurstymo“?
Sąryšyje su tuo noriu
atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną momentą Ševčenkos rajono
teismo nutartyje, kuris sutiko dėl kaltinimų kurstant
tarpnacionalinę priešpriešą, iškeltą prieš profesorių
V.Jaremenko ir laikraštį „Kaimo žinios“.
„
Teismas, nepaneigdamas atsakovo teisės naudoti
kritiką probleminiams klausimams pabrėžti ir paaštrinti, mano,
kad sprendimai ir kritika gali būti susiję su konkretaus asmens,
politiko, politinės partijos, visuomeninės organizacijos ir kt.,
bet ne visos tautos veiksmais, nes tokiu atveju tai būtina įrodyti,
kad kritikos objektas (tam tikri veiksmai, elgesys, tradicijos,
teiginiai ir pan.) yra bendra norma, būdinga ir kiekvienam šios
tautos atstovui “ (p. 17).
O dabar paprašysiu gerbiamą
Teismą iš šių pozicijų pažvelgti į sekančią ištrauką iš
knygos „Žydų pasaulis“, paskelbtą skyriuje „Einzacgrupės.
Babij Jar“. Cituoju:
„Nacistinė kariuomenė
paprastai gaudavo pagalbą iš vietos gyventojų, ypač Ukrainoje.
Ukrainietiškas antisemitizmas turėjo ilgą ir kruviną istoriją,
leidžiančią šaknis į Cmelnickio pogromus (1648). Vieną kartą,
kai Niujorko merą Edą Kochą, žydų tautybės, pakvietė vadovauti
Ukrainos dienos Niujorke šventei, tai jis pajuokavo, kreipdamasis į
organizatorių ukrainietį: „Puiku gyventi Niujorke, kur aš galiu
eiti šventinės kolonos priekyje. Jūsų gi senoje šalyje aš
bėgčiau išilgai gatvės, o jūs vytumėtės mane su peiliu
rankoje“.
Pačios baisiausios
pjautynės buvo surengtos Kijevo priemiestyje Baij Jar Roš-Gašano
metu (žydų Naujieji metai) 1941 metais. Virš 33 tūkstančių žydų
suvarė į vieną vietą ir nužudė per dvi dienas. O jų kūnus
užkasė didžiulėse duobėse.
Po antrojo pasaulinio karo
Babij Jar tapo simboliu tarybinės, mažai kuo nusileidžiančios
nacistinei ir ukrainietiškai, neapykantai žydams“ (psl. 297).
Manding, pateiktų ištraukų
pakanka, kad pademonstruoti žydų apibendrinto įvaizdžio
ukrainiečių tautos matymą, kuris jų akyse įkūnija patologinį
antisemitizmą, simbolizuojantį kruvinus žydų istorijos puslapius.
Gerbiamas teisme, ar galima
tuomet stebėtis atsiradimu „Kaimo žinios“ laikraščio
puslapiuose profesoriaus V.Jaremenkos – atstovo ukrainiečių
inteligentijos, paskaičiusio, kad neįmanoma susitaikyti su
panašiomis visos tautos įvaizdžio traktuotėmis, kurio dalimi jis
yra?!
Atkreipkite dėmesį, kad
knyga „Žydų pasaulis“ išleistas dar 1995 metais, t. y. gerokai
anksčiau už pasirodymą V.Jaremenkos medžiagos, kurios pirmoji
publikacija pasirodė 2003 metais – kaip atskiras straipsnių
rinkinys, Tarp kitko, šio rinkinio įžangoje autorius pabrėžia,
cituoju: „Kaip inteligentas, negaliu puoselėti pikto prieš jokias
tautas, net ir tas, kurios praeityje sukėlė nesuskaičiuojamas
skriaudas rankomis savo nusikaltėlių“.
Be abejo, profesoriaus
V.Jaremenko tyrimai yra atsakomoji reakcija į žydų istorijos
tarpusavio santykių tarp dviejų tautų traktavimą ir bandymu
išsklaidyti mitą apie ukrainietišką antisemitizmą, atkakliai
primetamą žydų pusės.
Gerbiamas teisme, ar galima
neleisti ukrainiečių tautos atstovams aptarinėti šį klausimą,
jeigu atstovai žydų tautos pilnai naudojasi šia teise? Be to,
skirtingai nuo ukrainiečių jie tai daro visai ne diskusijos, o
tvirtinimo forma.
Ar gali toks agresyvus
primetimas „tarpnacionalinės meilės“ pabaigti tarpnacionalinę
nesantaiką, kurios šaknys, pagal žydų pusės tvirtinimą, glūdi
amžių glūdumoje ir kurių charakteris, pagal gana abejotinus
liudijimus žydų enciklopedistų, turi aiškiai išreikštus
nacistinius bruožus?
Kas gi liečia realybės be
mitų, kurią piešią V.Jaremennko tokio paties pavadinimo
straipsnyje - „Žydai Ukrainoje šiandien: realybė be mitų“, -
patvirtinimui išvadų ukrainiečių profesoriaus pateiksiu vieną
naujausią pavyzdį.
Šiomis dienomis Kijeve
pasibaigė Jungtinės Ukrainos žydų bendruomenės suvažiavimas.
Pagrindiniais klausimais, iškeltais į suvažiavimo dienotvarkę,
pagal informacinės agentūros „Interfaks-Ukraina“ pranešimą,
buvo šie, cituoju: „kova su pasireiškimais ksenofobijos ir
antisemitizmo, konkrečiai, masinės informacijos priemonėse,
problemos žydų tautos asimiliacijos, o taip pat formavimas
teisingos visuomenės nuomonės dėl Izraelio išorės ir vidaus
politikos“.
Kaip matote, gerbiamas
Teisme, sąraše aktualiausių uždavinių, kurios, tarp kitko,
sprendžiami neva visos Ukrainos žydų tautos vardu, nėra nei
vienos užuominos į susirūpinimą Ukrainos valstybės ir likusių
jos piliečių problemomis, jau daug metų besikapstančių
socialinėje-ekonominėje pelkėje ir bandančių beviltiškai
išsikapstyti iš jos.
Užtai pirmame plane –
kova su antisemitizmu, kurio verpetas leidžia žydų verpetininkams
jautis pilnai apsaugotiems nuo bet kokių problemų, smaugiančių
ukrainiečių daugumą.
Kovai su antisemitizmu
nenusileidžia savo įkarščiu ir kova su asimiliacija. Kad-neduok
Dieve! - žydų mažuma nesupanašėtų su kitomis 133-čia
nacionalinių Ukrainos mažumų ir neištirptų, kaip 11 milijonų
rusų, sąvokoje „visa ukrainiečių tauta“.
Ir pati svarbiausia
užduotis: formavimas teisingos visuomenės nuomonės apie Izraelio
valstybės politiką! Štai kaip! Reiškia JTO saugumo taryboje,
praktiškai vienbalsiai pasmerkusioje šiomis dienomis genocido
politiką, vykdomą Izraelio prieš palestiniečius, - nuomonė
neteisinga?! O galbūt, pasipiktinimas visos pasaulio bendruomenės
dėl Holokausto, kurį surengė Izraelis arabų daugumai, - tai
pasireiškimas antisemitizmo ir ksenofobijos? Тada vargšui
Izraeliui lieka viena: kreiptis į Kijevo miesto Ševčenkos teismą,
kuris eiliniu sprendimu uždarys burnas „antisemitams“ ir tuo
pačiu įneš savo indėlį formuojant „teisingą“ visuomenės
nuomonę dėl Izraelio politikos – džiaugsmui Ukrainos jungtinės
žydų bendruomenės.
Grįžtant prie nuosprendžio Ševčenkos rajono teismo dėl
laikraščio „Kaimo žinios“, būtina pažymėti dar vieną iš
jo punktų: „...
teismas nustatė, kad
nagrinėjamuose straipsniuose buvo išraiškos, kuriomis konkrečiai
siekiama kurstyti religinę neapykantą“ (p. 9).
Sprendžiant iš to, šis
argumentas Ševčenkos teismo priimant sprendimą remiasi į
naudojimą profesoriaus V.Jaremenko citatų iš Talmudo. Reikia
pasakyti, kad iš tiesų nuo kai kurių tekstų šio senovės žydų
įstatymų sąvado per varstą dvokia rasizmu ir pretenzijomis į
pasaulinį viešpatavimą, priešpastatantį žydų tautą ne tiktai
ukrainiečių, bet ir visom likusiom pasaulio tautom. Bet juk ne
ukrainietis Jaremenko sugalvojo šituos tekstus!
Nepaisant
į tai, kad
daugelis žydų atmeta talmudinius principus ir niekada į juos
nesiorientuoja, pačio Talmudo niekas neanuliavo, ir jis toliau
nematomai buna greta sąvokos „žydija“ ir lieka žydų istorijos
dalimi.
Ir jeigu rabinas Teluškinas,
autorius „mažosios žydų enciklopedijos“, skaito galintis
daryti pareiškimus tipo: „Sunku patikėti, kad Bogdanas
Chmelnickis iki šiol skaitomas Ukrainoje nacionaliniu didvyriu“, -
tai kodėl ukrainiečiai neturi teisės konstatuoti: „Sunku ir
patikėti, kad Talmudas iki šiol skaitomas sąvadu žydų įstatymų,
siaubinga kurių esmė sukelia šoką bet kuriam nežydui“?!
Kontekste su tuo kas
pasakyta negalimas ne pažymėti, kad ypatingais sugebėjimais
viskame įžvelgti požymius „kurstymo nacionalinės ir religinės
nesantaikos“ išsiskiria taip vadinami profesionalūs žydai, kurie
yra dideli meistrai rasti juodą katiną juodame kambaryje, net jei
jos ten nėra.
Be to,
užsivilkę togą atstovų „visos žydų tautos“, jie imasi tų
pačių metodų, vienos argumentacijos ir terminologijos, ir su
pasitenkinimu skatina antisemitizmą, padarę šį procesą naudingu
gešeftu ir nuimdami nuo jo visas dividendų rūšis – politinius,
ekonominius, ekonominius ir kitus.
Naujas pavyzdys žydų
aktyvumo šioje srityje yra skandalas, išpūstas kaimyninėje
Rusijoje aplink filmą „Kristaus aistros“. Balandžio pabaigoje
internetinis leidinys „Газета.Ру“ su nuoroda į agentūrą
„Интерфакс“ paskelbė savo puslapyje šią informaciją:
„Rusijos teisių gynėjai
svarsto galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu prieš sukūrėją
kino filmo „Kristaus aistros“ Melo Gibsono. Taip pat jie nori
paduoti ieškinį prieš rusišką kompaniją, rodančią šį filmą.
„Eilė žydų organizacijų
ir privačių asmenų po parodymo filmo Rusijos ekranuose kreipėsi į
mus, skaitydami, kad šis filmas kursto nacionalinę nesantaiką ir
kultivuoja ksenofobinius mitus dėl kaltės visos žydų tautos dėl
Kristaus nukryžiavimo“, - pareiškė direktorius Maskvos žmogaus
teisių biuro Aleksandras Brod...“
Kaip tik šiomis dienomis
Ukrainoje vyksta platus rodymas „Kristaus aistrų“, ir kiekvienas
esančių čia, įskaitant atstovus Ukrainos Temidės, turi galimybę
įsitikinti, kad filme nėra kokių nors užuominų dėl kaltės žydų
tautos, o tuo pačiu dėl laipsnio pagrįstumo eilinių žydų
pretenzijų dėl kurstymo nacionalinės nesantaikos.
Gerbiamas teisme!
Kaip jūs,
tikriausiai, supratote, kalbą šia tema galima tęsti ir tęsti.
Bet, tikiuosi, jau pasakyta pakankamai daug tam, kaip prieiti prie
vienareišmės išvados: tarpnacionaliniai santykiai bendrai ir
žydų-ukrainiečių konkrečiai – per daug delikati tema ir kartu
per daug sprogimui pavojinga tema, reikalaujanti maksimaliai pasverto
ir kraštutinai atsargaus priėjimo. Ir svarbiausia, svarstant šios
problemos – nepereiti plonos linijos, skiriančios diskusijos
sritį, kurioje bando išlikti ukrainietiška pusė, nuo prievartinio
„kurstymo tarpnacionalinės meilės“ kurią akcentuoja
ukrainiečių oponentai. Negalima priversti tautą mylėti viena
kitą, neišaiškinus, kas trukdo tai padaryti.
Gerbiamas teisme!
Skelbiant nuosprendį aš
kviečiu jus vertinti ne tiktai juridinę, bet ir moralės-etinę
šios bylos pusę. O svarbiausia – galimas pasekmes jūsų
sprendimo. Jūs turite suprasti, kad, uždarydami laikraštį „Kaimo
žinios“, kurios puslapiuose buvo padarytas bandymas diskusijos
forma išsiaiškinti žydų-ukrainiečių santykius, jūs prieš savo
valią įkvėpsite naują gyvastį į lozungą „Žydai kalti!“ Ir
niekas nepakeis nuomonės milijonų
skaitytojų, iš kurių buvo atimtas mylimas leidinys tiktai todėl,
kad kai kuriuos žydus dirgina buvimas žodžio „mitas“ greta su
provokaciniu žodžių deriniu „ukrainietiškas antisemitizmas“.
Jeigu tai įvyks, tai
išėjusi į praeitį „nacionalinė ir religinė nesantaika“,
neišvengiamai palydima „keršto aktais“, apie kuriuos kalbama
Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismo nutarime, iš žodžių,
parašytų ant popieriaus lapo, virs į įvykdytą nuosprendį.
Eduardas Chodos
(bus knygos vertimo tęsinys)