Prieš ketvirtį amžiaus Lietuva
atsiskyrė nuo Rusijos imperijos (TSRS) ir pasirinko nepriklausomybės
kelią. Buvusių TSRS respublikų likimuose daug kas bendro:
deindustrializacija, valstybės turto išgrobstymas, socialinio sektoriaus žlugimas, kolonijinė priklausomybė
nuo JAV Federalinės rezervo sistemos (ECB jos filialo), visuomenės moralės ir
kultūros degradacija ir t.t.
Per Naujųjų metų sutiktuves mes
tapome Lietuvos valstybinės televizijos degradacijos liudininkais,
kai per šventinį vakarą du idiotai-vedantieji savo kvailumu ir
neprofesionalumu tiesiog tyčiojosi iš Lietuvos valstybės vadovų
ir žiūrovų.
Rusijos žiūrovai irgi patyrė šoką nuo šventinių
programų, nuo ko jie negali jau dvi savaites atsipeikėti. Šių
Rusijos programų „žvaigžde“ tapo nusenusi ir, matyt, gerokai
išprotėjusi jų primadona Ala Pugačiova ir jos „kagalas“.
Visam šiam Rusijos estrados išsigimimui ir skirtas Aleksandro
Chaldėj staipsnis „Ala Pugačiova kaip imperijos išsigimimo
simbolis“.
Žemiau pateikiu šio straipsnio kelių
ištraukų vertimą, suprasdamas, kad išversti lygiaverčiai šio
labai literatūriškai vaizdinga rusų kalba parašyto puikaus
straipsnio tiesiog neįmanoma:
Aleksandr Chaldei: Ala Pugačiova
kaip imperijos išsigimimo simbolis
Tarybinės estrados bobutė,
pozuojanti vonioje
Pasigailėjimas – tai dar ne tas
jausmas, kada žiūri į 67 metų besijauninančią bobulę, apimtą
senatvinės silpnaprotystės iš vilties, kad šis jos reginys gali
sukelti susidomėjimą ja. Gailesčio nėra. Yra pasibjaurėjimas ir
pavargimas. Kai kurie labai suaugę žmonės nugyveno savo gyvenimą
su šiuo iki velnių įkyrėjusiu personažu.
„Kvaila senatvė taip pat
pasigailėtina, kaip baikšti jaunystė“ (Hamletas, Danijos
princas)
Mes – karta gimusių šešta
dešimtmetį ir išaugusi tarp sudužusių iliuzijų apie tai, kad
senatvė – tai metas orios išminties ir garbingos ganytojo
lazdos, tarsi valdovo skeptro. Mes pamatėme, kad senatvė gali būti
kitokia – tai kritimas į vaikystę su dideliu puošeiviškumu ir
baime prarasti įprastinę buities prabangą. Hamletas negailestingai
teisus – gyvenime taip nutinka, kad net carai tampa kvailiais. O
carienės – kvailėmis. <...>
Pugačiova buvo toli gražu ne kvailė.
Ji buvo tarybinės visuomenės ledlaužiu. Jos sprogdintoja.
Suprantama, ne pati savaime – už to stovėjo didžiulė komanda
tų, kurie sprogdinimą užsakė ir ruošė. Bet ji buvo jo koviniu
instrumentu. Paraleliai ėjo juokdarių-satyrikų ir jumoristų
armija, kurių lygis buvo nuo Raikino ir Žvaneckio iki Chazanovo ir
Petrosoano, kurie ardė tarybinę visuomenę, kaip vanduo ardo
akmenį. <...>
Ala Pugačiova buvo tarybiniu Briusu Li
estradoje. Ji sukūrė tikslinę auditoriją, tikslinę rinką,
kalbant marketingo kalba – pirmoji sukūrė tą įvaizdį
miesčionio ir nešvankėlio estradoje, kuris surado savo vartotoją
tarybinėse masėse, iki tol suvarytose į kultūrinį pogrindį, ir
estrados pasaulis labai greitai prisipildė armija nešvankėlių ir
besikraipančių pederastų, gyvių nesuprantamos lyties ir
degradantų, visokiausių išsigimėlių, nuo smaugiančio
viešpatavimo kurių mes dabar staugiam ir nežinom, kur bėgti ir
kam daužyti snukį. <...>
Kiekvienas verslas turi savo pradžią
ir savo pabaigą.
Nemokėjimas
išeiti laiku daro buvusias žvaigždes apgailėtinomis ir kvailomis.
Jie nemokėjo oriai gyventi, nemoka ir oriai išeiti. <...>
Peticija
Pirmam kanalui, per dvi dienas surinkusi 150000 parašų, su
pasipiktinimu reikalavo baigti tyčiotis iš publikos ir pašalinti
visą šitą pelėsį iš ekranų, nes jis ne šiaip mums atsibodo, o
tiesiog įžeidžia mūsų jausmus ir protą. <...>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą