Apdergti

Vilniaus meras R.Šimašius, matomai, atliekantis šabesgojaus funkcijas, tęsia antisemitizmo kurstytojos R.Vanagaitės pradėtą darbą – kiršinti visuomenę. Vanagaitė apdergė ir toliau dergia ant Tautos didvyrio generolo Adolfas Ramanauskas-Vanago. Vilniaus meras R.Šimašius ėmėsi kito tautos didvyrio – Kazio Škirpos apdergimo.

Du Lietuvos Judai, du purvini šabesgojai, du antisemitizmo kurstytojai, už saują sidabrinių pardavę Lietuvą ir jos garbę.

Vilniaus Šabesgojui užkliuvo gatvė, pavadinta Lietuvos didvyrio Kazio Škirpos vardu.

Šabesgojus (jud.) – gojus, atliekantis žydų darbus ir pavedimus, kurių jie patys negali ar nenori atlikti. Terminas kilo iš žodžių “šabas”+”gojus” ir pirmine prasme reiškė senovės judėjų ir izraelitų vergą, šabo (išeiginė žydų diena nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro) metu atlikdavusį visus draudžiamus judėjams atlikti darbus ir veiksmus, katrų yra gyvas velnias. Kai vergų nebegalima buvo turėti, šabesgojai pradėti samdyti. Ši tradicija išliko iki šiol. Nūnai šis terminas greta religinės turi ir platesnę reikšmę ir vartojamas apibūdinti gojams, už pinigus ar dykai, vien iš tolerastiškų paskatų atstovaujančius ir ginančius ne savo tautos, bet žydų interesus bei atliekančius jų organizacijų ar veikėjų pavedimus. Šabesgojams yra suteikti įgaliojimai klijuoti antisemitų etiketes ant tų gojų, kurių pozicija, žodžiai ar veiksmai to šabesgojaus manymu galėtu sukelti žydų nepasitenkinimą. Šie įgaliojimai nėra aukšto lygio ir tokia etiketė gali būti panaikinta bet kurio bent kiek rimto žydų tautybės asmens valia. Įgaliojimai naikinti žydų priklijuotas gojams antisemitų etiketes šabesgojams, net ir aukščiausio rango, nesuteikiami. Lietuvoje gausu veikėjų, atitinkančių aukščiau pateiktą šabesgojaus apibrėžimą.

Dienraštis Respublika apie Šimašiaus „nuveiktus darbus“ parašė: „Sunku būtų pasakyti, ką per dvejus metus mero poste nuveikė ponas Šimašius. Daug paprasčiau išvardinti, ko jis nenuveikė, nes neatlikti darbai bado akis. Ponas Šimašius nepastatė ir net nepradėjo statyti stadiono. Jis nesutvarkė Lukiškių aikštės, nesutvarkė ir Gedimino kalno bei aplink esančių takelių, kuriais galėtų pasivaikščioti mero taip laukiami turistai. Spūstys Vilniuje netgi padidėjo, taigi ir šioje srityje nėra kuo pasigirti. Savivaldybė giriasi, kad sukūrė virtualų mokyklų žemėlapį, bet ir šis neveikia, Šnipiškių nuo Baltupių neatskiria.“ Vilnius, be to, išterliotas grafičiais, apsilupinėjusiais namų fasadais, su ištrupėjusias šaligatviais, nesutvarkytais šiukšlių konteineriais ir t.t.

Per du metus nieko Vilniaus miestui taip ir nenuveikęs meras Remigijus Šimašius pasišiaušė prieš visuomenininkų norą Lukiškių aikštėje įamžinti valstybės simbolį Vytį, bet prikabinėjo mieste kitakalbių gatvių pavadinimų, šovėsi vietoj Sporto rūmų įrengti gigantišką žydų muziejų, bet šiai idiotiškai idėjai pasipriešino žydų bendruomenė, o vakar LRT pareiškė apie iniciatyvą atimti iš Gedimino kalno papėdėje esančios alėjos pirmojo Lietuvos savanorio Škirpos vardą. Neva, šis mūsų didvyris buvo nepalankiai atsiliepęs apie sadisto N.Dušanskio tipo žydus-komunistus, kurie Lietuvą okupavus sovietams, vežė į Sibirą, kankino ir šaudė lietuvius.

Užsienio iškrypėlis prieš Lietuvos Didvyrį

Škirpos niekinimą pradėjo Šimašiaus į Vilniaus tarybą inkorporuotas iškrypėlis-transvetitas iš Didžiosios Britanijos, kuris necenzūriniais žodžiais koliojo Lietuvos valstybę.

2015 metų birželio 27 dieną, šis Dievo nubaustas pilietis iš Didžiosios Britanijos, labai gerbiamas ir vertinamas Vilniaus liberalų (apsivogusių) ir net jų pasikviestas į sostinės Tarybą spręsti Vilniečių reikalus, viešai pareiškė, kad jis „p.sa“ Lietuvą. Ne todėl, matyt, liberalai ant to peder..to supyko, kad taip jų valstybę jis niekina, kurioje jie gyvena, kurios duoną valgo, kurioje jie savo vaikus augina ir kurios įstatymus privalo gerbti, bet tam lytiniam aktui jiems kol kas, matyt, per didelė Lietuva pasirodė. O kaip kitaip, jei valstybę jie gerbtų, tai šiukšlę, valstybę niekinančią, būtų iš savivaldybės tuojau pat išmetę, iki pačių Britų salų nuspyrę. Bet ne, pabarė, gal pamanė, kad dar neįveiks valstybės pi.ti, per silpni, palaukti reikia, pasitreniruoti, daugiau prisivogti?

Šitas Anglijos pe...astas, necenzuriškai iškoliojęs Lietuvos valstybę, 2016 metų pabaigoje parašė Šimašiui štai tokį raštą:

PRAŠYMAS DĖL K.ŠKIRPOS ALĖJOS PAVADINIMO PAKEITIMO Kadangi K. Škirpa įtariamai padėjo naciams vykdyti genocidą prieš Lietuvos piliečius, aš manau, kad Vilniaus mieste neturėtų būti gatvių, pavadintų jo vardu. Nepaisant to, kad šis žmogus yra laikomas nusipelniusiu Lietuvai, dalis jo veiklos negali būti pateisinama jokiomis aplinkybėmis. K. Škirpos knyga “Sukilimas”, jo organizacijos veiksmai, dokumentai ir deklaracijos, aiškiai rodo, kad jis palaikė Hitlerio ideologiją bei siekė kurti “judenfrei” Lietuvą, t.y. Lietuvą be dalies jos piliečių etniniu pagrindu ­ vyrų, moterų ir vaikų, kurių šeimos gyveno Lietuvoje ilgiau nei 500 metų ir į Lietuvą atvyko pačių lietuvių pakvietimu. Aš suprantu, kad pakeisti gatvės pavadinimą yra sudėtinga, nes gatvės pavadinimai atspindi svarbiausius miesto kultūros ir istorijos aspektus. Būtent dėl šios svarbos, manau, kad K. Škirpos vardas netinkamas gatvės pavadinimui. Taip pat, nemanau, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau ­ Centro) pažyma dėl K. Škirpos veiksmų, apriboja Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus gatvės pavadinimų keitimų atžvilgu. Priešingai, manau, kad pažymoje yra pakankamai daug įrodymų kad K. Škirpos vardas yra netinkamas gatvės pavadinimui. Kadangi kalbame apie gatvės pavadinimo keitimą, o ne baudžiamąją atsakomybę, galime pritaikyti savo, kaip Vilniaus miesto savivaldybės, moralinius standartus. Centro pažymoje pažymėta ­ “K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF organizacijos veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų”. Remiantis centro pažyma, minėtos “antisemitizmo apraiškos” yra: ● K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF deklaravo, kad Frontas “yra pasiryžęs visiškai atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno ir laipsniškai įvykdyti žydų pašalinimą iš lietuviškos žemės aplamai”. ● K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF įsakė Lietuvos tautiečiams ­ “Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų”. ● K. Škirpos vadovaujamo Berlyno LAF atsišaukimai, L. Truskos nuomone, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo. Mano nuomone, šie teiginiai jau savaime yra pakankama priežastis pakeisti alėjos pavadinimą. Primenu, kad Lietuvos žydų bendruomenė aiškiai išsakė savo nuomonę apie K. Škirpą ir jo LAF, ir ta nuomonė ­ neigiama. Taigi galima teigti, kad šios alėjos pavadinimas iš esmės priešina visuomenę, kadangi daliai jos yra visiškai nepriimtinas. Taip pat primenu kad K. Škirpos alėjos pavadinimas kenkia miesto įvaizdžiui, nes nacių kolaborantų garbinimas yra nepriimtina šiuolaikiniame pasaulyje, dėl mums visiems suprantamų priežasčių, kurių čia nurodyti nereikia. Liūdniausia yra tai, kad per menkai informuojame ir primename gyventojams ir miesto svečiams faktą, kad daug lietuvių gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir savo šeimų gerove. Dėl šių garbingų darbų, daug Lietuvos piliečių nusipelnė Pasaulio tautų teisuolių statuso, kurį pripažino Izraelis. Atsižvelgiant į mano išdėstytus argumentus, prašau svarstyti šiuos pasiūlymus: 1. Pakeisti alėjos pavadinimą iš “K. Škirpos alėja” į “Teisuolių alėja”; 2. Organizuoti iškilmingą ceremoniją, skirtą pagerbti Lietuvos teisuolius, gatvės pavadinimo keitimo proga. Pagarbiai Mark Adam Harold Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys

Ar užsienio p.....ams dera mums, lietuviams, aiškinti, kokiais pavadinimais mums vadinti savo sostinės gatves. Ir abelnai, kas leido šitai importinei šiukšlei, koliojančiai mūsų šalį, rastis Vilniaus miesto savivaldybėje?

Nėra abejonių, kad prieš Lietuvą pradėta plataus mąsto sionistų diversija, kuri turi ekonominę potekstę, kuo labiau apjuodinti lietuvius, kad būtų lengviau atsiimti kažkada Lietuvoje gyvenusių žydų turtą, kuris išnyko kelių okupacijų metu. Šiems tikslams, mano nuomone, ir tarnauja šabesgojai vanagaitės ir šimašiai.

Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Vilniaus miesto Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiamas šis tekstas:

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. 

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą.

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima  žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.