Prisimenu tą nuostabų laiką, kai aš
buvau naujakurys Rusijoje ir rengiau save didelei misijai. Mano
tėvas man pasakė prieš išvykstant į Rusiją:
— Sūnau, kad suprasti, kas tokie
rusai yra, tu privalai bent 14 dienų pagyventi, kaip ir jie.
Aš visada paklusdavau tėvo valiai ir
net būdamas suaugusiu visada klausiau jo patarimų. Aš pasakiau sau, kad nesvarbu, kaip aš
būčiau apsaugotas nuo tokio gyvenimo šioje laukinėje, didelėje
ir šaltoje šalyje, aš įveiksiu savo "Aš nenoriu" ir
laikysiuosi savo išmintingo tėvo patarimo.
Kai bendruomenė mane apgyvendino
jaukiame kotedže netoli Maskvos, kur aš galėjau be kliūčių
ruoštis vykdyti savo misiją ir perimti tuo metu vyriausiojo rabino
Šajevičiaus patirtį, aš pribloškiau ten buvusius savo sprendimu.
— Gerbiami broliai, norėdamas
suprasti šią šalį, turėčiau geriau susipažinti su vietos
gyventojų buitimi, aš tiesiog turiu suprasti visą rusų gojų
dvasios stiprumą ir silpnumą.
Tai buvo pasakyta dalyvaujant protingam
rabinui Adolfui Solomonovičiui Šajevičiui ir keletui kitų gerbiamų
rabinų, kurie su neslepiama baime veiduose išklausė apie mano
ketinimą 14 dienų gyventi taip, kaip gyvena gojai.
Kai kas karštai protestavo, kažkas
pradėjo mosuoti rankomis ir atkalbinėti mane bardami už perdėtą
pasitikėjimą savimi ir romantizmą. Adolfas Solomonovičius
pažvelgė į mane taip įdėmiai ir su tokia meile jo rudose akyse,
kad aš jau buvau pasirengęs pasiduoti vyresniųjų rabinų
įkalbinėjimams ir atsisakyti beprotiško sumanymo, bet išdidžiai
pakėliau galvą ir toliau laikiausi savo.
Šajevičius vienu rankos judesiu
privertė nutilti susijaudinusius vyrus, nutraukti emocijas ir,
pasivedėjęs juos į šalį, ėmė šnabždėtis su rabinais. Aš
girdėjau tiktai frazių nuotrupas: … beprotybė, jis serga“,
„taip niekas nedarė išskyrus Šneersoną“, „... nori
išstudijuoti priešininką“ pagaliau jų šnabždesiai pasibaigė
ir vyriausias tuo metu Rusijos rabinas priėjo prie manęs, padėjęs
ranką ant peties palaimino tokiam drąsiam žygdarbiui.
Buvo atšiaurus vėjuotas ruduo. Vėjas
vėrė kiaurai mano kūną, įpratusį prie Kalifornijos ir Milano
saulės. Man davė nedidelį butuką Piterio užkabariuose ir paskyrė
padėjėju menedžerį vienos iš Vekselbergui priklausančios firmos.
Paskyrimą į darbą, į kurį kiekvieną dieną vaikščiojo gojai,
aš irgi išreikalavau. Anksti iš ryto aš kėliausi, pats sau
ruošiau pusryčius ir vykau į kitą kultūrinės sostinės kraštą,
kad atsikąsti darbo kasdienybės rusiškų šleperių (vilkikų,
vagių).
Aš atsisakiau automobilio ir buvau
priverstas apie 40 minučių važiuoti iki darbovietės troleibusu ir
metro. Visa tai buvo man naujovė, juk net amerikiečių rabinų
mokykloje jaunystėje man neteko per daug važinėti visuomeniniu
transportu. Na ir Jungtinių valstijų transportas stipriai skyrėsi
nuo šionykščio.
Visu pirma, kas mane pribloškė, tai
visiškai gyvuliškos sąlygos visuomeniniame transporte. Ankstų
rytą gojai stumdė vienas kitą, lipo ant kojų nežiūrėdami ir
neatsiprašydami, keikėsi, bandydami įsiropšti į eilinį
atvykstantį troleibusą. Kelis kartus ir man teko stumdytis, kad
įlipti į jį, bet visa tai man buvo taip netikėta, kad aš
kiekvieną kartą šypsojausi, kada man užmindavo koją ar
nepatenkinti rėkė nuo apatinio troleibuso laiptelio „Lipk
vikriau!”
Vieną kartą du gojų studenčiokai
kokių dvidešimties metų, matydami mano patenkintą ir besišypsantį
veidą tarp sutrombuotų, kaip agurkai stiklainyje, gojų ant apatinio
troleibuso laiptelio, žiūrėdami man tiesiai į veidą pasakė
garsiai, kad aš negalėjau jų neišgirsti:
— Žiūrėk koks kvailelis,
įspraustas tarp nugarų, vos kvėpuoja, o šypsosi kaip išsigimėlis.
Man pasidarė negera nuo šių grubių
žodžių, aš supratau, kad rusų gojai nesuprato nei kas aš toks,
nei kodėl toks važiavimas sukelia mano šypseną, tarytum pas
keliautoją besileidžiantį Amazonės slenksčiais su kanoja.
Darbas nebuvo per daug varginantis, bet
nuobodus ir monotoniškas, žinodami kas aš toks mane globojo ir
viskuo padėjo. Šį periodą aš negaliu pavadinti produktyviu
pažįstant gojų gyvenimą. Aš norėjau surasti darbą paprastesnį
ir artimesnį rusų gojų buičiai, tačiau geras darbas buvo vienu
iš Šajevičiaus sąlygų ir aš paklusau jo valiai.
Kada po darbo aš pavargęs grįždavau
kiekvieną dieną 6:45 vakaro, aš kėliau sau tikslą sužinoti kaip
rusai gyvena ir kuo laisvalaikiu užsiima.
Iš pradžių aš ėmiau vaikščioti į
tas vietas, kurias man buvo įdomu lankyti Amerikoje ir Europoje,
vietas atitinkančias mano supratimą apie kultūringą laisvalaikį.
Tačiau, lankydamas įvairias kultūros įstaigas aš supratau, kad
čia aš mažiausiai ką sužinosiu, kas yra tikra rusų liaudis.
Vieną, ką aš įsisavinau ir
pastebėjau, tai tam tikra pasipūtėliška laikysena, impozantiška
pompa pozoje, kada atstovai rusiškos elitos lankė operą ir teatrą.
Jie tarytum visa savo povyza, apranga ir kiekvienu žodžiu norėjo
pasakyti: „žiūrėkite aš ne šiaip turtingas, aš dar
kultūringas žmogus, o ne koks nors nemąstantis pinigų maišas!”
Būtent tame aš pastebėjau silpnumą
taip vadinamos Rusijos elitos — svarbiausia rodytis kitų akyse
aukštesniu kultūrinėje plotmėje tarp sau lygių pagal statusą,
atrodyti kas bebūtų net jeigu kultūringas laiko praleidimas
iššaukdavo mieguistumą ir nuobodulį, ką ne taip retai aš
pastebėdavau apžiūrėdamas esančių gojų veidus parteryje.
Kažkas nereginčiomis akimis žiūrėjo į sceną, o pas absoliučią
daugumą buvo parašyta veide mieguista kančia nuo to kas vyksta.
Žemesnio statuso rusiškų gojų
įstaigos buvo kiek kitokios, vietoj nosies rietimo kiekvienas
užeinantis į barą ar vidutinės klasės restoraną bevelijo vietoj
teatre užriestos nosies išpūsti krūtinę ir atrodyti kaip galima
grėsmingiau aplinkiniams.
Aš klausiau gojų pokalbių už
gretimų staliukų ir jų esmė nei kiek nesiskyrė nuo pokalbių
šleperių teatre, tik kalba buvo paprastesnė, manieros grubesnės,
kiekvienas bandė būti kaip galima atviresnis, žinoma ypač tai
ryškiai pasireiškė nesąmoningoje būklėje, kai rusų gojai kaip
reikiant „įmetę“, taip jie kalbėjo kiekvieną kartą išmesdami
po šimtgramį, elgėsi kur kas laisviau.
Kiekvieną kartą, kada aš tyliai
sėdėjau kampe ir stebėjau aplinką ir stebėjausi kaip jie dar
prieš minutę iš visos jėgos talžo vienas kitą, o po to susėda
už vieno stalo ir apsikabinę sudainuoja rusiškas dainas. „Pas
juos išsijungia racionalus mastymas. Pilnas nebuvimas veiksmų
nuoseklumo“ galvojau aš apie alkoholio poveikį gojams.
Taip aš praleidau dar 7 dienas
lankydamas kino teatrus, futbolo stadioną, picerijas, įvairios
rūšies užeigas, gėrimo vietas ir kitokias žemos prabės plebso
užeigas.
Man tapo aišku kame viena iš
pagrindinių silpnybių rusų tautos, sukaustytos šios slegiančios
pilkumos ir kapeikinio atlyginimo, jie kiekvieną vakarą ieškojo
preteksto, kad užsimiršti, preteksto nors trumpam laikui užgesinti
balsą kalantį tarytum genys į medį dvi prieštaraujančias, bet
papildančias krikščionišką dvasią mintis, kaip „Aš noriu“
ir „Reikia“.
Savo paskutinį vakarą Piteryje aš
nusprendžiau užeiti pasėdėti bare, kuriame anksčiau buvau du
kartus. Iš visų užeigų jis patiko man tuo, kad ten visada vyko
linksmos muštynės. Aš tarytum ant pirštų galų užėjau į savo
knaipę, norėdamas būti kuo mažiau matomas, užsakiau dėl vaizdo
stiklą alaus, prie kurio visą tą laiką neprisiliečiau, ir
atsisėdau pačiame tolimiausiame kampe, kad paskutinį vakarą
stebėti rusus ir klausyti jų kalbas, tikėdamas, kad gal man
atsivers kažkas naujo šioje paslaptingoje rusiškoje sieloje, kaip
ją vaizduoja didieji rusų rašytojai.
Mano tylaus ir nepastebimo gojų
stebėjimo planui nebuvo lemta išsipildyti. Sėdintys kitame salės
gale du didžiuliai mužikai pilkomis striukėmis ėmė rodyti į
mane pirštu ir kažką kalbėtis tarpusavyje, aš patyriau jaudulį,
bet pasukau galvą į priešingą pusę.
Tai buvo tie patys du stuobriai, kurie
praėjusio mano apsilankymo metu surengė muštynes, o po to, išgėrę
kartu degtinės, ėmė dainuoti rusiškas dainas. Aš akies kampeliu
pamačiau, kad mužikai kyla iš užstalės ir eina pas mane. Nejučia
mano kūną apėmė baimė.
— Sveikas — pasakė didžiulis
ūsuotas mužikas gojus, sėsdamas ant tuščios kėdės prie mano
staliuko.
Aš pasveikinau gojų. Antras, su juoda
mėlyne po kairia akim, žiūrėdamas į mane atsisėdo ant antros
laisvos kėdės.
— Mes pastebėjome, kaip tu čia
vaikštai… ir kiekvieną kartą štai čia sėdėdamas žiūri į
mus ir aplinkinius — pasakė ūsorius truputi užsikirsdamas dėl
savo girtumo.
Aš ėmiau teisintis ir tikinti, kad
mužikui pasirodė, o aš tik žvalgiausi savo draugo, kuris turi
ateiti po minutės. Tuo momentu man norėjosi galvotrūkščiais
pabėgti iš baro, bet kažkoks vidinis žydiškas tvirtumas vertė
pabaigti reikalą iki galo, nežiūrint į atsiradusias kliūtis,
priverčiančias pasilikti ir tęsti tyrimą veidas į veidą su
šiais dviem girtutėliais rusais.
— О, taip tu žydas! — sušuko
antras mužikas, visą šį laiką įdėmiai žiūrintis man į akis.
Per mano kūną perbėgo virpulys.
Ūsorius atgijo, gerai mane apžiūrėjęs ir nelauktai prapliupo
juoktis. Toliau vyko kažkokie girti dviejų gojų kliedesiai. Jie
man tiesė rankas, tikino, kad rusai ir žydai broliai amžiams, po
to užsakė dar degtinės ir ėmė postringauti vis labiau ir labiau
nuo spirito įtakos besipinančiais liežuviais.
Į jų pasiūlymą išgerti aš
mandagiai atsisakiau, kad geriu alų, į ką rūškanas rusiško
gojaus veidas su mėlyne linksmai atsakė: “Mums daugiau pasiliks“.
Pagaliau jie ėmė svarstyti apie Rusijos galybę, vienas iš jų,
kaip paaiškėjo, buvo išeivis ir Riazanės, o ūsorius buvo
statybininkas, atvykėlis iš Riazanės, Ivanas Kostrovas.
— Štai žiūrėk žyde... — vos
judindamas liežuviu ir siūbuodamas ant kėdės kreipėsi į mane
Ivanas Kostrovas — jei tik rusai panorės, jis jus žydus išėsdins
iš Kremliaus štai taip!
Ir Ivanas parodė savo didelį baltą
rusišką kumštį su mostu trinkteldamas juo į stalą.
— Tai mes jus nugalėsim, jei
išdykausite... prieš rusų liaudį. Supratai, žyde? — aš
pritariamai linktelėjau šypsodamasis į girtus gojo kliedesius.
Rūškana mėlynė pamatė savo draugo
kumštį irgi neįprastai atgijo.
— O jeigu mes— lesdamas nosimi stalą
ėmė staugti Riazanės mužikas, tarytum kviesdamas visus savo
gentainius į kovą — jeigu mus... mus daugiau netenkins jūsų
reikaliukai, žydai...mes jus... štai taip pastatysim į vietą.
Ir gojus išsitraukė iš striukės
nedidelį sulenkiamą peiliuką, atlenkė jį ir įsmeigė su žvėries
staugimu į stalą.
— Supratai kuo mes jus nugalėsime?
Žiūrėk tu mums, žyde! Ir saviškiams perduok, kad laikytųsi
rėmuose!
Paskutiniai mužiko su pamušta akimi,
kurį vadino Sergėjus Pilkasis, žodžiai buvo pasakyti taip,
tarytum ant jo liežuvio kabojo pūdo svorio giria. Jo sugėrovas
žiūrėjo nereginčiu žvilgsniu į peilį įbestą į stalą ir
atrodė buvo patenkintas išgirstu sumanymu.
Matydamas jų neadekvatumą aš
atsistojau iš už stalo ir priėjau prie baro, nupirkau dar vieną
butelį degtinės. Tuo momentu mano galva buvo tokia šviesi, o
mintys aiškios, kad aš jau neabejojau, kad žinau rusiškos sielos
paslaptį, man tapo visiškai aišku kai palaužti rusų gojus.
Aš paėmiau butelį degtinės ir
priėjau prie dviejų girtų draugų stalo.
— O žinote kaip mes jus nugalėsime,
gojai? — paklausiau aš pas savo naujuosius pažįstamus. Vaikinas
iš Rezanės snaudė, o ūsuotas atgijo ir sušuko žviegiančiai:
„Kas tokio? Kaip, žydai?!”
Aš su mostu pastačiau ant stalo tarp
jų butelį degtinės ir netaręs nei žodžio išėjau iš baro.
Mano įdomi kelionė į gojų pasaulį pasibaigė.
_________
Ištrauką išverčiau iš rusų kalba portale „Kont“ paskelbto vertimo iš ivrito. https://cont.ws/@id401433044/906982
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą