Aš gyvenu Vilniuje nuo 1951 metų, nuo
pat gimimo. Aš pamenu griuvėsius Vilniaus centre, medinį vokiečių
„Helios“ kino teatrą su trofėjiniu „Tarzanu“, autobusų
stotį Jogailos gatvėje, pradėjusį gerėti gyvenimą, kai sviestą
tėvai ėmė tepti ne tik vaikams, bet ir sau, atsisakę margarino,
pamenu pirmą Vilniaus troleibusą, pamenu paminklo Petrui Cvirkai
atidengimą, gražiai sutvarkytą aikštę, išasfaltuotą gatvę.
Tai buvo didelė šventė. Žmonės kūrė, statė, tvarkė, mokėsi,
augo ir gražėjo Vilnius. Tai buvo mano gražiausias gyvenimo
laikas: vaikystė.
Nenustebau išgirdęs apie Vilniaus
mero Remigijaus Šimašiaus ketinimą sugriauti mano vaikystės
prisiminimų kampelį – Petro Cvirkos skverą, nugriauti
literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą. Iš šio moraliai ir
protiškai degradavusio žmogaus Šimašiaus nebuvo galima ko nors
gero tikėtis.
Žmonės sako: „kas melagis, tas ir
vagis.“ Dešimtmetį šitas apsivogęs degradantas vadovavo
chroniškų melagių institutui, kuris visuomenei meluoja apie
neegzistuojantį Žemėje absurdą - „Laisvąją rinką“, kitas iš
piršto išlaužtas kvailystes.
Ko gali tikėtis iš žmogaus, kuris
subjaurojo Lukiškių aikštę ir joje nori įrengti ne tai raudų
sieną, ne tai bunkerį, ne tai kurmrausį? Ko gali tikėtis iš
žmogaus, kuris sunaikino ir išvogė Žalgirio stadiono kompleksą,
pavogdamas iš miesto 50 milijonų vertės žemės sklypą? Prie ko
prisiliečia Šimašius, jis viską degraduoja, kaip pelėsis.
Žmogus-pelėsis negali kurti, jis gali vogti kitų sukurtą turtą
ir viską aplink save degraduoti.
Yra žmonės kūrėjai, o yra
griovėjai-destruktoriai. Pastariesiems priklauso žmogus-pelėsis
Šimašius.
Su pelėsiais kovoti yra vienas būdas
- juos išnaikinti. Su žmonėmis-pelėsiais galima kovoti susitelkus
visuomenei, sukuriant jiems nepakantumo atmosferą. Vilniuje tam
atėjo laikas.
Neleiskim žmogui-pelėsiui naikinti
sostinės!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą