Pažiūrėkite, kokį š.
vietoj prezidentų turi prancūzai, austrai, vokiečiai, kokį mes,
tai kodėl manote, brangūs tautiečiai, kad lietuviams globalistai
2019 metais leis išsirinks ne š.?
Priminsiu anekdotą:
Seimo kavinėje kalbasi du parlamentarai. „Mūsų prezidentė yra
didelis š.“, - sako vienas. „Tyliau, dar kas nors išgirs,“ -
perspėja jį kolega. Pirmasis pasitaiso: „Ji yra didelis š., bet
gerąja šio žodžio prasme“.
Aš žodį š. aš irgi naudoju vien tik gerąja šio žodžio prasme.
Prezidento rinkimo
principai
Pagrindinis principas
– prezidentas turi turėti nešvarią biografiją, kad jį galima
būtų šantažuoti. Lietuvoje turime pavyzdį.
Prezidento rinkimo
principai seni, sionistų patvirtinti prieš šimtą su virš metų, jų
aprobuoti daugybę kartų:
Protokolas Nr.10 –
„Parodomoji“ politikoje
(…)
Visuotinis balsavimas.
Tam mums reikia visus atvesti į balsavimą,
be skirtumų klasių ir cenzo, kad įtvirtinti daugumos absoliutizmą,
kurio negalima pasiekti iš inteligentiškų cenzinių klasių.
Savireikšmė.
Tokia tvarka pripratinę visus prie minties apie savivertę, mes
sulaužysime gojų šeimos reikšmę ir jos auklėjamąją vertę,
pašalinsime išskyrimą individualių protų, kuriems minia, mūsų
vadovaujama, neduos nei pasireikšti, nei netgi pasisakyti: ji įprato
klausyti tiktai mūsų, mokančių jai už paklusnumą ir dėmesį.
Tuo mes sukursime tokią
aklą jėgą, kuri niekada nebus įgali niekur pajudėti, išskyrus
kaip vadovaujant mūsų agentams, pastatytiems į jų lyderių vietą
mes sulaužysime gojų šeimos reikšmę.
Masonijos lyderiai.
Tauta paklus šitam, nes žinos, kad nuo tų lyderių priklausys
uždarbiai, priemokos ir visokių gėrybių gavimas.
Genialus masonijos
vadovas. Valdymo planas turi išeiti paruoštas iš vienos
galvos, kadangi jo nesutvirtinsi, jeigu prileisti jo suskaldymą į
gabalėlius daugelyje protų.
Todėl mums galima žinoti
planą, bet ne jį aptarinėti, kad nepažeisti jo genialumą, jo
sudedamųjų dalių ryšius, praktinės jėgos slaptos reikšmės
kiekvieno jo punktų.
Jeigu aptarinėti ir
keisti panašų darbą daugkartiniais balsavimais, tai ji turės
savyje antspaudą visų protinių nesusipratimų, neprasiskverbusių
gilyn ir ryšį jos sumanymų.
Mums reikia, kad mūsų
planai būtų stiprūs ir su tikslingai sugalvoti. Todėl mums
neverta mesti genialaus mūsų vadovo darbo minios arba netgi ribotos
bendrijos sudraskymui. Šie planai neapvers kol kas aukščiau dugnu
šiuolaikines įstaigas. Jie tiktai pakeis jų ekonomiją, o reiškia,
visą kombinaciją jų ėjimo, kuri, tokiu būdu, vyks numatytu mūsų
planuose keliu.
Įstaigos ir jų
fikcijos. Su skirtingais pavadinimais visose šalyse egzistuoja
apytikriai tas pats: Vyriausybė, Ministerija, Senatas, Valstybės
taryba, įstatymų leidybos ir vykdomasis korpusas.
Man nereikia jums
paaiškinti šių įstaigų tarpusavio santykių mechanizmo, nes jums
tai gerai žinoma; atkreipkite tiktai dėmesį į tai, kad kiekviena
iš įvardintų įstaigų atsako už kokią nors svarbią funkciją,
prie to, prašau jus pastebėti, kad žodis „svarbi“ aš
priskiriu ne įstaigai, o funkcijai, todėl, ne įstaigos svarbios, o
svarbios jų funkcijos.
Įstaigos pasidalino
tarpusavyje visas valdymo funkcijas – administracinę, vykdomąją,
todėl jos pradėjo veikti valstybės organizme, kaip organai žmogaus
kūne.
Jeigu pažeisime vieną
dalį valstybės mašinoje, valstybė susirgs, kaip žmogaus kūnas,
ir…numirs.
Liberalizmo nuodai.
Kada mes į valstybės organizmą įvedėme liberalizmo nuodus, visa
jos politinė kompleksija pasikeitė: valstybės susirgo mirtina liga
– kraujo užkrėtimu. Lieka laukti jų agonijos pabaigos.
Konstitucija-politinio
supriešinimo mokykla. Respublikinė era. Prezidentai – masonų
kreatūros. Nuo liberalizmo gimė konstitucinės valstybės,
pakeitusios gojus gelbstinčią patvaldystę, o konstitucija, kaip
mums gerai žinoma, yra ne kas kita kaip pakeitusi išganingą gojams
Patvaldystę, yra ne kas kita, kaip rietenų mokykla, išsiderinimo,
ginčų, nesutarimų, bevaisių partinių tendencijų- vienu žodžiu,
mokykla viso to, kas padaro beveide valstybės veiklą (A.L.
Izraelyje nėra Konstitucijos).
Tribūna ne blogiau už
spaudą nuteisė teisėjus neveiklumu ir bejėgiškumui ir tuo padarė
juos nereikalingais, atliekamais, dėl ko jie ir buvo daugelyje šalių
nuversti. Tada tapo galimu respublikinės eros atsiradimas, ir tada
mes pakeitėme valdovą vyriausybės karikatūra – prezidentu,
paimtu iš minios, iš mūsų kreatūros terpės,
mūsų vergų.
Tame buvo minos
pagrindas, mūsų pakištos po gojų tauta arba, tiksliau, po gojų
tautomis.
Prezidentų
atsakomybė. Artimoje ateityje mes įvesime prezidentų
atsakomybę. Tada mes jau nepradėsime terliotis pravedant tai, už
ką atsakys mūsų nuasmeninta kreatūra. Mums ne motais, jeigu
išretės eilės besiveržiančių prie valdžios, kad ateis
sumaištys nuo neatradimo prezidentų, sumaištys, kurios galutinai
dezorganizuos šalį…
„Panama“.
Deputatų palatos ir prezidento rolė.
Kad atvesti mūsų planą iki to rezultato, mes pakišime rinkimus
tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors
neatskleistas tamsus reikalas, kokia nors „panama“, – tada jie
bus ištikimi vykdytojai mūsų reikalavimų bijodami demaskavimo ir
iš būdingo bet kokiam žmogui, pasiekusiam valdžią, siekio
išlaikyti savo privilegijas, pranašumus ir garbę, susietą su
prezidento vardu.
“mes pakišime
rinkimus tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors
neatskleistas tamsus reikalas”
Deputatų palata dengs,
gins, rinks prezidentus, bet mes iš jos atimsime teisę įstatymų
siūlymo, jų keitimo, idant ši teisė butų mūsų suteikta
atsakingam prezidentui, lėlei mūsų rankose.
Žinoma, tada prezidento
valdžia taps taikiniu visokiausiems antpuoliams, bet mes jam duosime
savigyną, teise kreiptis į liaudį, į jo sprendimą be jo atstovų,
tai yra į tą patį mūsų aklą patarnautoją – daugumą iš
minios.
Nepriklausomai nuo to mes
suteiksime prezidentui teisę paskelbti karinį stovį. Šitą
paskutinę teisę mes motyvuosime tuo, kad prezidentas kaip visos
armijos vadas, turi ją turėti savo žinioje naujos respublikinės
konstitucijos gynimo atvejui, kurios gynybai jis turi teisę kaip
atsakingas atstovas šios konstitucijos.
Masonija- įstatymų
leidybos jėga. Suprantama, tokiomis sąlygomis šventyklos raktas
bus mūsų rankose, ir niekas, be mūsų, nebevadovaus įstatymų
leidimo jėgai.
Nauja respublikinė
konstitucija. Be to, mes politinės paslapties išlaikymo pretekstu
atimsime iš Palatos, įvedus respublikinę konstituciją, užklausimo
apie respublikines priemones teises, ir be to nauja konstitucija mes
sumažinsime skaičių atstovų iki minimumo, kuo tiek pat
sutrumpinsime politines aistras ir aistrą politikai.
Jeigu gi jie, turėdami
didesnius siekius, reikš ambicijas ir turėdami šį minimumą, tai
mes suvesime jas į nieką šaukimu ir kvietimu kreiptis į tautos
daugumą…
Nuo prezidento priklausys
Palatos ir Senato prezidentų ir viceprezidentų paskyrimas.
Vietoj pastovių
parlamentų sesijų mes sutrumpinsime jų posėdžius iki kelių
mėnesių. Be to, prezidentas, kaip viršininkas vykdomosios
valdžios, turės teisę surinkti arba paleisti parlamentą ir
paleidimo atveju ištęsti laiką iki paskyrimo naujo parlamento
susirinkimo. Bet kad pasekmės nuo visų šitų, iš esmės,
neteisėtų veiksmų nekristų ant mūsų nustatytos prezidento
atsakomybės prieš laiką mūsų planams, mes duosim ministrams ir
kitiems supantiems prezidentą valdininkams aukščiausios
administracijos mintį apeiti jo potvarkius savo priemonėmis, už ką
ir pakliūti po atsakomybę vietoj jo…
Šią rolę mes ypač
rekomenduojame duoti vykdyti Senatui, Valstybės Tarybai arba
Ministrų Tarybai, o ne atskiram asmeniui.
Prezidentas pagal mūsų
nuožiūrą aiškins prasmę tų iš veikiančių įstatymų, kuriuos
galima išaiškinti įvairiai; prie to ji anuliuos juos, kada jam
mūsų bus nurodyta to poreikis; be to, jis turės teisę siūlyti
laikinus įstatymus ir netgi naują vyriausybinio konstitucinio darbo
pakeitimą, motyvuojant tai, kaip ir kiti reikalavimais aukščiausio
valstybės gėrio.
Perėjimas prie
masoniškos patvaldystės. Tokiomis priemonėmis mes gausime
galimybę naikinti pamažu, žingsnis po žingsnio visa tai, ką iš
pradžių kai įeinant mūsiškiams iš pradžių į savo teises mes
būsime priversti įvesti į valstybių konstitucijas perėjimui į
nepastebimą pašalinimą bet kokios konstitucijos, kada ateis laikas
paversti bet kokį valdymą į mūsų patvaldystę.
„Pasaulio
karalio“ paskelbimo momentas. Pripažinimas
mūsų patvaldžio gali ateiti ir anksčiau konstitucijos
sunaikinimo: momentas to pripažinimo ateis, kada tautos,
iškankintos nesklandumais ir nekompetencija valdovų, mūsų
pastatytų, sušuks: “Pašalinkite juos ir
duokite mums vieną pasaulio karalių, kuris suvienytų mus ir
sunaikintų priežastis nesutarimų – nacionalines sienas,
religijas, valstybines sąskaitas, kuris duotų mums taiką ir
ramybę, kurią mes negalime rasti su mūsų valdytojais ir
atstovais“.
Skiepijimas ligų ir
kiti pikti masonų kėslai. Bet jūs patys puikiai žinote, kad
galimybei visaliaudinio išreiškimo panašių norų būtina
nepaliaujamai drumsti visose valstybėse tautos ir vyriausybės
santykius, kad išvarginti visus priešprieša, nesutarimais, kova,
neapykanta ir netgi kankinyste, badu, ligų įskiepijimu, skurdu, kad
gojai nematytų kitos išeities, kaip atbėgti į mūsų piniginį ir
pilną viešpatavimą…
Jeigu mes duosime
atsikvėpti tautoms, tai geidžiamas momentas vargu ar kada nors
ateis.
(…)
Maždaug aišku, kokį
prezidentą mums paskirs, o koko dydžio š. tai bus, galima tik
spėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą