Koks Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimas?
Jau dvidešimt metų Vilniaus koncertų ir sporto rūmai (toliau – Rūmai) gėdingai pūdomi. Skaudu žiūrėti, liūdna jų nebeturėti. Rūmai statyti įžengiant į aštuntąjį dešimtmetį kaip vienas svarbiausiųjų, jau nuo tarpukario, pradedant buvusiuoju „Žalgirio“ stadionu, šioje miesto dalyje ugdomo sporto komplekso statinių.
Tai vyko Senųjų žydų kapinių veikusių nuo XVI a. iki XIX a. pradžios vietoje, kurių sklypą carinė rusų valdžia tąsyk iš žydų bendruomenės išpirko, steigdama Vilniaus pilies gynybos tvirtovę. Dalis palaikų buvo iškeldinama į naują kapinėms paskirtą sklypą netoli dabartinės Olandų gatvės, o čia buvo rausiami dideli grioviai, pilami pylimai, statomi kiti įrenginiai.
XX a., ypač pokariu, teritorija buvo vystoma toliau, ir apie 1970 metus dar menkai apstatytoje aplinkoje iškilęs Rūmų tūris savo modernistinėmis brutaliomis architektūros formomis bei didele apimtimi pasirodė grubokas ir kiek konkuruojantis su Gedimino pilies kalnu, kylančiu čia pat priešais, kitoje Neries pusėje. Tačiau jau apie 1980 metus greta Vilnios pačioje kalno papėdėje atstačius didįjį pilies Senojo arsenalo pastatą ir taip apimtimi abiem pastatams tarpusavyje ėmus konkuruoti, o ir visam pilies kompleksui įgijus daugiau svorio, urbanistinė aplinka įgijo pusiausvyrą.
Rūmų kūrėjai
Dabar šempančius Rūmus matome tik iš lauko, nyksta jie ir viduje. Tai nuo keturių iki penkių tūkstančių žiūrovų talpinanti salė, kuriai ypač kokybiškus baldus – žiūrovų kėdes – tąsyk suprojektavo žymi Vilniaus eksperimentinio konstravimo biuro (ten veikė ir gamyba) architektė L. M. Stapulionienė. Neramu kokia jų būklė dabar, tačiau dar 2008 metais, kai rūmus buvo planuojama plačiau pritaikyti kongresams, ji dar rodėsi puiki, nes visa buvo ypač kokybiškai pagaminta.
Kavinių-barų ir VIP patalpų interjerus projektavo tuo metu to paties biuro architektas Tadas Baginskas. Buvo įrengta taip, kad per pertraukas visi užsimanę spėdavo išgerti ir kavos, ir alaus.
Įspūdinga ir antrojo aukšto pagrindinio vestibiulio erdvė, savąja įstiklinta siena žiūrovams atverianti vaizdą į pačią istorinės sostinės širdį – Trijų kryžių, Pilies kalnus ir pilį, Katedrą su varpine bei vakarinę senamiesčio dalį. Vestibiulyje išlikęs ir R. Kavaliausko sukurtas įspūdingas oparto stiliaus skulptūrinis pano.
Vienas svarbiausiųjų pastato elementų – ant galingų plieno lynų kabanti bei lengvomis santvaromis tarpusavyje surišta stogo denginio konstrukcija nėra matoma, tačiau ją sukonstravusiam inžinieriui H. Karveliui tuomet buvo pripažintas išradėjo vardas. Šis inžinerinis sprendinys žymia dalimi ir diktuoja rūmų pavidalą – jų siluetą, fasadus, pagrindines vidaus erdves.
Ką mena Rūmų dešimtmečiai
Per daugiau nei tris dešimtis intensyvaus naudojimo metų vilniečiai bei atvykstantys žiūrovai matė juose daugybę svarbių, įskaitant, tarptautines, sporto varžybų, simfoninės, džiazo ir populiariosios muzikos koncertų, spektaklių, stambių visuomeninių renginių-suvažiavimų, ritulinių apeigų. Tai Vilniaus „Statybos“ krepšinio kovos, paties Moriso Bežaro (Maurice Bejart) iš Paryžiaus atsivežtos baleto trupės spektakliai su neprilygstamuoju šokėju Chorche Donnu (Jorge Donn), neužmirštami Virgilijaus Noreikos, Vytauto Kernagio pasirodymai – pagaliau Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, atsisveikinimas su Sausio 13-sios aukomis.
Valdžioms sustabdžius Rūmų veiklą ir juos pardavus, pasklidus kalboms apie jų nugriovimą ir geidžiamas čia vykdyti naujas stambias statybas, prie Kultūros paveldo departamento veikianti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2006 m. liepą suskubo Rūmams suteikti teisinę apsaugą – visų pirma kaip lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei išskirtinę istorinę reikšmę turinčiam objektui. Pastaruoju metu Rūmų vadinamasis vertingųjų savybių pobūdis apibūdinamas taip pat ir kaip unikalus architektūros bei inžinerijos požiūriu.
Rūmų atgaivinimo pastangos
Minėtųjų 2008 metų balandį, kai buvo mąstoma apie Rūmų pritaikymą kongresams, buvusiųjų kapinių vieta (vieta, bet ne kapinės – A.G.) taip pat buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kur valstybės saugomi tapo „žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas /…/, palaikai ir jų liekanos /…/“ – žinoma tiek, kiek jų yra išlikę. Pati vieta, kur jau konkrečiai stovi pastatas, į vertybės teritoriją nepateko.
Rūmų atgaivinimo ir kongresų centro projektavimo metu buvo konsultuojamasi ne tik su Lietuvos, bet ir su tarptautine žydų bendruomene – net aukščiausiuoju įmanomu lygiu. Projektas buvo svarstytas su Europos žydų kapinių komitetu, jo rabinams rekomenduojant priestatą, jei toks atsirastų, statyti ant polių. Tuometinis Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas projektą pristatė ir Amerikos žydų kongresui, o jau 2015 metais Algirdui Butkevičiui pritarimą davė ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (plačiau – Vilius KAVALIAUSKAS: kas pavertė sporto rūmus „Sovietiniu balvonu“, 2024-07-28; 77.lt).
Tarptautinis pripažinimas ir Lietuvos architektų rūpestis
Metams bėgant jokie Rūmų tvarkymo darbai taip ir nevyko, kaip nevyko ir konkretus projektavimas jiems atgaivinti, o dabar jau Turto bankui priklausančio pastato priežiūra nebent tik blogėjo. Šiame fone 2023 metais pasaulį išvydo stambus Phaidon leidyklos iliustruotas leidinys „Brutalistai. Geriausieji brutalizmo architektai“ (Owen Hopkins, The Brutlists, Brutalism‘s Best Architects, Phaidon Press Limited, London, Phaidon Press Inc., New York, 2023). Leidinyje mūsų architektų Eduardo Chlomausko, Jono Kriukelio ir Zigmanto Liandzbergio vardai bei Rūmų nuotrauka ir aprašymas, nurodant paskirtį – Kultūra/Sportas, pateikti greta tokių pasaulyje garsių architektų vardų bei jų kūrinių, kaip Ricardo Bofillas, Walteris Gropius, Le Corbusier‘, Oscaras Niemeyeris, Aldo Loris Rossi, Kenzo Tangė. Čia jau neapsikentė ir Lietuvos architektai, ir žinomų architektų grupė (Nacionalinės premijos laureatai A. Ambrasas, G. Čaikauskas, K. Pempė ir kt.) laišku kreipėsi į Vilniaus miesto merą, ragindami Rūmus atsiimti, dabartinėmis jau naujomis aplinkybėmis sutvarkyti ir jiems grąžinti pirminę paskirtį. Jokio atsakymo gauta nebuvo.
2024 m. gegužį į Lietuvos Respublikos prezidentą, Seimo pirmininkę, Ministrę pirmininkę ir Vilniaus miesto merą raštu kreipėsi ir Lietuvos architektų sąjunga (toliau – LAS). Žemiau pateikiamas LAS pirmininko G. Balčyčio pasirašytas tekstas, nes jame gerai matyti visa reikalo esmė ir konkretūs siūlymai:
„Lietuvos architektų bendruomenė reiškia rimtą susirūpinimą ir nepritarimą padėčiai, kuri yra susiklosčiusi su išskirtinės architektūrinės ir istorinės vertės statiniu – Vilniaus koncertų ir sporto rūmais (Rinktinės g. 1). Beveik prieš du dešimtmečius atidarius buv. “Siemens“ areną (Ozo g. 14), Rūmai palikti nebenaudojami, apleisti bei nykstantys, o jų ateitis neaiški. Padėtis paaštrėjo pastaruoju metu, kai buvo susiprasta, kad vilniškė istorinė „Ryto“ (buv. „Statyba“) krepšinio komanda nebeturi, yra netekusi, savosios arenos. Kaip žinia, minėtoji antroji arena priklauso privačiai įmonei ir jos krepšinio komandai.
Dabar jau kalbama ir sprendžiama apie naują, dar vieną sporto areną prie statomo Nacionalinio stadiono. Privalome priminti, kad ši vieta urbanistiniu požiūriu sovietinės vadžios tyčia parinkta nepatogi, bijant didelių žmonių susibūrimų miesto centre, todėl statyti prie šio komplekso dar ir krepšinio areną būtų klaida, nes transporto ir ypač pėsčiųjų patekimas į kompleksą bus sunkus ir taps dar sunkesniu. Tuo metu paties stadiono statybų baigimo data būtų ženkliai atidėta, prisidės naujas projekto keitimo ir paties projektavimo etapas.
1971 m. pastatytieji Rūmai yra kultūros paveldo objektas (u/k 17400) – unikalaus architektūrinio ir inžinerinių konstrukcijų sprendimu pasižymintis žiūrovinis statinys. Tarptautiniu, pasauliniu lygiu jie pripažinti kaip išskirtinis XX a. architektūrinio brutalizmo pavyzdys, paminint ir autorius – architektus E. Chlomauską, J. Kriukelį, Z. Liandzbergį (konstruktorius – H. Karvelis). Istoriškai Rūmai mums ypač reikšmingi kaip Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988-01-22 d. ir atsisveikinimo su žuvusiaisiais prie Televizijos bokšto gynėjais 1991-01-14 d. vieta – naujausios Lietuvos istorijos, atsikovojant valstybės Nepriklausomybę, vienas svarbiausiųjų paminklų bei simbolių.
Atgaivinus Rūmus, vėl atgautume pagrindinę, gerai suprojektuotais interjerais ir vidaus erdvėmis pasižyminčią sostinės sporto areną, o taip pat koncertų ir kitų stambių renginių erdvę miesto centre. Tuo pačiu pagaliau būtų proga, ir tai konkrečiai siūlome – pirmojo aukšto vestibiuliuose meno kūriniais ir kitomis interjero įrangos priemonėmis deramai priminti ir pagerbti praeityje čia buvusių Senųjų žydų kapinių vietą (u/k 13812), o tiksliau – pačią LDK laikų miestiečių žydų bendruomenę. Statinys istoriškai, kultūriškai ir funkciškai taptų daugiasluoksnis.
Rūmai stovi idealioje vietoje miesto atžvilgiu, yra puikiai pasiekiami iš centro, iš jų lengva ir patogu patekti į bet kurį Vilniaus rajoną. Jų atgaivinimo nauda būtų neabejotina, o statybos kaštai ženkliai mažesni nei statyti naują statinį – žemės sklypas, inžinerinė infrastruktūra, konstrukcijos yra, beliktų vidaus įrangos ir tvarkybos bei remonto kaštai.
Todėl prašome pagaliau rimtai ir iš esmės imtis Vilniaus koncertų ir sporto rūmų tvarkymo ir jų įveiklinimo klausimo sprendimo. Tai mūsų sostinės ir tautos, visų piliečių inventorius ir turtas – materialus bei kultūrinis“.
Naujos Vyriausybės iniciatyvos: ko siekiama
Atsakymo nei iš vieno adresato LAS negavo, o Vyriausybė matė reikalą kitaip ir ėjo savuoju keliu. 2023 m. pavasarį, Ministrė pirmininkė potvarkiu jau buvo sudariusi savą darbo grupę senųjų Šnipiškių žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus Koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti.
O štai ir šios skaitlingos Darbo grupės sudėtis:
Arūnas Gelūnas – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius (darbo grupės vadovas);
Rasa Antanavičiūtė – viešosios įstaigos Vilniaus miesto muziejaus direktorė;
Andrew Baker – Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktorius;
Vytautas Biekša – UAB „Processoffice“ architektas;
Jonathan Brent – YIVO instituto direktorius;
Eliezer Brodt – Vudmonto koledžo Judaikos studijų katedros vedėjas;
Abba Cohen – Jungtinių Amerikos Valstijų Amerikos paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos narys;
Marija Drėmaitė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja;
Esther Farbstein – Holokausto istorikė, mokslininkė;
David E. Fishman – Žydų teologijos seminarijos profesorius;
Gerald Herschel Gluck – Europos žydų kapinių išsaugojimo komiteto atstovas;
Marius Ivaškevičius – dramaturgas;
Faina Kukliansky – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė;
Sid Leiman – Niujorko miesto universiteto Bruklino koledžo Judaikos studijų katedros žydų istorijos ir literatūros profesorius emeritas;
Vladimir Levin – Jeruzalės hebrajų universiteto žydų meno centro direktorius;
Leonidas Melnikas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedros vedėjas;
Mindaugas Pakalnis – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis architektas;
Jurgita Verbickienė – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros dėstytoja;
Lesley Weiss – Jungtinių Amerikos Valstijų Amerikos paveldo užsienyje išsaugojimo komisijos narė;
Rytis Zemkauskas – žurnalistas.
Po daugiau nei metus trukusio Darbo grupės darbo, jos rezultatą viešai išvydome šiame BNS (2024 07 17) pranešime:
„Vyriausybė trečiadienį pasitarime pritarė darbo grupės siūlymui Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir jų teritorijoje įkurti memorialą, žydams.“/ Kaip rašoma dokumente, darbo grupė siūlo senųjų Šnipiškių žydų kapinių vietoje ir dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įkurti memorialą, skirtą Šnipiškių žydų kapinėms, jose palaidotų žmonių istorijai /„Pastate taip pat turėtų būti pagerbti įvykiai, atvėrę kelią Lietuvos nepriklausomybei, leidusiai nutraukti žydų kapinių išniekinimą“/ Vieni iš tų įvykių -1988 metų spalį įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, 1991-jų Sausio 13 įvykiai. / Darbo grupės siūlymu, ne mažiau kaip 75 proc. memorialo turėtų būti skiriama žydų kapinėms, jose palaidotiems asmenims ir žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu. / Ne daugiau kaip 25 – sovietinei kapinių išniekinimo politikai, pastato istorijai, jo vaidmeniui nepriklausomybės judėjime. / Darbo grupė sutarė, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pastatas ir Šnipiškių žydų kapinių teritorija turi būti pritaikyti atminties įprasminimui ir atverti visuomenei, ypatingą dėmesį skiriant teritorijos išorės ir vidaus erdvių sinergijai. / Anot dokumento, darbo grupė siūlo, kad visa teritorija – pastatas ir kapinės – būtų sutvarkyta laikantis pagarbos ir rimties, atgaivinant ir plėtojant senųjų kapinių ir žydų bendruomenės atmintį. /…/“
Kaip matome – sampratos ir matymas skiriasi iš esmės. Architektai žvelgia į ateitį ir siūlo sprendimus, Vyriausybės darbo grupė traukiasi atatupsta, regėdama tik praeities šešėlius. Kaip, kokiu būdu ir kokiomis lėšomis milžiniškame pastate – jo penkių tūkstančių vietų žiūrovų salėje ir ją lydinčiose patalpose galėtų būti įrengtas nebesančių kapinių memorialas, kas tokiame galėtų vykti ir kaip tai pasiteisintų – atsakymą įsivaizduoti vargu ar įmanoma. Ir ko gi siekiama, galų gale? Vilius Kavaliauskas savo aukščiau minėtąjį rašinį baigia tokiais žodžiais: „Tačiau absurdas jau turi tęsinį – yra grupių reikalaujančių „sovietinį balvoną“ aptverti tvora, kad jis… pats sugriūtų. O kas paskui – evakuoti vyriausybę iš griuvėsių miesto?“
„Vilmorus“ balandžio 17–28 dienomis apklausoje – nuomonė apie sporto rūmus
Vyčio paramos fondo užsakymu Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ balandžio 17-28 dienomis atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, ką jie galvoja apie šiuo metu neveikiančių Vilniaus Sporto rūmų ateitį. Apklausa apmokėta Vyčio paramos fondo, jos rezultatai – Fondo nuosavybė, ir Fondas siūlo pilnus apklausos rezultatus NEMOKAMAI visoms masinės informacijos priemonėms (susisiekite su mumis).
Tyrimas vykdytas akivaizdiniu būdu 28 miestuose ir 45 kaimuose, apklausta 1,000 vyresnių nei 18 metų gyventojų.
Buvo užduotas klausimas „Jūsų nuomone, kas turėtų būti Vilniaus sporto rūmuose (šiuo metu jie neveikia)?“ ir pateikiami 5 galimi atsakymai:
1. Kultūros, sporto ir konferencijų centras 468 46,8 proc.
2. Kultūros, sporto ir konferencijų centras bei Žydų kultūros ir holokausto muziejus 198 19,8 proc.
3. Žydų kultūros ir holokausto muziejus 50 5,0 proc.
4. Kita 4 0,4 proc.
5. Nežinau 280 28,0 proc.
Manome, kad ši reprezentatyvi gyventojų apklausa padės priimti teisingą sprendimą Vyriausybei (jai rezultatus siunčiame), Kultūros ministerijai. Ji padės suformuoti objektyvias išvadas visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams. Dėkojame „Vilmorus” už atliktą reikalingą darbą.
Viešas kultūros ir visuomenės veikėjų raginimas Vyriausybę išsaugoti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus
LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI GINTAUTUI PALUCKUI
KULTŪROS MINISTRUI ŠARŪNUI BIRUČIUI
SEIMO KULTŪROS KOMITETO PIRMINIKUI KĘSTUČIUI VILKAUSKUI
Vilnius 2025-05-15
VILNIAUS KONCERTŲ IR SPORTO RŪMŲ LIKIMO KLAUSIMU
Jaučiamės esą priversti kreiptis į gerbiamąjį Premjerą dėl susidariusios keistos ir visiškai nepriimtinos padėties, į kurią yra patekęs vienas svarbiausiųjų sostinės objektų ir tuo pačiu statinių – Vilniaus Koncertų ir sporto rūmų pastatas.
Kaip žinia, dešiniajame Neries krante, priešais Gedimino pilį ir kalną esantys Rūmai jau apie 20 metų stovi nebenaudojami, yrantys, nusikalstamai apleisti. 1971 m. pastatyti, būdingos tam metui brutalistinės architektūros, su unikalia ant lynų kabančia stogo konstrukcija, iki penkių tūkstančių žiūrovų talpinančia arena, įspūdingomis į Pilį ir Senamiestį atgręžtomis įstiklintomis vestibiulių erdvėmis ir talpiais kavinėmis-barais, Rūmai per tris dešimtmečius intensyviai tarnavo, ir ne vien tik vilniečiams. Juose vyko daug įvairių, įskaitant tarptautines, sporto varžybų, koncertų, spektaklių – ir su žymiausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais, stambių visuomeninių renginių: konferencijų, suvažiavimų, ritualinių apeigų. Tame skaičiuje išsiskiriantys Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas ir atsisveikinimas su Sausio 13-sios nakties kovos aukomis.
Atsižvelgus į tai, 2006 m. liepą Rūmai buvo įtraukti į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą kaip lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei išskirtinę istorinę reikšmę turintis objektas. Jie pripažinti ir kaip unikalūs architektūros bei inžinerijos požiūriu. Vienu metu, pradedant 2008 m., buvo projektuojama Rūmus pritaikyti kongresų centrui, bet šie darbai užgeso. Pagrindine priežastimi tapo XVI-XVIII amžiais šioje vietovėje veikusių Vilniaus žydų kapinių vieta. Nors XIX a. pradžioje kapinių žemė rusų caro valdžios iš bendruomenės buvo išpirkta, o žymi dalis palaikų perkelti į naujas, o čia įrengta karinė tvirtovė, buvusių kapinių faktas tapo mirtinu stabdžiu bet kokiems Rūmų ir aplinkos tvarkymo darbams, nors pradžioje, projektuojant buvo sulaukta ir tarptautinio lygmens žydų atstovų pritarimo.
Pastaruoju metu, 2023 m. Londone ir Niujorke veikianti Phaidon leidykla savam leidinyje apie pasaulio architektus–brutalistus įtraukė ir lietuvius bei jų suprojektuotus Rūmus, nurodydami ir Rūmų sporto bei kultūros paskirtį – šalia žymiausių pasaulio XX a. architektų pavardžių bei jų kūrinių. Dėl susidariusios nepriimtinos padėties ir atsižvelgdami į naujas minėtąsias aplinkybes, į Vilniaus miesto merą kreipėsi grupė Lietuvos architektų Nacionalinės premijos laureatų, ragindami Rūmus iš Turto banko atsiimti, suremontuoti ir vėl juos pritaikyti panašiai autentiškai veiklai. 2024 m. gegužį panašiu raštu, tačiau jau į Respublikos prezidentą, Seimo pirmininkę bei Premjerę, kreipėsi ir Lietuvos architektų sąjunga, siūlydama, beje, Rūmų 1 aukšto vestibiuliuose meno kūriniais pažymėti ir pagerbti senosios Vilniaus žydų bendruomenės atminimą. Nei viena iš institucijų architektams bei Sąjungai nieko neatsakė, tačiau Premjerė potvarkiu buvo sudariusi savą Darbo grupę „senųjų žydų kapinių ir atminties vietos dabartiniuose Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įamžinimo pasiūlymams ir koncepcijai parengti“.
Skaitlinga internacionalinė darbo grupė, kurios vos pusė buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, po metų pateikė savą sampratą, ir 2024 m. liepą Vyriausybė pasitarime pritarė jos siūlymui „Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose ir jų teritorijoje įkurti memorialą žydams“ – buvusioms kapinėms, jose palaidotų, žmonių istorijai, žydų gyvenimui Vilniuje kapinių gyvavimo laikotarpiu. Šiek tiek dėmesio pasiūlyta skirti ir Rūmų pastato istorijai, Sąjūdžiui ir jo steigiamajam suvažiavimui, „1991-jų Sausio 13 įvykiams“. Pastatas ir kapinės tvarkytini „atgaivinant ir plėtojant senųjų kapinių ir žydų bendruomenės atmintį“.
Tokiu būdu vyriausybė, užuot reikalą sprendusi iš esmės, atsisakė suverenių valstybės teisų į savojo visuomeninio turto likimą, tuo pačiu ir naujausios Lietuvos istorijos, atsikovojant valstybės Nepriklausomybę, vieną svarbiausiųjų paminklų bei simbolių. Nesusimąstyta kokiais sprendiniais ir lėšomis milžiniškame žiūroviniame architektūros paminkle galėtų būti įrengtas nebesančių kapinių memorialas, kas tokiame galėtų vykti ir kaip tai pasiteisintų.
Todėl prašome premjerą nedelsiant nutraukti ydingos 2024-07-17 Vyriausybės priimto nutarimo galiojimą, kuriuo siūloma Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose įkurti memorialą skirtą Šnipiškių žydų kapinėms ir imtis tikro ir galutinio Rūmų atgaivinimo, tvarkybos ir įveiklinimo klausimo sprendimo, pasitelkus kompetentingus kultūros paveldo ir architektūros, o taip pat kultūros, visuomeninių bei sporto renginių specialistus. Kaip buvo pažymėta Lietuvos architektų sąjungos kreipimesi – tai mūsų sostinės ir tautos, visų piliečių inventorius ir turtas – materialus bei kultūrinis.
Esame pasirengę susitikti ir pasikalbėti šiuo mums ir jums svarbiu klausimu bet kuriuo laiku.
Pagarbiai
Augis Gučas, architektas, urbanistikos ekspertas, paminklotvarkininkas, muzikologas.
Audrius Ambrasas, architektas, profesorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Gintaras Čaikauskas, architektas, profesorius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas
Kęstutis Pempė, architektas, docentas, Vyriausybės ir Nacionalinės premijų laureatas
Henrikas Žukauskas, architektas, docentas, Lietuvos eksparlamentarų klubo prezidentas
Antanas Buračas, VU TVM profesorius. Sąjūdžio steigėjas, LEU senato narys.
Algimantas Kasparavičius, istorikas, rešytojas, publicistas, humanitarinių mokslų daktaras
Vilius Kavaliauskas, žurnalistas, Istorikas, publicistas, Vyčio paramos fondo iniciatorius
Juozas Imbrasas, buvęs Vilniaus miesto meras, buvęs Seimo narys, buvęs Europarlamentaras
Donatas Katkus, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas
Sandra Straukaitė, kostiumų dizainerė
Vincas Brezgys, architektas, urbanistas
Juozas Domarkas, profesorius, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas
Jonas Glemža, profesorius, paminklotvarkininkas, architektas, humanitarinių mokslų daktaras
Irena Kliobavičiūtė, architektė, AR valdybos narė, urbanistė
Giedrė Kaukaitė, profesorė, operos dainininkė, pedagogė
Vytautas Kvieska, dėstytojas, ekonomistas
Teisutis Makačinas, profesorius, kompozitorius
Nerimantas Samalavičius, profesorius, chirurgas
Petras Repšys, profesorius, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas
Vytauras Rubavičius, filosofas, kultūrologas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas
Gintas Tiškus, architektas, menotyros daktaras
Vytautas Vaitiekūnas, visuomenininkas, inžinierius
Jonas Andriuškevičius, profesorius, architektas
Jonas Anuškevičius, profesorius, architektas
Danutė Kalinauskaitė, rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė
Gražina Drėmaitė, restauratorė, paminklosaugininkė
Jūratė Markevičienė, architektūrologė, ICOMOS narė, tarptautinės kultūros paveldo ekspertė
Albertas Sinevičius, pirmosios Vyriausybės ministras, ekonomistas, politikas
Vytautas Kvietkauskas, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, žurnalistas
Danutė Jokūbėnienė, žurnalistė, kūrėjų asociacijos narė
Algis Dobravolskas, pirmosios Vyriausybės ministras, ekonomistas
Darius Kuolys, pirmosios Vyriausybės ministras, politikas, kultūrologas
Liutauras Stoškus, Visuomenininkas, aplinkosaugininkas
Saulius Lapienis, visuomenininkas, pirmosios Vilniaus miesto tarybos deputatas
Saulius Pilinkus, menotyrininkas, TV laidų vedėjas
Arvydas Juozaitis, filosofas, Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
Audronė Kosciuškaitė, režisierė, žurnalistė, V.Kudirkos ir V. Gedgaudo premijų laureatė
Gintaras Rinkevičius, profesorius, LVSO įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas
Rūta Prusevičienė, musikologė, vadybininkė
Juozas Statkevičius, rūbų dizaineris,teatro rūmų dailininkas
Audrys Karalius, architektas, visuomenininkas, architektūrinio portalo Pilotas redaktorius
Pasirašiusių grupės vardu:
Augis Gučas,
Henrikas Žukauskas
Pranešimą parengė: Henrikas Žukauskas, Lietuvos Eksparlamentarų klubo prezidentas
Šaltinis: https://77.lt/kulturos-ir-visuomenes-atstovai-kreipesi-i-vyriausybe-del-vilniaus-koncertu-ir-sporto-rumu-issaugojimo
