KP išspausdino du specialiosios
korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2).
Šie autorės straipsniai yra labai aktualūs ir mūsų naikinamai
tautai. Lietuvos Prezidentė, Premjeras ir Seimas vergiškai sutiko į
Lietuvą įsileisti virš tūkstančio musulmonų okupantų
(klaidinimo tikslu globalistų pavadintų „pabėgėliais“). Po
kelių metų šių „socialinių parazitų“, šitų „pabėgėlių“,
bus jau dešimtys tūkstančių. Mes turime prieš akis sunaikintos
Švedijos ir švedų tautos pavyzdį, kurį mums atskleidžia Darja
Aslamova. Šiandien Stokholme įvykęs teroro aktas – tai dėsninga
pasekmė, autorės pasakojimo faktinis patvirtinimas.
Žmonės, kurie pritarė įsileisti į
Lietuvą islamo okupantus - „pabėgėlius“ yra nusikaltėliai,
kurie ateinančių kartų bus prakeiti už šią tautos išdavystę.
Višegrado šalių valdžios taip nesielgia, jos neįsileidžia
islamistų į savo šalis.
-------
KP specialioji korespondentė Darja
Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė
valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo
simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas,
diegiančių ten savo laukinę tvarką.
Pradžia:
Straipsnio
tęsinys:
Apversta realybė
Vieną kartą pietų metu (kaip išimtį
mes valgėme švediškas frikadeles vietoje silkės) Hansas pasakė
puikią kalbą, kurios aš niekada nepamiršiu:
-
Žodį „dekadansas“ pavojinga naudoti Europoje, nes jis primena
Gebelsą ir jo pasisakymus. Bet būtent šitas žodis atspindi mūsų
civilizacijos realijas. Po Antrojo pasaulinio karo įvyko industrinis
stebuklas, ir žmonės išprotėjo pirkimu naujų šaldytuvų,
automobilių ir baldų. Anglų sufražisčių judėjimas tęsėsi
naujame judėjime už moterų teises dirbti ir užsidirbti. O,
svarbiausia, moterys gavo teisę į savo kūną. Prasidėjo kova už
laisvus abortus. Kada aš sutikau savo mergaitę, ir ji... e...
pastojo, tai daktaras jai neleido daryti aborto. Mes tingėjome
važiuoti į Lenkiją, kur tuo metu važinėjo tam švedės, ir taip
pasaulį išvydo mano vyriausias vaikas. Mes sukūrėme šeimą ir
nusprendėme prigimdyti dar vaikų. Ši istorija ne apie mane, o apie
etiką, kuri lemia civilizaciją.
Pavyzdžiui, iki Muchamedo arabai
užkasinėdavo nepageidaujamus naujagimius į smėlį. O mūsų
civilizacija dabar daro tai, ką arabų civilizacija uždraudė
daryti dar septintame amžiuje. Taip kad jie drąsiai gali vadinti
mus dekadentais. Mes žudome vaikus, nepagalvodami, ir musulmonai
panaudoja šį faktą. Mes daug geriame, ir vaikai dažnai lieka be
priežiūros, nes mums norisi vykti į vakarėlį. Mes mėgstame
narkotikus ir malonumus. Ir mes ėmėme kalbėti: žmonės turi
daryti tiktai tai, ką jie nori daryti. Jie neturi įsipareigojimų
visuomenei.
Vyras prarado teisę kalbėti nėščiai
moteriai: tai mano vaikas, nežudyk jo. Feministės įgavo neribotą
valdžią ir tuo pat metu staiga susidomėjo multikultūriškumu. Nuo
1975 metų į Švediją pliūptelėjo migrantai. Mes tada ir
negirdėjome apie kultūrų susidūrimą. Feministės gėrėjosi:
kokie tai malonūs žmonės, kaip neįprastai rengiasi ir skaniai
gamina valgį. Žmonės ėmė sveikinti užsieniečius ir prarado
interesą savo bendruomenei. Pirmasis dekadanso požymis —
savisaugos instinkto praradimas, savo genties gynimo, savo tautos.
Tapo madinga padėti pabėgėliams ir įvaikinti vaikus iš Afrikos.
Civilizacijos nuosmukis — tai
palaimintas įstatymu žudymas savo vaikų, interesas svetimiems
vaikams ir intereso savo šeimai praradimas. Absurdišku tapo
auklėjimas. Vaikui dar vaikų darželyje įteigia, kad visi žmonės
vienodi, kad užsienietis — potencialus draugas, kurio reikia
gailėti, nes pas jį dabar sunkūs laikai. Tuo pačiu vaikui
suteikia meškos paslaugą. Jis nesugeba priešintis. Kada aš buvau
mažas, tėvai kalbėjo man, kad reikia bijoti čigonų: jie vagia.
Dabar mes vadiname čigonus „romų tauta“ (tai politkorektiška).
Ir štai tau nelinksma istorija. Mažame švedų miestelyje vietos
laikraštyje žurnalistė parašė straipsnį apie čigonus (oi, apie
romų tautą) straipsnį apie vargšus čigonus, kurie sėdi purve
gatvėje ir prašo pinigų. Ir, neva, kokia tai gėda, kad niekas
jiems nepadeda. Jauna 24 metų amžiaus moteris perskaitė straipsnį,
pakvietė tris džentelmenus iš gatvės, ir, kol jie prausėsi duše,
paruošė jiems vakarienę. Atsidėkodami ją išprievartavo. Iš
esmės, visuomenė turi paduoti į teismą šią žurnalistę ir visą
MIP sistemą, kuri klaidina žmones.
Dekadansas — tai visuomenės kontakto
su realybe praradimas. Atsimeni šitą vokišką eurobiurokratą,
kuris nusiuntė savo gražuolę dukterį dirbti savanore į pabėgėlių
stovyklą? Pakeliui namo iš pabėgėlių stovyklos ją išprievartavo
jaunas afganas ir paskandino upėje? Ką daro tėvas? Prašo visus
užjaučiančius paaukoti pinigus pabėgėliams. Aš kalbėjau su
dviem garsiais psichiatrais ir klausiau: tai normalus elgesys? Jie
atsakė: jeigu šitas tėvas iš tikrųjų supras, kas įvyko, jis
privalės priimti pats atsakomybė už savo vaiko nužudymą. Todėl
jis neigia realybę. Realybės neigimas ir yra dekadansas.
Išgelbėjimas ateis... iš Rusijos?
O, švedai labai kantrūs liuteronų
bažnyčiai. Jie susitaikė su tuo, kad nuo 1958 metų šventikais
gali būti moterys (švedų bažnyčios vadovė, tarp kitko,
moteris). Jie girgždino dantimis, bet tylėjo, kada bažnyčia
pradėjo laiminti vienalytes santuokas. Jie užmerkė akis net į tą
faktą, kad Stokholmo vyskupu tapo lezbietė Eva Brunne, kurios vyru
(arba žmona) yra „šventikė“ Gunilla Linden, ir jos kartu
auklėja įsūnytą berniuką. Būtent ši porelė vadovauja
kasmetiniam gėjų-paradui Švedijoje. (Tai ištisa šventė!
Mokiniai dažo suoliukus visomis vaivorykštės spalvomis ir rengia
piknikus su įvairiaspalviais kaspinais.)
Švedai priėmė, kaip būtinybę, ir
tą faktą, kad bažnyčias ėmė pardavinėti (!) dėl jų
ištuštėjimo (net per Kalėdas ten praktiškai nėra žmonių).
Vienas radikalus šventikas pakvietė sprogdinti bažnyčias, kad jos
netaptų muzikos ir sporto aikštelėmis.
Rusų bendruomenė Stokholme yra
apverktinos būklės. 30-metrų kambarys negali sutalpinti beveik
tūkstančio parapijiečių. Bet švedų valdžios pasiruošusios
parduoti bažnyčias bet kam, - tiktai ne rusams.
Prieš tris metus rado aukotoją,
žinomą žmogų, ir bandė nupirkti šventyklą, - pasakoja tėvas
Vitalij Baušin. - Mes užsisvajojome. Mes viena koja jau buvome savo
tikroje šventykloje. Paskutiniu momentu mums atsakė ir pareiškė,
kad neprivalo aiškinti mums priežastis. Ir taip du kartus. Paprasta
rusofobija. Tuo pačiu vietos bažnyčia sveikina musulmonus ir net
siūlo tam paaukoti krikščionių simbolius (nuimti kryžius ir
įžymiuosius evangelikų gaidžius), kad neerzinti pabėgėlių, nes
juos dažnai patalpina bažnyčiose. Religinių ir dvasinių
orientyrų praradimas įkvėpė daugelį švedų Dievo paieškai.
Žmonės priima katalikų tikėjimą ir neretai stačiatikių.
Vieną iš vakarų pas mano draugą
Hansą Jenseną atvažiuoja atvertas katalikas Oskar Porat. Tai
šaltakraujis pragmatiškas vyras, bet tikėjimas jam — paskutinė
viltis.
- Per paskutinius metus liuteronų
bažnyčią Švedijoje apleido šimtas tūkstančių žmonių.
Politikai valdo šventikus, ir tai ne Kristaus bažnyčia. Ji
užtvindyta velnių armijos. Mano draugas pasirinko rusų stačiatikių
cerkvę, o aš — katalikų. Aš tikiu, kad tikėjimo pagalba mes
nugalėsime islamistus Europoje. Neigdami tikėjimą mes nieko
nepasieksime. Neigiama žinia niekada nepasiekia tikslo. Bet ir
katalikybėje ne viskas gerai. Romos Popiežius plauna musulmonams
kojas, net nežinodamas, kas jie, ir gali būti jie žudė
krikščionis Sirijoje. Jis duoda visoms bažnytinėms bendruomenėms
priimti pas save musulmonų pabėgėlius. Žinoma vienuolė Chatun
Dogan jau pareiškė, kad Europa atveria duris savo būsimiems
žudikams. Vietoj avelių mes įsileidome vilkus. Visa tai panašu į
kolektyvinę beprotystę. Ir švedai bunda per daug vėlai. 1870
metais Švedija buvo pati neturtingiausia pasaulio šalis, o po šimto
metų turtingiausia šalis. Tai neįtikėtinas šuolis. Stebulas,
Dievo palaima. Bet Švedija išdavė Dievą, ir migrantai — tai
savo rūšies nubaudimas. Užtai aš tikiu, kad išgelbėjimas ateis
iš Rusijos. Jūs turite daug sveikos nuovokos. <...>
Praloštas mūšis
Švedijos MIP išgarsėjo fenomenu,
siaubingu bet kuriam adekvačiam žurnalistui. Taip vadinamas
„nuomonių koridorius“ (švediškai åsiktskorridor). Viešose
diskusijose negalima liesti aštrių temų, - tokių, kaip abortai,
homoseksualistų vedybos ir pabėgėliai. Visuomenė apimta tikros
politkorektiškumo epidemijos. Patys žurnalistai pripažįsta, kad
„nuomonių koridoriaus“ rezultatu tapo plačiai paplitusi
asmeninė cenzūra, objektyvios realybės baimė ir prarastas
tikėjimas į argumento jėgą.
Jaunimas visiškai nuzombintas, o į
protesto demonstracijas prieš šalies musulmonų okupaciją išeina
tik suaugę žmonės, nuo 40 iki 60 metų. Po vienos iš tokių
akcijų miestelyje Trolleborg liūdni aktyvistai susirinko mano
draugų Hanso ir Evos namuose.
Mėlynakė gražuolė Agnetta
pervažiavo iš stambaus miesto Norrčeping, kur ji gyveno greta su
musulmonų geto, į mažytį Hamenhog dėl savo keturiolikametės
dukters Nadios. Bet dabar ir Hamanhoge atsirado musulmonai. „Ačiū
Dievui, Nadia panaši į arabų mergaitę su jos juodais plaukais ir
akimis, - sako Agnetta. - Bet vis tiek aš kiekvieną dieną lydžiu
ją į mokyklą ir pasitinku. Juo labiau, dabar jų mokykloje mokosi
vyrai afganai, kurie tvirtina, kad jiems 16 metų!“
Katalikas Oskaras
Porat pabėgo iš
Helsinborgo į nedidelį miestelį Kivik
dėl savo trijų dukterų. Bet už penkių kilometrų nuo jo namo
stato milžinišką pabėgėlių centrą.
- Mergaitės paaugs, ir ką man daryti?
- liūdėjo Oskaras. - Kada prasidės pilietinis karas, mes
išvažiuosim. O jis neišvengiamai prasidės. Iš pradžių bus
ekonomikos kolapsas nuo nepakeliamo krūvio, kurį užsivertė sau
Švedija. Ir šimtams tūkstančių agresyvių jaunų vyrų, einančių
iš proto dėl bevaikystės pabėgėlių centruose, nustos dalinti
maistą. Prasidės maištai. Mes nutarėme bėgti į Suomiją. Ten
vis dar saugu.
Namų šeimininkė Eva atveda mane prie
lango ir rodo du gretimus namus, paskendusius tamsoje.
- Juos nori nupirkti turtingas arabas
su švedišku pasu Achmad Zidan Said ir atidaryti mūsų gyvenvietėje
Lovštad auklėjimo centrą sunkiems musulmonų paaugliams su
psichologinėmis problemomis. Visi laikraščiai džiūgauja! (Užbėgdama į priekį, pasakysiu, kad
banda paauglių „su sunkiu elgesiu“, vadovaujama barzdotu
auklėtoju-vachabitu, po kelių dienų iš tikrųjų įvažiavo į
taikią gyvenvietę Lovštad.)
Visi kalba apie bėgimą iš Švedijos,
ir aš pasipiktinusi sušunku:
- Bet tai kapituliacija! Pabėgėliai
padarys jus pačius pabėgėliais! Jūs turite kovoti už savo šalį!
- Štai
tu dabar pasakojai apie savo nuostabią
tarybinę vaikystę, - įsitraukia į pokalbį politinis aktyvistas
Johanas Viden. - Apie tai, kaip jus auklėjo patriotizmo dvasia, kas
didžiausia laimė – kad žūti už savo tėvynę, kaip pas jus į
mokyklą atvesdavo karo veteranus. O pas mus žodis „patriotizmas“
prilyginamas žodžiui „rasizmas“. Pas mus reikalauja, kad
berniukai būtų panašūs į mergaites. O idealas, kad jie būtų
žmonės be lyties. Mes nemokame muštis. Skirtingai nuo mūsų
musulmonai tai moka. Mus moraliai kastravo, ir lūžio taškas
peržengtas.
O aš prisiminiau pasakojimą
žurnalisto iš laikraščio Nya Tider Sanna Hill: „2007 metais
feministės sukėlė skandalą dėl to, kad ant mūsų Karinės
grupės esančios Afganistane herbo, pavaizduotas liūtas-patinas. To
pasekoje iš liūto atėmė lytį. Štai tai ir yra simbolis kažkada
galingos ir nuostabios Švedijos – iškastruotas heraldinis
liūtas“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą