Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje (1d.)

Irina Bergset buvo ištekėjusi už norvego pedofilo. Norvegija lig šiol negrąžina jai vaiko. Ši žmogaus teisių gynėja vadovauja tarptautiniam moterų judėjimui „Rusės motinos“, kurio dalyvės siekia susigrąžinti savo vaikus, kovoja prieš juvenalinės justicijos diegimą Rusijoje. 

Pateikiu Irinos Bergset pasakojimo vertimą.

Irina Bergset pasakoja:

2005 metais Maskvoje aš ištekėjau už Norvegijos piliečio. Mano sūnui tada buvo 7 metai. Mes išvykome gyventi į Norvegiją, į komuną Aurskog-Hiokland į kaimą Aurskog. Tada aš dar nežinojau, kad prieš pusę šimto metų Norvegija buvo valstybe, pagal civilizacijos lygį palyginama su Centrinės Afrikos valstybėmis.

1905 metais Norvegija pirmą kartą nustojo būti priklausoma ne tik nuo Danijos, bet ir nuo Švedijos. Ši valstybė kaip buvo, taip ir liko valstybe baudžiauninkų, tačiau, pono jos gyventojai niekada nematė. Tiktai mokėjo lažą. Kultūros vystymosi nebuvo. Gyventojai kalbėjo tai danų, tai švedų kalba – tai yra užkariautojų kalbomis. Vėliau šitos kalbos susimaišė ir sukūrė vieną dirbtinę kalbą, vadinama bukmolu. Nors ir dabar kiekviena šeima Norvegijoje kalba savo nuosavu dialektu. Iki šiol Norvegijos valstybėje nėra kalbos standarto.

Galima būtų pasakyti, kad ši šalis tik dabar formuojasi, jeigu nevyktų priešingas procesas. Norvegijos visuomenė sparčiai moraliai degraduoja, kopijuodama amerikoniškus įstatymus ir tvarką.

Naftą surado jūroje prieš 50 metų. Suprantama, kad šalis, kuri neturėjo mokslo ir kultūros, negalėjo turėti naftos gavybos jūroje technologijų – Norvegija pasinaudojo moksline-technologine užsienio pagalba.

Visa tai aš sužinojau po to. Kada aš vykau iš Rusijos, aš žinojau tiktai tai, kad Norvrgijoje – pats aukščiausias gyvenimo lygis pasaulyje.

Nežiūrint į tai, kad aš esu baigusi Maskvos Valstybinį universitetą ir esu filologijos daktare (Rusijoje mokslų kandidatė), Norvegija nepripažino mano išsilavinimo. Man pasiūlė dirbti mokytoja gretimoje su mūsų Fet komūnoje naujo tipo kaimo mokykloje – pagal progresyvų danų pavyzdį vadinamą „Riddersand“, kas išvertus reiškia „riterių mokykla“.

Palyginus su mūsų rusiška sistema, visos norvegiškos mokyklų programos atrodo kaip, iš esmės, protiškai atsilikusiems. Nuo 1-os iki 7-os klasių – ten pradinė mokykla. Valstybinės programos uždavinys – išmokti alfabetą iki 13 metų ir išmokyti vaikus skaičiuoti – skaityti kainas parduotuvėse. Garsiai klasėje skaityti negalima, nes galima „sugėdinti“.

Specialus mokytojas išveda vaiką į koridorių, ir tik ten, kad „mažylis“ nejaustų gėdos, klauso, kaip jis skaito. Mokytojas turi teisę su vaikais išspręsti dvi matematikos užduotis per dieną, jeigu vaikai neįsisavins medžiagą, tai po trijų dienų dar kartą bando jiems paaiškinti praeitą medžiagą. Namų darbai savaitei – penki ar aštuoni angliški žodžiai per savaitę, mokytojo nuožiūra.

Norvegiška mokykla – tai pilnos švietimo degradacijos pavyzdys. Literatūros nėra, istorijos nėra, fizikos nėra, chemijos nėra, gamtos mokslų nėra. Yra dėstymas, vadinamas „apžvalga“. Vaikai supantį pasaulį mokosi bendrais bruožais. Jie žino, kad Antras Pasaulinis karas buvo. Visa kita smulkmenos – tai vaiko ir jo psichikos išprievartavimas.

Pati turtingiausia valstybė pasaulyje nemaitina vaikų mokykloje ir vaikų darželyje. Tiksliau, maitina kažkokia makalyne vadinama „pomidorų sriuba“ iš paketo vieną kartą per savaitę. Tai būtent taip, vaikų darželiuose kaip valstybiniuose, taip ir privačiuose, – maistas tik kartą per savaitę!

Mano vyresnis sūnus mokėsi Rusijoje normalioje mokykloje. Todėl Norvegijoje jis tapo vunderkindu. Iki 7-os klasės jis nieko nesimokė – ten nereikia mokytis. Mokyklose kabo skelbimai: „Jeigu tėvai paprašys padaryti namų darbus – paskambink. Mes padėsime išlaisvinti tave nuo tokių tėvų“.

Vieninteliu būdu treniruoti sūnaus atmintį tapo pianinas. Aš kalbėjau: „Tiktai pyptelk kur nors, kad pas tave tokia reikli mama...“

Nelaimė įvyko po šešių metų mano gyvenimo Norvegijoje. Aš nieko nežinojau apie jų sistemą „Barnevarn“. Aš gyvenau savo rūpesčiais: darbas, namai, šeima... Gyvenau mažai įsigilindama į valstybinę šalies sandarą, kurioje apsigyvenau. Pas kažką tai, aš girdėjau, atiminėjo vaikus, bet aš gi buvau normalia motina.

Aš išsiskyriau su vyru po trijų bendro gyvenimo metų, gimus antram sūnui. Tai buvo kultūrų konfliktas. Man dabar sako: „Užtai ten kiekviename kaimo name yra unitazas ir dušo kabina“. Taip, - bet nepaisant to norvegai iš įpročio eina šlapintis už namo. Tris metus aš su vaikais išgyvenau viena. Paėmiau kreditą banke, nupirkau butą, sureguliavau normalų gyvenimą, niekad nebuvau socialine kliente: dirbau, skirdavau pakankamai laiko vaikams. Vaikai buvo tiktai su manim. Kadangi tėtis skriaudė sūnų iš pirmos santuokos, aš iškėliau klausimą, kad nebus jokių pasimatymų.

Su mažuoju pagal įstatymą jis privalėjo susitikinėti. Aš laikiausi, kaip galėjau, kad vaikas pas tėvą nenakvotų – buvo sumušimo pavojus. Bet vaikų darželis, kitos valstybinės struktūros mane spaudė, kad aš atiduočiau vaiką. Todėl mažasis sūnus likdavo pas tėvą iš pradžių dviem valandoms šeštadienį ar sekmadienį. Bet paskutinį kartą išbuvo pas jį beveik savaitę – vaikas buvo su temperatūra, kada jis jį išvežė per trisdešimties laipsnių šaltį giminėms į Tronheimą.

2011 metais, kovo 7 aš nuvykau į Bjorlelangen policiją, nes mano mažasis berniukas papasakojo, kad tetos ir dėdės, giminės jo tėvo, darė jam skausmingai į burnytę ir užpakaliuką. Papasakojo apie dalykus, kuriais aš iš pradžių negalėjau patikėti.

Yra Norvegijoje tam tikra liaudies tradicija, surišta su intymu su vaikais: su berniukais ir mergaitėmis, – rengiama kraujo giminių, su paskesniu jų perdavimu kaimynams.

Patikėti šitais kliedesiais ar pragaru aš iš pradžių negalėjau. Aš parašiau pareiškimą į policiją.

Aštuntą kovo mus pakvietė į vaikų globos tarnybą Barnevarn, Tardymas užtruko šešias valandas. Buvau tik aš ir abu mano vaikai.

Jie turi pavyzdinę-parodomąją vaikų apsaugos sistemą, sukurta kurti vaizdą, kad jie kovoja su incestu. Po to aš supratau, kad Barnevarn centrai, esantys kiekviename kaime, reikalingi tik tam, kad prasitarusį vaiką ir nepatenkintą mamą izoliuoti, nubausti juos.

Iš laikraščių aš sužinojau apie atvejį, kada mergaitei, septynių ar aštuonių metų, teismas priteisė apmokėti teismo išlaidas ir išmokėti kompensaciją prievartautojui jo išlaikymui kalėjime. Norvegijoje viskas apversta aukšyn kojomis. Pedofilija, iš esmės, nėra nusikaltimas.

tęsinys:

http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija_25.html (2 d.)
http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija_26.html(3d. pabaiga)