Europos tautų melžimas, vertimas
nežinia už ką atgailauti, tampa begaline istorija.
Žydų sektos
Habad Liubavič veikla ir istorija išsamiai nušviečiama buvusio
Charkovo (Ukraina) miesto liberalios žydų bendruomenės vadovo
Eduardas Hodos knygoje „Žydų fašizmas. Habadas – kelias į pragarą“ (2005), bei kitose šio autoriaus knygose, publikacijose,
video laidose.
Pažintis su Habad Liubavič
šventraščiu „Tanija“, Eduardo Hodos ir kitų autorių
publikacijomis, prisipažinsiu, man sukėlė siaubą. „Fašistai",
kurie neapkenčia visų ne žydų, laikantys juos gyvuliais, aiškina
apie „toleranciją“, smerkia „fašistus“? Tai kažkoks
surrealizmas, kažkokia paranoja!
Habado išradimai:
nuo „Tolerancijos centrų“ iki „žydų kaimelių“
Breitbart rašoma, kad Berlyne Habad
Liubavič ruošiasi įkurti „žydų kaimelį“. „Tolerancijos
centrų“ jau mažai, reikia kaimelių. Toks kaimelis, beje,
statomas netoli Kijevo.
 |
| Gigantiška Dnepropetrovsko sinagoga Menora |
Vilniuje irgi yra Habado įkurtas
„Tolerancijos muziejus“, bet jo irgi nepakanka, reikia
gigantiško „Žydų muziejaus“, kurį Saulius Svernelis ir
Remigijus Šimašius ruošiasi kurti už mokesčių mokėtojų
pinigus sporto rūmuose.
Habado planai Vokietijoje
ir Berlyne yra milžiniški. Jie „kaimelyje“ Berlyne žada atkurti žydų bendruomenę ir čia integruoti žydų imigrantus iš
buvusios Tarybų Sąjungos, kuriuos nežinia už kokius nuopelnus ar
skriaudas priima ir finansiškai remia vokiečiai. Iš buvusios
TSRS į Vokietiją atvyko 200000 žydų. Pačių habadnikų
Vokietijoje yra vos 600-700 šeimų. Statinys Berlyne bus septynių
aukštų. Jis bus satomas už Vokietijos mokesčių mokėtojų
pinigus. Habado statiniai visi yra gigantiški. Jų didžiausia
sinagoga Dnepropetrovske – pats didžiausias šio miesto pastatas
ir didžiausia sinagoga Europoje.
Valdas Anelauskas apie Europos tautų
zombinimo mechanizmą
Valdas Anelauskas rašo: „- Aš irgi
taip manau, kad sveikai protaujantys negali suabejoti, jog Antrojo
pasaulinio karo metais buvo vykdomas žydų genocidas. Tada pradingo
beveik visi Lietuvoje gyvenę žydų tautybės žmonės. Negalime
nesutikti, holokaustas buvo baisi tragedija žydams. Tačiau žydai
ją vadina pačia baisiausia tragedija apskritai visos žmonijos
istorijoje, tarsi pamiršdami kitų tautų tragedijas. Genocido
atvejų istorijoje nors vežimu vežk. Tačiau kai bandoma sakyti,
kad ir kitų tautų buvo išžudyta ne ką ne mažiau, tokie
teiginiai paskelbiami holokausto neigimu, o taip kalbantys žydams
automatiškai tampa priešais.
Todėl iki koktumo išreklamuota
vakarietiška „demokratija“ su jos tariama „žodžio laisve“,
užuot skatinus gyvas intelektualines diskusijas istorinei tiesai
išaiškinti, ėmė karštligiškai kišti laisvamanius holokausto
istorijos tyrinėtojus į kalėjimus, už nepaneigiamo istorinio
įvykio tariamą „neigimą“?“
„Savaime suprantama, kiekviena tauta
nori įamžinti savo mirusiuosius. Bet žydų holokausto atveju, mano
nuomone, ydinga yra tai, kad iš žmonių, neturinčių nieko bendro
su šia tauta, reikalaujama jausti mirusiems, nacių konclageriuose
nužudytiems žydams kažką tokio, ką žmonės paprastai jaučia
tik saviems. Panašiai būtų reikalauti, kad kiti žmones, kurie
nėra nei jūsų giminės, nei draugai, jaustų tokias pat gilias
emocijas dėl jūsų vaiko ligos ar mirties, kokias jaučiate jūs.
Jau yra pasiekta, kad tik nedaug žmonių Europoje ar Amerikoje
drįsta manyti, jog žmonijos istorijoje apskritai buvo kas nors
baisesnio už holokaustą. Ir niekas taip nemanys, nes neleis žydai,
kurie holokausto atminimą pavertė vos ne pasauline religija,
privaloma absoliučiai visiems!..“
Valdas Anelauskas
apie „Holokausto atminties kulto“ tikrąsias priežastis bei
pasekmes rašo:
„- Manau, svarbiausia priežastis –
elementarus KERŠTAS. Siekis atkeršyti vokiečiams bei kitiems
europiečiams (tame tarpe ir „žydšaudžiams“ lietuviams) už
žydų tautos genocidą Antrojo pasaulinio karo metais. Galimai, tai
yra žydų pasąmoninis noras nubausti europiečius jų pačių
rankomis!..
Aiškiai matome, kas šiuo metu vyksta
Europoje. Europiečiai tapo išties baisaus ir absurdiško spektaklio
liudininkais. Čia aš turiu omenyje nelegalių migrantų,
„pabėgėlių“ invaziją. Sveiku protu nesuvokiama, kodėl Europa
išskėstomis rankomis pasitinka nelegalius migrantus, plūstančius
iš Azijos ir Afrikos: „Welcome, refugees!“, „Mūsų
namai – jūsų namai“?!..
O juk tie „pabėgėliai“ tokiais
tapo dėka propagandinės žiniasklaidos, nors iš tikrųjų dauguma
jų paprasčiausi nusikaltėliai. Nelegaliai besibraunantys į Europą
pažeidė absoliučiai visus įstatymus ir taisykles. Jie griauna
tvoras, šluoja policijos užkardas, braunasi be dokumentų arba
suklastotais pasais, prievartauja moteris, žudo europiečius
(Švedijoje pernai nužudė lietuvį berniuką Arminą), tuo pat metu
neužmiršdami garsiai rėkauti ir reikalauti kažkokių tai jiems
neva priklausančių teisių.
O ką jau kalbėt apie teroristinius
išpuolius, kuomet europiečiai traiškomi sunkvežimiais!..
Užtvindyta nelegalių migrantų,
chaoso apimta Europa pagrinde todėl, kadangi sėkmingai buvo
išplauti žmonėms smegenys. Pradedant nuo mokyklos suolo,
pasitelkus žiniasklaidą, įvairias „socialinės inžinerijos“
programas, vakarų europiečiams metų metais buvo kalamas „amžinos
kaltės“ jausmas.
Beje, tą patį dabar visokie zuroffai
bando įskiepyti lietuviams su vietinių vanagaičių pagalba.
Akivaizdu, jog tokiu būdu lietuviams norima įdiegti kolektyvinę
Tautos atsakomybę už iki mūsų tėvų ar senelių gimimo nedidelės
lietuvių grupelės padarytus nusikaltimus, su kuriais dabartinės
kartos apskritai neturi nieko bendro!..
Europiečiai kelis dešimtmečius
grimzdo į pastoviai jiems skiepytą „mea culpa, mea máxima
culpa“ (esu kaltas, esu labai kaltas) marazmą, kuriame dabar
murkdosi. Vokietijoje užaugo kažkelinta karta, kuriai gėda būti
vokiečiais!.. Todėl dauguma jų veikiau liežuvį nusikąs, nei
kritiškai atsilieps apie migracinę savo šalies politiką, kad tik
kas blogai apie vokiečius nepagalvotų. Taip atsitiko, jog ne tik
Vokietija, visa Europa šiandien lyg su mazochistiniu pasimėgavimu
slysta į susinaikinimo bedugnę. O juk nieko nebūna „šiaip sau“,
už viso to slypi konkretūs tikslai. Kažkam viso to reikia!..
Ką holokausto atminties ir kaltės
kultas padarė su vokiečiais, dabar akivaizdžiai matome. Per keletą
po Antrojo pasaulinio karo praėjusių dešimtmečių vokiečiai tapo
visiškais „bekiaušiais“ (taip savo tautiečius pavadino rusų
žurnalistės Darijos Aslamovos kalbintas vienas vokietis). Atrodo,
lyg visa tauta būtų iškastruota!..
Po daugybės metų egzistavimo
orveliškoje atminties duobėje, atsiradusioje dėl „denacifikacijos“
proceso, vokiečiai tapo tarsi bejėgiais impotentais. Vokiečių
vyrai, ką matėme Kelne ir kitur, negali apginti savo moterų nuo
musulmonų! Kažkoks kroatas boksininkas tą naujametinę naktį
vokietes nuo įsisiautėjusių migrantų gynė, bet savi vokiečiai –
ne!..
Vokiečių kompleksas – pačių savęs
baimė, manau, didžiąja dalimi buvo pasiekta „holokausto kortos“
dėka. Juk visa ta absurdiška, klaiki realybė Europoje, konkrečiai
Vokietijoje, atsirado dėl to, kad buvo atgailaujama dėl Antrojo
pasaulinio karo nusikaltimų. Trokšdami atsižegnoti nuo nacizmo,
vokiečiai bėgo nuo jo tol, kol atbėgo iki priešingo kraštutinumo
– tolerancijos viskam, tolerancijos net jei tai kenkia jiems
patiems, iškreiptų formų tolerancijos. Tolerancijos, privestos iki
absurdo!..
Manau, europiečiai apskritai,
vokiečiai konkrečiai, labai nori parodyti visiems, o pirmiausiai
sau patiems, kokie jie yra ne-nacistai, ne-fašistai, kokie jie geri
ir tolerantiški, buvusių baisiųjų nacių antipodai. „Mes
kitokie, mes visiškai kiti!..“ – šis šūkis įtakoja 21
amžiaus Europos elgesį, nulemia politikų sprendimus, užsienio ir
vidaus politiką.
Labai gerai buvo apibūdinta viename
straipsnyje tai, kas po Antrojo pasaulinio karo atsitiko
Europoje: nacifobija – akla, paniška net ne nacizmo, o
nacionalizmo baimė, kai žmogus pavirsta paranojiku, jis viskame
įžvelgia besivaidenantį Hitlerį. Gyvenant amžinoje nacizmo
baimėje, įdiegtoje europiečiams po Antrojo pasaulinio karo,
Europoje atsirado priešinga nacizmui ir apskritai bet kokiam
nacionalizmui „atvirų durų visiems“ politika. Priešinga
aplamai sveikam protui!..
Štai kodėl tolerancija svetimkūniams
šiandieninėje Europoje aukščiau visko, nors tai kertasi su
nacionalinio saugumo klausimais ir apskritai su sveika logika. Juk iš
esmės europiečiams įdiegta kraštutinė tolerancija – tai
visiškas tautos idėjos neigimas!.. Europiečiai nusirito iki to,
kad tautybė tapo vos ne yda ar nuodėme, o tautų maišymasis –
savitiksliu, natūraliu reiškiniu. Atseit, kuo smarkiau
persimaišysi, tuo tolerantiškesnis būsi!..
Europa atsidūrė situacijoje, kai bet
kokie mėginimai apriboti migraciją, apginti vietinius gyventojus,
imami traktuoti kaip nusikaltimas – fašizmo ir nacizmo recidyvas.
Tokia kraštutinė tolerancija apėmė visus, nuo politikų iki
eilinių europiečių. Politikai, kaip matome (tame tarpe ir
Lietuvoje), ėmė rungtyniauti vienas su kitu, kuris jų
tolerantiškesnis, liberalesnis, o paprasti europiečiai dažnai
balsuoja už „pačius tolerantiškiausius“. Nes, neduok Dieve,
išsirinksi ne tokį tolerantišką, tai jau bus vos ne Hitleris.
Jeigu koks politikas leidžia sau nukrypti nuo beribės tolerancijos
ir „multikultūralizmo“ – jis apšaukiamas vos ne fašistu.
Tokių pavyzdžių Europoje gausu: Marin Le Pen, Naidželas Faradžas,
Geertas Vildersas ir kiti.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą