Vaikus paėmė tuojau pat, nedavė
persirengti, man neparodė jokių popierių, jokio nutarimo. Po
paėmimo procedūros aš buvau šoko būsenoje: dabar aš turėjau
įrodyti, kad aš – gera mama.
Norvegijos laikraščiuose aprašė
atvejį: vieną berniuką, kurį paėmė pas motiną vaikystėje,
prievartavo visose prieglaudose. Jis sulaukė 18 metų, nupirko
šautuvą, atėjo „namo“ ir sušaudė įtėvius.
Kitą norvegą berniuką paėmė –
jis verkė, norėjo pas mamą. Gydytojai pasakė – tai paranoja. Jį
primaitino vaistais ir iš jo padarė daržovę. Po spaudos kritikos
jį gražino atgal motinai invalido vežimėlyje.
Jis jau negalėjo kalbėti, sublogo 13-15 kg. Tai buvo distrofija,
įvyko negrįžtami pokyčiai.
Po vienintelio pasimatymo su manim mano
vyresnis berniukas pasakė, kad jis parašė laišką į rusų
konsulatą: Aš mirsiu, bet aš vis vien pabėgsiu iš Norvegijos. Aš
negyvensiu koncentracijos stovykloje.“ Ir jis pats sugebėjo
organizuoti savo pabėgimą. Per internetą jis susirišo su lenku
Kšištofu Rutkovski, kuriam jau pasisekė išgelbėti lenkaitę iš
norvegiškos prieglaudos.
Lenkas paskambino man pačiu paskutiniu
momentu, kada viskas buvo paruošta, ir pasakė: „Jeigu aš išvešiu
jūsų sūnų be jūsų, – tai bus kidnepingas, svetimo vaiko
vagystė, o jeigu su jumis, tai aš tiesiog padedu šeimai“. Man
buvo sunku apsispręsti, bet pasirinkimas baisus: žūti visiems
trims Norvegijoje arba išgelbėti bent save ir vyresnį sūnų...
Neduok Dieve, niekam to patirti!
Lenkijoje mes
išbuvome tris
mėnesius. Motina
tiktai Rusijoje turi ryšį su savo
vaikais, yra šeimos teisės subjektas. Europoje – niekur.
Mano vaikas pradžioje įgijo norvegę įmotę. Po to mus sustabdė
pagal užklausimą neva „kitos“ oficialios norvegės mamos.
Užklausime rašoma: „Kažkokia teta – tai esu aš – išvogė
vaiką Norvegijos teritorijoje“. Tada Lenkija, pagal Europos
įstatymus, suteikė mano vaikui lenkę įmotę.
O kad paimti vaiką
iš Lenkijos į Rusiją, mano mama – tai yra mano sūnaus
senelė, tapo rusiška įmote. Tokiu būdu, įvyko mainai tarp lenkų
ir rusų įmotėmis. Štai jums norvegiškas tėvas numeris vienas,
lenkiškas įtėvis numeris du ir rusiškas įtėvis numeris trys.
Tikra motina Europoje nesiskaito.
Štai situacija: Irina C. Aštuoniolika
metų išgyveno Anglijoje. Ji ten turėjo draugą. Gimė duktė.
Vieną kartą Irina atsitiktinai sužinojo, kad jos sugyventinis –
sadomazochistų klubo narys. Jos mergaitė žiūri televizorių –
rodo vietinį lenktynininką. Mergaitė sako: „Mama, o šitas dėdė
ateidavo pas mane žaisti gydytoją. О! O šita teta su manim žaidė
vonioje...“
Įsivaizduojate, kai tau tavo vaikas
sako kažką tokio?..
Irina nuėjo pas anglų vaikų
psichologą, o tas jai pasakė: „Brangioji, jūs – atlieka, jūs
– vakarykštė diena. Tai ne iškrypimai, tai kreatyvus seksas
elitui“. Ji užsičiaupė ir po truputį ėmė krautis daiktus,
ruošti savo atsitraukimą į Rusiją. Išmintinga moteris...
Iš pradžių Norvegijoje buvo
legalizuotos vienalytės santuokos. Po to legalizuotas vaikų
įvaikinimas vienalyčių tėvų. Ten šventikai – moterys ir vyrai
– atvirai pareiškia apie savo netradicinę orientaciją. O dabar
ten atsirado drąsuoliai, kurie kelia klausimą dėl teisės tuoktis
su vaikais.
Jeigu mes, tradiciniai tėvai, kaip
daržovės, sėdėsime ir lauksime, tai mes pralaimėsime šitą karą
su vienalyčiais arba su kitokiais genderiais už mūsų ir jūsų
vaikus. Šiandien eksperimento zona yra Šiaurės Europa, Vokietija
plius JAV ir buvusios britų kolonijos: Kanada, Australija, Naujoji
Zelandija – tai „karšti taškai“, iš kur aš gaunu „SOS“
signalus iš rusių motinų. Tai pirmieji signalai karo už šventą
tradicinę rusišką šeimą.
Mintis apie būtinybę atviro
pasipriešinimo neleido man palūžti, neišprotėti, ten,
Norvegijoje.
Kiekvienas iš tėvų Rusijoje turi
suprasti. Pr pastaruosius 30 metų struktūros, suinteresuotos
prekyba vaikais, užsiėmusios perskirstymu demografinių masių,
įteisino nuostatą, kad tėvai ir vaikai – tai ne vienas
vienetas. Dabar vaikai priklauso kažkokiai abstrakčiai visuomenei
arba valstybei. Maža to, pagal 1980 metų Gagos konvenciją dėl
vaikų vogimo, kurią pasirašė Rusija 2011 metais, vaikai priklauso
teritorijai, kurioje gyveno paskutinius tris mėnesius.
Šių nužmogėjusiųjų filosofiją
dalinai atskleidžia valdančiosios Norvegijos Darbo partijos
projektas, apie kuri aš tik nesenai perskaičiau Norvegijos MIP.
Vaikų reikalų ministras Lisbaken nesivaržydamas sako: „Aš –
homoseksualistas. Aš noriu, kad visi šalies vaikai būtų tokie,
kaip aš“.
Jie inicijavo valstybinę programą
atlikti eksperimentą: vaikų darželiuose buvo išimta visa
„Pelenės“ tipo literatūra, visos Brolių Grimų pasakos.
Vietoje jų buvo parašyta kita literatūra, lytinė - „ščion
literatur“ kaip „Karalius ir karalius“ arba „vaikai gėjai“.
Ten, pavyzdžiui, princas įsimyli į karalių ar princą, mergaitė
princesė svajoja ištekėti už karalienės. Pagal
įstatymą vaikams jau vaikų darželyje
ant puodukų auklėtojai privalo skaityti tokias pasakas ir rodyti
paveikslėlius.
Buvo toks atvejis. Rusų turistai
nuvyko į Naująją Zelandiją su trumpalaike viza, pavyzdžiui,
7-dienų, – mama, tėvas ir vaikas. Tėvai ar tai suriko ant vaiko,
ar tai vaikas garsiai verkė – iš kavinės ar viešbučio
paskambino į vaikų gynimo tarnybą. Atvažiavo „gelbėtojų“
brigada, ir vaiką paėmė, „išgelbėjo“ nuo „tėvų-sadistų“.
Rusijos diplomatai kovojo daugiau nei metus tam, kad vaikas galėtų
turėti pasimatymus su savo biologiniais tėvais.
Aš jau du metus kovoju už teisę
gauti pasimatymą su jaunesniu sūnumi. Breivikas, sušaudęs 80
žmonių, turi teisę skambinti kiekvieną dieną savo giminėms.
Nuteistieji mirties bausme visame pasaulyje turi susirašinėjimo ir
skambučio teisę, o motina neturi galimybės net pakalbėti su savo
vaiku!
Tarp kitko, Breivikas „gelbėjo“
Norvegiją nuo šios valdančiosios partijos „Arbait parti“, o
paskelbė, kad jis neapkenčia musulmonų. Breiviką keturių metų
išprievartavo norvegė motina. Ji „Barnevarn“ atėmė ir paleido
„etapais“. Kiekviena šeima pabandė jo „skonį“. Po to
devynis metus jaunuolis ruošė savo akciją. Manau, jį dabar
izoliavo ir pasakė: „Mes tau rūmus pastatysim, viską, ko nori,
tiktai tylėk šia tema!“. Šis aspektas palaipsniui išplaukia
MIP. Švedų žurnalistai jau iškapstė šią istoriją.
Kiekvienus penkis metus Barnevarn daro
ataskaitą apie migrantus, kurių vaikų daugiausiais pas Barnevarn.
Top lentelės viršuje Afganistanas, po jo Eritrėja, po jos Irakas.
Iš baltų vaikų Rusija pirmoje vietoje, bendrame sąraše –
ketvirtoje.
Tikrieji tėvai gauna iš valstybės
leidimą pasimatymui su pavogtais vaikais – po 2 dvi valandas
vieną kartą per pusmetį. Tai maksimumas. Dabar mano vyresnis
sūnus, kuris pabėgo į Rusiją, virtualiai privalo būti jų vaikų
namuose, kaip nuosavybė norvegų bifolkingo (gyventojų), iki 23
metų.
Kalbėti reikia ne apie pedofiliją
kaip tokią. Tai kitas fenomenas. Vienoje tik Norvegijoje 19000
nevyriausybinių draugijų skirtų perprofiliuoti vaikus iš
„senovinių“ (vyrų, moterų) į kitus netradicinius genderius.
Vaikas priverstinai vystomas į tam
tikras netradicines genderines kategorijas. Tai, ką pasakojo mano
mažylis sūnus, tai jau ne primityvi pedofilija, o tam tikras
„organizuotas“ treningas, nutaikytas į kitokią orientaciją.
Ir kol visi svarsto, tikėti ar
netikėti, jau atsirado visa karta tėvų, kuriems tenka su šiuo
siaubu gyventi.
Visa tai šiuolaikinėje Europoje
pateikiama kaip tolerancijos rūšis. Neva, vaikai turi teisę į
seksualinį pasirinkimą nuo pat gimimo, turi teisę į
seks-įvairovę. Prieš mus su jumis, prieš tėvus ir vaikus, veikia
gerai organizuotas pasaulinis nusikaltėlių tinklas. Ir, panašu,
atėjo laikas, kad pripažinti tai sąžiningai ir atvirai ir pradėti
kiekviename Rusijos policijos rajono poskyryje ir visoje jos
valdžios vertikalėje įvedinėti specialius padalinius
priešinimuisi šioms demografinio banditizmo tarptautinėms
grupuotėms.
Aš kviečiau žmones „Vaikų gynimo“
maršo metu įžvelgti už gražios „juvenalinės justicijos“
kaukės, kuri pristatoma mums neva „gelbėtoja vaikų nuo tėvų
alkoholikų“, – globalų eksperimentą keičiantį genderį pas
mūsų vaikus. Tai siaubingas eksperimentas, kuris beveik trisdešimt
metų jau vyksta visoje Europoje.
Ten, Europoje, ir Kanadoje, ir JAV,
Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, visur už Rusijos ribų –
tėvystė sutrypta ir išskaidyta. Tėvystė, kaip ryšys tėvų su
vaiku, planingai naikinamas. Skaičiai vaikų paėmimo – 200
tūkstančių Norvegijoje, 300 tūkstančių Švedijoje, 250
tūkstančių Suomijoje, Vokietijoje, Izraelyje – toks pats
milžiniškas skaičius – tai pavogta karta.
Daugiau šimto rusiškų šeimų
šiandien stovi ant kelių aplink Rusiją
ir šaukia „Mes svečiai iš jūsų ateities. Pas mus Vakaruose
pavogė mūsų vaikus. Žiūrėkite į mūsų nelaimę ir mokykitės.
Prabuskite, sustabdykite trečiojo tūkstantmečio
marą. Pastatykite geležinę uždangą tolerancijai ir iškrypimams.
Išspauskite šitą purvą už Rusijos
ribų!“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą