Valentinas Katasonovas. Drumzlinas labdaros fondų pasaulis

Ne taip sunku atsakyti į klausimą, ko žmonės ir partijos taip veržiasi į Seimą. Jie eina vogti. Taip, yra išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę. Ši parlamentinė struktūra tam ir sugalvotą, kad jų narius galima būtų papirkinėti: po vieną, ryšuliais. Prieš mūsų akis iškylo pastaruoju metu apsidirbusios partijos įžūlus ir arogantiškas Seimo narys, kuriam tik ką panaikintas imunitetas, įrodinėjantis, kad „fondai“, per kuriuos ir vyksta parlamentarų papirkinėjimas, „yra Vakarų tradicija“, kad teisėsauga nesuvokia, koks tai gėris visuomenei tie fondai.

Balandžio 18 dieną į Lietuvą vėl atšliaužė Džordo Sorošo „Atviros visuomenės fondas“ - pagrindinis nacionalinių valstybių griovėjas, spalvotųjų revoliucijų ir chaoso pasaulyje sukėlėjas, didžiausias krikščioniškojo pasaulio priešas.

Man pasirodė aktualiu garsaus ekonomisto profesoriaus Valentino Katasonovo straipsnis, pasakojantis apie „Drumzliną labdaros fondų pasaulį“. Siūlau jo vertimą.

                                                                         ***

Šiandien daugelį sensacijų ir stambių skandalų lydi įvairių labdaros fondų paminėjimas. Dauguma iš jų amerikietiški.

Pavyzdžiui, per JAV prezidento priešrinkiminę kompaniją praėjusiais metais skandalų epicentre buvo Klintonų fondas, surištas su Hilari Klinton. Lemiamą vaidmenį maidanų parengime Ukrainoje suvaidino Džordžo Sorošo „Atviros visuomenės fondas“. Šio fondo rolę griaunant socialinę-politinę situaciją Rusijoje dar tiktai teks išsiaiškinti, kol kas yra tik atskiri paveikslo fragmentai. Nesenai iš gyvenimo pasitraukė legendinis milijardierius Deividas Rokfeleris; daugybėje publikacijų apie jį buvo minimas Rokfelerio fondas.

Susikaupė kritinė masė faktų, įgalinančių padaryti išvadą, kad taip vadinami labdaros fondai – ne tik ir ne tiek filantropija. Labdaros fondai (LF) – svarbiausias Vakarų pasaulio instrumentas, ypač JAV. Amerikos LF – instrumentas, naudojamas Vašingtono finansinės oligarchijos ir isteblišmento įgyvendinant toli siekiančius ekonominius ir politinius tikslus. Tuo pačiu LF tema pakankamai slepiama, jai skirtų rimtų tyrimų skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. TSRS buvo keli darbai skirti Amerikos labdaros fondams, bet paskutinieji iš jų liečia 1980-jų metų pradžią.

Šiame straipsnyje aš pabandysiu duoti tik pačią bendriausią LF panoramą. Visi daugiau ar mažiau sąžiningi tyrinėtojai pripažįsta, kad steigimas LF siekia trijų tikslų. Atverčiame, pavyzdžiui, žinomos JAV LF tyrinėtojos Joan Roelofs knygą „Fondai ir visuomenės politika: pliuralizmo kaukė“ (Joan Roelofs, Foundations and Public Policy: The Mask of Pluralism, SUNY Press, Albany, 2003). Pateikiu jos supratimu priežastis, kam Amerikos milijardieriai sukuria labdaros fondus.

1. Mokesčių lengvatų gavimas, nes LF dalinai ar pilnai atleidžiami nuo pelno mokesčių. Dar daugiau, kad išvengti peveldėjimo mokesčių, palikimo kapitalai pagal testamentą gali būti perduodami į trastinį LF valdymą, o paveldėtojas gali gauti teises į dalyvavimą valdant šį fondą. Tai finansinio charakterio priežastys.

2. Galimybė veikti į socialinius ir politinius procesus kaip LF šalyje, taip ir už jos ribų. Tai socialinės-politinės priežastys.

3.Aukotojų imidžo pagerinimas (kompanijų, bankų, privačių asmenų). Be to, korporatyviniai aukotojai padidina savo konkurencingumą. Tai priežastys susijusios su įvaizdžiu.

Kaip matome, labdaringumas yra ne tikslas, priemone arba dūmų užsklanda. Žinoma, negalima neigti, kad labdara jos pradiniame, neiškraipytame pavidale Vakaruose dar išlieka, bet ji neturi beveik nieko bendro su institutais, kurie vadinami labdaros fondais. Ypač tai pastebima JAV, kuri yra LF gimtinė.

LF tėvais-steigėjais įprasta skaityti plieno ir geležinkelių magnatą Endriu Karnegį ir naftos magnatą Džoną Rokfelerį (įkūrėją Rokfelerių klano, pirmą dolerinį milijardierių pasaulyje ir Amerikoje). Pirmasis iš jų savo vardo fondą sukūrė 1905 metais, fondas buvo pareikštas turintis tikslą remti aukštosioms mokykloms. 1910 metais Kernegi sukūrė dar vieną fondą, kurio tikslu buvo pareikšta „kova už pasaulinę taiką“. Džonas Rokfeleris įsteigė savo vardo fondą 1913 metais, pareiškęs, kad fondas koncentruoja dėmesį į sveikatos apsaugą, mediciną, žemės ūkį ir švietimą. Džonas Rokfeleris tapo tėvu-steigėju Čikagos universiteto ir rėmė jį finansiškai per savo fondą. Iki gyvenimo pabaigos (numirė įkūrėjas Rokfelerių klano 1937 metais) jis bendroje sumoje pervedė universitetui 35 milijonus dolerių (gigantiški pinigai tiems laikams).

Per visą ХХ amžių JAV vyko LF įstatymų bazės formavimas. Jie gaudavo vis daugiau mokesčių ir kitokių lengvatų. Šiandien net specialistai negali vienareikšmiškai pasakyti, kur pasibaigia LF ir prasideda įprasti investiciniai fondai. Jei kalbėti apie fondų rūšis, tai yra asmeniniai, korporatyviniai, komunaliniai, valstybiniai, nepriklausomi. Priklausomai nuo veiklos masto tai nacionaliniai, regioniniai (valstijų lygyje), vietiniai. Yra savo skirtumai tarp fondų, kurie vadinami labdaros, ir tais, kurie vadinami filantropiniais. Pateiksiu labai apytikslį paveikslą, sudarytą remiantis Amerikos specializuotu resursu Foundation Center.

Lentelė. 1.

JAV labdaros fondai, kai kurie rodikliai

	2002	2010	2014
Skaičius, vnt.	64848	76610	86726
Aktyvai, mlrd. dolerių	431,82	643,97	865,25
Išduota grantų ir kitokios pagalbos, mlrd. dolerių.	30,17	45,86	60,24
Gauta aukų, mlrd. dolerių	22,17	37,96	56,70

Šaltinis: Foundation Center

Kaip matyti iš 1 lentelės, LF Amerikoje skaičius matuojamas dešimtimis tūkstančių. Per 2002-2014 metų periodą jų skaičius išaugo nuo 64,8 tūkstančių iki 86,7 tūkstančių, arba daugiau kaip trečdaliu. LF aktyvai per tą laiką išaugo dvigubai. Tai reiškia, kad visuotinis dydis LF per šį laikotarpį išaugo nuo 6,6 milijonų dolerių iki 10 milijonų dolerių. Vidutinis fondas tapo „sunkesnis“ pusantro karto. Paramos skyrimas grantų pavidalu ir kitomis formomis padvigubėjo. Aukojimų apimtis, gaunamos fondų, išaugo 2,5 karto.

Ypač išsiskiria LF grupė, sudaryta iš 50 fondų. Jiems 2014 metais priklausė aktyvai 251,1 milijardų sumai (29% visų LF aktyvų). Top-50 fondams išduota parama buvo lygi 21,7%, o gautuose paaukojimuose – 19,2%. Galima padaryti išvadą, kad fondų santykinis „dosnumas“ top-50 fondams buvo mažesnis už vidurkį.

Dabar susipažinkime su stambiausiais LF. 2 lentelėje pateikiami dvidešimt stambiausių Amerikos fondų pagal aktyvų dydį.

2 lentelė

Rodikliai stambiausių (pagal aktyvų dydį) JAV labdaros fondų (2014 metai, milijardai dolerių)

	Aktyvai	Skirta paramos	Gauta aukų
1.Bill & Melinda Gates Foundation	44,32	3,44	4,40
2.Ford Foundation	12,40	0,52	-
3.J. Paul Getty Trust	11,98	0,13	0,01
4.The Robert Wood Johnson Foundation	10,50	0,35	-
5.Lilly Endowment Inc.	9,96	0,33	-
6.The William and Flora Hewlett Foundation	9,02	0,35	-
7.W. K. Kellogg Foundation	8,62	0,29	-
8.The David and Lucile Packard Foundation	7,08	0,29	-
9.Gordon and Betty Moore Foundation	6,56	0,22	--
10.Bloomberg Philanthropies	6,55	0,15	0,65
11.Silicon Valley Community Foundation	6,53	0,96	1,98
12.The John D. and Catherine T. MacArthur Foundation	6,47	0,22	-
13.The Andrew W. Mellon Foundation	6,43	0,23	-
14.The Leona M. and Harry B. Helmsley Charitable Trust	5,44	0,22	0,81
15. Foundation to Promote Open Society	4,97	0,41	0,66
16.The Rockefeller Foundation	4,24	0,15	-
17.Tulsa Community Foundation	4,02	0,13	-
18.The California Endowment	3,67	0,18	-
19.The Kresge Foundation	3,67	0,14	-
20.The Duke Endowment	3,43	0,14	-

Šaltinis: Foundation Center

Kaip matom, Amerikos LF lideriu yra stambiausio pasaulio milijardieriaus Bilo Geico ir jo žmonos Melindos Geic fondas (pagal „Forbes“ žurnalo reitingus) neabejotinu lyderiu tarp amerikiečių LF yra stambiausio pasaulio milijardieriaus (pagal žurnalo „Forbes“ reitingą). Fondas taip ir vadinasi: Bill & Melinda Gates Foundation. Bendruose JAV LFВ rodikliuose jų fondui tenka 5,0 % aktyvų, 5,7% išduotos pagalbos ir 7,8% gautų aukojimų. Per 2002 iki 2014 metų periodą Geitsų fondas padvigubino savo aktyvus.

Kažkada stambiausi Amerikoje pirmos kartos labdaros fondai ženkliai atsilieka šiandien nuo Geitsų fondo. Taip, Fordo fondas (įkurta 1936 metais Edzeliu Fordu, Henrio Fordo sūnaus) nors ir užima antrą eilutę top-50, bet pagal aktyvus atsilieka nuo Geitso fondo 3,6 karto. Rokfelerio fondas liko 16 vietoje, o Kernegi fondas net nepateko į top-20. Užtai greitai kyla nauji fondai, kurie dar prieš kelis metus net nebuvo top-50. Pavyzdžiui, fondas, atstovaujantis interesus greitai augančio Silikono slėnio - Silicon Valley Community Foundation (užėmė 2014 metais 11 eilutę).

Pateikti skaičiai gana sąlyginiai. Duomenys iš kitų šaltinių stipriai skiriasi nuo vertinimo Foundation Center. Taip, pakankamai žinoma Amerikos organizacija labdaros srityje Giving USA pateikia visiškai kitus skaičius. 2014 metais, jos duomenimis, apimtys labdaringos pagalbos JAV sudarė 360 milijardus dolerių, o 2015 m. – 373 milijardai dolerių. Tokie statistiniai skirtumai papildomai sukelia mintį, kad tokie statistiniai skirtumai rodo, kad „labdaros fondai“ yra labai neskaidrūs. Kažkam neskaidrumas naudingas.

Nuo kažkurio laiko LF nustojo būti Amerikos monopolija. Europa nuo šimtmečio pradžios ėmė sparčiai mažinti atsilikimą šioje sferoje. Europos, JAV ir kitų šalių LF statistiką renka ir apdoroja organizacija European Foundation Centre. Kitu informacijos apie Europos šalių LF šaltiniu yra duomenų bazė Donors and Foundations Networks in Europe – DAFNE. Pagal šiuos šaltinius, Europoje 2014 metais buvo priskaičiuojama 114 tūkstančių LF, o jų išduota parama buvo įvertinta 53 milijardais eurų. Išeina, kad Europos LF pagal pagalbos dydį susilygino su amerikietiškais.

Stambiausiu iš europinių fondų skaitomas olandų Stichting INGKA Foundation ir fondas Wellcome Trust iš Didžiosios Britanijos. Pirmas iš jų buvo įsteigtas 1982 metais švedų milijardieriu Ingvaru Kampradu, įkūrėju IKEA kompanijos. Fondas priklauso IKEA Holding, kontroliuojančia 207 iš 235 IKEA skyrių visame pasaulyje. Pasaulio reitinguose šis labdaros fondas užima jau daugelį metų aukščiausią eilutę, o amerikiečių sutuoktinių Geitsų fondas eina antroje vietoje.

Wellcome Trust – nepriklausomas tarptautinis labdaros fondas, kurio centras Londone, finansuojantis medicinos-biologijos tyrimus „gerinančius sveikatą, nes gera sveikata daro gyvenimą geresniu“, jo tikslas – „pasiekti ekstraordinarų sveikatos pagerinimą“. Įsteigtas 1936 metais už paveldėtas lėšas farmaceutikos magnato Henrio Welcomo. Dabar tai trečias pagal dydį labdaros fondas pasaulyje (po Geitso fondo).

Pagal turimą informaciją, iš 28 stambiausių (pagal aktyvus) LF trys yra britų (Wellcome Trust; The Church Commissioners for England; Garfield Weston Foundation). Po vieną fondą turi šios šalys: Olandija (Stichting INGKA Foundation), Vokietija (Robert Bosch Foundation), Švedija (Knut and Alice Wallenberg Foundation), Kanada (The MasterCard Foundation), Jungtiniai Arabų Emiratai (Fondas Muchamedo bin Rašido al-Makmuto), Honkongas (Li Ka Shing Foundation). Likusieji 19 fondų – amerikiečių (didžiausia iš jų pateikta 2 lentelėje). Tokiu būdu, labdaros fondai vis tiktai lieka pagrindinai Amerikos gyvenimo įvykiu. Apie tai, kaip jie vykdo savo tikslus (finansinius, socialinius-politinius, imidžo), pakalbėsime kitą kartą.