Nacionalinio susivienijimo informacinis pranešimas dėl Lukiškių aikštės

„NACIONALINIO SUSIVIENIJIMO“ INFORMACINIS PRANEŠIMAS

Dėl Lukiškių aikštės

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimui

Žiniasklaidai

2020 m. liepos 17 d.

Liepos 10 dieną Prezidentas pasirašė įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso. Nuo šiol Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikšte ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Ji turės atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę funkcijas. Memorialiniai Aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą. Aikštės naudojimas ir tvarkymas negalės nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų. Tokiu būdu Įstatymas padarė galą komunistuojančios „Laisvės partijos“ ir jai atstovaujančių Vilniaus m. savivaldybėje politinių veikėjų išmonėms.

Nepaisant to, komunistuojančias pažiūras platinanti  LRT tą pačią dieną (liepos 10 d.) surengė radijo laidą, kurioje buvo išreikštos abejonės dėl šio tariamai nedemokratinių būdu priimto įstatymo, neva jis buvo svarstomas ir priimtas skubos tvarka, pažeidžiant procedūras, varžant kitokias piliečių nuomones.  Laidoje kalbinta etatinė propagandininkė MRU lektorė Rima Urbonaitė tikino norėjosi tylos minutę gedulingai pagerbti geros teisėkūros principus, nes, jos nuomone, nei Seimas, nei Prezidentas negali priimti įstatymų vienai aikštei, vienai gatvei. Anot lektorės, valdžia negali rūpintis gera morale,   dėl kurios pirmiausia turėtų sutarti pati visuomenė.

Jai antrino advokatas Petras Ragauskas, manantis, kad Įstatymo nebuvo galima priimti dėl vieno objekto, jam turėjo būti nustatyti tik bendri reikalavimai. Advokato nuomone, buvo pažeistas lygybės prieš įstatymą principas, neva Seimo nariai panašiu būdu priimdami įstatymą gali išteisinti ir nusikaltėlį. O prakalbinta meno veikėja Laima Kreivytė nuogąstavo, kad šiuo metu viskas daroma pagal valdančiųjų įsivaizdavimą, kad aikštė priklauso žmonėms,  todėl juo nevalia apibrėžti, kas kam patinka ar nepatinka.

Tokiu būdu LRT eilinį kartą klaidina klausytojus, skleisdama vienos krypties ideologizuotas pažiūras, kalbindama asmenis, kurie turi abejotiną suvokimą ne tik apie šį Įstatymą, bet ir teisėkūros principus, nes visuomenei atvirai meluojama, kad įstatymas buvo priimtas skubos tvarka.

Primename, kad teisėkūros atvirumui ir skaidrumui užtikrinti, sudaryti galimybę visuomenei daryti įtaką teisės akto projekto turiniui, Teisėkūros pagrindų įstatymo 7 straipsnis  nustato prievolę įstatymų leidėjui konsultuotis su visuomene. 1999 m. vasario 11 dieną Seimas priėmė nutarimą Nr. VIII-1070  dėl Valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų. Jame nurodyta, jog „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“ (1 str.), kad „Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę ir kartu visuomeninę funkciją. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias abi funkcijas – įkomponuoti pastatą Gedimino pr. 40 ir Aukų gatvę bei įvertinti Pamėnkalnio (Taurakalnio) urbanistinių sprendimų perspektyvą“ (2 str.).

Taigi Prezidento pasirašyto įstatymo dėl Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso turinys atitinka šiuo klausimu 1999 m. priimto Seimo nutarimo turinį. Nuo minėto nutarimo priėmimo dienos praėjo daugiau kaip 20 metų. Todėl įvairių performansų, bunkerių ir smėlio statinių  iniciatoriai per 20 metų turėjo pakankamai laiko įtikinti įstatymų leidėją ir visuomenę, kad Lukiškių aikštė nėra tinkama būti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte. Įvairiais būdais daužydami Lietuvos vėliava apjuosto žirgelio skulptūrėlę, kurdami čiuožyklas, rengdami kitokias provokacijas šio įstatymo oponentai bemaž 20 metų tą ir darė. Todėl teiginys, kad Lukiškų aikštės įstatymas priimtas skubos tvarka, rodo arba absoliutų kalbėtojų nesusigaudymą šiuo klausimu, arba  jų išankstinę ir negeranorišką nuostatą įstatymų leidėjo, Prezidento ir šalies visuomenės atžvilgiu.

Primename, kad už šį Įstatymą balsavo 78 Seimo nariai. Prieš jį balsavo: Mantas Adomėnas, Aušrinė Armonaitė, Linas Balsys, Eugenijus Gentvilas, Simonas Gentvilas, Gabrielius Landsbergis, Andrius Mazuronis, Algirdas Sysas, Gintaras Steponavičius, Dovilė Šakalienė ir Gintaras Vaičekauskas.

LRT radijo laidos rengėjams ir joje kalbintiems lektorei su advokatu bei menininkei derėtų susipažinti su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnio nuostata, kuri skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad Suverenitetas priklauso Tautai,  o Konstitucijos 4 straipsnis skelbia, kad Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Taigi priešingai, negu mano šie asmenys, Tautos išrinkti atstovai  turi teisę ir gali spręsti, kas tinka/netinka valstybei, aikštei, vėliavai ar herbui. Įstatymu nustatęs Lietuvos valstybės herbo ir nacionalinių simbolių aprašymą, taip pat jų ir kitų herbų bei herbinių ženklų kūrimo ir oficialaus naudojimo Lietuvos Respublikoje tvarką, Seimas lygiai taip pat Įstatymu nusprendė ir dėl Lukiškių aikštės valstybinio statuso. Todėl nekorektiškas ir nevykęs yra advokato P.Ragausko mėginimas palyginti Seimo sprendimą dėl Lukiškių aikštės su naikintinu teismo nuosprendžiu  nusikaltėliui. LRT laidų rengėjams ir kalbėtojams dera suprasti, kad Įstatymą dėl Valstybinės aikštės priėmė ne  būrelis politikuotojų, o Seimo narių dauguma, kuri išreiškė Tautos, t.y. suvereno valią, todėl LRT ir minėtiems kalbėtojams nereikėtų dėl to nuogąstauti ir juolab skelbti tylos minutes ar gedulą. Deja, LRT ir kitose laidose eskaluoja viešas diskusijas, keldama abejones ir siekdama sukelti visuomenės nepasitikėjimu Seimo priimtu ir Prezidento pasirašytu Įsakymu.

„Nacionalinio susivienijimo“ nestebina tai, kad LRT nesidomi visuomenės nuomone, kai vandalai  sudaužo atminimo lentą Tautos didvyriui Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, taip pat nestebina, kad laidų rengėjai nesiteirauja žiūrovų ir klausytojų nuomonės, kai išniekinamas paminklas Lietuvos valstybės kūrėjui Jonui Basanavičiui, bet uoliai reklamuoja ir liaupsina lietuvių kultūros niekintojus ir Tautos istorijos juodintojus. Šį LRT priešiškumą Lietuvai ir lietuvių tautai stebime jau keletą metų, ypač buvusios prezidentės D.Grybauskaitės valdymo laikotarpiu. Tačiau tikimės, jog rudenį visuomenė išsirinks į Seimą tokius atstovus, kurie pajėgs pertvarkyti  šią destruktyvią instituciją ir nutraukti jos priešišką nepriklausomai Lietuvos valstybei propaguojamą veiklą.

Tuo tarpu sveikiname Seimo narius ir Lietuvos Respublikos Prezidentą, užkirtusius kelią komunistuojantiems veikėjams paversti žuvusių kovotojų atminimo ir  1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos aikštę morališkai nesubrendusių žmonių siautėjimo ir pramogų vieta. Tikimės, jog šiems politikams dar pakaks laiko, valios ir ryžto visiems laikams nutraukti dirbtinai valstybėje eskaluojamas diskusijas dėl asmenvardžių rašybos kitų kalbų rašmenimis, dėl genderistinės Stambulo konvencijos ratifikavimo, tos pačios lyties asmenų santuokų ir įsivaikinimo teisės bei kitų visuomenę skaldančių  inciatyvų.

Politinė partija Nacionalinio susivienijimas