Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl nepaprastosios padėties

 

POLITINĖ PARTIJA NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai

Žiniasklaidai

PAREIŠKIMAS

DĖL NEPAPRASTOSIOS PADĖTIES

2021 m. sausio 4 d.

Vilnius

Pagaliau išryškėjo šalies sisteminių partijų absoliutus nesugebėjimas suvaldyti šalyje įsisiautėjusią Covid-19 pandemiją. Oficiali statistika skelbia, kad gruodžio 31 dienai nuo Covid-19 mirė virš 1600, dėl kitų priežasčių mirė dar beveik tūkstantis užsikrėtusių žmonių. Sisteminė žiniasklaida praneša, kad skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų tenkančių užsikrėtimų nuo koronaviruso, Lietuva atsidūrė pirmoje vietoje pasaulyje, o pagal mirtis – aštuntoje vietoje Europoje.

Tačiau svarbu tai, kad nuo Covid-19 sukeltų komplikacijų oficialios statistikos nematomoje zonoje atsidūrė ir žmonių mirtys, kurios įvyko dėl kitų pandemijos sukeltų priežasčių. Lietuvos statistikos departamento išankstiniais duomenimis, tokių mirčių nustatyta beveik dviem tūkstančiais daugiau, nei būdavo įprasta tuo pačiu laiku per pastarąjį dešimtmetį. O  nepriklausomų Lietuvos mokslininkų ir medikų duomenimis, situacija šalyje yra kur kas blogesnė. Jų nuomone, dėl pandemijos poveikio šalyje miršta pustrečio karto daugiau žmonių, nei rodo oficiali Covid-19 mirčių statistika.

Pagrindinė  priežastis ta, kad susitelkusi kovai su Covid-19 užkratu, šalies valdžia iš esmės likimo valiai paliko kitomis ligomis sunkiai sergančius ir mirštančius savo piliečius. Skirdama neproporcingą dėmesį Covid-19 diagnozei (uždarydama ligoninių skyrius, nukreipdama medikus rūpintis tik Covid-19 pacientais, dėl ko daugelis gydymo įstaigų nustojo teikti kitokias gydymo paslaugas), ji užkirto kelią į ligonines patekti ne koronavirusu sergantiems piliečiams. Uždraudusi lankytis ligoninėse, ji panaikino bet kokį tiesioginį sveikųjų ryšį su ligoninėse esančiais sergančiaisiais ir atėmė iš piliečių galimybę gauti būtiną informaciją apie artimųjų ligonių būklę (sutriko ryšiai su gydymo įstaigomis).  Be to, kai kuriose ligoninėse (pvz., Kauno LSMU ligoninėje) medicinos personalo darbuotojų vienu metu sirgo koronavirusu  daugiau, negu buvo šia liga sergančių ligonių.

Sutrikusi gydymo įstaigų veikla privertė kitomis pavojingomis ligomis sergančius ligonius laukti medicininės pagalbos savaitėmis ir net mėnesiais, kol galiausiai tokia pagalba jiems tapo pavėluota ir nebereikalinga (daugelis ligonių mirė). Savo ruožtu sisteminėje žiniasklaidoje vyko perdėtos varžybos, kas ir kuo labiau išgąsdins visuomenę. Šios aplinkybės vertė gyventojus vengti gydymo įstaigų ir beviltiškai patiems vaduotis iš sveikatą ištikusių bėdų. Daugybė jų negaudami gydymo pagalbos mirė nuo traumų, infarkto, insulto, sunkių onkologinių, hematologinių ir kitų ūmių bei lėtinių ligų, kurios dėl Covid-19 pandemijos savaime neišnyko. Pagalbos vėlavimas sąlygojo padidėjusį žmonių mirtingumą. Vien 2020 m. birželio mėn. Lietuvoje mirė beveik 400 žmonių daugiau nei įprasta (12,3 proc. daugiau nei 2019 m. birželio mėnesį), nors nuo Covid-19  tą mėnesį mirė 8 Lietuvos gyventojai. Tą patį mėnesį pas šeimos gydytojus lankėsi beveik 60 proc. mažiau žmonių nei tuo pačiu metu 2019 metais. Gydytojų specialistų konsultacijų birželio mėn. palyginti su 2019 m. tuo pačiu metu, ligoninėse suteikta 42 proc. mažiau, o poliklinikose – beveik 47 proc. mažiau. 

Žmonių sveikatos netausojantis politinių partijų požiūris į šalies gyventojus ypač išryškėjo rinkiminės kampanijos metu. Visos be išimties sisteminės partijos neatsakingai ir beatodairiškai eksploatavo pandemijos užkluptų žmonių bėdas. Užuot ženkliai padidinusi su pandemija priekinėse gretose kovojančių darbuotojų (medikų, maisto pramonės, transporto darbuotojų) atlyginimus ir parengusi daugiau slaugytojų naujai pandemijos bangai, buvusi valdžia puikavosi tariamu krizės suvaldymu, arogantiškai kaltindama  oponuojančius politikus naudojant Covid-19 tematiką savo politiniams reitingams didinti. Savo ruožtu tuometinių opozicinių politinių partijų veikėjai persekiojo kiekvieną valdančiųjų siūlomą sprendimą pandemijai suvaldyti. Pastarųjų pateiktą susitarimo projektą įsipareigoti neskleisti panikos ir dezinformacijos, būti politiškai objektyviems, dirbti vieningai žmonėms, nesinaudoti koronaviruso situacija savo politiniams tikslams pasiekti, opozicijoje esantys priėmė atsainiai ir neatsakingai. Liberalų sąjūdžio lyderė dabartinė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad dėl Covid-19 grėsmės reikia ne susitarimo, o veiksmų plano, nors, kaip parodė praktika, ir naujoji valdančioji dauguma realaus plano iki šiol neturi. Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis netgi teigė, kad „virusai nuo partijų susitarimų vaikšto laisvai <…> panikuoti nereikėtų, tai virusas kaip ir visi virusai“.

Net ir po rinkimų, pandemijai vis labiau plintant, politikų rietenos intensyvėjo. Užuot kvietusios  žmones susitelkti, politinės partijos rungtyniavo viešais pareiškimais, kas ko nedarė ar nepadarė dėl pandemijos suvaldymo, karštligiškai ieškodamos viena kitos priimtų neteisingų sprendimų. Intrigos, viešųjų ryšių akcijos, liguistas politinių reitingų ir žmonių dėmesio vaikymasis visuotinės nelaimės fone lydėjo nacionalinio transliuotojo laidas, kuriose akivaizdžiai buvo remiami vienos politikų grupės komunikaciniai išpuoliai  prieš kitą grupę, pastarosios „neįsileidžiant į eterį“.

Neadekvatus ir netgi ciniškas valdžios požiūris į žmones ištikusią bėdą išryškėjo, kai skelbdama statistikos suvestines apie kasdien Covid-19 paglemžtas naujas žmonių gyvybes, ji pasiūlė legalizuoti narkotikus ir sumažinti alkoholio vartojimo apribojimus. O neatsakingas lėšų skyrimas realios praktinės vertės neturintiems Covid-19 ,,pasekmių visuomenei“ bei ,,vadybiniams“ tyrimams, taip pat ir toliau vykstantis valstybės biudžeto ir ES paramos pinigų švaistymas  prioritetą teikiant ne nuo pandemijos žlugusiam šalies smulkiajam verslui palaikyti, o įvairioms ideologinėms visuomenės ,,perauklėjimo“ programoms bei tyrimams ir juos vykdančioms parazitinėms institucijoms bei įstaigoms finansuoti, atskleidė akivaizdų valdžios tarnavimą įtakingoms žmonių nelaimių sąskaita lobstančioms lobistinėms grupuotėms.

Pandemijai vis labiau intensyvėjant, naujoji valdžia griebėsi skubotų ir neapgalvotų sprendimų, kuriuos prieš keletą mėnesių pati kritikavo, laikė pertekliniais ir nemotyvuotais (barų ir pasilinksminimo įstaigų uždarymą), kol galiausiai ėmė kaltinti šalies gyventojus, neva šie nesilaiko karantino draudimų, nors prieštaringais savo veiksmais ilgą laiką skatino jų nesilaikyti. Kalėdų išvakarėse sostinės valdžios sprendimu Vilniaus katedros aikštėje pompastiškai buvo įžiebta kalėdinė eglutė, kviečianti susirinkti į šventę tūkstančius dar koronavirusu neužsikrėtusių miesto gyventojų. Analogiškos Covid-19 sklaidos šventės vyko ir kituose Lietuvos miestuose. Reklama apie šventines dovanas ir prekių išpardavimus įkyriai ragino ir teberagina gyventojus lankytis didžiuosiuose prekybos centruose, kurie, kaip teigia specialistai, yra padidinto pavojaus židiniai Covid-19 užkratui.

Viešojoje erdvėje eskaluojama isterija ir nuolatinis žmonių gąsdinimas davė priešingus rezultatus: piliečiai ėmė nebepasitikėti valdžios priimamais sprendimais. Neatsitiktinai gyventojams uždraudus prieš šventes vykti į kitas savivaldybes, policija jų sulaikydavo ir gražindavo atgal į  jų  gyvenamąsias vietas tūkstančiais. Šio tariamai nevaldomo chaoso fone pagaliau pradėjo ryškėti ir tikrieji valdžios siekiai. Pradėta viešai diskutuoti apie galimybes įvesti nepaprastąją padėtį. Premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad nepasiekus sugriežtinto karantino rezultatų, bus priversta kreiptis į Seimą dėl nepaprastosios padėties šalyje ir komendanto valandos paskelbimo, neva taip daroma daugelyje Europos valstybių. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska  paskubėjo paaiškinti, ką visa tai turėtų reikšti.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kad pralaimėjusi kovą dėl žmonių sveikatos ir dangstydama nesugebėjimą suvaldyti šalį apėmusią krizę, teisingiau, nešalindama pandemiją skatinančių veiksnių,  šalies valstybės valdžia, išnaudodama Covid-19 pandemiją, svarsto galimybę savanaudiškais tikslais sąmoningai suvaržyti piliečių konstitucines piliečių teises ir laisves.

Atkreipiame visuomenės dėmesį, kad:

1. Nepaprastosios padėties šalyje įvedimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 144 straipsnis, kuris apibrėžia, jog Seimas, o neatidėliotinais atvejais tarp Seimo sesijų ir Prezidentas, gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje šešiems mėnesiams įvesti nepaprastąją padėtį, jei Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai.

2. Nepaprastąją padėtį šalyje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Nepaprastosios padėties įstatymas (toliau – Įstatymas), kurio 1 str. 1dalis nustato tokios padėties įvedimo pagrindus ir tvarką, laikiną fizinių asmenų naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimą, laikiną juridinių asmenų veiklos apribojimą, laikinus valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus nepaprastosios padėties metu, taip pat šių institucijų veiklos teisėtumo kontrolę ir nepaprastosios padėties atšaukimo tvarką.

3. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad Įstatymo nuostatų įgyvendinimas turi apsaugoti valstybės konstitucinę santvarką, užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką bei žmogaus teisių apsaugą nepaprastosios padėties metu. Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus Konstitucijoje ir Įstatyme nustatytų nepaprastųjų priemonių.

Taigi Konstitucijoje ir Įstatyme nepaprastosios padėties įvedimui keliama esminė sąlyga – grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir imperatyvus reikalavimas grėsmes šalinti pirmiausia naudojant Konstitucijoje ir Įstatyme nustatytas nepaprastąsias priemones.

Pažymime, kad priemonės kovai su pandemija yra taikomos vadovaujantis Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuris nustato:

a) privalomą sveikatos tikrinimą dėl užkrečiamųjų ligų;

b) valstybės sienų ir teritorijos sanitarinę bei medicininę-karantininę apsaugą; asmenų, mirusių nuo užkrečiamųjų ligų, palaikų vežimą ir laidojimą bei karantiną, kuris leidžia laikinai apriboti asmens judėjimo laisvę ir nustatyti ūkinės veiklos apribojimus  – laikinai uždrausti renginius bei kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose,  gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų ir judėjimą joje bei ne Lietuvos Respublikos piliečių atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, taikyti laikiną gyventojų perkėlimą (evakuaciją) iš karantino teritorijos ir kt.; sergančių ar įtariamų, kad serga užkrečiamosiomis ligomis juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas;

c) žmonių sveikatai padarytos žalos ir sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų dėl užkrečiamųjų ligų atlyginimą ir kt.

Be to, vadovaudamasi Civilinės saugos įstatymu (8 str.) valdžia gali taikyti ir kitus asmens teisių bei laisvių apribojimus likviduojant ekstremalią situaciją, šalinant jos padarinius ir kt. Taigi valdžia turi labai platų veiksmingų priemonių arsenalą, kurio akivaizdžiai pakanka Covid-19 pandemijai suvaldyti ir be nepaprastosios padėties priemonių.

Nacionalinis susivienijimas pažymi, kaip radikaliai pasikeistų gyvenimas, įvedus nepaprastąją padėtį: 

– įvedus nepaprastąją padėtį visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nustos veikti įprastas šalies valdymas: nepaprastosios padėties įstatymo vykdymą tiesiogiai užtikrins ir kontroliuos institucija, atsakinga už ekstremalios situacijos ar krizės valdymą, viešosios tvarkos apsaugos komendantūros ir savivaldybių administracijų direktoriai. Prireikus minėta institucija nepaprastosios padėties tikslams pasiekti galės steigti viešosios tvarkos apsaugos komendantūras bei pasitelkti kariuomenės  mobilizacinį rezervą (Įstatymo 7 ir 12 str.);

– Nepaprastosios padėties metu komendantūros pareigūnai įgys teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be teismo sprendimo ir be asmens sutikimo (20 str.). Kadangi jau dabar Vyriausybės vadovė kalba apie komendanto valandą, nėra abejonių, kad bus tikrinamos visos transporto priemonės, įtartini (ar nepageidautini) asmenys ir jų bagažas. Bus nustatytas ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas), pakeistas  įmonių ir kitų juridinių asmenų darbo režimas, pertvarkyta jų ūkinė veikla, sulaikomi ir izoliuojami asmenys, nustatomi paslaugų kainų bei prekių pardavimo ar teikimo apribojimai. Bus uždrausta laikyti šaunamuosius ginklus ar šaudmenis bei sprogstamąsias medžiagas (pvz., fejerverkams), bus nekontroliuojamai vykdoma asmens pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, pašto siuntų paėmimas, nebus paisoma susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptumo (28 str.), taip pat bus suvaržytos kitos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nustatytos piliečių teisės ir laisvės;

– Kartu bus sustabdyta asmens įstatymo apsauga  nuo savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 str.). Bus uždrausta laisvai reikšti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas arba gauti iš valstybės įstaigų turimą informaciją apie save (Konstitucijos 25 str.), bus uždrausta laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš Lietuvos arba grįžti į Lietuvą (Konstitucijos 32 str.), bus draudžiama laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 str.), neleidžiama rinktis į taikius susirinkimus (Konstitucijos 36 str.) ir kt. 

Iš Nepaprastosios padėties įstatymo turinio akivaizdu, kad už šių priemonių slypi pavojus po pandemijos priedanga įtvirtinti politinės valdančiosios daugumos diktatūrą, uždraudus bet kokį pilietinį pasipriešinimą (bus draudžiama piliečių pažiūrų reiškimo, žodžio, susirinkimų laisvė ir kt.).

Tikėtina, kad esant tokiems draudimams, t. y. uždraudus net minimalų pilietinį pasipriešinimą, šalyje gali būti pasinaudota pakeisti ar priimti valdančiajai daugumai ir jos progresyvistinei ideologijai būtinus įstatymus bei teisės aktus.Taip pat tikėtina, kad nepaprastosios padėties metu bus masiškai grobstomas, įkeistas ar pusvelčiui išpardavinėjamas likęs valstybei priklausantis turtas, nebaudžiamai plėšiama visuomenė ir valstybė.

Nacionalinis susivienijimas pareiškia, kad valdžios ketinimas įvedus nepaprastąją padėtį apriboti piliečių konstitucines teises ir laisves yra akivaizdžiai perteklinis, o toks sprendimas, jeigu jis būtų įgyvendintas, nuo pat pradžios būtų neteisėtas ir antikonstitucinis.

Raginame šalies Vyriausybę nutraukti žmonių gąsdinimą ir, užuot skleidus paniką visuomenėje,  išnaudoti teismus bei kitas Konstitucijoje įtvirtintas teisines priemones karantino pažeidėjams sudrausminti. Kartu kviečiame Lietuvos piliečius būti budriems ir nepasiduoti galimoms provokacijoms, drausmingai laikytis karantino paskelbtų apribojimų tam, kad nebūtų preteksto šalyje įvesti nepaprastąją padėtį.

Įspėjame, kad tuo atveju, jeigu į šiuos raginimus bus neatsižvelgta ir šalyje bus paskelbta nepaprastoji padėtis, Nacionalinis susivienijimas kreipsis į pasaulio bendruomenę dėl neproporcingų ir antikonstitucinių žmogaus teisių bei laisvių suvaržymų Lietuvoje, kuriais yra siekiama sunaikinti šalies pilietinės  visuomenės likučius, sukurti mūsų valstybėje vienpartinę sistemą su jos totalitarine ideologija ir įtvirtinti vienos politinės partijos diktatūrą.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

Valdybos vardu pasirašo atsakingasis sekretorius Arnas Simutis