Nobelio premijos laureatė Aleksievič pavadino Tichanovską „nelabai protinga pabėgusia namų šeimininke“ (video)

 

Išsirinkome (ar mums išrinko?) į valdžią neadekvačius armonautus, mėgstančius JAV ir Briuselio ponams laižyti užpakalius, o šie ponią Svetlaną Tichanovską paskelbė kaimyninės šalies „prezidente.“

Armonautai labai įsižeidžia, jei mūsų išlaikomą „prezidentę“ kas pavadina „namų šeimininke“, apšaukia tokius „Kremliaus agentais“. O kaip daryti su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksievič? Gal ir ji yra „Kremliaus agentė“?

https://youtu.be/dLT9I1tU0-M

Aleksievič savo draugei apie Tichanovską sako (5:08):

Ну, вчера был такой ужин, куда пригласили меня, Тихановская, Франак тут рядом. Вот да, Халезин, его жена, вот. Ну, у Тихановской, как только интелектуальный разговор, у нее тут же закрываются глаза. Она начинает смотреть в телефон. Ну, не очень умна. Она что-то может схватить, такой дублер. И вот все ей пишет Франак Вечерко. Слушай дальше. Она смотрела свои жировки там, ну, оплату квартиры, да? И говорит: А вы знаете? Там обычно в низу сказано. Пенсионер или кто то, да? У нее знаещь, какая профессия? Беглая кухарка (смеется). Ты можешь представить? Я говорю, а ещe как-то был интересно Латушко, но я забыла.

Vakar buvo tokia vakarienė, kur mane pakvietė, Tihanovska, Franakas čia arti. Štai taip, Chalezunas, jo žmona, štai. Na, pas Tichanovska, kai tiktai intelektualus pokalbis, tuojau užmerkia akis. Ji ima žiūrėti į telefoną. Na, nelabai protinga. Ji kažką gali suvokti, toks dubleris. Ir štai viską jai rašo Franekas Večiorka. Klausyk toliau. Ji žiūrėjo savo išlaidas ten, na, mokėjimą už butą, taip? Ir sako: „O jūs žinote? Ten paparastai apačioje pasakyta. Pensininkė ar kažkas, taip? Pas ją, žinai, kokia profesija? Bėglė namų šeimininkė (juokiasi). Tu gali įsivaizduoti? Aš sakau, o dar kartą buvo įdomu Latuško, bet aš pamiršau.“

Negaliu netikėti Nobelio laureatės žodžiais dėl Tichanovskos, bet galvoju, kad gal ir gerai „nelabai protinga“? Tokiai žymiai geriau bendrauti su nelabai protingu anūku, nelebai protinga tatuiruota, kitais armonautais?

Vytautas Sinica. Šlovė Birželio sukilimui

 

Pasauliui gal ir nesvarbu, bet Lietuvai - labai. Mūsų šalyje minima ypatinga sukaktis. Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 22-28 dienomis Lietuvoje įvyko sukilimas prieš sovietinę okupaciją. Laikas jam specialiai parinktas sulaukus karo tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS pradžios, kai nacių kariuomenė pradėjo artėti prie Lietuvos teritorijos. 

Nepaprastai svarbu Sukilimą rengusiam Lietuvių aktyvistų frontui buvo pataikyti į siaurą galimybių langą - raudonarmiečius pulti ir valdžią šalyje perimti jau kilus karui, kad pasinaudotų chaosu ir grėsme patiems sovietams, tačiau ne per vėlai, kol vokiečiai dar neužėmė šalies ir negalėjo pasakyti išviję sovietus patys. Tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir tam reikėjo, kad vokiečiai įžengtų į jau sovietų kariuomenę išvijusią ir nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Šia prasme tai data, lygi Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai - Lietuvos nepriklausomybės paskelbimams. 

Skirtumas tas, kad atkurtos nepriklausomybės ir įsteigtos Laikinosios vyriausybės 1941 metais išlaikyti nepavyko, naciai patys buvo priešiški Sukilimui, išdavė sovietams Vilniaus sukilėlių štabą ir kitaip kenkė, nenorėdami „problemos” - suverenios Lietuvos. Nacių planuose Lietuva turėjo būti tik Reicho resursas.

Tačiau Sukilimas Lietuvai labai reikšmingas ir visgi sėkmingas ta prasme, jog visam pasauliui parodė sovietų melą, neva Lietuva savo noru prašėsi į SSRS sudėtį ir esą nebuvo okupuota. Po Sukilimo prievartinės okupacijos faktas buvo akivaizdus, įvairių šalių atstovai tą aiškiai fiksavo ir pranešė pasauliui. Sukilimas taip pat išlaisvino kelis tūkstančius politinių kalinių, taip išvengusių kankinamos mirties ar Sibiro, perėmė pastatus, ginkluotę, paėmė į nelaisvę daug raudonarmiečių. Šiame didvyriškame žygyje žuvo apie du tūkstančius sukilėlių.

Šiandien Sukilimas ir jį rengęs LAF kaltinami antisemitizmu ir prisidėjimu prie Holokausto Lietuvoje. Jų įsteigta Laikinoji vyriausybė esą nesistengė apsaugoti žudomų žydų ar net prisidėjo prie represijų. Buvo priešingai - Laikinoji vyriausybė išleido ne vieną dokumentą, nurodantį nesiimti represijų prieš žydus, tačiau neturėjo faktinės valdžios nacių okupuotoje šalyje ir niekaip negalėjo užtikrinti jų laikymosi. Skandalu tapusios šios vyriausybės žydų padėties nuostatos buvo išleistos po analogiško daug griežtesnio nacių dokumento ir tebuvo nesėkmingas bandymas švelninti žydų padėtį šalyje.

Šie ir panašūs kaltinimai žydšaudyste ir kolaboravimu su naciais Lietuvoje ir pasaulyje sėkmingai skleidžiami pirmiausiai dėl šių įvykių neišmanymo visuomenėje. Normalu, kad kitos šalys nežino apie mūsų Sukilimą. Nenormalu, kaip mažai apie jį žinoma Lietuvoje. Mokykloje apie tai mokoma labai negausiai, nėra populiariosios literatūros ar kitų meno kūrinių, kurie nušviestų Sukilimą ir jo tikruosius tikslus. Nieko keista, kad antivalstybinė, iš esmės sovietų melus apie istoriją kartojanti propaganda sėkmingai plinta nepasiruošusioje visuomenėje.

Atitinkamai ir valstybės valdžia gėdijasi Sukilimo, niekaip nemini jo sukakties, o oficiozinėse konferencijose šia tema kalbėti kviečiami tų pačių sovietinių klišių kartotojai. Sostinėje mėginami šalinti sukilėlių atminimo ženklai, jį ginantys vieši asmenys kairiųjų mėginami vaizduoti fašistais. Apibendrinus, oficiali valdžios pozicija, jog Sukilimas nevertas pasididžiavimo, o gal net gėdingas. Bet būtent ši pozicija ir yra tikroji gėda. 

Tą reikia keisti. Reikalingas platesnis Sukilimo garsinimas, supažindinimo su juo priemonės, dėmesys švietimo programose. Kita vertus, reikalinga pačios visuomenės ir savivaldos lygmens iniciatyva Sukilimui minėti. Žmonės turi ir gali parodyti, kad didžiuojasi Sukilimu, o gėdinasi būtent valdžia. Vilniuje minėjimo renginiai prasidėjo jau birželio 22 dieną. Galbūt net iškils Sukilimo iniciatoriaus pulkininko Kazio Škirpos atminimo lenta. 

O pirmieji žingsniai atrandant tikrąją Sukilimo istoriją dedami jau dabar. Pirmąkart Lietuvoje išleisti Kauno Sukilimo vado, ateitininko Pilypo Žukausko-Naručio prisiminimai „Tautos sukilimas”, dar bent keturios kitos Sukilimo istoriją nušviečiančios knygos. Sukilimui užtruks rasti vietą tautos atmintyje ir išsivaduoti iš sovietinio melo gniaužtų. Bet 80-osios metinės gali tapti pradžia šiam atgimimui. 

http://www.propatria.lt/2021/06/vytautas-sinica-slove-birzelio-sukilimui.html

Eduardas Hodos: Juoda žymė Putinui (3 d. video)

 

Birželio 5 d., šeštadienį, Peterburgo tarptautinio ekonomikos forumo atidarymo išvakarėse, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atidengė paminklą Rusijos carui Aleksandrui III.

Jau sekančią dieną rusai pastebėjo, kad Aleksandras III papuoštas šešiakampe Dovydo žvaigžde, vietoj 8-kampio Andriejaus Pirmojo pašauktojo ordino. Kas tai organizavo ir ką tai reiškia?

Žinomas Ukrainos publicistas Eduardas Hodos savo trijų dalių video atskleidžia šio ženklo reikšmę Vladimirui Putinui. Jo nuomone, šešiakampė Dovydo žvaigždė buvo „juoda žymė“ Putinui, reiškianti Pulsa diNura jam, t. y. mirties nuosprendį.

Sutapimas, žinoma, bet paminklo Aleksandrui III skulptorius Vladimiras Brodarskis (iš Ukrainos, Odesos, šiuo metu gaunantis Rusijos pilietybę) ir architektas Borisas Chaimovičius Baideris (tėvas leido seniausią JAV žydų žurnalą „Die Cukunft“) yra žydų tautybės.

1 dalis. https://www.youtube.com/watch?v=xhrlxHwjn60

2 dalis.https://youtu.be/VqEmCrTwSWA

3 dalis. https://youtu.be/JuGc1QNmAO4

Skulptorius Vladimiras Brodarskis

Architektas Borisas Chaimovičius Baideris

Nuorodos:

https://zavtra.ru/events/shestikonechnaya_zvezda_oshibka_gm

https://en.wikipedia.org/wiki/Pulsa_diNura

A. Lukašenka Bresto tvirtovėje: savo tėvynės ir suvereniteto niekam neatiduosime

Baltarusijos žinių agentūra BELTApranešė, kad birželio 22 d. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka per vainikų padėjimo ceremoniją prie Bresto tvirtovės-didvyrės memorialo pasakė: „Savo tėvynės ir suvereniteto niekam neatiduosime. Dar kartą sakau tiems, kurie dar nesuprato“.

„Dar kartą pasakysiu tiems, kas iki šiol nesuprato. Įsidėmėkite kartą ir visiems laikams: mes gimtos žemės, nepriklausomybės ir suvereniteto niekam neatiduosim. Mes bet kokiu atveju atsilaikysim! Tiesiog norėtume žmoniškai, kaip visada, slaviškai“, - pabrėžė Baltarusijos lyderis.

https://www.youtube.com/watch?v=35dVBm55wFA

Lukašenka nurodė, kad šiandien pasaulis neapsiriboja vien Europos Sąjunga.

"Planetoje yra pakankamai atsakingų šalių ir ištisų regionų, su kuriais ir toliau glaudžiai bendradarbiausime. Esame didžiosios kartos, kuri mums padovanojo gyvenimą, laisvę ir nepriklausomybę, paveldėtojai", - pabrėžė Prezidentas.

Šalies vadovas paragino baltarusius prisiminti tuos, kurie žuvo per karą ir dabar iš dangaus saugo jų palikuonis.

"Ši šventoji kariuomenė ir šiandien padeda mums išsaugoti mūsų brangią Baltarusiją. Pirmiausia ji mums padeda nepalaužiamo tvirtumo, drąsos ir nesavanaudiškumo pavyzdžiu, kuris buvo parodytas Didžiojo Tėvynės karo metu", - sakė Prezidentė.

"Šiandien mes šloviname mūsų žmonių žygdarbį, pagerbiame veteranus ir gedime aukų, lenkiame galvas prieš karo didvyrius ir nekaltas aukas. Atminkite: ši atmintis yra šventa ir nekintama, ir kol ją turėsime, tol gyvensime, gyvensime visada oriai, ne ant kelių. Taip yra, taip turi būti ir taip bus visada!" - apibendrino valstybės vadovas.

Didžiojo Tėvynės karo metais gyventojų skaičius Balarusijoje sumažėjo nuo 9 iki 6 milijonų. Tai labiausiai nuo karo nukentėjusi tauta pasaulyje.

Breste pasakytus Baltarusijos prezidento Lukašenkos žodžius turėtų išgirsti mūsų protą praradę kovotojai su artimiausiais kaimynais, su kuriais greta gyvenome tūkstančius metų. Visi milžiniški  nuostoliai dėl ES sankcijų Baltarusijai, už kurias babiausiai agitavo anūkas ir kt. neadekvatūs veikėjai, teks Lietuvos žmonėms, ES ir JAV jų nepadengs. 

Mano nuomone, tai ne kova už "demokratiją" Baltarusijoje, tai kova su lietuvių Tauta. 

Nuorodos:

https://www.belta.by/president/view/lukashenko-v-brestskoj-kreposti-my-rodnuju-zemlju-i-suverenitet-nikomu-ne-otdadim-447178-2021/

https://ru.wikipedia.org/wiki/Белоруссия_во_время_Великой_Отечественной_войны

Rusai vienijasi prieš globalią vakcinatorių diktatūrą

 

Šiandien, kai Ingridos Šimonytės vadovaujama valstybės naikintojų vyriausybė imasi vis labiau rafinuotų mūsų tautos naikinimo žingsnių, manau, bus įdomu išklausyti Rusijos gydytojų ir visuomenininkų nuomonę, apie analogišką genocidą, kurį vykdo V.Putino valdžia prieš Rusijos gyventojus.

Rusijos informacinė agantūra „Katiuša“ praneša http://katyusha.org/view?id=16945, kad birželio 20 d. įvyko visos Rusijos interneto-mitingas "Skiepų terorui - ne!" Tai vienas pirmųjų visuomenės pasipriešinimo renginių prieš vakcinavimą neištirtais tiepalais, kurie, kaip rodo praktika, neapsaugo nuo koronaviruso (negarantuoja, kad jūs nesusirgsite), žmogaus teisių pažeidimus, kuriuos palaimino Kremlius. Dalyvavusių gydytojų nuomone, vykdomi genetiniai eksperimentai su žmonėmis, jiems švirkščiant genus modifikuojančius kokteilius. Visoje šalyje įvedamos vis naujos segregacijos priemonės, ignoruojami federaliniai įstatymai ir Konstitucija. Tai sukelia nepasitikėjimą valdžia.

Nepriklausomų gydytojų asociacijos atstovė Alina Lušavina pareiškė, kad šiandien kalbama ne apie vakcinavimą, o apie medicinos eksperimentus su žmonėmis:

„Tai vakcinavimas neišbandytu preparatu, nepraėjusiu visų klinikinių tyrimų, tinkamai neištirtu net su gyvūnais. Kas atsakys už negatyvias vakcinavimo pasekmes? Už nevaisingumą, autoimuninius susirgimus ir t.t.? Išeina, kad prievartinis vakcinavimas – tai eksperimentas su gyventojais, kurį inicijavo valstybė ir vykdomas už mokesčių mokėtojų pinigus. Nėra jokio pasekmių monitoringo mechanizmo – to, kad įvyks po, gali būti, po penkių metų, oficialiai jau niekas to nepriskirs vakcinavimui. Žmogus viską srėbs pats.

Vakcinacijai leidžiami kolosalūs pinigai, kurie niekada anksčiau nebuvo leidžiami mūsų sveikatos apsaugai. Tai yra valdžia sistemingai griovė pasiekiamą mediciną, o dabar leidžia pasakiškus finansus, neva, kad mes nesusirgtume. Tai tiesiog juokinga ir atrodo kaip akivaizdus melas.

Daugelis mokslininkų - profesorius Vorobjovas, Rusijos mokslų akademijos akademikas Zverevas - teigė, kad skiepijimas tik padidins tikimybę susirgti. Šiandien, pasak mūsų gydytojų, dirbančių "raudonojoje zonoje", maždaug 8 iš 10 priimtų pacientų anksčiau buvo paskiepyti. Be to, jau nebe paslaptis ir mokslinėse publikacijose rašoma, kad DNR ir mRNA vakcinos keičia žmogaus genomą. Ar kurio nors iš mūsų buvo paprašyta sutikimo tai daryti? Iš esmės, su mumis atliekami genetiniai eksperimentai, esame paverčiami genetiškai modifikuotais žmonėmis. Žmones ištinka insultas, širdies priepuoliai, trombozės, o mums sakoma, kad dėl injekcijos niekam nekilo jokių komplikacijų. Pasaulyje nuo vakcinų jau mirė daugiau kaip 10 000 žmonių, o piliečiai priversti patys susivokti. Mums, nepriklausomiems gydytojams, neleidžiama tirti vakcinos sudėties ar prieštarauti jai per televiziją. Esu įsitikinusi, kad tokia padėtis sukurta siekiant sunaikinti mūsų šalies gyventojus. Mes - žmonės, nugalėję fašizmą, sąžiningiausi žmonės, kurie visada atvirai ėjo prieš priešą, staiga virto bailiais, kurie nesugeba tiesiogiai pareikšti savo atsisakymo darbdaviui ir apginti savo teisės gyventi be skiepų. Jei mes, Rusijos žmonės, dabar nekalbėsime vienu balsu, akivaizdu, kad jie tuo nebaigs. Ateityje ši prievarta taps įprasta - jie jau dabar skelbia, kad būtinai reikės revakcinuoti nuo naujų mutantų, suleisti mums vis naujų vakcinų ir t. t.", - apibendrino A. Lušavina.

Biochemikas-genetikas Elena Kiričenko nurodė pagrindinę rusų tautos problemą – susiskaldymą ir MIP įdiegtą baimę:

"Pirmiausia mus aktyviai įtikinėjo skiepytis, o dabar tai daro šantažu. Mūsų politikai nuolat kalba apie susirgimų bangas, nors iš tiesų to numatyti beveik neįmanoma, nebent tai būtų kontroliuojamas procesas. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 1500 mokslinių straipsnių apie vakcinacijos nuo koronaviruso poveikį nuo antikūnų priklausomam infekcijos sustiprinimui, pasireiškiančiam po skiepo. Sergamumo ir mirtingumo nuo gripo diagramos taip pat aiškiai rodo, kad masinis skiepijimas sukelia galingesnę naują sergamumo bangą. Pas mus pakilimas į trečiąją sergamumo bangą taip pat tiesiogiai susijęs su padidėjusiu skiepijimu, kuris skatina visus šiuos procesus. Tokį poveikį gali sukelti bet kuri kovidinė vakcina, nepriklausomai nuo jos rūšies. Tikrai prašau visų žmonių nustoti bijoti, nes mūsų teisės aktai vis dar saugo visus. Niekas jūsų neskiepys, jei patys nepasirašysite sutikimo. Išmokite pasakyti "ne" ir ginti savo teises!" - kreipėsi Kiričenka į piliečius.

Imunologė, medicinos mokslų kandidatė Jekaterina Kapustina pažymėjo, kad Gamalėjos tyrimų centro, "Pfizer" ar "AstraZeneca" GMO "vakcinos" nėra klasikinės vakcinos:

"Visiškai patvirtinu, kad "Sputnik" ir panašios genetinės vakcinos yra imuninė terapija, kaip oficialiai pripažįsta jų gamintojai. Organizmo ląstelės pradeda gaminti svetimą medžiagą su koronaviruso S baltymu, tačiau imuninis atsakas į ją negali būti adekvatus. Pats pagrindinis imunitetas koronavirusui yra tik ląstelinis, tačiau šiuo atveju vakcinos procesas yra toks, kad tereikia į organizmo ląsteles perduoti geną. T limfocitų atsakas jokiu būdu nesusidaro tokiu būdu.

Dar praėjusių metų pradžioje Kinijos ir Indijos mokslininkai naujo koronaviruso genomo sekoje aptiko svarbiausias ŽIV sekas. Tačiau ši informacija buvo užblokuota moksliniuose žurnaluose. Praėjusią metų vasarą prancūzų mokslininkas Lukas Montanjė, gavęs Nobelio premiją už ŽIV atradimą, patvirtino, kad šios sekos yra. Atvirkštinės transkriptazės proceso metu mRNA yra inkorporuojama į žmogaus genomą... Kokia genetinė medžiaga bus kituose revakcinuose - tik nedievas žino".

Siekdami pasipriešinti vakcinatorių savivalei, mitingo organizatoriai vienbalsiai priėmė rezoliuciją, kuri bus išsiųsta visiems aukščiausiems Rusijos valdžios pareigūnams. Čia pateikiama paskutinė dokumento dalis:

"Raginame visus sąžiningus Rusijos ir pasaulio piliečius suprasti, kas vyksta, kad kiekvienas iš mūsų dabar sprendžia savo, savo vaikų, savo šalies ir pasaulio likimą, ir dalyvauti judėjime už žmonijos, kaip biologinės rūšies, išlikimą ir išsilaisvinimą iš pasaulinio elito, kuris slapta valdo pasaulį ir nuosekliai diegia fašistinę naująją pasaulio tvarką, priespaudos.

Šiandien mums aišku, kad netikra koronaviruso pandemija nuo pat pradžių buvo sukurta tam, kad žmonės būtų įstumti į koncentracijos stovyklą: atimti iš jų pragyvenimo šaltinį, įvesti skaitmeninę vergiją, kad kiekvienas žmogus būtų registruojamas engėjų duomenų bazėje. Prisidengiant epidemijos dingstimi, pagal naująjį įstatymą mus galima lengvai išvyti iš tėvynės vien dėl nelaimės grėsmės ir galiausiai išnaikinti kaip "nenaudingus valgytojus".

Ką turėtume daryti?

Atsibuskite, nustokite bijoti, susivienykite aplink liaudies lyderį ir kartu pasipriešinkite priespaudai, kuri pagal Rusijos ir tarptautinę teisę yra mūsų teisė į taikų pilietinį nepaklusnumą ir kiekvieno piliečio pareiga ginti savo tėvynę. Sunkiais laikais mūsų žmonės visada imdavo savo likimą į savo rankas, ir dabar yra toks mūsų likimo momentas.

Privalome organizuotis patys! Siūlome šiuos demokratinėje visuomenėje teisėtus veiksmus: Pripažinti valdžios sistemos veiksmus dėl priverstinio skiepijimo ir priverstinės evakuacijos kaip nukreiptus prieš žmones ir kenkiančius žmonių sveikatai bei šalies ekonomikai.

Pareikšti nepasitikėjimą dabartine valdžios sistema, kuri skatina slaptų užsienio kolonizatorių interesus ir pamina vietinių žmonių interesus, nusiųsti marionetinei valdžios sistemai reikalavimą kuo greičiau atsistatydinti.

Uždrausti skiepijimą, nes jis atliekamas nepatikrintais pagal mokslo normas preparatu ir sulaukia daug kritikos mokslo bendruomenėje.

Išaiškinti visiems piliečiams, kad politinis ir teisinis švietimas yra būtinybė šiais laikais, kai visur vyrauja melas. Kiekvienas pilietis, kuris supranta, kas vyksta, turi teisę ir pareigą sakyti tiesą savo bendrapiliečiams bet kokia forma - žodžiu, informacinėje medžiagoje ir internete. Mūsų visų pareiga - dalyvauti šviečiant savo tautą.

Raginti žmones organizuotis, kurti tokias asociacijų formas kaip teritoriniai komitetai prieš vakcinaciją ir evakuaciją visoje šalyje, įskaitant teritoriniu pagrindu jau įsteigtas piliečių tarybas.

Surengti nacionalinį susirinkimą dėl vakcinacijos ir evakuacijos, taip pat pasitikėjimo dabartine vyriausybe klausimais. Pavesti OSVR surengti šį susirinkimą dalyvaujant visiems vietos - teritoriniams - komitetams.

Pareikalauti nutraukti liaudies lyderių persekiojimą. Suteikti tautai teisę rinkti savo atstovus į valdžią, nutraukti oligarchų hegemoniją tautai“.

Britų tyrimas parodė: pas skiepytus mirtingumas nuo „delta“ mutacijos 6 kartus didesnis, jie dažniau hospitalizuojami

 

Remiantis birželio 18 d. Anglijos visuomenės sveikatos biuro paskelbtais tyrimo duomenimis, mirštamumas nuo "delta" Corona atmainos yra šešis kartus didesnis tarp tų, kurie buvo visiškai paskiepyti laike dviejų ar daugiau savaičių, nei tarp tų, kurie niekada nebuvo skiepyti.

https://assets.publishing.service.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/994839/Variants_of_Concern_VOC_Technical_Briefing_16.pdf

Iš 4087 žmonių, kurie buvo visiškai paskiepyti 14 ar daugiau dienų iki teigiamo delta-COVID varianto nustatymo, mirė 26 žmonės. Tai sudaro 0,00636 proc. mirčių, o tai yra 6,6 karto daugiau nei 0,000957 mirčių, arba 34 mirtys iš 35 521 teigiamo Delta viruso atvejo tarp neskiepytų asmenų. Apie šiuos Anglijos visuomenės sveikatos biuro paskelbtus tyrimo duomenimis visuomenę informavo LifeSiteNews.

https://www.lifesitenews.com/news/death-rate-from-variant-covid-virus-six-times-higher-for-vaccinated-than-unvaccinated-uk-health-data-show

Britų tyrimai rodo, kad tiek neskiepytųjų, tiek skiepytųjų mirštamumas yra itin mažas (mažiau nei vienas procentas visų teigiamų testų), o variantas, kurį Anglijos viešoji sveikatos tarnyba apibūdina kaip "dominuojantį variantą" Jungtinėje Karalystėje, sudaro "91 proc. sekvenuotų atvejų".

Penktadienį paskelbtame pandeminio koronaviruso delta varianto rizikos vertinime teigiama, kad jis yra lengviau perduodamas iš žmogaus žmogui, tačiau jis taip pat apibūdinamas kaip "mažo infekcijos pavojingumo" variantas.

Vis dėlto pagrindinė žiniasklaida skelbė, kad delta variantas kai kuriose Škotijos ir Anglijos dalyse lemia didesnį hospitalizacijos dažnį nei alfa varianto "pirmoji banga", tačiau, kaip teigiama Jungtinės Karalystės sveikatos ataskaitoje, šie duomenys pagrįsti "preliminariais duomenimis" ir "ribotu ligos klinikinės eigos supratimu".

Tarp paskiepytų asmenų taip pat pastebimas didesnis hospitalizacijos dažnis.

Kadangi hospitalizacijos turi ypatingą reikšmę, taip pat buvo apskaičiuota, kad Jungtinėje Karalystėje buvo hospitalizuota daugiau visiškai paskiepytų žmonių nei nepaskiepytų.

Remiantis naujausia technine ataskaita, visuomenės sveikatos duomenys rodo, kad 2,0 proc. paskiepytų asmenų (84 iš 4087), kurių delta variantas buvo teigiamas, buvo paguldyti į ligoninę (įskaitant asmenis, kurių delta variantas buvo teigiamas, kai jie buvo paguldyti į ligoninę dėl kitos priežasties), palyginti su 1,48 proc. neskiepytų asmenų (527 iš 35 521).

Dabartiniai duomenys sutampa su praėjusią savaitę Anglijos visuomenės sveikatos biuro paskelbtais duomenimis, kuriuose taip pat nustatyta, kad visiškai paskiepytų asmenų mirtingumas yra šešis kartus didesnis nei neskiepytų, o hospitalizacijos rodiklis tarp visiškai paskiepytų bent prieš dvi savaites asmenų yra 2,3 proc., palyginti su tik 1,2 proc. neskiepytų asmenų.

Krescencijus Stoškus. MARŠAS, NUPLĖŠĘS ŽODŽIŲ KAUKĘ NUO REALYBĖS

 

Tą tekstą ryžausi rašyti pirmiausia dėl to, kad atkreipčiau dėmesį į aklą tikėjimą žodžiais, kurie jau seniai begėdiškai meluoja, nes yra praradę kadaise sugalvotas reikšmęs. Bet ką daryti rinkėjams, kai visų Lietuvos politikoje dalyvaujančių partijų pavadinimai jau seniai yra paneigę savo turinį. Didysis šeimos gynimo maršas buvo svarbus jau vien dėl to, kad visi pamatytų, kur iš tikrųjų slypi konservatyvioji mūsų visuomenės dalis. O tai, kas šiandien liko iš tos partijos, kuri save tebevadina "konservatoriais", aiškiausiai matyti iš to baisaus išgąsčio, kurį Tėvynės sąjunga parodė, reaguodama į šio maršo organizatorius.

MARŠAS, NUPLĖŠĘS ŽODŽIŲ KAUKĘ NUO REALYBĖS.

Įvykis. Nors jau praėjo nemaža laiko, esu paragintas dar sykį sugrįžti prie vieno karšto įvykio, išstumto nė kiek ne mažiau karštų naujienų. Turiu galvoje Didįjį šeimos gynimo maršą, sukėlusį itin įnirtingas politikų, žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės batalijas. Nors nuomonių buvo labai daug, bet visos jos buvo išsidėsčiusios dviem ryškiai išsiskiriančiais frontais. Vieną frontą sudarė oficialiąją žiniasklaidą aptūpę žinomi globalizacijos ir politinio korektiškumo ideologai. O kitą - daugiausia mažai žinomi, bet seniai kantrybės netekę žmonės, oficialiosios žiniasklaidos priskiriami prie marginalų. Pirmuosius vienijo ištikimybė esamybei, naujosios valdžios neoliberalizmui ir radikalizmui, o antrieji telkėsi apie tuos, kuriuos į žygį išvedė kaip tik to neoliberalizmo ir kairuoliškumo agresyvumas ir diletantiškumas, sukėlęs atvirą grėsmę šeimai ir kitoms tradicinėms šalies vertybėms. Pirmieji čia matė pavojingą visuomenės skaldymą, kliudymą valdžiai kovoti su koronavirusu, grėsmę valstybės saugumui. Antriesiems tas maršas ir po jo vykęs mitingas reiškė antrąjį pilietinės visuomenės prabudimą, išėjimą iš abejingumo ir bejėgiškumo būsenos, solidų susitelkimą, daug kuo primenantį Sąjūdžio užgimimą, didelių vilčių ir esminių permainų pradžią, stiprinančią pasitikėjimą savo jėgomis ir pasiryžimą imtis reguliarios valdžios sprendimų kontrolės.

Politinis paradoksas. Išsyk privalu pastebėti, kad šitas įvykis išryškino bene patį įdomiausią politinės sistemos paradoksą. Nors Lietuvos politikoje nuo pat Nepriklausomybės pradžios aktyviai veikė viena iš didžiausių ir įtakingiausių partijų, pasivadinusių konservatoriais (dešiniaisiais), tačiau per 30 metų neišaiškėjo ar pats tas žodis „konservatyvumas“ jiems ką nors reiškė. Matyt, šiai partijai net į galvą neatėjo savęs paklausti, kokius rūpesčius užkrauna šio pavadinimo pasirinkimas. Kodėl? Sunku atsakyti. Bet aišku viena, kad išskyrus porą žmonių, per tą laiką jie niekad neparodė rimto nesidomėjo istoriškai patvariausių kultūros vertybių palaikymu, saugojimu ir gynimu. Atrodytų, kas gi daugiau turėjo tomis vertybėmis pasirūpinti, jeigu ne jie? Bet iš tikrųjų ši partija užsiėmė viskuo, bet tik ne tradicinių vertybių puoselėjimu. Turbūt tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl taip lengvai ji susitaikė su globalistine politinio korektiškumo ideologija, projektuojančia ne tik tautos, gimtosios kalbos, valstybės ir šeimos išnykimą, bet ir abejingą patriotizmo išsekimui, masinei emigracijai, patyčių išvešėjimui, gilėjančiai demoralizacijai, alkoholizmo ir narkomanijos plitimui bei ekologinei krizei. Visus šiuos rūpesčius ant savo galvų teko užsikrauti kitiems. Alkoholizmui kovą paskelbė valstiečiai ir žalieji, o nacionalinės valstybės, tautos, jos kalbos, šeimos gynimu, demografinės ir ekologinės krizės įveikimu teko rūpintis už partijos ir valdžios ribų atsidūrusiems marginalams. Su kokiu entuziazmu Lietuva sutiko šeimų gynimo maršą, šiandien gali paliudyti ne tik mitingo dalyviai, bet ir visi juos išlydėję bei pakelėse entuziastingai sveikinę žmonės.

Dešiniųjų ir kairiųjų jungtuvės. Užuot rimtai galvoję ir diskutavę su savo šalies piliečiais, Lietuvos politikai mielai kopijuoja „Vakarų“ (JAV, švedų, norvegų, vokiečių) patirtis. Bet viskas išeina mechaniškai arba visai atvirkščiai. Skelbdami karą valdžios remiamai ir globojamai tradicinei tėvų kultūrai, Vakaruose marginalus telkė deklasuoti „nauji kairieji“. O mūsų atstumtieji marginalai, daug metų stebėdami, kaip viendieniška ir konformistiška plagiatorių valdžia ignoruoja ir niekina tradicines kultūros vertybes, patys buvo priversti imtis jų gynimo. Žinoma, tai buvo darbas ne jų jėgoms. Bet politikoje tokių jėgų nebuvo. Prisipildžius kantrybės taurei, jie pasiryžo sutelkti pilietinę visuomenę šeimos gynimo maršui. Garbė jiems už tai! Sunku buvo suvaldyti šleikštulį, kai konservatorių ideologai ir jų apologetai, užuot vykdę savo pačių pasirinktas priedermes, sugebėjo tik pasityčioti iš tų žmonių, kurie savo rizika ir atsakomybe ėmėsi jų neatliktų darbų. Bet to negana. Tariami konservatoriai po savo sparnu priglaudė dar ir savo ideologinius priešininkus, „naujus kairiuosius“. Tai buvo ne tik viešas politinis prisipažinimas, kad mūsų konservatoriai neturi nieko bendra su tikrais konservatorias, bet ir vieša priedanga bei paskatinimas „naujajai kairei“ (Laisvės partijai) atakuoti tūkstantmečiais patikrintas žmogiškojo gyvenimo vertybes. Laisvės partijai tik to ir reikėjo. Ji išsyk ėmė leisti į tradicinę publiką vieną po kitos seniai suregistruotas įstatymų raketas, kurias buvo užblokavęs ankstesnių kadencijų Seimas.

Paaiškinimas. Atvirai kalbant, Lietuvoje nė viena partija seniai neatitinka savo pavadinimo. Vienaip jos vadinasi, kitaip prisistato savo programose ir dar kitaip veikia (elgiasi). Tam neapibrėžtumui turi įtakos (a) partijų mišrumas, atsiradęs iš pragmatinių interesų skirtumų, silpnų įsitikinimų, nusivylimo savo aplinka ir pan.; (b) nepaliaujamas partijų pavadinimų kaitaliojimas, (c) taikymasis prie politinė konjunktūros. Pagal savo padėtį Laisvės partija dalyvauja konservatorių politikoje. Jeigu „konservatoriai“ būtų buvę konservatoriais, jie būtų nesudarę šių jungtuvių. O jeigu dėl kokių nors kitų išskaičiavimų (pvz., dėl I. Šimonytės įdarbinimo) jiems vis dėlto teko jas sudaryti, jie būtų visokeriopai priešinęsi, kad netaptų Laisvės partijos priedanga. Bet to nėra. Vadinasi, pirma, tokias priešybes buvo nesunku suderinti tik dėl to, kad jos abi yra iš esmės ne tuo, kuo save laiko. Antra, konservatorių partijoje dominuoja liberalai. Trečia, nors pagal kilmę ir programines nuostatas Laisvės partija priklauso „naujajai kairei“, tačiau ji pateko į Seimą, priklauso valdančiajai koalicijai ir tapo įtakinga liberaliosios „konservatorių“ Vyriausybės sudėtine dalimi.

Nerimas ir baimė. Kai Lietuvos žmonės susipažino su naująja Vyriausybe ir jos programiniais uždaviniais, daugelį iš jų apėmė nerimas ir baimė. Ne tik dėl to, kad ten buvo daug nesuderinamų prieštaravimų ir daug mažiau profesionalumo, negu buvo galima tikėtis. Svarbiausia, čia buvo daug plačiau atidarytos durys tam tamsiam politiniam korektiškumui, po kuriuo ryškėjo gana įtartini neoliberalizmo, globalizmo ir naujų kairiųjų siluetai. Jie signalizavo apie sutartinį veikimą tų destruktyvių jėgų, kurias savaip globojo grynai verbalinis (tariamas) konservatyvumas. Neoliberalizmas asocijavosi su amoralumu (savivale, korupcija, nežabotu savanaudiškumu), globalizmas – su atsiribojimu nuo valstybės, krašto ir tautos interesų, o naujieji kairieji – su šimtmečiais puoselėtų vertybių neigimu, niekinimu ir naikinimu. Bet tos nuojautos nebuvo beprasmės. Visos ankstesnės valdžios buvo linkusios slėpti tuos siluetus. Dabar jos visos atsivėrė pačiu nuogiausiu, net gerokai infantilišku pavidalu. Žmonės gavo galimybę pamatyti jų sutartinį ir gana vienkryptį veikimą. Bet nemaloniausia, kad tai priminė pačius sunkiausius Lietuvos istorijos metus. Daug kas tiesiai klausė: „Negi Marksas vėl sugrįžta? Negi „Komunistų partijos manifestas“ vėl taps privalomu tikėjimu, skelbiančiu valstybės, tautos ir šeimos išnykimą? „Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo remiasi šiuolaikinė buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija. Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui.“

„Nauji kairieji“. Marksas kalbėjo apie būsimąjį laiką: bus tas ir tas. O neomarksistas ir „naujų kairiųjų“ lyderis H. Markūzė“ apie veikimą čia ir dabar. Jis kalbėjo apie pasikeitusią situaciją ir stipriai taisė Marksą. Jis skatino jaunimą jau šiandien kurti naują žmogų. „Tuo nauju žmogumi mes patys turime norėti būti“. Tas žmogus turįs įveikti kapitalistinės visuomenės žmogaus polinkius į konkurenciją, turtėjimą ir naudą, įgyti kitokį jusliškumą. Ragindamas dalyvauti korporacinio kapitalizmo ardyme, jis skelbė visos turtiniais interesais pagrįstos visuomenės neigimą. Tuo neigimu atmetamos ne tik klasikinės vertybės, bet ir pats gyvenimo būdas. „Mūsų tikslai, mūsų vertybės, mūsų nauja moralė turi jau dabar atsispindėti veiksmuose. <...> Mes turime pabandyti gauti palaikymą. Mes turime pabandyti pritraukti į savo pusę mases.“ Jis ragino kurti ne šiaip socializmą, o laisvų masių „laisvąjį socializmą“. Šio tikslo Markūzė siekė, orientuodamasis į organizuotą spontaniškumą, labiau pakrikusias žmonių grupes, „į truputį išblaškytą ir toli išplitusią dezintegruojančią sistemą“. Tai turinti būti „visiškai atvira organizacija, išbarstyta mažomis, labai lanksčiomis autonominėmis grupėmis, veikiančiomis visur vietoje. <...> jokio skuboto kairiųjų susivienijimo! Kairieji suskilę! Kairieji visada buvo suskilę! Susivieniję tik dešinieji, negalintys kovoti už kokias nors idėjas! <...> Jūs visi žinote, kad mūsų gretose yra provokatoriai, kvailiai ir avantiūristai. Bet kartu su jais taip pat yra tokių žmonių – vyrų ir moterų, baltųjų ir juodųjų, – kurie tiek išsilaisvinę iš agresyvių ir represyvių-antihumaniškų poreikių ir visuomenės išnaudotojų siekių, kad turi galimybę dirbti visuomenei be išnaudojimo. Ir aš su mielu noru su jais bendradarbiausiu – taip ilgai, kol galėsiu.“ Postmodernistas S. Žižekas pasiryžo eiti iki galo. Jis socializmą priskyrė utopiniam mąstymui. O pats ėmė agituotuoti už „erdvę naujoms komunistinės praktikos formoms“ („Iš pradžių kaip tragedija, po to kaip farsas“). Anot jo, „leistina žinoti ir iki galo įsitraukti į komunizmą, vėl veikti visiškai atsidavus komunistinei idėjai. <...> Pasakojimo moralas: liberaliai demokratinio moralistinio šantažo laikas baigėsi. Mūsų pusei nebereikia daugiau teisintis, o kitai pusei pats metas pradėti tuo užsiimti.“

Laisvės partija. Laisvės partija atėjo kaip liberalioji politinė jėga ir išsyk įsitraukė į valstybės valdymą. Jeigu sekama JAV tradicija, reikėtų žinoti, kad jau pats liberalizmas yra kairuoliškas. Bet Laisvės partija yra dviguba Kairė. Galėtume pasakyti, savotiškas hibridas. Kaip liberali partija ji dalyvauja valdžioje, o pagal jaunimui būdingas pažiūras ją reikėtų laikyti naująja kaire. Ji orientuojasi į vulgarųjį marksizmą, kuris socialines grupes skirsto ne pagal žmonių socialinę padėtį, bet pagal tai, su kuo jie save tapatina, į lygių teisių painiojimą su lygiomis galimybėmis, atskirų socialinių grupių privilegijas, šeimos ir tautos menkinimą, savo kultūros ir tradicijų menkinimą ir svetimų kultūrų perdėtą aukštinimą ir pan. Ji skelbė: „Esame įsitikinę, kad kertinė liberalizmo vertybė yra individo laisvė: pripažinimas, kad kiekvienas, nepriklausomai nuo jo kilmės, lyties, įsitikinimų, išpažįstamos religijos ar kitų savybių bei pasirinkimų, turi nekvestionuojamas teises ir laisves.“ Toliau ji žadėjo „nelygių žmonių lygybę“. Tą lygybę ji ketino įvesti, kovodama su bene 9 žmonių grupių teisių pažeidimais: moterų, prostitučių, translyčių asmenų, LGBT asmenų, tautinių mažumų, migrantų, pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų, romų bei tų, kurie nori įteisinti partnerystę. Tai esančios labiausiai pažeidžiamos žmonių grupės. Bet jau Vyriausybės parengtose Administracinių nusižengimų kodekso Pataisose iš tų labiausiai pažeidžiamų grupių liko viso lbo tik 3 grupės. O prie jų dar pridėta kilmė ir rasė. Toks sąrašinių gupių plaukiojimas rodo, kad pati partija nelabai nutuokia, kas yra tos pažeidžiamiausios grupės. Bet nepaisant to, šio argumento Laisvės partijai visai pakanka, kad įrašytos grupės būtų privilegijuotos, o visos kitos – nuvertintos ir marginalizuotos. Negi tai reiškia, kad neįgalieji, skurstantieji, elgetaujantieji, sergantieji psichinėmis, nepagydomomis ar priklausomybių ligomis (alkoholikai, narkomanai ir kt.), kaliniai ir išėjusieji iš kalėjimų ir daug kitų vargingųjų, apleistųjų, atstumtųjų, nuskriaustųjų yra mažiau pažeidžiami? Matyt, Laisvės partijai domūs tik tie, kurie turi daugiau galių (yra savi, artimi, susiję su valdžia) arba didžiosiose šalyse turi armijas rėmėjų. Negi tik tiek valdančiai partijai reiškia „individo laisvė“ ir „nelygių žmonių lygybė“?

Marginalizacija. Kur nustatomos nepažeidžiamųjų, neliečiamųjų, privilegijuotų žmonių grupės, ten neišvengiamai kuriamos ir niekinamų, žeminamų, marginalizuotų grupės. Pirma, daug metų pasikeisdamos valdžios ir jas aptarnaujanti žiniasklaida ignoravo, niekino ir marginalizavo konservatyvius (ne „konservatorius“) ir apskritai istorinę patirtį branginančius žmones dėl jų neatitikimą politinio korektiškumo ideologijai. Antra, pirmą kartą prie valstybės vairo stojusios ir jau iki šiol daug nerimo kėlusios neoliberaliosios partijos ėmė kurti ne tik elitines mokyklas, bet ir naują privilegijuotų žmonių sluoksnį pagal žinomą „Komunistinio internacionalo“ deklaraciją: „kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Trečia, pagal kitų kraštų pavyzdžius sudarydamos privilegijuotų grupių sąrašus, jos savaime pažemino ir marginalizavo tą visuomenės dalį, kuri liko už to sąrašo ribų. Ketvirta, jauni šių partijų žmonės iki šiol nesupranta, kad žymiai radikaliau negu kitos vyriausybės primesdami valstybei internacionalizmo politiką, jie ne tik neatvėrė naujų kelių į ateitį, bet ėmė sparčiai sukti istorijos vairą atgal. Stebėtina, kad jie yra entuziastingai nusiteikę padaryti tai, ką 19 a. pranašavo K. Marksas ir F. Engelsas, o 20 a. pradėjo įgyvendinti H. Markūzė, S. Žižekas ir kiti kairieji su nesubrendusiu Vakarų jaunimu ir visais kitais autsaideriais. Penkta, jaunieji neoliberalai šį darbą pradėjo nuo tradicinės šeimos, lyčių skirtumų, tautos kultūrinių savitumų ir valstybės savarankiškos politikos neigimo, niekinimo ir naikinimo. Šešta, ne tik buvo sugrąžintos iki šiol didžios žmonių dalies neužmirštos sovietmečio baimės, bet ir demonstruojamas nesiskaitymas su jų prigimtimi, istorine patirtimi ir tais papročiais, kurie palaiko jų įsitikinimus bei elgesio normas. Septinta, jaunųjų liberalų mentalitetą, gyvenimą tik šia diena, neatsakingumą ir požiūrį į praeitį geriausiai atskleidė pasąmoninė panieka istoriniams gamtos ir kultūros paminklams bei jų ciniškas naikinimas. Aštunta, ką neoliberalų vyriausybei bei jos rėmėjams iš tikrųjų reiškia laisvė, lygybė, atsakomybė, tolerancija ir demokratija puikiausiai parodė reakcija į įvykusį Didįjį šeimos gynimo maršą bei tą maršą lydėjusios konferencijos sėkmę.

Štai tau, bobut, devintinės! Pasipylė gąsdinimai teismais, įžūlios patyčios, pusiau plūdimai, nukreipti prieš renginių organizatorius, visus jo dalyvius ir net Prezidentą. Visi jie niekinami, menkinami, maišomi su žemėmis dėl jų tariamo tamsumo, atsilikimo, vardų nežinomumo. Kas gi beliko iš suderintos liberaliųjų partijų politinės pažangos? Kol kas turbūt nieko. Bet gal ir gerai. Tokia padėtis gal privers pilietinę visuomenę greičiau subręsti, t. y. solidarizuotis, mobilizuotis ir sutelkti jėgas. Kam? Žinoma, ne neigimui, niekinimui ir naikinimui, kurio jau ir taip yra per akis. O žymiai teisingesnės, padoresnės, demokratiškesnės, nuoseklesnės ir patriotiškesnės valstybės politikos vykdymo visuomeninei priežiūrai. Bet tam būtini 3 dalykai: 1) privalu išsaugoti istorinę atmintį, kad būtų galima nepaliaujamai mokytis iš praeities; 2) imtis nepalyginamai daugiau atsakomybės už vis sunkiau atrodantį išlikimą ateityje; 3) neprarasti blaivios orientacijos vis daugiau chaosui pasiduodančioje dabartyje.

https://www.facebook.com/kresentas.stoskus