2015 metai Vokietijos kanclerė Angela
Merkel aprūpino ES keturiais milijonais „pabėgėlių“, nuo
kurių "našaus" darbo ir "pavyzdingo" elgesio Europa vis dar negali
atsigauti, o pačią Angelą Merkel, matyt, vis krečia drebulys.
Dabar iš Vokietijos sklinda dar dvi beprotiškos Afrikos juodųjų
deimantų perkėlimo į Europą iniciatyvos.
1 beprotiška vokiečių iniciatyva.
Europa turi priimti „klimato pabėgėlius“.
Pasakos apie „pabėgėlius“
išsisklaidė it dūmų uždanga, kai tie „pabėgėliai“ ėmė
atostogų skraidyti į jų „gyvybėms pavojingas“ šalis, iš
kurių jie „pabėgo“. Dabar, kad nupindėję europiečiai
apsiverktų iš gailesčio, sugalvota pasaka apie „klimato
pabėgėlius.“
Inerviu „Bild“ vokietė Carola
Rackete, laivo Sea Watch 3 kapitonė, atvežusi į Italiją 53
Afrikos nelegalus, kuriai Italija taiko laisvės apribojimo režimą
už ataką prieš finansų Gvardijos katerį, pareiškė, kad Europa
iš Libijos turi atsivežti 500 000 „klimato pabėgėlių“, prieš
kuriuos Europa atsakinga už „kolonijinę epochą“.
Piratų laivams uostai uždaryti
2 beprotiška vokiečių iniciatyva.
Vokiečių kontrabandistų NVO atvežtus juoduosius deimantus turi
išsidalinti visos susinaikinti norinčios ES valstybės.
Vokietijos vyriausybė siūlo žmonių
kontrabandistų NVO į Italiją ir Maltą atvežtus nelegalus padalinti
visoms ES valstybėms, kurios linkusios juos priimti ir nusižudyti. Apie tai šiandien rašoma DW.
Apie šią juodųjų Afrikos deimantų
pasidalijimo iniciatyvą pranešė Vokietijos valstybės ministras
Michael Roth ir užsienio reikalų ministras Heiko Maas. Šią temą
numatoma svarstyti liepos 18 dieną vyksiančiame ES teisingumo ir
vidaus ministrų susitikime.
Turėsime progos įsitikinti, ko vertas
naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dėl premjero
iliuzijų nėra – šis aplaižys bet kurią Briuselio leftistų
kūno dalį, ką darė jau ne kartą.
Atidesnis pilietis pastebi, kad pamaldų
metu tikintieji rankas sudeda taip, kaip tai daro musulmonai. Kaip
yra iš tikrųjų? To paprašiau paaiškinti pažįstamo kunigo,
kuris man pasakė:
„Jau kurį laiką Lietuvoje
tikintieji pradėjo melstis laikydami rankas taip, kaip musulmonai.
Ir kuo toliau, tuo labiau, net senutės ir tos pametę savo elgseną
maldoje pamėgdžioja musulmonus. Kunigai, manau, tylėjimu pritaria
arba ir patys kokiame nors renginyje demonstruoja „liturginę
išmonę“. Aš nupaveiksluoti negaliu, nes būnu pats užimtas,
bet stebiu bažnyčiose šį reiškinį. Jis primena musulmonišką
elgseną. Dažnai paaiškinu, kaip katalikai turėtų elgtis
bažnyčiose, bet sulaukiu atsakymo, kad visur jau taip elgiasi, tai
gal taip jau dabar reikia? Kaip greitai padaroma "REIKIA"
ir kaip sunkiai NEREIKIA.“
Europoje vykstanti katalikų bažnyčios
islamizacija yra Lietuvai labai žalingas reiškinys. Akivaizdūs
pokyčiai bažnyčioje, manau, yra jos judaizacijos ir islamizacijos
pasekmė.
Popiežius Bergoglio pinigų šeimininkų
2013 metais į katalikų bažnyčios sostą buvo pasodintas nušalinus
popiežių Racingerį. Ši rokiruotė sekė po Vatikano banko
sąskaitos užblokavimo, finansinio kracho akivaizdoje.
Žydų tautybės jėzuitas Jorge Mario
Bergoglio pinigų šeimininkų užsakymu ėmė kurti bendrą bažnyčią
viso pasaulio „gojams“, todėl ir ėmėsi jos judaizacijos ir
islamizacijos.
Katalikų bažnyčios judaizacijos
procesas nuodugniai yra išdėstytas dr.Olgos Četverikovos
straipsnių serijoje, pavadintoje „Kaip vyko katalikybės
judaizacija“. Šiuos straipsnius aš išverčiau į lietuvių
kalbą:
Šių metų balandžio pabaigoje 20
įžymių teologų kreipėsi į vyskupus atviru laišku, kuriame
apkaltino popiežių Pranciškų erezija ir pareikalavo jo
atstatydinimo. Pilnas kreipimosi tekstas čia.
Popiežiaus Pranciškaus reitingai 2018
metais krito dėl jo pozicijų imigracijos ir kitų globalizmo
pozicijų rėmimo. Vokietijoje Pranciškaus reitingas tarp katalikų
krito 20 procentų, pasitikėjimas katalikų bažnyčia – 9 procentais. Prancūzijoje mišias lanko tik 6 procentai prancūzų.
Italijoje Pranciškaus populiarumas
krito 5 procentais, nuo 77 iki 72 procentų. Pranciškus vos ne
kiekvieną dieną pasisako už nekontroliuojamą imigraciją į
Italiją ir puolą šios šalies vicepremjerą Matteo Salvini, kuris
sumažino imigrantų srautą iš Afrikos per praėjusius metus 80
procentų. Italai palaiko Salvini poziciją. Tik 19 procentų italų
norėtų, kad Italijos uostai būtų vėl atidaryti imigrantams.
Pranciškaus nuolatinis politikavimas,
pritarimas JTO Globalios imigracijos ir pabėgėlių susitarimams,
neomarksistinės pažiūros, leftistiniai lozungai, turintys mažai
ką bendro su Jėzaus Kristaus Evangelija, padidino katalikų
nepasitikėjimą bažnyčia. Bergoglio, be to, įžeidinėja
katalikus italus nuolatos jiems klijuodamas „populistų“ ir
„nacionalistų“ etiketes. Jam nesvarbios realios katalikų
problemos, nesvarbu, kad Italijos katalikai kenčia nuo imigrantų.
Italai Bergoglio vadina, „musulmonų popiežiumi.“
Italų portale Occhidellaguerra rašoma:
„faktas, kad tautos neapkenčia masinės imigracijos. Tai svari
priežastis to, kad remti politikus, kurie įsipareigoja sustabdyti
migracijos procesą“. Tokį teiginį patvirtina nuolatos kylantis
amerikiečių pasitikėjimas prezidentu Donaldu Trampu, o italų
vicepremjeru Matteo Salvini, aktyviai kovojančiais su masine
imigracija.
Per pastaruosius Pranciškaus
pontifikato metus Europoje buvo uždaryta šimtai bažnyčių, o
vietoj jų tiek pat pastatyta mečečių. Popiežiaus tai nejaudina,
jis leidžia laiką stiprindamas ryšius su islamo bažnyčia. Kovo
pabaigoje jis nuvyko į Maroką, kur susitiko su karaliumi Muchamedu
VI. Čia popiežius stiprino ekumeninį dialogą tarp islamo ir
katalikybės.
Žinomas žurnalistas Giulio Meotti
Facebook sausio 12 rašė: „Popiežius Pranciškus, atrodo, labiau
rūpinasi dėl Europos islamizacijos. Apie tai rodo jo skatinimas
masinės imigracijos ir nebuvimas prieštaravimų prieš
islamizaciją.“
Popiežius Pranciškus 2014 kalboje
Europos parlamente Strasbūre pareiškė: „Daugumoje sluoksnių
mes sutinkame bendrą Europos nuovargio ir senėjimo įspūdį, kuri
dabar yra „senelė“, nevaisinga ir neryški."
Popiežiaus proteguojami islamistai
dabar svajoja pakeisti šią senstančią Europą. Pranciškaus
paskirtas Strasbūre vyskupas Lukas Ravelis 2017 metais pasakė:
„Tikintys musulmonai labai gerai žino, kad jų vislumas toks, kad
šiandien vyksta didysis pakeitimas...“, jie sako, kad „vieną
dieną visa tai bus mūsų“. Nesenai šiame mieste pradėta statyti
megamečetė, be čia jau veikiančios mečetės.
Lenkijoje sausio mėnesį vyko islamo
ir judaizmo diena. „Šis liberalus supratimas verčia pamiršti
tarpkonfesinius skirtumus, ko pasekoje nustumti į antrą planą
Kristų“, - teigia Маrtin Jendrzejczak. Jeigu krikščionims
dievas-tai Trejybė, tai žydams ir musulmonai išpažįsta absoliutų
monoteizmą. Autorius pažymi, kad dialogas su judaizmu, islamu ir
budizmu įmanomas, visų pirma, šioms religijoms pripažinus Kristų.
Kunigas prof. Tadeusz Guz sako,
kad „tik krikščionių religija-tai paties Dievo dovana. Visos
kitos religijos neturi dieviškos kilmės. Tie kas kaba apie
judėjo-krikščionių tikėjimą, tai kalba netiesą."
Vienas iš pražūtingo globalaus
migracijos pakto iniciatorių Europoje buvo Prancūzijos prezidentas
Emanuelis Makronas. Praėjus vos pusmečiui jis Prancūzijos
Panteone, kur palaidoti žymiausi respublikos piliečiai, skina šios
globalios beprotybės vaisius.
Penktadienį maždaug 700 nelegalų,
daugiausiai iš Vakarų Afrikos, užėmė Lotynų kvartale esantį
Panteoną, kuriame palaidoti iškiliausi Prancūzijos piliečiai:
Viktoras Hugo, Balzakas-tėvas ir kiti.
Vandalai, pasivadinę „Juodosiomis
liemenėmis“, pareikalavo suteikti jiems Prancūzijos pilietybę, išlaisvinti nusikaltėlius, susitikimo su premjeru Eduardu Filipu. Jie pabrėžė,
kad Paryžiuje yra 20000 tuščių namų, tuo metu jie priversti
nakvoti gatvėse.
Romano „Paryžiaus Dievo Motinos
mečetė“autorė Elena Čiudinova laikraščiui „Komsomolskaja
pravda“ taip pakomentavo eilinį skandalingą „naujųjų
europiečių“ užgrobimą:
„Tame nėra nieko naujo, Italijos
žurnalistė Oriana Fallaci apie migrantų pavojų tradicinei
europinei kultūrai viską jau išsakė knygoje „Pyktis irpasididžiavimas“ (The Rage and the Pride) dar 2001 metais. Šioje
knygoje yra epizodas: Florencijos katedros aikštėje somaliečiai
stato palapinę, reikalauja iš valdžios suteikti įvažiavimo ir
prieglobsčio teisę visiems jų giminėms, įskaitant tolimus.
Tuomet Fallaci reikalauja iš valdžios: arba jūs nukeliate
palapinę, arba aš ją sudeginsiu. Todėl, kad kultūrinė vieta bus
išniekinta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – po „svečių“
ten tradiciškai pasilieka, kaip literatūriškiau išsireikšti,
įvairūs nešvarumai. Tą palapinę pašalino, bet kokia prasmė –
migrantai, neturintys nieko bendro su europinėmis vertybėmis, vis
vien gavo prieglobstį.
Lygiai tas pats, tik didesne apimtimi,
vyksta dabar. Tai užgrobimas, ekspansija nekontroliuojama okupacija.
Ji tęsiasi blokavimu kultūrinių objektų, tokių kaip Panteonas.
Ir jeigu Vakarų Europa nepakeis savo politikos (su dabartinėmis
valdžiomis – vilties tam, atvirai kalbant, nedaug), tai dvasinis,
o kai kada ir fizinis sunaikinimas jos tradicinio pamato tęsis“.
Marin Le Pen, partijos Rassemblement
National lyderė, sureagavo į protestus ir pareiškė:
„neleistina,
kad nelegalūs imigrantai tvirtina, kas nebaudžiamai užėmė šią
garbingą Respublikos vietą, kuria yra Panteonas“. „Vienintele
ateitimi nelegaliems imigrantams Prancūzijoje turi tapti
deportacija, nes tai įstatymas“, - pažymėjo ji.
Protestas vyko prabėgus vos mėnesiui
po to, kai juodaodžiai nelegalai buvo užgrobę Šarlio de Golio oro
uostą, kur jie skandavo „Prancūzija nepriklauso prancūzams!
Kiekvienas turi teisę
būti čia!“
Migrantai taip pat
pareikalavo Air France kompanijos “nutraukti bet kokį
finansinį, materialinį, logistinį ar politinį dalyvavimą
deportacijose“.
Protestai prasidėjo po to, kai
Prancūzija du metai buvo stebimas rekordinis skaičius prašymų dėl
prieglobsčio suteikimo.
Makronas garbės
piliečio vardu apdovanojo Laivo Sea Watch 3 kapitonę vokietę
Carola Rackete, atvežusią Afrikos nelegalus į Italiją, o
praėjus vos kelioms dienoms tokie patys juodaodžiai nelegalai
šturmavo ir užėmė Panteoną. Migrantai savo teisę į Prancūzijos
pilietybę grindžia tuo, kad juos „žemino, eksploatavo ir
deportuoja“, rašoma Il Giornale.
Il Giornale pažymi ir Makrono valdžios
veidmainystę, nes, kaip tapo žinoma, laivas Sea Watch 3 prašė
Prancūzijos valdžios, kad ši suteiktų galimybę įplaukti į
Marselio uostą. Prancūzija į prašymą neatsakė. Laivui teko
išbūti 17 dienų prie Italijos krantų.
Matteo Salvini taip komentavo
Prancūzijos akibrokštą: „Paryžiaus veidmainystė: vokiečių
komandą jis vertino, tarytum didvyrius, bet Paryžius neatsiliepė į
pagalbos prašymą.“ „Prancūzai vienijasi su visuomenine
organizacija, kuri daro politiką Italijoje, ir su žmogumi, kuris
taranavo finansų Gvardijos katerį, sukeldami pavojų italų
kariškių gyvybėms, kaip didžiausi geltonųjų liemenių
chuliganai“.
Garsaus italų žurnalisto Giulio
Meottinuomone, „dienos Prancūzijos, kokią mes ją žinojome,
suskaičiuotos: visuomenė prarado savo kultūrinį gravitacijos
centrą: senasis gyvenimo būdas gesta ir arti „išmirimo“.
„Prancūziškumas“ nyksta ir pakeičiamas savotiška
balkanizacija anklavų, kurie vienas su kitu nesusisiekia. Valstybei,
labiausiai nukentėjusiai nuo islamo fundamentalizmo ir terorizmo,
tai nėra geriausias receptas“.
Autorius nurodo, kad vietoj
integracijos, asimiliacijos ir europeizacijos musulmonų ekstremistai
Prancūzijoje stengiasi vykdyti skaldymą per multikultūralizmą. 18
procentų naujagimių Prancūzijoje turi arabiškus - musulmoniškus
vardus. Sparčiai nyksta krikščionybė.
Nesenai Prancūzijos filosofas Alenas
Finkelkrautparašė: „gaisras Notr-Dam ne užpuolimas ir ne
nelaimingas atsitikimas, o bandymas nusižudyti.“
Lenkai labai teigiamai reaguoja į
pirmuosius Nausėdos žingsnius. Galima šios politikos nauda
Lietuvai: parama apsisaugant nuo dykaduonių barbarų invazijos iš
Azijos ir Afrikos, bendra pozicija apsisaugant nuo „holokausto
industrijos“, bendras apsisaugojimas nuo galimos suirutės Rusijoje
ir pilietinio karo Europos vakaruose padarinių.
Lenkijos radijas vakar citavo Lietuvos
prezidento Gitano Nausėdos žodžius, pasakytus inauguracijos metu:
„Mūsų strateginis kursas privalo išlikti tvirtas ir nuoseklus –
dar gilesnė euroatlantinė integracija ir glaudūs santykiai tiek su
Europos Sąjunga, tiek su JAV. Turime plėtoti ir vystyti dvišalius
santykius su kaimyninėmis valstybėmis – Lenkija, Latvija, Estija
– kartu siekti energetinės nepriklausomybės bei ginti savo
interesus Europos Sąjungoje ir NATO.“
Pažymima, kad liepos 16 dieną
„naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda vyks į Lenkiją“,
kur susitiks su Lenkijos prezidentu Andžejumi Duda ir premjeru
Mateušu Moravieckiu.
Prezidentas Andžejus Duda pasakė, kad
Gitanas Nausėda artimas jam konservatyviomis pažiūromis ir
tradicijoms. Lenkijos prezidento nuomone, santykiai tarp šalių
pastaruoju metu klostosi gerai:
„Aš buvau laimingas, kad Lietuvos
prezidentas savo pirmojo vizito vyks į Varšuvą. Tai aiškiai
parodo prezidento požiūrį į mūsų kaimynystę“.
Lenkijos prezidentas pabrėžė:
„svarbu, kad santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos būtų kaip galima
geresni, kad siena neskirtų mūsų, nes pas mus bendra didinga
istorija ir mes esame draugai“.
Andžejus Duda pažymėjo, kad jaučia
Lietuvos palaikymą Europos sąjungoje, kas, jo nuomone, susieta su
bendra praeitimi, kada abi šalys įėjo į tarybinį bloką: „Tenka
apgailestauti, mes turime šį paveldą, todėl mes suprantame vieni
kitus. Mūsų demokratija bus normali, kada mes būsime laisvai
funkcionuojančia valstybe, šiuolaikine valstybe be senų
komunistinės epochos klanų.“
ES gali ir nelikti, o kaimynai liks.
Mums Lenkija svarbi dėl kelių priežasčių.
Pirmiausiai, Lenkija priklauso
Vyšegrado valstybių grupei (Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija),
kurios pasisako prieš beprotišką Merkel-Makrono atvirų durų
politiką, jos neįsileido „pabėgėlių“, kurie yra ekonominiai
migrantai, dauguma - „socialiniai parazitai“, ieškantys geresnio
išlaikytinių gyvenimo. Vyšegrado šalys savo poziciją grindė
tuo, kad šie žmonės kelia terorizmo pavojų juos priimančioms
valstybėms, dažnai turi nusikaltėlių praeitį, yra katalikams
priešiškos religijos ir kultūros.
Lenkija svarbi mums ir tuo, kad
pasipriešino „holokausto industrijai“, norui paversti lenkų
tautai atsakomybę už holokaustą. Šiai problemai buvau skyręs
eilę straipsnių. Lenkų nuomone, visos žydų pretenzijos dėl
prarasto žydų turto turi būti skirtos Vokietijai, okupavusiai
Lenkiją (1, 2,3,4,5).
Galimą Rusijos sunaikinimo scenarijų
svarsto ne tik JAV strategai, bet ir patriotiškai nusiteikę Rusijos
jėgos struktūrų veteranai. Jų nuomone, Lenkijos ir Lietuvos
kariuomenės ruošiamos ne invazijai į Rusiją, bet palaikymui
okupacinės valdžios ir teritorijos kontrolei.
Lietuvos-Lenkijos aljansas gali
praversti ir saugantis nuo galimo pilietinio karo padarinių Europos
Vakaruose. Arabų ir Afrikos gyventojų nekontroliuojama imigracija
anksčiau ar vėliau sukels Prancūzijoje ir Vokietijoje pilietinį
karą. Skirtingai nuo JAV, šios šalys ekonomiškai nebus pajėgios
šimtmečius išlaikyti dešimtis milijonų juodų dykaduonių. Kas
savaitę trečiojo pasaulio valstybėse gimsta po milijoną
potencialių imigrantų į Europą. Tuo tarpu Briuselis stengiasi kuo
daugiau jų atvežti į Europą. Tai kelias į savižudybę.
Izraelio švietimo ministras Rafi Perec
sulygino žydų asimiliacija su Holokaustu. Pereco žodžiais, dėl
mišrių šeimų, kurias sukuria Amerikos žydai, Izraelio tauta
prarado 6 milijonus savo sūnų ir dukterų, kaip Antrojo pasaulinio
karo metu.
Apie tai ministras pranešė nesenai
vykusiame vyriausybės posėdyje, rašoma Izraelio portale 9tv.
Leidinys pažymi, kad ministro
pasisakymas demonstruoja vis didesnį skilimą tarp Izraelio ir
Jungtinių valstijų žydų, o taip pat tarp ultraortodoksų ir
Izraelio gyventojų pasauliečių.
Energetikos ministras Yuval Steinitz,
dalyvavęs pasitarime, pavadino asimiliaciją „nekritine problema“
ir pakvietė nežiūrėti į Amerikos žydus „iš aukšto“.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu
pareiškė, kad jį labiau jaudina politinės JAV žydų bendruomenės
pažiūros, nei mišrių santuokų problema. Jis pažymėjo, kad JAV
žydai liberalesni, negu izraeliečiai.
Pereco žodžius pastebėjo Jungtinėse
Valstijose. JAV prezidento patarėjas Džeisonas
Grinblatt pareiškė, kad palyginimas mišrių šeimų su Holokaustu
„atstumia daugelį bendruomenės narių, sukelia priešpriešą“.
Į ministro pasisakymus sureagavo
JAV-Izraelio Rudermano fondas, kuris pareikalavo „pagarbesnio
elgesio“. Rafi Perecą pasmerkė ir Amerikos žydų kongresas,
pavadinęs jo pareiškimą „įžeidžiančiu ir nenaudingu“.
Vargu ar įmanoma net įsivaizduoti
kokią kitą demokratinę šalį, kurioje jos ministrai naudotų
Hitlerio leksiką ir skelbtų rasinio grynumo teorijas.
Žydų portale Isralove paskelbtame
straipsnyje „Kaip nacistai ieškojo Vokietijoje „1/2-žydų“ ir
„1/4 žydų“ rašoma:
„1935 metų rugsėjo 15 įsigaliojo
priimti partijos suvažiavime Niurnberge rasiniai įstatymai.
Įstatymai atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę, jie negalėjo
balsuoti. Santuokos tarp arijų ir nearijų buvo uždraustos.“
„Nacistai įvedė sąvoką der Mischling – metisas, hibridas arba
mišrūnas, „maišytos rasės atstovas“.
Ar yra esminių skirtumų tarp 1935
metų Vokietijos ir 2019 metų Izraelio? Reikia priminti, kad šioje
valstybėje žydai negali tuoktis su kitų tautų atstovais.
Liepos 10 dieną prie Vilniaus savivaldybės įvyko mitingas prieš ketinimus pervadinti Kazio Škirpos gatvę. Astra Astrauskaitė, Vilniaus mokytoja, buvo šio mitingo iniciatore. Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo iniciatorius šio išpuolio prieš lietuvių tautą, jos didvyrius, istoriją. Jo tikslas, mano nuomone, yra skatinti antisemitizmą, kiršinti tautas, apšmeižti lietuvių tautos didvyrius. Vienoje pusėje - Lietuvos herojai, o kitoje - šabesgojai, tarnaujantys "holokausto industrijai". https://www.youtube.com/watch?v=yAdeQ4Vv8t8
Jų strateginis tikslas – valdyti pasaulį. Tam buvo pasitelkta ir „Holokausto industrija“. Kad ji puikiai veikia, matome iš vokiečių tautos pavyzdžio. Čia dažnai galima pamatytikairiuosius žygiuojant su šūkiais „Vokietija, utėlėtas š., padvėsk!“ Tai primena visos tautos susargdinimą Stokholmo sindromu.
„Holokausto industrija” plačiai taikoma Rytų Europos tautų apiplėšimui. JAV 2018 metais priimtas įstatymas 447, dėl Holokausto aukų turto restitucijos, davė naują stimulą prievartauti Europos tautas. Lenkai griežtai pasipriešino tam ir pasakė, kad visos pretenzijos turi būti skiriamos okupantui – Vokietijai. Lietuvos valdžia – konformistinė, tuojau pat po nepriklausomybės atgavimo išsižadėjusi tautinių idealų, vardan „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.
Ypač nenormali padėtis susiklostė sostinėje Vilniuje, prie miesto vairo stojus neoliberalui Remigijui Šimašiui, kurį, mano nuomone, galima drąsiai pavadinti baltofobu ir sionofilu. Didele dalimi jo pastangų dėka Lukiškių aikštėje, kuri mena mūsų Šventos girios ošimą, už laisvę kovojusius sukilėlius, neleista statyti valstybės simbolį Vytį.
Šimašiaus dėka vyksta miesto bjaurojimas bevertėmis pseudomeno šiukšlėmis, dedamos didelės pastangos, kad sostinėje neliktų Lietuvos didvyrių, iškilių jos sūnų, atminimo ženklų.
Šimašius, su visa gauja Lietuvos priešų iš užsienio, jų 5-ąja kolona Lietuvoje, jau keli metai šmeižia Lietuvos didvyrį Kazį Škirpą, buvusį nepriklausomos Lietuvos diplomatą, karinį, politinį, visuomenės veikėją, pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, Generalinio štabo viršininką, pulkininką, pirmąjį Lietuvos pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Lenkijai ir Vokietijai. Visų šitų švonderių tikslas – pervadinti Kazio Škirpos vardu pavadintą gatvę, esančią kiekvienam lietuviui Šventoje vietoje: Gedimino pilies papėdėje.
Kazys Škirpa buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. jis pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. buvo nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.
Išsamūs tyrimai parodė, kad jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų jis nėra padaręs.
Šmeižikų istorijos faktai neįtikina, jų didvyriai yra lietuvių tautos kankintojai dušanskiai ir
Šimašiaus ir kitų baltofobų veikla skirta ne tik niekinti Lietuvos praeitį, bet ir kurstyti antisemitizmą. Tai įprastinė „Holokausto industrijos“ vykdytojų taktika.
Protesto akcija prieš K. Škirpos alėjos pervadinimą
2019 liepos 10 dieną, trečiadienį, 12:30 prie Vilniaus savivaldybės rengiama protesto akcija prieš ketinimą išniekinti Lietuvos didvyrio Kazio Škirpos atminimą ir pervadinti jo vardu pavadintą alėją Gedimino pilies papėdėje.
Akcijos organizatorių skelbime sakoma:
„Organizuojama protesto akcija prieš Lietuvos priešiškų jėgų pastangas sumenkinti Antrojo pasaulinio karo metu K. Škirpos suorganizuoto Birželio sukilimo prieš SSSR okupantus reikšmę, prieš šio Lietuvos karininko, apdovanotu Vyčio ordinu, nuopelnų Lietuvos Laisvės kovų istorijai niekinimą ir paties Didvyrio šmeižimą (neva jis dalyvavęs Holokauste) ir siekį panaikinti jo vardo įamžinimą, pervadinant Vilniuje K. Škirpos alėją kitu pavadinimu. Tam pritaria Vilniaus m. savivaldybės meras R. Šimašius, o Vilniaus m. savivaldybės Taryba tai numato atlikti 2019 m. liepos 10 d. Tarybos posėdžio metu. Tai ne pirmas atvejis, kai puolami Lietuvos karininkai, organizavę Lietuvos išlaisvinimo nuo SSSR bolševikinių okupantų pasipriešinimo kovas, Partizaninį karą. Vilniuje kūjais daužomos Lietuvos Didvyrių atminimų lentos, teikiami siūlymai naikinti jų įamžinimą pervadinant gatves. Matome, kas organizuoja ir palaiko išpuolius, kas juos remia. Tęsiama „bolševikinė“ šmeižto kompanija prieš 1941 m. Lietuvos Birželio sukilimą bei Partizaninį karą ne tik Lietuvoje, bet ir jai priešiškų užsienio valstybių „veikėjų“ „industrinėje“ ir politinėje veikloje. Akcijos dalyvių vardu kreipsimės į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad Lietuvos ir tarptautiniu mastu būtų apginta Lietuva nuo panašių išpuolių tiek šalies viduje, tiek užsienyje (šį pavasarį JAV, Vašingtone buvo suorganizuotas žydų moksleivių mitingas prie Lietuvos konsulato prieš Lietuvos Laisvės kovų didvyrius su svastikomis išniekintomis Lietuvos vėliavomis). Lenkija sugebėjo apsiginti, tad imkime pavyzdį iš kaimynų.“
Aš manau, kad vienintelis šio išpuolio prieš lietuvių tautos didvyrį tikslas – antisemitizmo kurstymas, kad įžiebus nesantaikos kibirkštį, ir sulaukus atsakomosios reakcijos, galima būtų visus lietuvius kaltinti antisemitizmu, holokaustu ir visomis kitomis mirtinomis nuodėmėmis. Tuomet ir drakoniškas JAV įstatymas 447 dėl žydų turto restitucijos pasirodytų visuomenės akyse ne toks alogiškas ir diskriminacinis.
Kviečiu visus savo Tėvynę mylinčius lietuvius atvykti į šį protesto mitingą. Tai ne tik mūsų garbės ir orumo reikalas, tai mūsų tautos išlikimo problema. Mūsų tautos priešai nesustos, po K.Škirpos bus V.Kudirka, iš kurio atminties Vilniuje kasmet tyčiojasi žydų fašistinė sekta Chabad-Liubavič, o tada bus eilė ir Jonui Basanavičiui.
Juodaodžių žydų
integracijos Izraelyje istorija tokia pamokanti (ne Briuselio
girtiems junkeriams suprantama, sergantiems sunkia amnezijos forma,
bet normaliems piliečiams), kad aš nutariau pratęsti šią
istoriją, joba „Šventojoje žemėje“ apstu informacijos apie
šią neišsprendžiamą problemą.
Liepos 8 dieną Izraelyje
atsinaujino Etiopijos žydų bendruomenės protestai. Masiškiausia
demonstracija vyko Tel-Avive.
Izraelio
gyventojos Ella Greifer nuomone, „etiopų maištas“ - ne
rasinis konfliktas. Jis socialinis. „Kad kokią tai dalį
bendruomenės išmoko gyventi „na chaliavu“, ji labai greitai
įpranta, jaučiasi aristokratais, ima įžūlėti. Autorė rašo,
kad „etiopų bendruomenė vėl ruošiasi pastatyti Izraelį ant
ausų“. Liepos 7 dieną baigėsi Taka – septynios dienos nuo
mirties.
Liepos 7 dieną Izraelio
policija gavo pranešimą, kad „etiopai“ nutarė surengti
keleivinio traukinio katastrofą Beit-Šemete. Pranešime buvo
sakoma, kad juodaodžiai krauna akmenis ant traukinio bėgių.
Informacija pasitvirtino, policijos dėka avarijos buvo išvengta.
Ten pat, Beit-Šemete,
vykusių demonstracijų metu buvo padegti laukai. Sulaikyti keli
įtariamieji.
Izraelio premjero sūnus
Jair Natnyahu Twitter parašė, kad etiopų akcijas finansavo
Naujasis Izraelio fondas, o taip pat organizacija „Stovime kartu“.
Dalis finansų buvo gauta iš Vokietijos.
Jair parašė: „Įdomu,
kas būtų, jei Izraelio vyriausybė finansuotų vokiečių
organizacijas, kurios degina policijos mašinas, užtveria
automagistrales ir vykdo prievartą Berlyno gatvėse.“
Liepos 7 dieną Kirulia
Askalonskaja tęsė savo pasakojimą bloge apie etiopų maištą.
Savo pasakojimo paskutinėje dalyje ji rašo:
„Izraelio visuomenėje
egzistuoja dvi priešingos nuomonės apie etiopus. Jie ir tylūs, ir
agresyvūs. Kaip tai išeina? Reikalas tame, kad pas etiopus
įžeidimas žodžiu skaitomas sunkiausiu įžeidimo veiksmu. Jie
gali čia pat pulti į muštines, ir po to tęsti bendravimą, bet
jei jį pavadino blogu žodžiu – tai priešas visam gyvenimui.
Kaip man pasakojo mano draugas, tarnavęs naktimis savanoriu
policijos pagalbininku, dauguma iškvietimų vyksta dėl etiopų
muštynių. Kažkodėl alus juos keistai veikia.
Kai aš
dirbau absorbcijos ministerijoje, tai buvau liudininke atvejo, kada
etiopas vyras užmušė žmoną. Paėmė kirvi ir viskas. Kodėl?
Moterys Izraelyje pajautė laisvę ir apsaugą, ir, greičiausiai,
ginčo įkarštyje vadino vyrus tabuliuotais žodžiais, kurie nebuvo
galimi Etiopijoje. O ką gali atsakyti žmogus, kurio leksikonas ne
toks turtingas? Tik paimti kirvį.
Dar pavyzdys pozityvios
diskriminacijos: kad patvirtinti teisę vairuoti semi treilerį –
daugiatonį sunkvežimį, reikia lankyti kelias pamokas ir išlaikyti
egzaminą. Tai kainuoja 15000 šek – tai 4000 dolerių. Suma
nemaža. Aš dirbau darbo biržoje. Etiopams šiuos kursus apmokėjo
mūsų kontora. Kai kreipdavosi rusas, irgi norėjęs šių kursų,
aš tik išskėsdavau rankas. Nepriklauso. (...)
Dabar, po 28 metų, mums
visiems parodė, kad nebūna šuolio iš akmens amžiaus į
civilizuotą pasaulį, kokie mes nebūtume
tolerantiški.
