Laba diena, jūs žiūrite
„Dugino direktyvą“
Šiandien pažymima Tarptautinė demokratijos diena. Visų pirma reikia atkreipti dėmesį
į tai, kad šiuolaikiniai Vakarai, o iš paskos jų visos kitos
visuomenės, skaito demokratiją absoliučia dogma.
Tai gana keista, jeigu
atsižvelgti, kad šiandien visai neigiamos dogmas, o visos temos
laikomos diskusijų, ginčų objektu, nuomonių susidūrimu. Bet yra
daiktai, kurie turi šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje
absoliučios sakralios tiesos statusą. Demokratija būtent tokia.
Pabandykite užginčyti
demokratiją arba ja suabejoti, kad tai geriausia visuomeninė
santvarka, ir jūs pamatysite, kas jums nutiks. Jus tuojau pat
apkaltins fašizmu, kanibalizmu ir bendrai visomis mirtinomis
nuodėmėmis, o toliau marginalizacija, ostrakizmu ir toliau iki pat
administracinio arba kriminalinio persekiojimo.
Priminsiu: demokratija –
ne kas kita, kaip politinė idėja, ir kaip tokia ji gali būti
teoretiškai kaip priimta, taip ir atmesta, kaip ir bet kokia kita
idėja.
Toks požiūris į idėjas,
kur vienos tampa dogmomis, o kitos kriminalizuojamos, yra grynas
totalitarizmo požymis.
Todėl lygiagrečiai su
fašistiniu ir komunistiniu totalitarizmu, egzistuoja ir dar vienas –
demokratinis arba liberalinis.
Laimėjusios demokratijos
šalyse leidžiama viskas, bet tik tuo atveju, jeigu demokratija
pripažįstama aukščiausia vertybe. Tai yra demokratai atviri ir
tolerantiški tiktai patiems gi demokratams. Taip ir komunistai
pakantūs komunistams, o fašistai fašistams. Kas gi čia ypatingo:
jeigu jūs priimate valdančiąją dogmą, ji priima jus. Logiška.
Ir taip, demokratija –
viena iš rūšių šiuolaikinių totalitarinių politinių
ideologijų. Ir jeigu mes norėtume bet kokia kaina įveikti
totalitarizmą ir išsivaduoti iš dogmų, mums tektų anksčiau ar
vėliau mesti iššūkį ir demokratijai.
O iš kur mes galų galę
ištraukėme, kad daugumos valdžia geriau už mažumos valdžią?
Kuo tai protingiau, teisingiau ir efektyviau?
Kodėl demokratijos
įtvirtinimui teko vykdyti kruvinas revoliucijas ir sunaikinti
ištisus luomus ir visuomenės sluoksnius, nepriėmusius šią
ideologiją?
Todėl Pasaulinė
demokratijos diena - tai totalitarizmo šventė.
Joje šlovinama viena iš
vakarų civilizacijos dogmų. Ir nežiūrint į visą patosą, bet
kuris žmogus sugeba pasakyti demokratijai ne. Ne ir viskas.
Tarkim, aš neskaitau
demokratija paskutinės instancijos tiesa, ir teikiu pirmenybę,
pavyzdžiui, aristokratijai, monarchijai, teokratijai,
autoritarizmui, o gali būti ir oligarchijai arba diktatūrai.
Stačiatikių tikėjimo
požiūriu demokratija yra opcionali.
Ji priimtina vienuolynuose
ar krikščionių bendruomenėse, bet pražūtinga visuomenei
visumoje ir stipriai valstybei, kuri būtina gynimui krikščioniškų
vertybių.
Tai yra mūsų rusiška
tiesa. Ir jeigu mes būsime nepriklausomi ir stiprūs, tai su ja teks
skaitytis visiems. Ir demokratams, ir ne demokratams.
Svarbu ir dar viena.
Paskutinį dešimtmetį Vakaruose kinta ir pats demokratijos
aiškinimas. Anksčiau, Naujojo amžiaus aušroje demokratiją
suprato kaip daugumos valdžią.
Gali ginčytis, iki kokio
laipsnio ši dauguma buvo tikra: ar neveikė daugumos vardu tik
miestų buržuazija ir jau ją atstovavusios masonų ložės?
Bet kokiu atveju nors
nominaliai, bet visi pripažino, kaip faktą: demokratija –
daugumos valdžia.
Bet palaipsniui plintant
demokratijai visame pasaulyje ir gilėjant jos institutams pačioje
Vakarų visuomenėje, tos pačios jėgos, kurios buvo tradiciškai
demokratizacijos avangarde, ėmė abejoti pačia demokratijos
samprata.
Šios jėgos pastebėjo,
kad dauguma kai kuriais atvejais gali pasirinkti Tradiciją, tvarką,
religiją, valstybę, galybę, patriotizmą ir socialinį teisingumą.
Ši dauguma gali suvokti
save tauta kaip istorine jėga, o ne minia autonomiškų atskirtų
individų.
Ir tada dauguma,
prisiminusi, kad ji tauta, suvokusi save ja, tampa pavojinga. Ir
pasaulinės demokratijos vadai nutarė apsidrausti.
Taip gimė nauja
demokratijos sąvoka: demokratija tai – mažumų valdžia. Ir
nukreipta ši valdžia, kad neleisti daugumai tapti tauta, istorine
bendrija.
Iš čia ne tik finansinių
elitų ir stambaus kapitalo diktatūra atstovaujamų keletu šimtų
šeimų, bet ir dirbtinė migracijos stimuliacija ir nacionalinių
valstybių griovimas, ir diegimas kaip normos seksualinių mažumų –
sodomitų ir iškrypėlių.
Dabar mes turime reikalą
su nauja demokratija – demokratija mažumų, nukreipta prieš
daugumą.
Taip antinacionalinė
totalitarinė demokratijos esmė atsiskleidė galutinai.
Aš savo laiku apie tai
kalbėjau su Frenciu Fukujama debatuose Kanados televizijoje.
Tiesiog demokratijos
pasirodė nepakankamai teko patikslinti, kas teisinga demokratija –
tai mažumų valdžia. Štai ir logiškas finalas.
Viso gero. Jūs žiūrėjote
Dugino direktyvą apie Tarptautinę demokratijos dieną.
Visos šiandieninės
šventovės: demokratija, progresas, žmogaus teisės, pilietinė
visuomenė, teisinė valstybė tai dirbtini stabai. Šitais stabais
Moderno epochoje buvo pakeistos tikrosios šventovės: dievas,
bažnyčia, paskirtis, gėris ir tiesa. Dabar šitie stabai patys
dūžta į šipulius. Čia visai tinka kvietimas: pastumk kas krenta.
Demokratija gilioje krizėje, pasakysite jūs. Na ir velnias su ja.
Tekstą užrašė ir vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą