Komisaras Reksas: aš užuodžiu narkotikus, grynus pinigus ir liberalus

Susipažinkime, aš komisaras Reksas, dirbu Vilniaus miesto policijoje. Aš užuodžiu narkotikus, todėl manęs neveda į čigonų taborą. Aš užuodžiu grynus pinigus, todėl manęs neveda pas liberalus į Vilniaus savivaldybę.

Ketvirtadienį mane atvedė į Vilniaus miesto Salomėjos Neries vardo gimnaziją. Aš pauosčiau – ir atradau pas keturis mokinius „žolę“.

O jūs tik įsivaizduokite, jei mane atvestų į ne į mokyklą, o į Vilniaus čigonų taborą? Tarkim, aš gerai apsiuostęs kiekvieno čigono name atrasčiau heroino? Kas būtų tada? Juk tada reikėtų suimti visą taborą! Koks kiltų visoje Europoje triukšmas!

– Pasikėsinta į didžiausią Europos demokratijos vertybę – mažumą! – šauktų visi Europos liberalai.

Pamenate kas įvyko, kai Neringa Venckienė pasikėsino į kitą mažumą, į pedofilus. Kur ji dabar?

Man tenka dirbti labai apdairiai.

Aš galiu užuosti, tarkim, žmogaus kišenėje padėtus grynus pinigus. O jūs imate ir atvedate mane pas liberalus, tarkim, į Vilniaus mero liberalo Šimašiaus kabinetą? Tai negi aš imsiu uostinėti tokio garbingo žmogaus kišenes, kai iš anksto žinau, kad visi jo kišenėse galimai sudėti šimtai tūkstančių yra skolinti buto Nidoje pirkimui.

Pas juos, pas liberalus, tiki žmogumi. Štai prieš dvi dienas į savivaldybę atėjo toks vietinės reikšmės Ostapas Benderis, pasakė, kad specialiųjų tarnybų darbuotojas, parodė sargui kažkokį mikstūros receptą ir išvažiavo sau su savivaldybės mašina.

Jei ateisit ir pas merą paprašysit šimtą tūkstančių grynais, tarkim vaistams močiutei, ar Zanzibaro vaikams remti, net neabejoju, gausite paprašytus pinigus. O jau ką kalbėti, jeigu pristigsite pinigų butui ar poršui pirkti.

Daug kur manęs neveda: nei į Prezidentūrą, nei šalia esančią Krašto apsaugos ministeriją, ir toliau prospektu nenuveda, nei į Vyriausybę, nei į Seimą, nei į kitas lankytinas vietas.

O žinote kodėl neveda?

Aš jums pasakysiu, kaip paslaptį. Jei mane ten nuvestų, tai Lietuvoje atsirastų tiek pinigų, kad ir mano kolegos policininkai uždirbtų ne šuns davinį, o normalų atlyginimą, ir seneliams nereikėtų badauti, ir vaikams, ir jaunimui nereikėtų iš Lietuvos bėgti dėl duonos kąsnio.