Kaip aš jau esu minėjęs, savo
priešrinkiminiuose pareiškimuose Trampas faktiškai paskelbė
Amerikos perėjimą nuo bankinio kapitalizmo ant pramoninio
kapitalizmo bėgių. Pažadų vykdymas iš Trampo pareikalaus
neįtikėtinų pastangų. Toks perėjimas, net vien bandymas tokio
perėjimo paveiks visą pasaulio ekonomiką.
Trampo užduotis – išgelbėti
amerikietišką kapitalizmą
Trampas pareiškė, kad jo laimėjimo
atveju bus nutrauktos tolimesnės derybos dėl Transatlantinės
prekybos ir investicijų partnerystės sutarties (TTIP) – visa
apimančios sutarties tarp Amerikos ir Europos sąjungos. Trampo
žodžiais (darbų, suprantama, nėra, sprendžiame iš pasisakymų),
bus padėtas kryžius ir ant Trans Didžiojo vandenyno partnerystė.
Trampas nužymėjo savo poziciją tokiu
būdu: prekybiniai-ekonominiai JAV santykiai su likusiu pasauliu bus
vykdomi sudarant dvišales sutartis. Esant tokiai strategijai
Vašingtonui ne labai bus reikalinga ir Pasaulio prekybos
organizacija (PPO) su jos pertekliniu tarifų liberalizmu. Nors
Trampas niekur nenaudojo žodį „protekcionizmas“ , bet reikia
laukti, kas būtent jis taps pagrindiniu principu Vašingtono
užsienio ekonomikos politikos esant naujam prezidentui. Pasiekęs
sėkmę versle Trampas žino, kaip maksimaliai spausti savo
partnerius.
Šimtmečio bėgyje Amerika pirmavo
pagal tarptautinės prekybos apyvartą, būdama „pasauline prekybos
valstybe“. Tiktai 2014 metais ją aplenkė Kinija. Iki 70-ųjų
praėjusio šimtmečio metų Amerika turėjo prekybos balanso aktyvų
saldo, po to susidarė minusas, kuris iki šios dienos pasiekė
astronominį dydį. JAV prekybos ministerijos duomenimis, JAV
prekybos balanso deficitas 2015 metais buvo 736,2 milijardai dolerių.
O štai sąrašas valstybių, su kuriomis prekyba buvo JAV 2015
metais labiausiai deficitine (abipusės prekybos balanso deficitas,
milijardais dolerių): KLR – 365,7; Vokietija – 74,2; Japonija –
68,6; Meksika – 58,4; Vietnamas – 30,9.
Iki kažkurio tai laiko Amerika nelabai
pergyveno dėl tokių gigantiškų deficitų – ji dengė juos su
Federalinio rezervo sistemos (FRS) spausdinimo staklių pagalba.
Mainais į gaunamą įrangą, vartojimo prekes, žaliavas, maisto
produktus Amerika perduodavo kitoms šalims žalią popierių.
Atsargos šio žalio popieriaus kitose valstybėse matuojamos
trilijonais dolerių. Tarp kitko, jie sugrįžta į Ameriką, mainais
į JAV iždo obligacijas, su kurių pagalba Amerikos valdžia
padengia dar vieną deficitą – federalinio biudžeto deficitą.
Šis mechanizmas beveik beprocentinio ir neterminuoto Amerikos
kreditavimo, kurį vykdo likęs pasaulis – svarbus JAV bankinio
kapitalizmo elementas. Bet šio mechanizmo resursas ribotas. Riboja
valstybės skola ir valstybės biudžetas. Skola negali augti
beribiai, nes reikalauja aptarnavimo (procentų gesinimo). Net jeigu
procentinė norma už skolą lygi 1 procentui, anksčiau ar vėliau
procentinės išmokos prarys visą JAV federalinį biudžetą. Apie
tai Trampas garsiai pareiškė praeitą vasarą ir pažadėjo, kad
sustabdys JAV skolų piramidės augimą. Dar daugiau, jis pasistengs
ją demontuoti, pradėjęs derybas su kitomis valstybėmis dėl
skolos restrukūrizavimo.
Žinoma, Trampas nori sugrąžinti
Amerikai milijonus darbo vietų, kurios išplaukia į Kiniją,
Meksiką, Vokietiją, Japoniją ir dešimtis kitų šalių, bet ne
tik. Tai svarbesnė problema – išgelbėti amerikietišką
kapitalizmą bet kokiame jo pavidale. Ir jis pasirinko pramonės
kapitalizmą, turintį didesnę atsparumo atsargą, negu bankų
kapitalizmas.
Protekcionizmo faktorius
Trampo faktorius ekonomikos sferoje –
tai, visų pirma, protekcionizmo faktorius. Jo
veiksmas bus užkrečiantis. Protekcionizmo vėjai gali apimti visą
pasaulio prekybą. Apskaičuoti visas ilgalaikes pasekmes pakankamai
sunku. Kol kas aišku, kad Trampo protekcionizmas paaštrins
Amerikos-Kinijos santykius. Kinijos įsiskolinimo suminis dydis
artėja prie 300% BVP. Kad aptarnauti tokią gigantišką skolą,
būtinas BVP augimas minimum 6-7% per metus. Jau senai didesnioji
dalis Kinijos BVP prieauglio sukuriama sąskaita aktyvaus užsienio
prekybos saldo. Jeigu aktyvus saldo prekyboje su Amerika nukris
10-20%, smūgis į KLR bus juntamas. Jeigu aktyvus saldo išnyks
visai, įvyks pilnas nokautas, ir tada mes galime pamatyti efektą
krentančio domino: pasaulio ekonomika, įskaitant JAV ekonomiką,
užklos antra finansinės krizės banga.
Protekcionizmo faktorius rimtai
atsilieps ir į Amerikos santykius su Europa. Taip, dabar Europa
labai paklusni, vykdydama daugelį Vašingtono nurodymus, bet toks
elgesys dalinai paaiškinamas tuo, kad Europa už savo paklusnumą
gauna neblogą užmokestį kaip teigiamą saldo prekiaujant su
Amerika. Paskutinius metus jis sudarė 100 milijardų dolerių. Jeigu
Europa neteks tokio užmokesčio, eiti Amerikos politikos
forvateryje pas ją sumažės paskatų.
O toliau įvyks grandininė reakcija.
Europiečiai pamėgins kompensuoti savo prekybos praradimus Amerikos
kryptimi sąskaita kitų prekybinių partnerių. Pavyzdžiui,
Ukrainos sąskaita. Ji, kaip žinoma, nuo 2016 metų sausio 1 dienos
turi prekyboje su Europos sąjunga „ypatingą režimą“ (laisvos
prekybos zonos režimas). Tiesa, per šių metų 10 mėnesių, kaip
parodo statistika, „nepriklausoma“ jokių „riestainių“ iš
Europos negavo. Manau, po kurio laiko Trampo faktoriaus poveikyje ji
ims gauti iš Europos tiktai karčias piliules, tokias, kaip
prekybinio balanso deficito augimą.
Procentinės normos faktorius
Dar vienu svarbiu Trampo faktoriaus
pasireiškimu ekonomikoje gali tapti procentinės normos faktorius.
Trampas daug kartų kritikavo Baraką Obamą ir JAV FRS pirmininkę
Džanet Jeilen už tai, kad jie laiko bazinę Federalinio rezervo
normą labai žemame lygyje (0,25-0,50%). Pinigai Amerikoje beveik
nemokami, tai sukuria Amerikos ekonomikos sveikatos iliuziją. O
pinigai turi turėti savo kainą, kitaip tai jau ne kapitalizmas.
Donaldas Trampas – principinis priešininkas „piniginio
komunizmo“, kuris įsiviešpatavo Amerikoje po 2007-2009 metų
finansų krizės. Tuo labiau kad „piniginio komunizmo“ vaisiais
amerikiečių tauta nesinaudoja – šiomis gėrybėmis naudojasi
Volstrito bankai, naudodami nemokamus pinigus spekuliacijoms ir
pripūtimui finansinių burbulų.
Manau, kad Trampas dar nesuspės
pasiekti Baltųjų rūmų, o Trampo faktorius jau ims veikti į
procentinę normą. FRS bazinės normos padidinimą pasaulio
ekonomika pajus iš karto. Padidės procentinė norma bankų
kreditams ir depozitams, iždo ir kitiems popieriams su plaukiojančia
procentine norma, kitiems finansiniams instrumentams. Bus aktyvuotas
kapitalo pritekėjimas į JAV ekonomiką, prasidės dolerio kurso
augimas. Kitose šalyse, atvirkščiai, bus fiksuojamas kapitalo
bėgimas, įvyks sumažėjimas valiutinių kursų nacionalinių
valiutų. Bet tai tik pradžia. Kada Federalinio rezervo ir JAV iždo
vairus paims į savo rankas Trampo komandos žmonės, reikia laukti
tolimesnių padidinimų FRS bazinės normos ir procentinės normos
iždo popieriams. Tai savo ruožtu gali sukelti tokius tarptautinio
kapitalo judėjimo pokyčius, kurių pasekmes sunku apskaičiuoti.
Vis tik manau, kad Trampo komandoje
bando apskaičiuoti šias rizikas, kad apsisaugoti nuo antros
pasaulio finansų krizės bangos. Manau, kad jei Trampo komanda
pasakys „A“, jai teks taip pat pasakyti „B“. Kaip „A“ aš
suprantu prekybinio protekcionizmo politiką, „B“- įvedimą
apribojimų kapitalo judėjimui per sienas. Tai paprastai eina kartu.
Kalbant apie kapitalo judėjimo
kontrolę, aš turiu omenyje tiktai kapitalo importą (apribojimus ir
draudimą importo „karštų“, „trumpų“, „spekuliacinių“
pinigų), bet ir jų eksportą.
Priminsiu, kad 1963 metais prezidentas
Džonas Kenedis bandė sustabdyti Amerikos deindustrializacijos
procesą didindamas mokesčius, kuriuos gauna Amerikos korporacijos
iš savo užsienio investicijų. Tai buvo bandymas sustabdyti
kapitalų bėgimą iš šalies, priversti juos dirbti Amerikos
ekonomikoje. Po Kenedžio nužudymo jau nei vienas amerikiečių
prezidentas nerizikavo užtvenkti kapitalo ištekėjimo kelius.
Įdomu, ar surizikuos Trampas?
Ir dar viena detalė. Procentinės
normos padidinimas neišvengiamai padarys procentines išlaidas
(išlaidas vyriausybės skolos aptarnavimui) pagrindiniu federalinio
biudžeto punktu. Kad kažkaip jas sumažinti, Trampo komanda bus
priversta pradėti derybas su JAV iždo popierių savininkais dėl
JAV valstybės skolos restruktūrizavimo. Anksčiau tokios derybos
vykdė Argentina, Ukraina, Graikija. Šiandien tokioje nepopuliarioje
rolėje gali atsidurti Amerika.
Pagaliau, Trampo faktorius gali
pasireikšti skubių priemonių pavidalu įvedant tvarką bankų
ekonomikos sektoriuje. Trampas į vieną iš pirmų vietų savo
programoje pastatė reikalavimą atstatyti Galasso-Stigolo įstatymą,
kurį 1933 metais pasirašė Frenklinas Ruzveltas. Įstatymo tikslu
buvo atskirti bankų kreditines ir investicines operacijas, neleisti
bankams naudoti klientų lėšas žaidimams finansų rinkose. JAV
bankų pasaulis nuo tų laikų pasidalino į depozitines-kredito
organizacijas (komerciniai bankai) ir investiciniai bankai. 1999
metais prezidentas Bilas Klintonas pasirašė įstatymą anuliuojantį
Glaso-Stigolo įstatymą. Prieš tada pasisakė daugelis politikų ir
sveikai mastantys verslininkai, bet Volstrito bankai kontroliavo Bilą
Klintoną ir užtikrino reikalingą jiems sprendimą. Po to Amerika
visu greičiu ėmė lėkti į 2007-2009 metų finansų krizę.
Dabar Amerika juda į antrą finansų
krizės seriją, kuri bus permanentine iki tol, kol nebus atstatytas
Glaso-Stigolo įstatymas. Jau šiandien lyginamieji rodikliai įvairių
Amerikos ekonomikos skolų viršija reikšmes analogiškų 2007 metų
rodiklių (pirmosios krizės serijos išvakarėse). Atstatyti
Galaso-Stigolo įstatymo veikimą reikėjo dar „vakar“.
Niekas juk negali pasakyti, kada sprogs
finansiniai burbulai, kuriuos Volstrito bankai suspėjo išpūsti per
Obamos prezidentavimo laiką. O jeigu jie sprogs, į krizės bala
nugrims ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio ekonomika. Man atrodo,
Trampas supranta pavojaus mastą. Todėl priėmimas įstatymo dėl
JAV bankų operacijų atskyrimo gali tapti viena iš pirmųjų
naujojo Baltųjų rūmų gyventojo iniciatyvų.
vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą