Okupanto batas, kaip Lietuvos kolapso indikatorius

Šiandien ir vėl okupantų batai trypia Lietuvą. Prieškalėdinio Vilniaus gatvėmis vaikštinėja Bundesvero kariai, ir vėl Lietuvoje „sodybų tuštėjimo metas“.

Taip jau sutampa, taip jau, kaip lakmuso popierėlis, tas okupanto batas Lietuvos žemėje ir jos sodybų tuštėjimas.

Okupacijos forma pasikeitė, tapo labiau subtilia, rafinuota. Nereikia per prievartą vežti lietuvių darbams į Vakarus - patys bėga.

Pasirodo, tereikia sukurti Rytuose nepakenčiamas gyvenimo sąlygas, kad bėgtų. O jas sukurti labai lengva: per didesnį bankų skolinimo procentą ūkiui, per nelygias, neteisingas išmokas žemdirbiams, įvairias eksporto kvotas, priverčiant sugriauti atominę elektrinę, supjaustyti žvejybos laivyną ir t.t. Būdų sunaikinti konkurentus prigalvota aibė ir jie pritaikyti Lietuvoje.

Ekonomikos katastrofa

Nebeliko Lietuvoje ekonomikos, nebeliko ir ekonomistų, vien laisvosios rinkos melagiai šimašiai, kuriems viskas „auga“, bet augdamas niekada neišauga. Kokius ekonominius rodiklius palyginsi, jei viskas augo, peraugo ir supuvo? Geriausi rodikliai – brangiausias benzinas, brangiausia elektra, mažiausios algos, didžiausias alkoholizmas. Ar nepakanka šių ekonominių rodiklių? Ar nepakanka gamyklų, paverstų idiotiškais loftais? O dažniausiai, visai sugriautų, iki plytų ir gelžbetonio blokų.

Manau, kad šių rodiklių visiškai pakanka pasakyti, kodėl tuštėja sodybos, juo labiau, kad jos tikrai tuščios.

O lakmuso popierėlis – okupanto batas, kuris mina prie žemės šitą šimašinę ekonomiką.

Vakarų klestėjimo iliuziją sukūrė tai, kad jos ekonomika iš gaminančios ekonomikos virto į finansinę, skolų ekonomiką ir, kad kapitalizmo periferija, kuria tapo ir Lietuva, virto Vakarų kapitalizmo donorais. Vakarai Lietuvą išsiurbė, kaip voras musę, patekusią į jo tinklą. Pirma įšvirkštė liberalizmo ir laisvosios rinkos nuodus į jos kūnus, o jiems suveikus, išsiurbė turinį. Liko tik Lietuvos apvalkalas, o turinys jau išvalgytas.

Paramos iliuzija

Milijonas darbams į Vakarus išvežto išsilavinusio jaunimo turi tūkstančius kartų didesnę vertę negu iš Vakarų įvežama eurų makulatūrą, kuri, beje, tų pačių Vakarų statytinių čia išvagiama ir vėl reeksportuojama į Vakarų bankus ir ofšorus, transformuojama į nekilnojamą turtą Vakaruose.

Iš Lietuvos bėga užsienio įmonės, lietuviškos įmonės, užsienio atstovybės (Švedijos).

O ką veikti „pafrontės zonoje“ (Hilari Klintos žodžiai), kur tušti miesteliai, kaimai, kurių vietą sparčiai užima Vakarų armijų treniruotėms skirti poligonai, vežami socialiniai parazitai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos?

O ką veikti valstybėje, kurios beprotis ministras kiekvieną dieną visuomenę gąsdina rusų puolimu?

Protaujantis žmogus juk negali tokiomis sąlygomis gyventi.

Todėl ir liko Lietuvoje tris žmonių grupės: vagys, seneliai ir ligoniai (kvailiai, dirbantys už minimumą jų skaičiuje). Neišvengiamai artėja valstybės krachas – finita la comedia, o viso to kolapso indikatorius – kryžiuočio knechto batas, trypiantis mūsų žemę.