Nikolia Daniel ir Lui Bardeirak tyrė
žuvų auginimo industriją. Šio filmo autoriai aplankė Švediją
ir Daniją, nukeliavo nuo Norvegijos iki Vietnamo. Jie pabandė
atskleisti nuo vartotojų atidžiai slepiamą tiesą apie šią ūkio
sritį ir žuvų kokybę.
Autoriai pradėjo savo tyrimus Vakarų
Norvegijoje, kur yra daugybė žuvų fermų, kurios verčiasi
lašišinių žuvų auginimu. Žurnalistai susitiko su Norvegijos
aktyvistu, ekologu ir įkūrėju Norvegijos gamtos apsaugos sąjungos
Kurtu Oddenkalvu, kuris atskleidė fiorduose vykstančius jo požiūriu
neleistinus šių ūkų darbo faktus. Jis papasakojo:
„Norvegijoje situacija su žuvimis
katastrofiška. Žuvų per daug: tokioje mažoje fermoje jie augina 2
milijonus žuvų! Žuvys serga, dabar jau galima
kalbėti apie pandemiją: lašišinių kasos nekrozė ir infekcinė
anemija apėmė visą Norvegiją. Bet tai slepia nuo vartotojų“, —
sako Kurtas.
Jis pastaruosius 10 metų stebi
stambius žuvininkystės ūkius, stebėjo, kaip kai kuriuose iš jų
pila į vandenį pesticidus, turinčius stiprų neurotoksinį
poveikį.
„Jie patys dėvi dujokaukes ir apsauginius
kostiumus, kad apsisaugoti nuo chemikalų, kuriais apdirbamos žuvys
apsaugant jas nuo parazitų. Žuvų fermose tai ne retenybė. Tokioje
lašišoje galima rasti pačius įvairiausias chemines medžiagas.
Tai gresia apsinuodijimu, ir žmogui to negalima valgyti.“
„Fiordų dugnas padengtas 15 metrų
nuosėdų sluoksniu, jame knibžda bakterijos — visa tai atliekos
nuo pašarų ir chemikalų, kurie pridedami parazitų naikinimui.
Užterštumo lygis labai didelis.
Toksiškos medžiagos, žuvų
ekskrementai... Jūros dugnas visiškai sunaikintas, jis kaip dujų
fabrikas. Metano burbuliukai ir taip toliau, o pesticidai identiški
medžiagoms, kurios pirmiausiai buvo naudojamos per pirmą pasaulinį
karą dujų atakų metu“.
Žuvininkystė Norvegijai atneša 4
milijardus dolerių pajamų per metus ir yra antroje vietoje po
naftos pramonės.
Pagrindinė Norvegijos žuvų augintojų
problema — žuvinė utėlė, kuri parazituoja ant žuvų kūno.
Žuvinė utėlė tampa atspari vaistams, todėl žuvų augintojai
naudoja pesticidus, kurie žymiai efektyvesni.
Tai turi
neigiamą poveikį žuvims. Žuvys mutuoja, jos praranda prekinę
išvaizdą. Pas lašiša mėsa suyra. To neturi būti, mėsa turi
būti elastinga.
„Laukinės lašišos mėsa turi 5–7%
riebalų, o pas dirbtinai išaugintą yra 15–34%. Riabaliniame
audinyje susikaupia visi toksinai. Todėl tokia žuvis tampa pati
nuodingiausia pasaulyje“.
Prancūzų toksikologas Žeromas
Riuzzen pažymėjo, kad ekologų nuogastavimai pasitvirtino. Lašišų
užterštumo laipsnis labai aukštas. Jos 5 kartus toksiškesnės ir
kenksmingesnės už bet kokius kitus produktus ir maistui netinka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą