2017-02-20

Olga Četverikova: Iškrypėlių „Naujasis pasaulis“ kaip pasaulinė sodomo antibažnyčia. 1-3 dalys


Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Nors tai kas vyksta turi išvaizdą tam tikro objektyvaus proceso, reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę libertarinę revoliuciją, kuri nukreipta į pačios žmogaus esmės pakeitimą.
“Jie Dievo tiesos žodį pakeitė melu, ir meldėsi, ir tarnavo ne Sukūrėjui, Kuris palaimintas per amžius, amen. Todėl pasmerkė juos Dievas gėdingoms aistroms: moterys jų pakeitė natūralų naudojimą nenatūraliu; lygiai kaip ir vyrai, apleidę natūralų panaudojimą moteriškos lyties, tenkino poreikį vienas su kitu, vyrai su vyrais paniekindami save ir gaudami patys savyje atpildą už savo paklydimą“. (Rom. 1:26-27)
„…ir jeigu miestus Sodomiškus ir Homoriškus, nuteisęs sunaikinimui, pavertė pelenais, parodęs pavyzdį būsimiems bedieviams. (2 Pet. 2:6)
Homoseksualizmas – Iškrypęs lytinis potraukis savo lyties asmenims. Ušakovo išsamus rusų kalbos žodynas.
Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Laikas tarytum ėmė bėgti atgal, ir tautos, ryžtingai atmesdamos daugelio amžių krikščionybės palikimą, prisidengusios laisvės ir progreso lozungais sugrįžta į prieštvaninius laikus, besistengdamos viskuo panašėti į Kaino palikuonis. Charakteringa, kad būtent tada, kada krikščionys pažymi 1700 metus nuo Milano edikto priėmimo dienos (313), įtvirtinusio tikėjimo laisvę Romos imperijoje ir padėjusio pradžią krikščioniškai valstybei, Vakaruose visur legalizuojamos sodomistinės santuokos. Jeigu krikščionių imperatoriai Konstancijus II ir Konstantinas įvedė sodomitams mirties bausmę, tai šiandieniniai europietiški valdovai skelbia nusikaltimu ne tik bet kokią iškrypėlių diskriminaciją, bet netgi dorovinį priešiškumą jiems. Nors tai, kas vyksta turi kažkokio objektyvaus proceso išvaizdą, tikrovėje reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę liberalinę revoliuciją, vykdomą sukilusios prieš Kūrėją nužmogėjėlių bendrijos ir nukreiptą į pačios žmogaus esmės pakeitimą, atėmimą iš jo dvasinių pamatų, natūralių biologinių šaknų, šeimos ir tradicinių visuomeninių ryšių sugriovimą. Kalba eina apie pilną žmogaus „performatavimą“ su tikslu padaryti laisvanorišku jo prisijungimą prie šetono antibažnyčios.
SODOMIZMO RELIGINĖS IŠTAKOS
Daugumoje senovinių stabmeldžių bendruomenių nebuvo dorovinio sodomijos draudimo. Ji buvo visuotinai priimta ir dažnai turėjo ne tiek jausmų-pasitenkinimo, kiek kultūrinį charakterį. Tai buvo charakteringa Senovės Rytams, taip ir Senovės Graikijai, Senovės Romai, keltams ir kt. Homoseksualiniai santykiai arba buvo dalimi šventosios šventyklų prostitucijos, arba įėjo į sudėtį pilnametystės iniciacijos ritualo, kurio metu berniukai tapdavo pavaldžiu  suaugusio homoseksualo objektu. Tokios iniciacijos pagalba buvo slopinama jų valios laisvė, ir jie aklai paklusdavo genties vadams-žyniams. Panašus mistinis ritualas egzistavo Senovės Graikijoje, Atėnuose, kur homoseksualizmas buvo institucionizuotas ir užtikrino jaunuoliams iš turtingų šeimų vietas valstybės valdyme. Inicijaciją, kaip taisyklė, vykdydavo būsimas uošvis. Jaunam žmogui tekdavo moters vaidmuo, o kada jis pasiekdavo pilnametystę, jis gaudavo į žmonas savo mokytojo dukterį [1]. Tokios socialinės homoseksualizmo organizacijos pavyzdžiu buvo viduramžių Japonija, kada politinis gyvenimas joje buvo samurajų rankose, kurie homoseksualinės meilės pagalba auklėjo jaunuoliuse absoliučią ištikimybę ponui.
Kadangi homoseksualizmas buvo laikomas kaip ritualinis pajungimo būdas, jis buvo naudojamas ir santykiuose tarp socialiai-nelygių žmonių, pavyzdžiui, siekiant pažeminti ir paversti absoliučiais vergais karo belaisvius, kaip tai buvo Senovės Egipte. Egzistavo komercinė vyrų prostitucija, vergų naudojimas vergvaldžių lytiniam aptarnavimui, eunuchų ir kastratų naudojimas seksualiniams tikslams. Tuo požiūriu kraštutiniu pasileidimo laipsniu išsiskyrė romėnų diduomenė, ypač krikščionių persekiojimo periodu [2]. Taip, istorikas Arno Rarlen, nurodęs, kad iš 15 pirmųjų Romos imperatorių 14 buvo sodomitai, rašė: „Jie sueidavo į bendradarbiavimą su tokiais kultais, kad imperatorių nukrypimai tapo pačiais skandalingiausiais. Komodas, užgrobęs sostą 180, pasirodydavo publikoje moteriškais rūbais ir buvo pasmaugtas homoseksualaus favorito; Adrianas sudievino savo homoseksualų meilužį Antonijų. Bet niekas negalėjo susilyginti su Geliogabalu, pradėjusiu savo valdymą keturiolikos metų amžiaus 218 metais; būdams išauklėtas Sirijoje kaip šventikas Vaala. Jis įžengė į Romą lydimas Sirijos šventikų ir eunuchų, aprengtas šilkais, su raudonai išdažytais skruostais ir paryškintomis akimis. Įvairūs istorikai tvirtina, kad jis surinko Romos homoseksualistus ir elgėsi su jais kaip berniukas-prostitutė; užsidėdavo peruką ir beldėsi į bordelių duris; bandė priversti daktarus paversti jį į moterį; atsiduodavo sodomijai, vaidindamas pantomimoje Veneros vaidmenį; viešai bučiavo savo favoritų genitalijas ir, kaip ir Neronas, formaliai vedė vieną iš jų... Geliogabalas pastatė Romoje gigantišką ašrim (falo skulptūrą), nuo kurio bandė išvalyti savo žemes žydų karaliai [3].
Kaip rodo istorija, sodomiškos nuodėmės ištakos – ne grubiame senoviško žmogaus jautrume, o pilname jo religinės sąmonės užtemime, ir okultiniame-panteistiniame, demoniškame  stabmeldžių pasaulėžiūros charakteryje. Žinoma, pavyzdžiui, kokią rolę homoseksualizmo išvystyme Senovės Graikijoje suvaidino atitinkami ritualai atėjusių iš Rytų Orfitinių  misterijų su Dionizo kultu, kuriose jos įgydavo grubias, iškrypusias formas [4]. Romoje jos buvo žinomos kaip bakchanalijos. Būtent šita demoniška, okultinė sodomijos reikšmė ir atskleidžiama Būties Knygoje, kur ši nuodėmė, vienintelė iš visų, įvertinamas kaip „šlykštynė“, kas yra rusiškas vertimas žydų žodžio toevah, reiškiančio autentiška reikšme kultinį „nešvarumą“ (5). „Ir pasakė Viešpats Mozei: jei kas suguls su vyru kaip su moterimi, tai abu jie tebūna pasmerkti mirčiai; šlykštynę padarė jie; jų kraujas ant jų“ (Levit: 20:13). Iš tikrųjų, visa biblijinė Sodomo miesto istorija liudija, kad jis buvo satanistinė bendrija, įkūnijanti sodomokratiją, kurioje atitinkamas veikimas turėjo kultinį charakterį (be to, be jo buvo dar 4 tokie miestai, t. y. tai nebuvo išimtiniu reiškiniu). Kada Dievas, sužinojęs apie bedievišką elgesį Sodomo ir Gomoros, pasiuntė čia du angelus ir Lotas pakvietė juos pernakvoti, visi gyventojai „nuo jauno iki seno“ apsupo jo namą. Sodomiečiai pareikalavo iš Loto: „Išvesk juos pas mus, mes pažinsime juos“, tai yra išprievartausim. Aišku, kad jie ieškojo ne jausminio pasitenkinimo, jiems reikėjo įvykdyti ritualinį aktą su atvykėliais, numesti juos ant altoriaus savo dievybei, tai yra šetonui. Būtent todėl Dievas sudegino Sodomą ir jam tapačius miestus (6). Sodomija yra ne paprastas ritualinis aktas, bet religija, kuri priėmė atsakomybę už šventvagišką Dievo paveikslo sutrikdymą, vietoj jo pateikiant velnią. Pilniausiai tai buvo pristatyta kabaloje, slaptame judėjų mokyme, pradėjusiame formuotis judėjų buvimo Babilone periode, kur jie suėjo į glaudų bendravimą su chaldėjų žyniais, perimdami iš jų panteistini pasaulio matymą, apjungiantį dievybę su gamta ir pernešantį į jį jos dėsnius.
Dievas (En-Sof), pagal kabalos mokymą, yra beribiu niekuo, suderinančiu savyje dvasią ir materiją, vyrišką ir moterišką pradus. Vyriškas principas išplaukia iš dešinės jo pusės, moteriškas-iš kairės. Pirmasis žmogus, Adomas buvo taip pat dvasine dvilyte būtybe -androginu. Bet būdamas sugundytas žemiškais daiktais, jis įgijo kūną ir, išskyręs iš savęs moterišką pradą, tapo padalintas į lytis. Kartu su Adomu buvo sukurta daugybė sielų, kurios danguje irgi buvo androginai, bet gimstant jų vientisumas suskyla, ir jie praranda tobulybę ir hormoniją. Taip kabala interpretuoja kritimą į nuodėmę, ir kadangi gyvenimo tikslas – tai išsilaisvinimas iš kūno ir sugrįžimas į ankstesniąją vientisumo būklę ir susiliejimas su dievybe, tai ir suskirstymas į lytis interpretuojamas kaip laikinas dishormonijos reiškinys, vedantis į kosminį chaosą. Tokiu būdu, sodomiškas sukilimas prieš Kūrėją įgijo nuo pat pradžių religinį pagrindimą, išstojęs prieš Biblijinį „Ir sukūrė Dievas žmogų pagal Atvaizdą savo; pagal Dievo atvaizdą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“.
Nuo krikščionybės pripažinimo ir įsigalėjimo Romos imperijoje ir net iki ХIХ amžiaus sodomija Vakaruose buvo vertinama kaip iškrypimas, kuri yra sąmoningo žmogaus pasirinkimo rezultatas. Toks požiūris buvo sąlygotas tikslia Krikščionių Bažnyčios pozicija, vertinančia šį reiškinį kaip mirtiną nuodėmę, pakeičiančią pilnai asmenybę, kaip žmogaus prigimčiai svetimą paklydimą („paklydimą, padarytą prieš gamtą“), kaip aistrą, tapusia įpročiu, tai yra kaip sielos ligą. Atitinkamai ir civilinė teisė kvalifikavo sadomiją kaip nusikaltimą prieš visuomenės moralę ir už ją baudė. Tačiau ši praktika nedingo, ji išliko slaptose, okultinėse bendrijose ir sektose, kur jai buvo priskiriama vis ta pati skandalinga prasmė. Susietos su kabalizmu antikriščioniškos sektos gnostikų ir manicheejų, išeinant iš dualistinės pasaulėžiūros (dvasia -gėris, materija-blogis) ir skaitant matomą pasaulį ir kūną blogio kūriniu, o „gnosiso“ nešėjus – „išrinktaisiais“, jautėsi absoliučiai laisvais nuo visuotinai priimtos moralės. Kaip rašė tyrinėtojas Henri-Charles Puech, „kur kas daugiau, negu apie kritiką ir nesutikimą, čia eina kalba apie maištą… prieš žmogaus būvį, prieš pačią būtį, pasaulį ir netgi Dievą. Ir šis maištas gali atvesti… į nihilizmą „gnostikų-libertariečių“, kurie pažeidžia visus gamtos ir dorovės įstatymus, piktnaudžiauja savo kūnu ir viskuo pasaulyje, kad pažeminti, išsekinti, atstumti ir griauti[7]. Atmesdami meilę, gnostikai ir manichėjai atstūmė ir santuoką, ir palikuonių gimimą, laikydami santuoką žemesniųjų priederme. Gnostikas Markion, pavyzdžiui, kalbėjo, kad susilaikymu nuo santuokos, nenoru tęsti žmonių giminę, jis tuo pačiu erzina Kūrėją. Atimdami iš žmonių santuokos paslaptį ir pakeisdami ją sodomija, gnostikai tvirtino, kad tai išvaduos žmogų nuo porinio individualizmo, nuo meilės ir šeimos egoizmo. Tos pats dualistinis pasaulio matymas ir požiūris į šeimą ir santuoką buvo perduotas naujamanichėjų – paulikiečiams ir dievamyliams, vėliau pavadintiems katarais, kurių praktiką liaudyje taip ir vadino – sodomija. Ta pati nuodėmė buvo paplitusi tarp tamplierių ordino riterių. Po slapto skaistybės, skurdo ir paklusnumo pašventimo įžado jis prarasdavo jiems bet kokią reikšmę, ir vietoje nuolankumo čia bujojo ištvirkimas, pasileidimas ir religinis abuojumas. Paveldėtojais ir saugotojais tamplierių mokymo tapo škotų frankmasonai, suvaidinę pagrindinį vaidmenį formuojant aukščiausius laisvųjų mūrininkų judėjimo laipsnius.
Stiprėjant masonų pozicijoms ir vystantis jų sukurtam idėjiniam Švietimo judėjimui viduje Vakarų elito ėmė keistis požiūris į sodomiją. Pirmuoju ją ginančiu traktatu, pasisakiusiems prieš jos dekriminalizaciją, tapo „Esė apie pederastiją“, parašyta 1785 metais žinomo anglų „švietėjo“ Jeremy Bentham, autoriaus utilitarizmo teorijos, išplaukiančios iš tvirtinimo, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra malonumo siekimas. Bentham kvietė atšaukti visas sankcijas prieš pederastus ir zoofilus, kurias jis vadino „rezultatu iracionalių religinių baimių, pagimdytų Senojo Testamento Sodomo sugriovimu“ ir įtvirtintų dėka visuomenės „irracionalios antipatijos“ į bet kokios rūšies malonumus. „Akivaizdu, – rašė Bentham, – kad ji (sodomija) pas nieką nesukelia jokios kančios. Priešingai, ji atneša malonumą… Ji nesukelia jokio rimto baiminimosi, nes kas tame yra tokio, kad to baimintis? Užsiima ja tiktai tie, kurie patys nutaria būti tokiais ir kurie randa tame malonumą“ [8].
Tokiu būdu, Bentham patvirtino, kad sodomija – tai ne liga, o laisvanoriškas, sąmoningas žmogaus pasirinkimas, tiktai vertino šitą reiškinį teigiamai. Reikšmė gi jo traktato yra tame, kad jis pirmą kartą davė racionalų teisės į sodomiją pagrindimą, išeinančios iš žmogaus teisių koncepcijos, ir būtent ši argumentacija tapo pagrindu atitinkamų teisės aktų jau naujaisiais laikais. Pirmą kartą sodomitų teisinis persekiojimas buvo panaikintas Prancūzijoje 1791 metais, kas tapo pasekme revoliucinio masonų perversmo ir priėmimo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos. Po to, 1810 metais tai buvo patvirtinta Baudžiamuoju Prancūzijos kodeksu, sutinkamai su kuriuo reikia bausti tiktai prievartinius homoseksualius veiksmus. ХIХ amžiuje prancūzų įstatymų poveikyje dekriminalizacija sodomijos įvyko ir kitose valstybėse (Nyderlanduose, Bavarijoje, eilėje Italijos valstybių, o po to vieningoje Italijos karalystėje), bet plačiuose Vakarų visuomenės sluoksniuose ji toliau buvo vertinama kaip nedoroviškas veiksmas.
[3] Цит. По: Абрамс К. Гомо-оккультизм //http://www.anarhvrn.ru/anarh/xaoc/gomooccult.html

[4] Шустер Г. История тайных союзов, обществ и орденов. М., Ваклер, 1996. Т.1,С.13.
[5] Суровягин С.П. Духовное значение однополого брака//Сибирская православная газета. № 1-2, 2006 г.
[6] Там же.
[7] Цит. По: Элиада М. История веры и религиозных идей: в 3 томах. М., Критерион, 2002. Т.1. С.315-316.
2 dalis
Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus.
NUODĖMĖ VIRSTA LIGA.
Padėtis keičiasi XIХ amžiaus pabaigoje – ХХ a. pradžioje įsitvirtinus išimtinai moksliniam-racionaliam požiūriui į visuomenę, šeimą, žmogų. Tai pasireiškė atsiradimu daugybės naujų „mokslų“ – sociologijos, psichologijos, seksologijos, eugenikos ir kt., kas sutapo su stabmeldžių okultinės mistikos prisikėlimu. Ant šios bangos susiformavo ir naujas, feministinis judėjimas, kuris į savo dėmesio centrą pastatė lyčių santykius. Pagrindinį vaidmenį jo atsiradime suvaidino vis tie patys masonų sluoksniai, iškėlę uždavinį primesti moterims antikrikščioniškas libertarines pažiūras ir išvesti jas iš Bažnyčios globos. Kaip buvo nurodoma viename iš „Didžiųjų Rytų“ konvento dokumentų 1929 metais Prancūzijoje, „tiktai protestuojant prieš įstatymą ir krikščionišką moralę, mes išvalysime vietą naujai moralei, kurią kas bebūtų būtina kodifikuoti“ [9].
Gimusi kaip judėjimas už lygias politines teises (sufražizmas), feminizmas labai greitai susikoncentravo į pakeitimą moters padėties šeimoje ir jos socialinės misijos peržiūrėjimą šiame pasaulyje. Iškėlę reikalavimą suteikti moterims teisę naudoti kontraceptines priemones, o po to ir į abortus, tai yra į vaikų žudymą, radikalusis feminizmas perėjo prie laisvos meilės propagandos ir šeimos neigimo, su laiku įgydamas ryškiai išreikštą Maltizmo charakterį. Eugenikos propaguojamas Neomaltizmas, tuo metu buvo pakilime, jo palaikymui sukuriama daugybė gerai finansuojamų feministinių grupių ir asociacijų.
Labiausiai pasireiškė šiuo požiūriu amerikiečių feministė Margaret  Sanger, įkurusi 1914 m. žurnalą „Moteriškas maištas“ (su šūkiu „nei dievų, nei šeimininkų“), kuriame pirmą kartą buvo panaudotas terminas „gimstamumo kontrolė“, įėjęs vėliau į pavadinimą šios damos įkurtos „Amerikos gimstamumo kontrolės lygos“, atradusios savo tęsinį veikloje „Tarptautinės šeimos planavimo asocijacijos“. Visą šį laiką okultiniai masonų sluoksniai, likdami šešėlyje, kontroliavo judėjimą, nukreipdami jį jiems reikalinga vaga. Periodiškai jie „apsišviesdavo“, kad priminti lyderiams formuojantiems revoliucines bendrijas apie jų pagrindinius tikslus. Vienu iš tokių ruporų buvo garsi teosofijos atstovė, 33 laipsnio masonė Annie Besant, kuri laisvųjų mąstytojų kongrese Briuselyje 1880 m. pareiškė „Viso pradžioje, reikia nugalėti Romą ir jos pranašus, visur kovoti prieš krikščionybę ir išvyti Dievą iš dangaus“[10].
Teosofija, kaip labiausiai populiarus okultinis-mistinis mokymas to periodo, suvaidino svarbią rolę platinant libertarines idėjas. Šis mokymas buvo sukurtas visame pasaulyje žinomos okultistės Elenos Blavadskajos, buvo mišinys ir apjungimas palikimo kabalos, gnosticizmo, hermetizmo, manicheizmo, budizmo ir judaizmo, kurių pagrindu buvo suformuluotos šiuolaikinio okultizmo dogmos. Prie viso jos pakantumo kitoms religijoms ir filosofijoms, teosofija puoselėjo neapykantą monoteistinėms religijoms, ir pirmoje eilėje – stačiatikybei. Pagrindinis Blavadskos „indėlis“ buvo suformulavime idėjos apie „naują pasaulį“, kuriame valdys turinti labiau išvystyta sąmone, kol kas besiformuojanti šeštoji rasė. Pastaroji, savo ruožtu, pradės „pasiruošimą“ septintajai rasei, kuri bus atstovaujama jau grynomis sielomis ir su kurios atsiradimu pasibaigs ciklas žemiškojo vystymosi ir persikels į kitą planetą, kad pradėti naują ciklą. Teosofija išdavoje virto į milžinišką „piltuvą“ kultūros srityje, pro kurį senovės ir Rytų žinios buvo perduodamos šiuolaikinei Vakarų civilizacijai, ir kuri padovanojo daugybę okultinių judėjimų ir sektų, paruošusių masinį sprogimą okultizmo antroje XX amžiaus pusėje.
Šiomis sąlygomis ir klostėsi naujas sodomijos vertinimas, kurį paveikė bandymas pristatyti ją kaip „natūralią būseną“. Nors iškrypėlių gynėjai nepasiekė savo, bendras požiūris į juos tapo švelnesniu: jei anksčiau juos vertino kaip dorovinę ydą, už kurią bausdavo, tai dabar jis perėjo į psichinių ligų kategoriją, kurią reikia gydyti. 1869 m. jam buvo sugalvotas naujas terminas „homoseksualizmas“, kurį psichiatras Richard Krafft-Ebing charakterizavo kaip „degeneratyvinę ligą“, kas ir buvo priimta ir viešpatavo psichologijoje iki pat XX a. vidurio. Naujas homoseksualizmo statusas leido jo atstovams pristatyti save kaip auką ir apsisaugoti nuo visuomenės agresijos (ligonis negalima smerkti, juos reikia užjausti).
Vienok, vis platesnis homoseksualizmo paplitimas aukščiausiuose Vakarų sociumo sluoksniuose, ypač tarp intelektualiojo ir kultūrinio elito, padėjo tam, kad tarp seksologų ir psichologų, užimtų seksualinių anomalijų tyrimu, imtasi bandymų reabilituoti šitų ydų nešėjus.
Svarbų indėlį į tai įnešė Sigizmundas Šlomo Freidas, narys žydų masonų ložės „Bnai Brit“, kurios dėka ir buvo įsukta ir išpopuliarinta pasaulio mastu jo psichoanalizės teorija. Žinoma, kad Freidas ne šiaip turėjo potraukį praktinei magijai ir okultizmui, jis faktiškai sukūrė savo paties slaptą masonų ordiną su slaptais susirinkimais ir savo atskira kalba [11]. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė tokie veikėjai, kaip „kaip stambiausias iš judėjų pranašų“, kabalistas Adolf Jellinek ir daktaras Wilhelm Fliess, išvystęs biseksualumo idėją ir koncepciją, kurią paskelbė valdove „virš visų gyvenančių“[12]. Kaip rašė freidizmo tyrinėtojai, jis buvo ne mokslinė, o religinė šistema, „įsikūnijimas judėjų mistikos“, „psichologinį tyrimą Senojo testamento“, taip, kad ne veltui Freidą vadino „pasaulietiniu rabinu“.
Freidas aktyviai kritikavo pažiūrį į homoseksualizmą kaip į rezultatą degeneracijos ir pateikė jį kaip psichoseksualinę orientaciją, priklausomą nuo „objekto pasirinkimo“, kuris vyksta sutinkamai su savo nuosavu pavidalu.
Ypač naudingu sekančiai homoseksualizmo dekriminalizacijai buvo jo išvada, kad „visi žmonės sugeba pasirinkti objektą vienodos su savimi lyties ir atlieka šitą pasirinkimą nesąmoningai“, ir kad psichoanalizė leidžia pas kiekvieną išaiškinti „elementą homoseksualaus objekto pasirinkimo“ [13].
Kitu iškrypėlių gynėju tapo narys Fabionų draugijos, didelis gerbėjas Bernardo Šou, vadovas Galtono eugenikos instituto ir prezidentas Pasaulinės seksualinių reformų lygos, anglų mokslininkas Havelock Ellis, vedęs sufražistę ir lesbietę Edith Ellis. Savo darbuose („Seksualinė inversija“, „Lyties psichologijos tyrimai“) ji taip pat atmetė įsitikinimą apie homoseksualistus kaip apie išsigimėlius, vaizduodamas juos normaliais žmonėmis, kurie skiriasi nuo kitų savo lytiniu pasirinkimu. Savo požiūrių radikalumu jis išpranašavo būsimą „seksualinę revoliuciją“.
“New Age” davė labiausiai išvystytą homoseksualizmo religinį pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmonijos išgelbėjimą. Bet, slėpdami dvasinę savo programos prasmę, jis apsiginklavo „moksline“ genderine retoriką savo idėjų plačiam įdiegimui į švietimo sistemą.
LIGA TAMPA NORMA
Lemiami pokyčiai Vakarų pasaulio dvasiniame gyvenime įvyko jau antroje XX a. pusėje, kas buvo surišta su prasidėjusia JAV „kultūrine seksualine revoliucija“, paskelbusia atvirą karą visoms tradicinėms vertybėms, normoms irprincipams. Tai vėl gi sutapo su nauja, jau daug galingesne okultizmo banga, pristatyta „New Age“ judėjimo, tapusio perėmėju ezotinių mokymų ir pretenduojančio į sukūrimą paskutinės pasaulinės sintetinės religijos, kuri turėtų pakeisti krikščionybę. Jos pradžią davė Blavadzkos reikalo tesėja  Alice Bailey, tapusi pranašu „Naujosios eros“ – Vandenio eros arba „naujojo pasaulio tvarkos“. O išaiškinimu tikslų ir jo idėjų populiarinimu plačiuose inteligentijos sluoksniuose užsiiminėjo Marilyn Ferguson, autorius programinės knygos „Vandenio sąmokslas“, iškeliančios naują kultūrinę paradigmą, kuri yra šiuolaikinė žmogaus dievo religija.
„New Age“ tikslas yra totalus pasaulio tvarkos pakeitimas per dvasinę žmogaus pertvarką, kad jis pasiektų „dieviškos galios“ būvį, darantį jį gebančiu valdyti pasaulį. Būtent šis mokymas ir davė labiausiai išvystytą religinį homoseksualizmo pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmogaus gelbėjimą.
„New Age“ pilnai atkuria kabalos mokymą apie pirmąjį žmogų, kaip apie į dievą panašų dvasinį androginą, kurio vientisumas materealizacijos rezultate suskyla į dvi dalis. Lytis yra, tokiu būdu, kenksmingu ribotumu, atskirtinumu, sukeliančiu žmogaus mirtį ir sunykimą. Kad išsigelbėti, žmogus turi atstatyti pirminį dvasios būvį ir susijungti su dievybę. Šios vienovės paieškas pradeda jis jau šiame gyvenime. Kadangi susijungdamas santuokoje su Jieva, Adomas negali susijungti su ja iš tikrųjų į vieną vienetą, jis lieka nepilnaverčiu vyru, o ji – nepilnaverte moterimi. Tai yra, kol vyras siekia vyriškumo, jis negali pasiekti hormonijos, taip pat, kaip ir moteris, siekianti moteriškumo. Todėl ir dieviška santuokos tvarka lieka jiems nepakenčiama.

Tam, kad atstatyti androgininio vienio vyras turi surinkti savyje moterišką pradą, o moteris – vyrišką. Ši „vertybė“, kaip moko „New Age“, atkuriama per išėjimą iš savo įgimtos lyties ribų, kas pasiekiama per homoseksuoalius ir lesbiečių ryšius [1]. Tai ir yra "New Age" „atkūrimo teologija“: kad grįžti į būvį nemirtingo pirmapradžio androgino, būtina tapti vyru-moterimi per homoseksualizmą ir lezbianizmą. Dar daugiau, amdroginizacija atves į gimimą kažkokios naujos, į angelus panašios rūšies, tos pačios Blavadskos septintos rasės, kurią sudarys vien dvasios. Todėl „pranašams“ „New Age“ hermafroditizmas – tai vienintelė norma, ir jos simboliu yra nepertraukiamas susiliejimas skirtingo – In-Jan. O lytys yra anomalija, ir viskas, kas siejama su šeima, uždedančia kultūrinius apribojimus žmogaus saviraiškai, turi būti panaikinta.
Tokiu būdu, homoseksualizmas „New Age“ interpretacijoje – tai ne paprastas iššūkis šiuolaikinei visuomenei ir jos tradicinei moralei, tai pasiruošimas paskelbimui ir įtvirtinimui „sodomizmo religijos“, kuri kaip nauja, ekumeninė religija III tūkstantmečio turi pakeisti krikščionybę.
Mirtina „New Age“ nuodėme yra aukščiausia, dieviška, atstatančioji meilė, bet tuo žmogui visam laikui uždaro kelią į tikra išsigelbėjimą. Sodomito likimas baisus – atsisakydamas lyties jis atsisako nuo Dievo duoto paveldėjimo, nuteisiamas antrai mirčiai. Jo dvasia, angelo palikta, patiria dvasinę mutaciją ir jau keliauja pagal šetono programą.
Slėpdami tikrąją, dvasinę prasmę savo programos, "New Age" atstovai panaudojo galimybes kaupusios jėgą tuo metu naujoms kryptims sociologijos ir psichologijos, apvelkančioms jų idėjas į formą mokslinių koncepcijų ir teorijų, pilnai atsakančių ir atitinkančių laiko dvasiai. Tarp jų didžiausią reikšmę turėjo sukurta šeštojo dešimtmečio gale amerikiečių psichologijos genderio koncepcijos, pirmą kartą suformuluota John Money, kuris specializavosi tirdamas interseksualumą ir transseksualumą. Būtent jis įvedė sąvoką „genderis“ ir „genderio rolė“ tam, kad apibrėžti žmogaus „socialinę lytį“, suprantamą kaip socialiai nusakomo identiteto, kurį jis atskyrė nuo „biologinės rūšies“, kurią žmogui duoda gamta.
Greitai šios sąvokos tapo plačiai naudojamos sociologų ir psichologų, tapdamos ypač paplitusios feministinio judėjimo viduje, kuris, kovodamas prieš vyro valdžią, perstūmė savo analizę nuo kritikos „biologinio“ identiteto į „socialinį“. Tai leido jam traktuoti lytį jau kaip grynai socialinį reiškinį, priklausantį ne nuo gamtos, o nuo auklėjimo. Išdavoje naujoje konstrukcijoje „genderis“ tampa pagrindine koncepcija. Didelį indėlį į jos išvystymą įnešė prancūzų filosofas Michel Foucault, apologetas graikų pederastijos, kurią jie vaizdavo kaip tikrą meilę. „Kultūrinės revoliucijos“ sąlygomis, besiremiančios į galingą mokslinį-religinį pagrindą, radikaliai nusiteikę iškrypėliai pradeda politinę kovą už pripažinimą homoseksualizmo norma, alternatyviu gyvenimo būdu. Tuo tikslu sukurtas JAV Frontas išlaisvinimo gėjų įvedė naujas socialines sąvokas „lezbietės, gėjai, biseksualai ir transgenderiai“ (LGBT) išskyrimui jų iškrypimų, kaip nešėjų ypatingos savimonės ir naujos subkultūros. 1969 metais įsiplieskė taip vadinamas Staunvolo maištas (angl. Stonewall riots), pradėjęs pradžią sukilimui dabar jau LGBT-bendruomenės. JAV ir kitose Vakarų šalyse formuojasi skaitlingos organizacijos, kurios, pareiškusios savo teisę į „išskirtinumą“ ir naudodamos kaip pagrindinę politinę spaudimo priemonę „gėjų paradus“ („gaypride“), pereina po lozungais gynimo „žmogaus Teisių“ į pilno pajėgumo puolimą. Sukurtas amerikiečių dailininko-aktyvisto Gilbert Baker vaivorykštės vėliava „gėjų-paradams“ tapo judėjimo simboliu. Faktiškai jis atkūrė vieną iš simbolių „New Age“: vaivorykštės pagalba žymimas tiltas tarp individualios žmogaus dvasios ir „visuotiniu virš-protu“, tai yra Liuciferiu [2]. 
Svarbiausia, ką galiausiai pasiekė LGBT-bendruomenė – tai pradžia bazinio pokyčio santykio visuomenės su homoseksualizmu. Amerikiečių sociologijoje ir psichologijoje ją nustojo vertinti kaip patologiją arba nukrypimą ir pradėjo vertinti kaip vieną iš „seksualinės orientacijos“ formų greta heteroseksualinės ir biseksualinės. Tam, kad diskredituoti tuos, kurie kritikavo ar tiesiog nepriėmė šio anomalinio reiškinio, amerikiečių psichiatras George Weinberg 1972 m. įvedą sąvoką „homofobija“, reiškiančią „iracionalias baimes“.
Faktiškai jis pakartojo Jeremy Bentham, kuriam apgalvota dorovinė pozicija taip pat buvo vertinama kaip „iracionali religinė baimė“. Pagaliau, kada dirva buvo paruošta, 1973 m. veikiant grynai politiniams faktoriams, susietais su grėsme riaušių organizavimo, Amerikos psichiatrijos asociacija (APA), priešingai mokslinėms medicinos nuostatoms, nustojo priskirti homoseksualizmą psichinėms ligoms [3], ir jį nustojo aptarinėti mokslinėse konferencijose ir simpoziumuose. Ši diagnozė buvo pripažinta „diskriminuojančia“, o diskriminuoti pradėti dabar jau tie, kurie norėjo atsikratyti šios ydos.
Savo pagrindinį proveržį LGBT bendruomenė įvykdė jau Tarybų Sąjungos sugriuvimo sąlygomis ir kritus dviejų polių pasauliui, kada vakarietiška „Žmogaus teisių“ koncepcija įsitvirtino kaip vienintelė galima vertybių sistema. 1990 m. gegužės 17 d. orientuodamasi į APA ir būdama veikiama stipriausio spaudimo, dabar jau ir Pasaulio sveikatos organizacija išbraukė homoseksualizmą iš Tarptautinės ligų klasifikacijos. Ši diena dabar yra pažymima LGBT bendruomenės kaip Tarptautinė diena kovos su homofobija.
Tokiu būdu, iškrypimas buvo legalizuotas ir tapo vertinamas kaip vienas iš variantų fiziologinės ir moralinės normos, tai yra kaip alternatyvus gyvenimo būdas. Šliuzai buvo atverti, ir patologinis reiškinys pradėjo įsigalėti vakaruose su neįtikėtinu greičiu. LGBT-bendrija pastatė kaip pagrindinę užduotį „nuėmimą homoseksualumo markerio patologijos arba deviacijos“ visose nacionalinėse valstybėse, kas ir prasidėjo devintame dešimtmetyje. Paraleliai su tuo ėjo procesas visuotinio bausmių už sodomiją panaikinimo, už kurią dabar persekioja tiktai kai kuriose Afrikos ir Azijos valstybėse. Rusijoje atitinkamas baudžiamasis straipsnis buvo panaikintas 1993 metais.
[9] Цит. по: Toulza A. Le meilleur des mondes sexuels. Le nouvel ordre mondial de la sexualitй. Tom 1. Paris, 2008. P. 27.
[10]Ibid. P.30.
[11] Ratier E. Mystиres et secrets du B’nai B’rпth. Pris, FACTA. P.141.
[2] Toulza A. Opt.cit. P.47
3 dalis
„KVIR” – REVOLIUCIJA: NUO LYČIŲ LYGYBĖS IKI JŲ IŠNYKIMO

Aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintojo pradžia buvo apvainikuotos rimtais pasikeitimais sodomo bendruomenėje, kurioje atsirado dvi tėkmės. Viena apjungė gėjus ir lezbietes, pripažįstančius vyrišką ir moterišką lytį, bet kovojančius už pakantumą jų pasirinkimui, tuo metu kai kita kategoriškai neigia patį skirstymo į lytis principą ir heteroseksualumą kaip tokį. Ir jeigu pirmieji atstovaują taip vadinamą „gatvės homoseksualizmą“, siekiantį tam tikrų juridinių ir socialinių rezultatų, tai antroji dominuoja intelektualiniuose, universitetiniuose sluoksniuose ir sudaro tą patį aktyvųjį mokslinį – okultinį branduolį, kuris kuria ilgalaikę strategiją griovimo natūralios daiktų tvarkos per skirtumų tarp lyčių sunaikinimą.

Sustiprinimas antrosios srovės tapo pasekme moteriško homoseksualizmo aktyvumo, kuris, susijungęs su plačiu feministiniu judėjimu ir sudaręs jo idėjinį skeletą, nukreipė jį į reikiamą tėkmę. Būtent feministės lezbietės suformavo taip vadinamą kvir-srovę (nuo queer –keistas),  kuri stovėjo prie ištakų naujos „gender“ interpretacijos. Pirmoji, kuri panaudojo tapusį vėliau plačiai naudojamą terminą kvir-identiškumas, buvo Kalifornijos universiteto profesorė lezbietė Tereza de Laurentis. Po to šį terminą ėmė naudoti aprašant ne tiktai sodomitus, bet ir kitus „identiškumus“, netelpančius į tradicinę genderinę dichotomiją [4]. Tokiu būdu, sąvoka „kvir“ apvainikavo perėjimą nuo feministinės homoseksualumo teorijos prie genderio teorijos, kuri jau kalba apie skirtingus tipus „genderinio identiteto“.
Tikru kūrėju kvir-teorijos tapo  Judith Butler (darbas „Genderinis nerimas“ 1990 m.), kuri davė revoliucinį apibūdinimą „gender“ koncepcijos, pilnai sukritikavusi pačią sąvoką „lytinis identiškumas“. Galutinai suskirsčiusi sąvokas „biologinė lytis“ ir „socialinė lytis“(genderis), ji pareiškė, kad pirma visiškai nepriklauso nuo antros, viskas nustatoma išimtinai laisvu žmogaus pasirinkimu, priklausomai nuo to genderio, kurį žmogus sau priskiria. Naujumo esmę galima išreikšti sąvoka “daugybė kvirų“, įsitvirtinimas kurio skelbia išnykimą skirtumo tarp vyriškos ir moteriškos lyties ir surištų su jomis kategorijų.
Dabar įsitvirtina „multiseksualumas“, charakterizojantis ir homoseksualistus, ir androgimus, ir biseksualus, ir hermafroditus, ir travesti, ir heteroseksualus, tuo pačiu galima lengvai pereiti nuo vieno varianto prie kito. Kaip moko Butler, žmogus ne apibūdinamas jam duota prigimtimi, astruktūrinasi arba formatuojasi: „lytinio elgesio nėra giluminiame „aš“. Jis gimsta iš patirties, iš mūsų santykių su kitais, veikiant sudėtingiems psichiniams mechanizmams“[5]. Tokiu būdu, nauja genderio koncepcija, tapusi kvir-teorijos vaisiu, pasisako už pilną lyčių sumaišymą ir už neutralų lyties nustatymą, atitinkantį bendrajai giminei „tai“ (аngl. „it“). Esant tokiam požiūriui, skelbiančiam tik kažkokiais mitais visus pasireiškimus, susietus su biologiniais skirtumais tarp moters ir vyro, heteroseksualumas tampa tiesiog viena iš galimų elgesio formų. Genderis turi būti asmeninis žmogaus pasirinkimas, kuris gali keistis priklausomai nuo potraukio – štai tai ir pradėjo vadinti „genderiniu identitetu“(angl. „performance“).
Visos šios teorijos tapo pagrindu totalios pasaulinės seksualinės revoliucijos, nukreiptos atskirti žmogų nuo jo lyties, vienok, priklausomai nuo jo realizavimo kelio jo šalininkus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena pasisako už paslėptą suardymą kultūrinės ir socialinės tvarkos, pagrįstos suskirstymu pagal lyties požymį, tuo metu kai kita pasirinko maksimalistinį variantą, atmetantį pačią fiziologinę prigimtį lytinio suskirstymo ir pasisakančius už pilną seksualinę anarchiją. Pavyzdžiui, ispanų kvir-filosofas Beatriz Preciado reikalavo tokių „politinių strategijų“, kaip „netekimas identiteto, pakeitimas kūno technologijos, pakeitimas anatominės medicinos, kuri sukuria kūnus „normalius“ ir „su nukrypimais“ ir kt. ir kt.
Kita rašytoja-iškrypėlė Monique Wittig, radikalaus lezbiečių judėjimo sparno atstovė ir autorius madingos teorijos straight (kas reiškia „seksualiai teisingas“) bendrai tvirtina, kad nėra nei vyrų, nei moterų. Ji įvardina tas kategorijas „žodiniais gudravimais“, su pagalba kurių pastatyta visa heteroseksualinė bendrija, ir kviečia išsilaisvinti ir išrasti naują kalbą ir naują gramatiką, pakeitus visus terminus, surištus su lytimi (motina, tėvas, vyras, žmona) naujoms – „genderiškai neutraliomis“. Dar vienas kvir-filosofas Jacques Derrida apibendrino savo apmąstymus taip: „O kodėl nesugalvoti kažką kito, kitą kūną? Kitą istoriją? Kitą interpretaciją?“ Būtent ši gerai sutelkta kvir-srovė pasiekė tai, kad sąvokos „genderis“ ir „genderinis identiškumas“ įsitvirtino ne tiktai sociologijoje, bet ir teisinėje sferoje, virtęs su pavadinimu „seksualinė orientacija“ į pagrindinį elementą statomos naujos seksualinės pasaulio tvarkos. O tai, savo ruožtu, paklojo jau pamatus totaliam lūžiui. Reikalas tame, kad, nors sąvoka „seksualinė orientacija“ ir skaitoma širma homoseksualizmui, nei viename iš tarptautinių ir nacionalinių dokumentų ji nekonkretizuojama, taip kad statusas normos galima suteikti bet kuriai seksualinei orientacijai. Tai yra, bet koks lytinis aktas, netgi vertinamas šiandien kaip nusikalstamas, bet atliktas abipusiu sutikimu, gali pagal teisę tapti socialiai legitymiu. Tai galioja ir poligamijai, ir poliandrijai (daugiavyrystei), ir seksualinei multiparnerystai, ir biseksualizmui, ir incestui, ir pagaliau pedofilijai, ir zoofilijai (čia nepadės net gyvūnų gynėjai). Viskas dabar priklauso nuo visuomenės viršūnių „apdirbimo“ laipsnio, kurie arba patys yra sodomo mafijos atstovai, ar yra po jos galingu presu.
JURIDINIS SODOMO MAFIJOS PRIPAŽINIMAS
Įvykusi homoseksualizmo reabilitacija atvedė ne tik į staigų iškrypėlių skaičiaus padidėjimą, bet ir prie konsolidacijos šios bendrijos, siekiant pereiti prie naujų ekspansijos formų. Kaip teisingai nurodė vienas iš tyrinėtojų, homoseksualistai panašūs į vėžines ląsteles. Kadangi organizmo imuninė sistema suseka ir sunaikina pavienes vėžines ląsteles, tai, kad išgyventi, jos telkiasi grupėmis ir apgauna imunines priežiūros ląsteles. To pasekoje formuojasi pūvanti masė, kuri nuodija organizmą, išsivysto taip vadinama vėžinė intoksikaciją. Tai tiesioginė analogija su „žydrųjų mafija“[6]. Iš tikrųjų, nepasitenkindami legalizacija, iškrypėliai, veikdami pagal banditų bendruomenės taisykles, pareikalavo sau ypatingo statuso ir ypatingų teisių, kurios pastatytų juos į unikalią padėtį ir leistų atvirai propaguoti, ir primesti savo pasaulėžiūrą, ir gyvenimo būdą. Būtent tame ir yra prasmė jų kovos už teises. Įvesdami sąvoką „seksualinės mažumos“, kuri naudojama dabar ir juridiniuose dokumentuose, jie pradėjo pasisakyti ne tiktai už tiesioginį paminėjimą apie juos antidiskriminaciniuose įstatymuose, bet ir už priėmimą atskirų įstatymų apie „seksualines mažumas“, ir netgi už tiesioginį paminėjimą „seksualinės orientacijos ir genderinio identiškumo“ konstitucijos straipsniuose. LGBT bendrija pasiekė savo organizacijos įjungimą 1993 m. į Tarptautinę asociaciją homoseksualistų ir lezbiečių į skaičių organizacijų, akredituotų SNO. Ši organizacija vykdo monitoringą situacijos ir kiekvienais metais gegužės 17 dieną publikuoja žemėlapį, atspindintį padėtį su seksualinių mažumų teisių padėtimi pasaulyje. Tais pačiais metais SNO vyriausiojo komisaro valdyba pabėgėlių klausimais savo konsultatyvinėse išvadose pradėjo priskirti homoseksualistus kaip „ypatingą socialinę grupę“, o 1995 m. SNO įtraukė pažeidimą seksualinių mažumų teisių į sąrašą pažeidimų pagrindinių žmonių teisių.
Labiausiai nuosekliu ir bekompromisiniu gynėju iškrypėlių teisių tapo Europos Sąjunga. Pradžia jo aktyvios pozicijos šiame klausime puvo padėta 1994 m., kada Europos Parlamento Komitetas žmogaus teisėms ir vidaus reikalams sudarė ir priėmė pranešimą „Teisės ES homoseksualistų ir lezbiečių ES“, kurio autore buvo Claudia  Roth, VFR žaliųjų partijos atstovė. Pagal klausymų rezultatus Parlamentas priėmė rezoliuciją su rekomendacija Ministrų Tarybai apie uždraudimą visų formų diskriminacijos pagal seksualinę orientaciją (įskaitant įstatymo srity apie partnerystę ir vaikų įvaikinimą), vienok egzistavusi tuo metu ES sutartis neužtikrino tam dar atitinkamą įstatymų bazę. Tam, kad ištaisyti šitą padėtį LGBT-bendruomenė kartu su kitomis kovojančiomis už lygiateisiškumą grupėmis užsiėmė lobistine veikla Europos vyriausybėse už sutarties priėmimą. To pasekoje į naują Amsterdamo sutartį 1997 m. (įsigaliojo 1999 m. gegužės 1d.) buvo įvesta pataisa, duodanti ES juridinį pagrindą kovai su diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu. Apie tai buvo kalbama 13 sutarties straipsnyje, tapusiame pirmuoju tarptautiniu dokumentu, kuris atvirai kalbėjo apie seksualinę orientaciją.
Tokios diskriminacijos draudimas buvo įtvirtintas ES chartijoje apie pagrindines ES piliečių teises 2000 m. Pagaliau 2006 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Homofobija Europoje“, kurioje priešiškumas iškrypėliams traktuojamas pagal tą pačią Bentamo formule kaip „iracionali baimė ir šlykštėjimasis homoseksualizmu, lezbietėmis ir gėjais, biseksualais ir transvestitais, kurie remiasi prietarais ir tapatūs rasizmui, ksenofobijai, antisemitizmui ir seksizmui“[7].
Be to tarp formų, kuriose gali pasireikšti homofobija, išvardintos ne tiktai persekiojimai ir nužudymai, bet ir neapykanta reiškiama kalba, išjuokimu ir įžeidimu žodžiu. Prieita iki to, kad kai kurie ekspertai siūlo klasifikuoti homofobiją kaip „nepakantų asmenybės sutrikimą“ kartu su rasizmu ir seksizmu, ir netolimoje ateityje už tai, gali būti, kad guldys į psichiatrijos gydyklą.
2010 m. atitinkamą rezoliuciją („Diskriminacija pagal požymį seksualinės orientacijos ir genderinio identiškmo“) priėmė ir Europos Taryba. Joje buvo pabrėžiama ypatinga parlamentarų atsakomybė inicijuojant ir tarpininkaujant įstatymų pakeitimams šioje sferoje.
SODOMITŲ SANTUOKOS KAIP ŠEIMOS SUNAIKINIMO PRIEMONĖ
Pagrindine priemone įtvirtinimo išimtinės sodomitų padėties visuomenėje tapo iškėlimas idėjos pilno atsisakymo nuo šeimos instituto, kurį jie vadino atsilikusiu ir atgyvenusiu reiškiniu. Vienok, supratę, kad šis reikalavimas nepraeis, jie pakeitė taktiką, pradėję aktyviai pasisakyti už įteisinimą vienalyčių „santuokų“, iškėlę tikslą susprogdinti šeimos institutą iš vidaus. Tai ir tapo lemiamu etapu seksualinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš žmogaus prigimtį, ir prieš išgirtą vakarų teisę.
Kas liečia prigimtį, tai teisiškai-oficialus sudarymas santuoka tarp vyro ir moters yra tai, ką palaimino Dievas jo sukūręs Adomą ir Jievą. Šiuo palaiminimu Dievas patvirtino žmogaus prigimtį, kokiu jis jį sukūrė. Kaip rašė Jonas Auksaburnis „Knygoje apie vaikystę“, „santuoka duota vaikų gimdymui, o dar daugiau užgesinimui natūralios ugnies… Pasekoje, kada prisipildė ir žemė, ir jūra, ir visata, liko tik viena jo paskirtis- išrovimas nesusilaikymo ir paleistuvystės [8]. Taip kad, einant prieš žmogaus prigimtį, neigiant lyčių skirtumus ir santuokos esmę, sodomitai negali reikalauti sau to, kam dievas palaimino vyrą ir moterį.
Kas liečia Europos teisę, tai vienalytės santuokos reikalauja pašalinti iš įstatymų lyties supratimą, tai yra vyro ir moters kaip žmonių bendrijos pagrindą. Vietoj jų turi būti kažkokios belytės būtybės – „santuokiniai A“, „santuokiniai B“, „tėvas A“, „tėvas B“, kurie įvedami ne tiktai į civilinį kodeksą, bet ir į juridinius dokumentus, reguliuojančius darbo klausimus, socialinio aprūpinimo ir kt. Tokiu būdu „vyras“ ir „moteris“ išnyksta kaip teisės subjektai.
To rezultate teisės lauko rėmuose keičiasi šeimos struktūra. Kadangi vienalytės santuokos numato teisę į vaikų įvaikinimą, tai keičia ir giminystės charakterį, stato kryžių ant ryšių su biologiniais tėvais ir palieka vaikus be šaknų. Tai yra, įstatymų aktu bandoma pakeisti biologinę realybę ir sukurti naują žmogaus rūšį [9].
Lemiamu žingsniu kelyje į revoliuciją tapo tarptautinės konferencijos Kaire 1994 m. ir Pekine 1995 m., skirtos klausimams žmonijos populiacijai ir moters padėčiai. Būtent čia buvo priimti sprendimai, padėję pradžią politikai pripažinimo homoseksualistų santuokų ir išplėtimo technikos medicininio rėmimo homoseksualių šeimų. Reikalas tame, kad šeimos apibrėžimas konferencijos dokumentuose buvo duotas tokiuose neapibrėžtuose terminuose, kurie leidžia juos labai laisvai traktuoti.
Taip, Kairo konferencijoje skyriuje „Šeima, jos funkcijos, teisės, sudėtis ir struktūra“ tvirtinama: „Nors įvairioms socialinėms, kultūrinėms, teisinėms ir politinėms sistemoms būdingi įvairūs šeimos tipai, šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir kaip tokia turi teisę į visuotinę apsaugą ir paramą. „Šeima įgyja įvairias formas priklausomai nuo kultūrinių, politinių ir socialinių sistemų“[10]. Panašios formuluotės tada iššaukė rimtą skandalą, ir daugumą juristų tuoj pat pažymėjo, kad jos neišvengiamai atves į pripažinimą prigimčiai prieštaraujančių sąjungų. Vienok baigiamajame dokumente buvo įvesta bendra sąvoka „poros“, už kurios įtvirtintos „įgimtos teisės“. Buvo nurodoma būtinybė „padėti poroms ir individams turėti vaikų“, įtvirtinta in vitro technika. Tokiu būdu, homoseksualių santuokų legalizacija ir plėtimas naudojimo pagalbinių reprodukcinių technologijų homoseksualių asmenų buvo juridiškai išspręstas SNO rėmuose, po ko Europos Sąjunga ėmė įtvirtinti šią politiką „europinėje erdvėje“[11]. 1994 metų vasario 8 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas aiškiai pareikalavo iš valstybių-narių užkirsti kelią draudimams kurti homoseksualistams šeimas, rekomendavo garantuoti eilę teisių ir santuokos pranašumų, leisti partnerystės registraciją ir pašalinti apribojimus homoseksualistams įvaikinti arba auklėti vaikus. Savo 2000 m. Žmogaus teisių Chartijoje ES atsisakė nuorodos į lytį sudarant santuoką ir patvirtinant vaiko teises (kalbama apie tėvų lygybę neminint tėvo ir motinos). 2001 m. birželio 5 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas rekomendavo valstybėms-narėms jau pakeisti jų įstatymus suteikiant lygias teises homoseksualistams ir pastatyti į ES dienotvarkę klausimą apie pripažinimą teisėtų homoseksualistų santykių. 2002 m. pranešime Europos Parlamentas rekomendavo pripažinti homoseksualistams lygias teises, išplaukiančias iš santuokos. Pagaliau 2003 m. rezoliucijoje Europos Parlamentas patvirtino savo reikalavimą pašalinti visas homoseksualistų diskriminacijos formas (juridines ir faktines), konkrečiai, kas liečia santuokas ir įvaikinimą. Po to 2006 m. rezoliucijoje valstybėms rekomenduota priimti naujas priemones legalizuojant vienalytes santuokas kviečiama pakeisti savo įstatymus, padarant juos „draugiškesniais“ homoseksualistų atžvilgiu ir parengti priemones prieš valstybes, kuriose nesiima veiksmų kovojant su įvairiais išpuoliais prieš šį reiškinį. Kita esmine struktūra stumiant šią politiką tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių teismas. sukūręs teisę į nediskriminaciją, paremtą seksualine orientacija, pagal kurią reikalingas rimtas pretekstas, kad pateisinti skirtumą požiūryje į vienalytes ir nevienalytes poras. Tame požiūryje Teismas nepalieka jokios galimybės Valstybei tai vertinti [12]. Tokiu būdu, mes matome, kad įtvirtinimas vienalyčių santuokų – tai tiksliai ginamas ES ir Europos Tarybos politinis kursas, turintis toli einančias politines pasekmes ir platų rinkinį atitinkamų juridinių instrumentų.
Kad neiššaukti staigios protesto reakcijos pas europiečius, kaip pereinamą žingsnį Europos viršūnės pasiūlė tokią formą, kaip alternatyvi santuokai registruojama vienalytė partnerystė, kurios dėka iškrypėliai gautų mokestines lengvatas ir paveldėjimo teises. Pirmas įstatymas apie tai buvo priimtas Danijoje 1989 m., o dabar jie egzistuoja Andoroje, Australijoje, Austrijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Airijoje, Islandijoje, Kolumbijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Slovėnijoje, Suomijoje, Chorvatijoje, Čekjoje, Šveisarijoje, Ekvadore ir kai kuriose JAV valstijose. Italijoje kai kuriuose miestuose homoseksualistai gali oficialiai registruoti savo santykius. Įvairiose šalyse šios „sąjungos“ vadina įvairiai, skiriasi ir teisių sąrašas, kuriomis jie naudojasi, bet esmė nuo to nesikeičia – tai pirma pakopa įteisinant „santuokas“. Kovos algoritmas sukurtas ir tiksliai dirba. Paruošę dirvą, labiausiai „pažengę“ valstybių valdytojai nuėjo toliau ir suteikė homoseksualistams jau pilną teisę į santuoką.
Pirmąja valstybe, kaip žinoma, tapo Olandija (2001 m.), vėliau šiuo keliu nuėjo Belgija (2003), Ispanija, Kanada, PAR, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija ir kai kurios JAV valstijos, ir Meksika. 2013 m. balandžio mėn. prie jų prisijungė Urugvajus ir Naujoji Zelandija, gegužės 18 d. Prancūzija, o gegužės 21 d. Bendruomenių rūmai Britanijos parlamento pritarė įstatymo projektui, legalizuojantį vienalytes santuokas Anglijoje ir Velse. Dabar panašūs įstatymų projektai yra svarstomi Liuksemburge, Nepale ir Paragvajuje. Visuomenė šita politiką priima nevienodai. Ir jeigu vienose valstybėse visuomenė yra nuzombinta tiek, kad imunitetas prarastas, tai kitose tai sukelia įnirtingą pasipriešinimą. Pirmojo pavyzdžiu yra Šveicarija, kur įstatymas „apie užregistravimą partnerystės“, kaip ir dauguma kitų federalinių įstatymų, įsigaliojo visuomenei pritarus referendume: 58% gyventojų 2005 birželio 5 d. pripažino teisę homoseksualistams į užregistruotą bendrą gyvenimą [13]. Antros rūšies pavyzdys yra Prancūzija, kur kovos įtampa tik stiprėja. Prancūzija yra ryškus pavyzdys to, kaip gudriai veikia iškrypėliai. Kadangi 1998 m. svarstyti vienalytes santuokas buvo dar neįsivaizduojama visuomenei, Asamblėjai ir netgi vyriausybei, jie ėjo mažais žingsneliais, paruošdami atitinkamas sąlygas [14]. Pradžioje, 1999 m. jie pradėjo stumti taip vadinamą Pilietinio solidarumo paktą (PACS), kuris buvo kažkas tarpinio tarp sugyvenimo ir santuokos. Ši sutartis tarp dviejų fizinių asmenų, įskaitant homoseksualistus, norinčius oficialiai įforminti savo santykius, nesudarant santuokos, kuri garantuotų minimalius asmenines ir turtines teises. Tuo partneriai neįgydavo rimtų įsipareigojimų ir susitarimas buvo nutraukiamas automatiškai prašant vienam iš partnerių. Buvo aišku, kad PACS buvo landa, su kurios pagalba ruošėsi legalizuoti vienalytes santuokas, todėl jo svarstymas iššaukė karštas ir ilgas diskusijas, ir pasipriešinimas jam buvo ne mažiau stiprus, negu dabar. Vienok PACS  galiausiai vis tiktai buvo patvirtintas. Rezultatas, tiesa, buvo nelauktas, kadangi 94% pritariančių paktui buvo partneriai skirtingos lyties, ir tiktai 6% – homoseksualistai. Bet svarbiausia buvo padaryta – klausimą apie homoseksualias santuokas įvedė į informacinį lauką, padarė įprastine tema aptarimams, prasidėjo sustiprintas įstatymų leidėjų apdorojimas, po ko, jau atėjus į valdžią Olandui, tapo įmanoma prastumti įstatymą apie santuokas.
Ne taip dramatiškai, bet taip pat aštriai vyko šio klausimo aptarimas britų parlamente. Kaip nurodo deputatas Europos Parlamento nuo Nepriklausomybės partijos Didžiosios Britanijos Nigel Farage  iš tikrųjų viską sprendė ne Anglijos parlamentas, o Europos Žmogaus teisių teismas. Premjeras Kameronas pavadino šį įstatymo projektą prieš jo partijos ir jo tautos valią pagal nurodymą iš Strasbūro. Taip, kad nenuostabu, kad Prancūzijoje ir Britanijoje įstatymų projektai buvo svarstomi vienu metu.
Bet Farage atskleidė ir daug gilesnius sumanymus Europos Sąjungos, susietus su realizacija taip vadinamos Stoholmo programos, numatančios unifikaciją Europos sąjungos šalių teisės 2010-2014 m.. Šio tikslo pasiekimo būdai buvo pateikti pranešime Enrico Berlinguer 2010 m., kuris kaip manė Farage, turėjo būti priimtas gruodžio mėnesį šiais metais. Sutinkamai su juo kiekviena civilinis paktas ar santuoka, sudaryti vienoje iš ES valstybių, bus pripažinta kitose valstybėse-narėse. Tai yra jeigu pora neturi teisės apiforminti santuoką savo šalyje, ji gali tai padaryti kitoje ES valstybėje, grižus į tėvynę, ten ši santuoka bus teisėta [15].  Suprantama, kad tokia „teisė į santuoką“ prisidės prie „homoseksualistinės šeimos platinimo“, priversdama ją pripažinti tuos, kurie yra prieš sodomo sąjungas ir jų pripažinimą.
Nuorodos:
[5]  Toulza A. Opt.cit. P.162.
[9] Европа: похищение семьи. Зачем в Евросоюзе уничтожают основы общества? http://www.rg.ru/
[10] Доклад Международной конференции по народонаселению и развитию. Каир, 5-13 сентября 1994 г.
[15] http://federation-pro-europa-christiana.org/

 Vertė Algimantas Lebionka





Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)