Kodėl bėga iš Ukrainos žmonės,
daug maž aišku, ypač gyvenant Lietuvoje, iš kurios pabėgo
trečdalis jaunų ir darbingų gyventojų, bet kodėl mūsų valdžia
taip myli šią valstybę, kuri nėra mūsų kaimynė, kuri nėra nei
ES, nei NATO narė, čia jau sudėtingas klausimas, jam aš nerandu
atsakymo.
Ukraina. Šios užsienio valstybė
vardas dažniausiai linksniuojamas Lietuvos politikų, ypač iš
„Tomkaus sąrašo“, ir Lietuvos MIP, ypač tų, kurias valdo
užsienio kapitalas, ir dar vienos, kurios generalinis direktorius iš
elektros skydinės, trinkteltas ir apsivogęs.
Lietuva - pati skurdžiausia ES
valstybė, „Eurostato“ duomenimis skursta trečdalis gyventojų,
nepaisant to, ji remia ne tik „Vakarų valstybes, bet ir karo
kamuojamą Ukrainą – šiai valstybei be finansinės pagalbos
Lietuva vienintelė Europoje oficialiai teikia ir karinę pagalbą. O
taip pat padeda kovoti su korupcija, plėtoti demokratiją,
konsultuoja ekonominiais ir kitais klausimais,“ - rašoma portale
ekspertai.eu.
Андрей Ганжа |
Norėdamas giliau pasiaiškinti
klausimo esmę, aš pasidomėjau ir aptikau originalų, bei gana
gilų, mano nuomone, kijeviečio Andrej Ganža (Андрей Ганжа)
straipsnį.
Andrej Ganža iš Ukrainos, istorijos
daktaras, 59 metų amžiaus. Rašo Ukrainos, Artimųjų Rytų,
Kinijos, antikos ir viduramžių temomis.
Straipsnis pirmiausiai buvo paskelbtas
portale edaily.com: Андрей Ганжа: Еврейскиеперспективы Украины.
Žydiškos Ukrainos perspektyvos
Aš iš karto norėčiau atsakyti į du
klausimus, kuriuos man uždavė praktiškai visi, kas susipažino su
šiuo tekstu jo ruošimo metu:
TAIP, aš suprantu per kokią slidžią
dirvą žengiu, liesdamas šiuolaikinės Ukrainos žydų problemą.
Ne, nesu samdiniu nei „Tarptautinės
sionistų organizacijos“, nei „Hesbollah“.
Bet — ką padarysi? — toks
auklėjimas. Mano vaikiška pasaulėžiūra susiformavo (o tai
visiems laikams) tebūnie proletariško, bet internacionalizmo
dvasia, kada mus mokė (tebūnie, bandė mokyti!) kreipti dėmesį į
žmogų, o ne į penktą grafą jo pase (ten buvo nurodoma tautybė,
A.L.).
Todėl negaliu neatsigręžti į
žydišką temą. Ir man svarbi ne antisemitų nuomonė ar sionistų,
o reakcija žmonių, įsiklausančių į tai, KAS pasakyta. O ne
kompleksuojančių dėl to, KAS ir KOKIA kalba tai padarė.
Iš vienos pusės auga antisemitinių
pasisakymų skaičius. Aš nesiruošiu jų vardinti: tam tereikia
atidaryti Google. Manau, pakanka dviejų „išorinių vertinimų“.
Izraelio diasporos reikalų ministro
sausio mėnesio pranešime, Ukraina įvardinta postsovietinė erdvės
lyderiu pagal verbalinių antpuolių ir prievartos veiksmus prieš
žydus: „Ukrainoje padvigubėjimas antisemitinių incidentų
skaičiaus fone nacionalizmo Rytų Europoje atgimimo... Tai antri
metai iš eilės, kada Ukrainoje fiksuojamas didžiausias skaičius
buvusioje TSRS pareikštų incidentų su akcentu į antisemitinę
propagandą politiniame diskurse ir vandalizmas prieš žydų
objektus“.
O Naftali Benet, Izraelio ministras
diasporos ir Izraelio švietimo ministras, galutinai „nužudė
iliuzijas“. Prezentuodamas naują antisemitizmo Interneto duomenų
monitoringo sistemą („Anti-Semitism Cyber Monitoring System“),
jis paskelbė išvadą: trečiuoju pasauliniu centru „kibernetinio
antisemitizmo“ (po Meksikos Pueblo ir Čilės Cantjago valstijų)
yra Dnepropetrovskas. Trečiu!Pasauliniu!!!
Iš kitos pusės — Ukrainos
oligarchizacija auga, nepaisant JAV ir visos pasaulio demokratijos
perspėjimų pažaboti ukrainietišką korupciją. Bet kokią ten
korupciją?! Jau senai „kleptokratiją“ (iš senovės graikų
kalbos „vagių valdžią“). Pagal leidinio „Новое время“
(Naujas laikas) ir investicinės kompanijos Dragon Capital duomenis,
skurdžiais 2017 metais „105 patys turtingiausi Ukrainos piliečiai
savo turtą padidino 33% ir dabar valdo viso $ 26,7 milijardus“.
Ir ne paslaptis, kad ženkli dalis iš
šių šimto penkių — žydai. Tas pats ir valdžioje: žydų tarp
šalies gyventojų 0,2% (pagal 2001 metų surašymą), o tarp
Aukščiausiosios rados ir ministrų kabineto narių jų daugiau negu
trečdalis. Nors pas gyventojus ukrainiečius, periodiškai
besiburiuojančius prie parlamento slenksčio, vertinimai dažnai
daug griežtesni: „Всі жиди!“ (visi žydai).
Galima, žinoma, paslėpti galvą į
smėlį ir dėtis, kad viso to nėra. Bet nepamirškite, „stručio
poza“ saugo smegenis nuo nemalonių vaizdų, bet atveria pasauliui
jūsų suvargusį užpakalį. Todėl pakalbėkim apie žydus.
Apie tai, kad šiuolaikinės Ukrainos
teritorijoje jie buvo nuo senų laikų, buvo visada ir bus visada.
Todėl lozungas „Ukraina žydams“ turi teisę gyventi, kaip ir
„Ukraina ukrainiečiams“, „Ukraina graikams“, „Ukraina
vokiečiams“ arba „Ukraina armėnams“.
Čia ypač nepasiginčysi, jei ginčas,
žinoma, intelektualus, o ne Feisbuko formato koliojimų. Juk ir
pirmasis Kijevo „privatus“ dokumentas, vizuotas valstybės
valdžios (laiškas Jakovo ben Chanukos iš Kairo genizos), ir pirma
senovės rusų publicistika („Pamokymai“ Lukos Žydo), ir
absoliuti kontrolė žydų-rachdonitų prekybos „kelio ruzarijų“
(antru pagal reikšmę po „kelio iš variagų pas graikus“) —
visa tai buvo. Ir visa tai sukūrė tą fenomeną, kuris neteisingai,
bet jau tradiciškai vadinama „Kijevo Rusia“.
Taip kad kai dar 2012 metais
vidutiniškas futbolo komentatorius Igoris Mirišničenko, laikantis
save politiku, pareiškė, kad gimusi Černovicuose amerikiečių
aktorė Mila Kunis „ne ukrainietė, o žydė pagal kilmę. Tuo
didžiuojasi, ir Dovido žvaigždė jai į rankas. Tiktai štai apie
šalį, kurioje ji gimė, — nei žodžio ir nei pozityvo. Todėl
laikyti ja savo liežuvis neapsiverčia“, tai reiškia vieną: pas
komentatorių kažkas ne taip su liežuviu. Ar smegenimis. Ukrainos
žemė Milai — tai istorinė protėvių žemė. Ir tai jau
nekalbant apie tai, ką aš, senas nusidėjėlis, pasiruošęs
mainyti visą vagoną „mirošničenkų“ į vieną Milą Kunis,
kuri žurnalo Men’s Health buvo pripažinta viena iš „100 pačių
karščiausių visų laikų moterų“, o 2012 metais tapo
„seksualiausia planetos moterimi“.
Černovicuose gimusi Mila Kunis. |
Ir bėgant amžiams žydai neprarado
savo talento statyti valstybes. Tai paprasčiausia: palyginkite
rezultatus pirmojo ketvirčio amžiaus vystymosi Izraelio valstybės
ir Ukrainos valstybės. Ir turėkim omenyje, kad Ukraina gimė
nepalyginamai sterilesnėmis sąlygomis: patogiose Aikšiausiosios
Rados krėsluose, o ne kraujyje ir dulkėse to, ką žydai vadina
„mlchemet chaacmaut“ (Karas už nepriklausomybę), o arabai
„nakba“ (Katastrofa).
Ir taip, Izraelis per pirmą savo
ketvirtį amžiaus:
1 Sukūrė stipriausią kariuomenę
Artimuosiuose Rytuose.
2 Padidino savo teritorijas dėka
karinių pergalių.
3 Sukūrė ir pagamino branduolinį
ginklą.
4 Tapo ekonomiškai išsivysčiusia
demokratine valstybe.
5 Padidino gyventojų skaičių,
daugiau negu 2 kartus.
6 Sukūrė efektyvų žemės ūkį.
7 Sukūrė savo nacionalinę idėją.
Ukraina:
1 Sugriovė stambiausią karinę
grupuotę Europoje.
2 Neteko dalies savo teritorijos.
3 Savanoriškai atsisakė branduolinio
ginklo.
4 Sėkmingai įvykdė
deindustrializaciją ir pavirto atsilikusia ir korumpuotą agrarinę
šalį.
5 Sumažino gyventojų skaičių
daugiau negu 12% (neskaitant gastarbaiterių ir prarastų
teritorijų). 6 Susiformavo kaip autoritarinė-populistinė
valstybė.
7 Vietoj nacionalinės idėjos įgijo karinį konfliktą
ir nacionalinės-konfesinės priešpriešos verpetą. Ir ne tik su
Rusija.
Štai taip ir prieini išvados —
vargas ne tame, kad Ukrainos parlamente neproporcingai didelis
procentas žydų, (Izraelio Knesete, arabų skaičius proporcingas
arabų skaičiui Izraelyje, A.L.), juk bet kuriame simfoniniame
Ukrainos orkestre Siono vaikų dar daugiau. Bet Ukrainoje ekonomikos
ir politinės sistemos statyba, kažkaip nepastebimai tapo „žydų
atsakomybės ir gešefto zona“, žydams tiesiog „nepavyko“.
Tiksliau — gešeftas pavyko, o valstybė ne.
Sąryšyje su tuo negaliu nepacituoti
fragmentą kandaus Dmitrijaus Džangirovo, kurį jis patalpino savo
Feisbuko puslapyje: „Kada Vladimiras Groismanas pareiškė, kad
artimiausiais metais Ukrainos ekonomikai reikės $ 5 milijardų
kreditų kasmet, pagalvojau, kad valdymui valstybės biudžeto su
pajamomis $ 30 milijardai, esant $ 5 milijardai kasmetinių paskolų
galima buvo paskirti premjerą su ukrainietiška pavarde“.
Džangirovas suklido biudžeto skaičiuose, bet iš esmės jis
teisus...
Nesinori, bet tenka pripažinti, kad
labiausiai produkuojama preke ir paklausiausia preke šiuolaikinėje
Ukrainoje yra rusofobija. Ir tai ilgam, nes jeigu bus „noras ir
truputi pinigų“, tai aktyvios mažumos neapykanta rusams galima
palaikyti be galo ilgai. Bet tarptautinė paklausa krenta ir nesenai
buvusi beveik tuščia salė Piotro Porošenkos kalbos Miuncheno
saugumo konferencijos metu tai parodė labai ryškiai. O tai reiškia,
kad veikianti valdžia, ypač artėjant rinkimams, atsidūrė ties
būtinybe pasiūlyti naują „prekę“. Tegu ne eksportui, tegul
tik vidiniam vartojimui.
Tokia preke taps antisemitizmas.
Gyventojams bus pasiūlytas naujo „priešo įvaizdis“ — žydai.
Mentaliai-istoriškai gyventojai tam pasiruošę. Juk pirmas žydų
pogromas Kijeve įvyko ankstyvais 1113 metais, ir nuo tų laikų
kiekvienas save gerbiantis ukrainiečių nacionalinis judėjimas
prasidėjo būtent nuo tokių pogromų. Net Chmelnickio laikus žydai
vadina „pirmuoju Holokaustu“. O dabar, 2018 metais, sukurtos
tiesiog laboratorinės sąlygos: užspausti mokesčių ir skurdo
gyventojai iš vienos pusės, ir „kitataučiai“ savininkai
didesnės dalies Ukrainos turto — iš kitos. Ir šitie „socialiniai
elektoratai“ vis arčiau ir arčiau.
Atrodytų —
paradoksas. Ukrainos žydų bendruomenė palaikė 2013/2014 metų
žiemos įvykius. Dauguma jos atstovų svarstė apie ukrainiečių
nacionalinę idėją. Milijardierius Kolomojskis puikavosi
marškinėliais su užrašu „Žydobandera“. Revoliucinis
ukrainiečių tautos proveržis iškėlė į valdžios viršūnes
galingą „žydų krūvelę“. Ir šiomis sąlygomis — tvirta
nuojauta anisemitinės bakchanalijos.
Ir šį paradoksą aš galiu paaiškinti
tik taip: į valdžią atėjo labiausiai neprincipingi, labiausiai
trokštantys pasipelnyti atstovai elitų, nepriklausomai, kokias
genetines šaknis jie turi, nepriklausomai nuo to, į kokią bažnyčią
jie vaikšto ir kokia kalba jie kalba su Dievu. Troškimas
pasipelnyti stipresnis už genetinę atmintį...
Todėl, nors valdžioje yra ženklus
skaičius žydų „priimančių“ sprendimus, padidintas
antisemitizmas tampa būtinu išlaikyti šią valdžią. O reiškia -
neišvengiamu jos elementu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą