Kodėl mes taip mylime Ukrainą? Ar tai paaiškina Andrej Ganža straipsnis „Žydiškos Ukrainos perspektyvos“?

Kodėl bėga iš Ukrainos žmonės, daug maž aišku, ypač gyvenant Lietuvoje, iš kurios pabėgo trečdalis jaunų ir darbingų gyventojų, bet kodėl mūsų valdžia taip myli šią valstybę, kuri nėra mūsų kaimynė, kuri nėra nei ES, nei NATO narė, čia jau sudėtingas klausimas, jam aš nerandu atsakymo.

Ukraina. Šios užsienio valstybė vardas dažniausiai linksniuojamas Lietuvos politikų, ypač iš „Tomkaus sąrašo“, ir Lietuvos MIP, ypač tų, kurias valdo užsienio kapitalas, ir dar vienos, kurios generalinis direktorius iš elektros skydinės, trinkteltas ir apsivogęs.

Lietuva - pati skurdžiausia ES valstybė, „Eurostato“ duomenimis skursta trečdalis gyventojų, nepaisant to, ji remia ne tik „Vakarų valstybes, bet ir karo kamuojamą Ukrainą – šiai valstybei be finansinės pagalbos Lietuva vienintelė Europoje oficialiai teikia ir karinę pagalbą. O taip pat padeda kovoti su korupcija, plėtoti demokratiją, konsultuoja ekonominiais ir kitais klausimais,“ - rašoma portale ekspertai.eu.

Андрей Ганжа

Norėdamas giliau pasiaiškinti klausimo esmę, aš pasidomėjau ir aptikau originalų, bei gana gilų, mano nuomone, kijeviečio Andrej Ganža (Андрей Ганжа) straipsnį.

Andrej Ganža iš Ukrainos, istorijos daktaras, 59 metų amžiaus. Rašo Ukrainos, Artimųjų Rytų, Kinijos, antikos ir viduramžių temomis.

Straipsnis pirmiausiai buvo paskelbtas portale edaily.com: Андрей Ганжа: Еврейскиеперспективы Украины.

Žydiškos Ukrainos perspektyvos

Aš iš karto norėčiau atsakyti į du klausimus, kuriuos man uždavė praktiškai visi, kas susipažino su šiuo tekstu jo ruošimo metu:

TAIP, aš suprantu per kokią slidžią dirvą žengiu, liesdamas šiuolaikinės Ukrainos žydų problemą.

Ne, nesu samdiniu nei „Tarptautinės sionistų organizacijos“, nei „Hesbollah“.

Bet — ką padarysi? — toks auklėjimas. Mano vaikiška pasaulėžiūra susiformavo (o tai visiems laikams) tebūnie proletariško, bet internacionalizmo dvasia, kada mus mokė (tebūnie, bandė mokyti!) kreipti dėmesį į žmogų, o ne į penktą grafą jo pase (ten buvo nurodoma tautybė, A.L.).

Todėl negaliu neatsigręžti į žydišką temą. Ir man svarbi ne antisemitų nuomonė ar sionistų, o reakcija žmonių, įsiklausančių į tai, KAS pasakyta. O ne kompleksuojančių dėl to, KAS ir KOKIA kalba tai padarė.

Iš vienos pusės auga antisemitinių pasisakymų skaičius. Aš nesiruošiu jų vardinti: tam tereikia atidaryti Google. Manau, pakanka dviejų „išorinių vertinimų“.

Izraelio diasporos reikalų ministro sausio mėnesio pranešime, Ukraina įvardinta postsovietinė erdvės lyderiu pagal verbalinių antpuolių ir prievartos veiksmus prieš žydus: „Ukrainoje padvigubėjimas antisemitinių incidentų skaičiaus fone nacionalizmo Rytų Europoje atgimimo... Tai antri metai iš eilės, kada Ukrainoje fiksuojamas didžiausias skaičius buvusioje TSRS pareikštų incidentų su akcentu į antisemitinę propagandą politiniame diskurse ir vandalizmas prieš žydų objektus“.

O Naftali Benet, Izraelio ministras diasporos ir Izraelio švietimo ministras, galutinai „nužudė iliuzijas“. Prezentuodamas naują antisemitizmo Interneto duomenų monitoringo sistemą („Anti-Semitism Cyber Monitoring System“), jis paskelbė išvadą: trečiuoju pasauliniu centru „kibernetinio antisemitizmo“ (po Meksikos Pueblo ir Čilės Cantjago valstijų) yra Dnepropetrovskas. Trečiu!Pasauliniu!!!

Iš kitos pusės — Ukrainos oligarchizacija auga, nepaisant JAV ir visos pasaulio demokratijos perspėjimų pažaboti ukrainietišką korupciją. Bet kokią ten korupciją?! Jau senai „kleptokratiją“ (iš senovės graikų kalbos „vagių valdžią“). Pagal leidinio „Новое время“ (Naujas laikas) ir investicinės kompanijos Dragon Capital duomenis, skurdžiais 2017 metais „105 patys turtingiausi Ukrainos piliečiai savo turtą padidino 33% ir dabar valdo viso $ 26,7 milijardus“.

Ir ne paslaptis, kad ženkli dalis iš šių šimto penkių — žydai. Tas pats ir valdžioje: žydų tarp šalies gyventojų 0,2% (pagal 2001 metų surašymą), o tarp Aukščiausiosios rados ir ministrų kabineto narių jų daugiau negu trečdalis. Nors pas gyventojus ukrainiečius, periodiškai besiburiuojančius prie parlamento slenksčio, vertinimai dažnai daug griežtesni: „Всі жиди!“ (visi žydai).

Galima, žinoma, paslėpti galvą į smėlį ir dėtis, kad viso to nėra. Bet nepamirškite, „stručio poza“ saugo smegenis nuo nemalonių vaizdų, bet atveria pasauliui jūsų suvargusį užpakalį. Todėl pakalbėkim apie žydus.

Apie tai, kad šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje jie buvo nuo senų laikų, buvo visada ir bus visada. Todėl lozungas „Ukraina žydams“ turi teisę gyventi, kaip ir „Ukraina ukrainiečiams“, „Ukraina graikams“, „Ukraina vokiečiams“ arba „Ukraina armėnams“.

Čia ypač nepasiginčysi, jei ginčas, žinoma, intelektualus, o ne Feisbuko formato koliojimų. Juk ir pirmasis Kijevo „privatus“ dokumentas, vizuotas valstybės valdžios (laiškas Jakovo ben Chanukos iš Kairo genizos), ir pirma senovės rusų publicistika („Pamokymai“ Lukos Žydo), ir absoliuti kontrolė žydų-rachdonitų prekybos „kelio ruzarijų“ (antru pagal reikšmę po „kelio iš variagų pas graikus“) — visa tai buvo. Ir visa tai sukūrė tą fenomeną, kuris neteisingai, bet jau tradiciškai vadinama „Kijevo Rusia“.

Taip kad kai dar 2012 metais vidutiniškas futbolo komentatorius Igoris Mirišničenko, laikantis save politiku, pareiškė, kad gimusi Černovicuose amerikiečių aktorė Mila Kunis „ne ukrainietė, o žydė pagal kilmę. Tuo didžiuojasi, ir Dovido žvaigždė jai į rankas. Tiktai štai apie šalį, kurioje ji gimė, — nei žodžio ir nei pozityvo. Todėl laikyti ja savo liežuvis neapsiverčia“, tai reiškia vieną: pas komentatorių kažkas ne taip su liežuviu. Ar smegenimis. Ukrainos žemė Milai — tai istorinė protėvių žemė. Ir tai jau nekalbant apie tai, ką aš, senas nusidėjėlis, pasiruošęs mainyti visą vagoną „mirošničenkų“ į vieną Milą Kunis, kuri žurnalo Men’s Health buvo pripažinta viena iš „100 pačių karščiausių visų laikų moterų“, o 2012 metais tapo „seksualiausia planetos moterimi“.

Černovicuose gimusi Mila Kunis.

Ir bėgant amžiams žydai neprarado savo talento statyti valstybes. Tai paprasčiausia: palyginkite rezultatus pirmojo ketvirčio amžiaus vystymosi Izraelio valstybės ir Ukrainos valstybės. Ir turėkim omenyje, kad Ukraina gimė nepalyginamai sterilesnėmis sąlygomis: patogiose Aikšiausiosios Rados krėsluose, o ne kraujyje ir dulkėse to, ką žydai vadina „mlchemet chaacmaut“ (Karas už nepriklausomybę), o arabai „nakba“ (Katastrofa).

Ir taip, Izraelis per pirmą savo ketvirtį amžiaus:

1 Sukūrė stipriausią kariuomenę Artimuosiuose Rytuose.

2 Padidino savo teritorijas dėka karinių pergalių.

3 Sukūrė ir pagamino branduolinį ginklą.

4 Tapo ekonomiškai išsivysčiusia demokratine valstybe.

5 Padidino gyventojų skaičių, daugiau negu 2 kartus.

6 Sukūrė efektyvų žemės ūkį.

7 Sukūrė savo nacionalinę idėją.

Ukraina:

1 Sugriovė stambiausią karinę grupuotę Europoje.

2 Neteko dalies savo teritorijos.

3 Savanoriškai atsisakė branduolinio ginklo.

4 Sėkmingai įvykdė deindustrializaciją ir pavirto atsilikusia ir korumpuotą agrarinę šalį.

5 Sumažino gyventojų skaičių daugiau negu 12% (neskaitant gastarbaiterių ir prarastų teritorijų). 6 Susiformavo kaip autoritarinė-populistinė valstybė. 7 Vietoj nacionalinės idėjos įgijo karinį konfliktą ir nacionalinės-konfesinės priešpriešos verpetą. Ir ne tik su Rusija.

Štai taip ir prieini išvados — vargas ne tame, kad Ukrainos parlamente neproporcingai didelis procentas žydų, (Izraelio Knesete, arabų skaičius proporcingas arabų skaičiui Izraelyje, A.L.), juk bet kuriame simfoniniame Ukrainos orkestre Siono vaikų dar daugiau. Bet Ukrainoje ekonomikos ir politinės sistemos statyba, kažkaip nepastebimai tapo „žydų atsakomybės ir gešefto zona“, žydams tiesiog „nepavyko“. Tiksliau — gešeftas pavyko, o valstybė ne.

Sąryšyje su tuo negaliu nepacituoti fragmentą kandaus Dmitrijaus Džangirovo, kurį jis patalpino savo Feisbuko puslapyje: „Kada Vladimiras Groismanas pareiškė, kad artimiausiais metais Ukrainos ekonomikai reikės $ 5 milijardų kreditų kasmet, pagalvojau, kad valdymui valstybės biudžeto su pajamomis $ 30 milijardai, esant $ 5 milijardai kasmetinių paskolų galima buvo paskirti premjerą su ukrainietiška pavarde“. Džangirovas suklido biudžeto skaičiuose, bet iš esmės jis teisus...

Nesinori, bet tenka pripažinti, kad labiausiai produkuojama preke ir paklausiausia preke šiuolaikinėje Ukrainoje yra rusofobija. Ir tai ilgam, nes jeigu bus „noras ir truputi pinigų“, tai aktyvios mažumos neapykanta rusams galima palaikyti be galo ilgai. Bet tarptautinė paklausa krenta ir nesenai buvusi beveik tuščia salė Piotro Porošenkos kalbos Miuncheno saugumo konferencijos metu tai parodė labai ryškiai. O tai reiškia, kad veikianti valdžia, ypač artėjant rinkimams, atsidūrė ties būtinybe pasiūlyti naują „prekę“. Tegu ne eksportui, tegul tik vidiniam vartojimui.

Tokia preke taps antisemitizmas. Gyventojams bus pasiūlytas naujo „priešo įvaizdis“ — žydai. Mentaliai-istoriškai gyventojai tam pasiruošę. Juk pirmas žydų pogromas Kijeve įvyko ankstyvais 1113 metais, ir nuo tų laikų kiekvienas save gerbiantis ukrainiečių nacionalinis judėjimas prasidėjo būtent nuo tokių pogromų. Net Chmelnickio laikus žydai vadina „pirmuoju Holokaustu“. O dabar, 2018 metais, sukurtos tiesiog laboratorinės sąlygos: užspausti mokesčių ir skurdo gyventojai iš vienos pusės, ir „kitataučiai“ savininkai didesnės dalies Ukrainos turto — iš kitos. Ir šitie „socialiniai elektoratai“ vis arčiau ir arčiau.

Atrodytų — paradoksas. Ukrainos žydų bendruomenė palaikė 2013/2014 metų žiemos įvykius. Dauguma jos atstovų svarstė apie ukrainiečių nacionalinę idėją. Milijardierius Kolomojskis puikavosi marškinėliais su užrašu „Žydobandera“. Revoliucinis ukrainiečių tautos proveržis iškėlė į valdžios viršūnes galingą „žydų krūvelę“. Ir šiomis sąlygomis — tvirta nuojauta anisemitinės bakchanalijos.

Ir šį paradoksą aš galiu paaiškinti tik taip: į valdžią atėjo labiausiai neprincipingi, labiausiai trokštantys pasipelnyti atstovai elitų, nepriklausomai, kokias genetines šaknis jie turi, nepriklausomai nuo to, į kokią bažnyčią jie vaikšto ir kokia kalba jie kalba su Dievu. Troškimas pasipelnyti stipresnis už genetinę atmintį...

Todėl, nors valdžioje yra ženklus skaičius žydų „priimančių“ sprendimus, padidintas antisemitizmas tampa būtinu išlaikyti šią valdžią. O reiškia - neišvengiamu jos elementu.