Privatizacija sugriovė visuomenę. Mums reikia nacionalizuoti valstybę

Garsus Rusijos ekonomistas Dr.Michailas Deliaginas televizijos Den.tv laidoje pasakoja apie praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje įvykusią valstybinio turto privatizaciją Rusijoje ir jos žalą šalies ekonomikai ir visuomenei.

Lietuvoje buvo pritaikytas lygiai toks pats valstybinio turto privatizacijos modelis, lygiai taip pat buvo apvogta ir išardyta visuomenė. Tai buvo baisi nelaimė daugumai Lietuvos gyventojų ir didelis gėris saujalei vagių.

Lietuva prarado trečdalį gyventojų. Didele dalimi tai buvo nulemta grobuoniškos privatizacijos, apiplėšusios 90 procentų lietuvių.

Dr.M.Deliaginas sako:

Privatizacija ne šiaip sugriovė nuosavybės teises Rusijoje, užtikrinus plėšimo laisvę ir jo naudą. Privatizacija ne tik blokavo naujų įmonių kūrimą, atėmė iš jų galimybę konkuruoti su senomis, juk jų savininkai turėjo įkalkuliuoti į kainą investicijas, tuo metu kai privatizatoriams gamyklos atiteko beveik veltui ir jie produkciją galėjo pardavinėti pigiau.

Privatizacija ne šiaip sugriovė ekonomiką, nes užgrobtas gamyklas buvo pelninga ne vystyti, o išnaudoti pilnai, o po to įrangą parduoti metalo laužui, o žemę užstatyti namais. Pagaliau privatizacija ne tik sugriovė visuomenės moralę, pakeičiant sąvokas melas ir vagystė į demokratiją ir rinką, paverčiant šiuos žodžius sinonimais. Baisiausia tai, kad privatizacija išardė mūsų visuomenę. Padalino į tuos, kurie jaučiasi apiplėšti ir tuos, kurie save skaito plėšikais, net jei niekada ir niekam apie tai neprisipažįsta.

Mūsų tautą atskyrė bedugnė. Mes negalime gyventi žmogiškai, kol jos neužpilsime. Ataka prieš kapitalą nėra išeitis, nes tai dezorganizuoja gamybą. Kaip rašė Leninas 1917 metais, skirtumas tarp socializmo ir kapitalizmo ne nuosavybės forma, nes buržuazija krizės sąlygomis sutinka su nacionalizacija. Valdžios charakteris yra šių santvarkų skirtumas. Jei valdžia tarnauja tautai – tai socializmas, jei esant tai pačiai technologinei bazei, net esant 100 procentinei valstybės nuosavybei, valdžia tarnauja verslininkams, buržuazijai, tuomet tai – kapitalizmas. Būtent tai po partinės nomenklatūros išsigimimo lengvai išsigimė ir sugriovė TSRS.

Todėl mums teks nacionalizuoti valstybę. Teisinga išeitis šiandien, tai kompensacinis mokestis. Jis buvo pritaikytas Didžiojoje Britanijoje po Tečer. Ji taip pat, kaip jos rusiški gerbėjai, išpardavė valstybės aktyvus. Po jos atėjusieji sugrąžino iždui tai, kas privatizatorių nebuvo sumokėta: skirtumą tarp įmonės kainos privatizacijos metu ir kainos, už kurią jos buvo parduotos. Suprantama, kad kelių dešimčių milijonų dolerių išėmimas gali dezorganizuoti bet kokią korporaciją, mūsų sąlygomis kompensacinis mokestis gali būti paimamas ne pinigais, o įmonės akcijų paketai, dabartine rinkos kaina. Tuo atveju, jei privatininkas padidino kompanijos kapitalizaciją po jos privatizacijos, jis išlaikys jos kontrolę. Jeigu jis buvo neefektyvus savininkas, tai kontrolinį paketą susigrąžins valstybė.

Dažnai klausia, ką reikia daryti su sąžiningais pirkėjais, kurie nupirko kompaniją pas privatizatorius. Atsakymą į tai davė valstybė, pradėjusi privatizacijos rezultatų peržiūrėjimą. Bašneft buvo sugrąžinta dėl labai paprastos priežasties: sąžiningas pirkėjas turi suprasti, ką ir iš ko jis perka. Jeigu perka vogtą turtą, jis turi prisiimti su tuo susietas rizikas. Lygiai taip pat, kaip ir mes su jumis, jei pirksime tarpuvartėje televizorių net ir už rinkos kainą.

Jei Rusijos oligarchai nesutiks su kompensaciniu mokesčiu, reiškia jie negali ar nenori tapti civilizuotais verslininkais. Tokiu atveju valstybė privalės susigrąžinti sau ekonomikos komandines aukštumas, nacionalizavusi įmones tomis kainomis, už kurias jos kažkada buvo privatizuotos. Suprantama, tuo atveju net privatizatoriai turi turėti šansą būti sugrąžintais į civilizaciją.