Sausio 22 dieną prezidentės Dalios
Grybauskaitės spaudos tarnyba apie išvyką į Davoso Pasaulio
ekonomikos forumą pranešė: „Valstybių vadovai kartu su
didžiausių pasaulinių kompanijų lyderiais diskutuos kaip
stiprėjant globalizacijai užtikrinti patikimą kibernetinę
erdvę, kuri prisidėtų prie valstybių ir visuomenių gerovės bei
saugumo.“
Ar iš tiesų globalizacija stiprėja?
Ar prasmingas Lietuvos valstybės lėšų švaistymas Grybauskaitės
defilė Šveicarijos kurorte, kai valstybės gyventojai dėka tos
globalizacijos vis labiau skursta? Į šiuos klausimus aš radau kai
kuriuos atsakymus prof.Valentino Katasonovo straipsnyje
„Davosas-2019: „Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka“,
kuriame pasakojama apie Šveicarijoje vykstančio globalistų šabašo
eigą.
Pasauliui reikalingi nauji sprendimai,
bet ar jie pas ką nors yra?
Stebint Pasaulio ekonomikos forumą
(PEF) Davose, startavusį sausio 22 dieną, aš prisimenu frazę,
kurią 2000 metais pasakė Džordžas Sorošas: „Muzika jau
pasibaigė, o jie vis dar šoka“. Taip jis komentavo pirmą griūtį
NASDAQ aikštelėje ir optimizmą, tuomet išlikusį pas daugelį
biržos žaidėjų.
Po PEF įsteigimo 1971 metais,
pradėjusio kasmetinius susitikimus Šveicarijos Davoso mieste,
reikšmė šio forumo metai po metų augo. Davose ėmė rinktis šio
pasaulio galingieji, spręsti svarbiausias šių laikų problemas.
Davosas labai kontrastavo su Bilderbergo klubo ir Trišalės
komisijos forumais, kurie vyko siaurame rate ir esant padidintam
slaptumui. Nuo 1987 metų į Davosą ėmė lankytis tarybinės,
vėliau Rusijos delegacijos. PEF peržengė europinius rėmus (iki
1987 metų tai buvo Europos menedžerių forumas), juose pasirodė
svečiai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos, Afrikos.
Pastaraisiais metais PEF rėmuose
vyksta 300 renginių – plenariniai ir sekcijų posėdžiai,
apskriti stalai. Neskaitant privačių susitikimų ir viršūnių
mini susitikimų. Davose nepriimamos rezoliucijos, čia vyksta
bendravimas „akis į akį“, „be kaklaraiščių“.
Bankininkai, komersantai, pramonininkai užmezga dalykinius
kontaktus, pasirašo ketinimų protokolus, kontraktus. Nuo 1980-jų
pradžios 1990-jų metų Davosas yra vieta, kur politikai ir
verslininkai viešai prisiekia ištikimybe globalizacijos tikslams,
tapusiems pagrindine Davoso tema.
Prieš du metus Vašingtone įvyko
inauguracija naujojo JAV prezidento Donaldo Trampo, ir kaip tik tuo
momentu startavo Davoso-2017 metų forumas su lozungu „Vadovavimas
ketvirtai pramoninei revoliucijai“. Pavadinimą paėmė iš knygos
steigėjo ir nepakeičiamo Davoso forumo vadovo Šveicarijos
profesoriaus Klauso Švabo. Problemų, pateiktų svarstymui, buvo
kelios dešimtys, ir visos jos rėmėsi aksioma, kad globalizacija –
objektyvus procesas, kurio negalima sustabdyti. Pavyzdžiui,
dalyviai užpraeito forumo gyvai svarstė ateinančią robotų,
skaitmeninių technologijų, „bitkoinų“ ir pan. erą.
O štai 2018 metų forumo tematika
buvo jau visai kitokia. Ją įtakojo Donaldas Trampas. Daugelį
dvišalių ir daugiašalių prekybinių ir ekonominių susitarimų,
kuriuose dalyvauja JAV, jis paskelbė „neteisingais“ ir pažadėjo
jas peržiūrėti arba denonsuoti. Valdant Trampui JAV išėjo iš
derybų dėl Transatlantinės ir Trans Didžiojo vandenyno
partnerystės. Trampas ėmė abejoti tikslingumu JAV dalyvavimo
Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO); Kinijai ir kai kurioms
kitoms šalims pagrasino padidinti importo muitus. Trampas pareiškė,
kad JAV nepasirašys 2015 metų Paryžiaus klimato susitarimo. Naujo
prezidento iniciatyva buvo tai, kad JAV atsisako nuo ankstesnės
globalizacijos ideologijos ir susikoncentruoja ties ekonomikos
problemų sprendimu. Tai prieštaravo Davoso forumo kursui.
Trampas pabuvojo Davoso-2018 forume,
sukėlęs daugeliui šoką savo pasisakymu. KLR pirmininkas Si
Dzinpingas, praėjusiais metais pasisakydamas Davose, bandė
nuraminti dalyvius, kad globalizacija tęsis. Ir net žadėjo, kad
Kinija pasirengusi vadovauti šiam procesui. Tačiau toks Si
Dzinpingo pareiškimas forumo dalyvius, greičiau, išgąsdino.
47-oji PEF sesija buvo, tikriausiai, pačia nestandertine per visą
istoriją egzistavimo šio forumo. Davosas-2018 kaip vandens lašas
atspindėjo toks chaosas, kuris užgrobia pasaulį.
Praėjusių metų forumas Davose yra
krizės tęsinys. Visi supranta, kad sąlygomis aštrėjimo
tarptautinės padėties, prekybinio karo tarp JAV ir Kinijos,
sugriežtinimo sankcijų prieš Rusiją, Irano blokados reikalingi
iš principo nauji sprendimai. Ar yra jie nors pas kažką?
2019 metų forumas atrodo blankiai,
net apgailėtinai. Į Davosą neatskrido Donaldas Trampas,
remdamasis besitęsiančiu shutdown. Nėra Davose Terezos Mei, pas
ją nesutarimai su parlamentu dėl Brexit. Imanuelis Makronas
privertė atsisakyti nuo išvykos į Davosą „geltonosios
liemenės“. Si Dzinpingas irgi neatvyko. Manau, ir pas Trampą, ir
pas Mei, ir pas Makroną pagrindine priežastimi atsisakymo nuo
išvykos buvo supratimas to, kad Davose jie leis laiką veltui.
2019 metų forumas vyksta su devizu
„Globalizacija 4.0“, bet sudėtinga, net kvaila kalbėti apie
globalizmą esant pasaulyje augančiai dezintegracijai.
Paimkim kaip pavyzdį klausimą, kuris
tapo pagrindiniu pirmąją posėdžio dieną, – globalus klimato
pasikeitimas. Kyla klausimas, kaip kovoti su anglies dvideginio
emisijos ir kitų šiltnamio dujų didėjimu, jeigu JAV, pagrindinis
šių dujų emitentas, nesiruošia dalyvauti susitarime? O
svarbiausia, aš manau, Trampas puikiai supranta, kad visa ši
klimato tematika – didelis muilo burbulas, reikalinga globalistams
tam, kad pagrįsti valstybių suverenitetų išplovimą, įvesti
pinigų šeimininkų kontrolę visai ekonomikai, priartėti prie
pasaulio vyriausybės sukūrimo. Į Trampo planus ir tų, kas jį
iškėlė, tai neįeina.
Tarp kitko, rimtas darbas naikinant
valstybių suverenitetus vyksta ne Davose, o kitose vietose. Štai
vienas pavyzdys, surištas su tuo, ką Europos parlamentas sausio
mėnesį pastatė tašką ties istorija, turinčia ryšį su
organizacija G-30 (Trisdešimties grupė). Grupė buvo sukurta 1978
metais dalyvaujant Rokfelerio fondui, būstinė yra Vašingtone.
G-30 formuoja rekomendacijas centriniams bankams ir pagrindiniams
pasaulio bankams. Pagal savo įtaką ši organizacija, mano
požiūriu, ne mažiau įtakinga, negu Bilderbergo klubas.
Prieš metus pasaulio MIP perdavė
informaciją: ES kontrolierė Emily O'Reilly pakvietė
aukščiausius ECB asmenis nedalyvauti G30 posėdžiuose. Buvo
kalbama personaliai apie ECB prezidentą Mario Dragi. Kadangi G30
pagrindas yra ekonomikos ir finansų dereguliavimo idėja, tai
mirtinai pavojinga ES bankų sistemai, kuri yra ant krizės
slenksčio. ES kontrolierės pareiškimas dėl ECB vadovybės
dalyvavimo buvo bandymas nors kažkaip susilpninti Vašingtono
spaudimą Briuseliui finansų ir pinigų-kredito politikos
klausimais.
Tačiau Mario Dragi kategoriškai
atmetė reikalavimą ES kontrolierės nutraukti kontaktus su G30.
Šis klausimas buvo svarstomas Europos parlamente. Ir štai 2019
metų sausį paskelbtas verdiktas: ECB prezidentas ir kiti aukšti
pareigūnai gali dalyvauti G30 darbe. Europos parlamentas net
nenumatė kontrolės priemonių tokiems kontaktams. Balsavimo
rezultatai EP buvo tokie: už 500 balsų, prieš 115; susilaikė 19.
Dar kartą pabrėšiu: G30 – viena
iš labiausiai įtakingų viršnacionalinių (tiksliau, globalių)
struktūrų, kontroliuojančių pasaulinę finansinę sistemą.
Matomai, Europos parlamento deputatai svarstė taip: o kodėl Mario Dragi nedalyvauti G30 darbe, jeigu Europos parlamentas vis tiek
nekontroliuoja Europos centrinio banko veiklos? ECB, kaip ir bet
koks centrinis bankas, turi statusą „nepriklausomo“ instituto
ir Briuselyje niekam nepavaldus. Negalima atmesti, kad viena iš
instancijų, kuriai pavaldus ECB, ir yra Trisdešimties grupė.
Ką bendro visa tai turi su Davosu? O
štai ką: Davosas reikalingas pinigų šeimininkams kaip barškutis,
atitraukiantis visuomenę nuo įvykių, kurie iš tiesų turės
rimtas pasekmes žmonijai. Įskaitant pilnu tempu vykstantį
pasiruošimą kuriant pasaulio vyriausybę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą