Metų pabaigos apmąstymai apie globalizmo pasekmes su "Gefira" ir A.Avižieniu

"Gefira" kviestinio autoriaus Kalėdinis skaitymas

Matau juos vaikštinėjančius po prekybos centrus, besijuokiančius, nerūpestingus. Matau, kaip jie išlipa iš blizgančių automobilių arba į juos įlipa. Matau juos einančius savo miesto gatvėmis ir besibūriuojančius aikštėse. Ir aš klausausi. Klausausi ir girdžiu, kaip jie beveik visi ir visur kalba rusiškai. Gražią, literatūrinę, radijo ir televizijos rusų kalbą. Mane jaudina jos skambesys. Prisimenu laikus, kai mano šalyje buvo dislokuoti sovietų kariai. Sovietų kariuomenėje statistiškai didžiąją dalį sudarė rusų, ukrainiečių ir baltarusių tautybių kariai - trijų tautybių, kurios kalba rusiškai. Jų buvo nemažai, ypač toje mano tėvynės dalyje, kurioje gyvenau ir tebegyvenu. Tačiau tada gatvėse visai negirdėjau kalbant rusiškai. Taip pat nemačiau sovietinių kareivių. Šiandien neįmanoma nueiti šimtą metrų ir negirdėti žmonių, kalbančių rusiškai, negirdėti rusiškai kalbančių... ukrainiečių. Iš tiesų, parduotuvėje stovi nustebęs, kai girdi, kad ir priešais tave stovintis pirkėjas, ir jį aptarnaujanti kasininkė bendrauja rusiškai. Svarstote, ar sapne neperžengėte rytinės sienos. Tačiau tuoj pat suprantate, kad vis dar esate namuose, ir klausiate savęs: ar tikrai esate namie?

Dabar iš pirmų lūpų sužinau, kaip jaučiasi vokiečiai, prancūzai, švedai ar anglai. Jie jaučiasi kaip namie, bet tarsi ne namie. Bet ne. Jiems tikriausiai yra blogiau. Mano šalis priima to paties antropologinio tipo žmones, žmones, kurie laikosi panašaus tikėjimo: mano šalį apgyvendina europiečiai. Žinoma, suprantu, kad minėtieji vokiečiai, prancūzai, švedai ir anglai visai neturi jaustis blogai, kad persikraustė į svetimą šalį neatsikraustydami. Juk daug metų mokyklų, žiniasklaidos ir bažnyčių auklėjimas atliko savo vaidmenį. Prisimenu tas jaunas vokietes iš 2015 m. su užrašais "Sveiki atvykę pabėgėliai" ir veido išraiškomis, kurių neaprašinėsiu dėl ne itin gražių žodžių, kuriuos tektų vartoti. Tos jaunos vokietės, švedės, prancūzės, anglės, kurių protai buvo visiškai pasisavinti ir kurios daro tai, ko jų močiutės būtų gėdijęsi, skelbia tai, ką jų močiutės būtų smerkusios, tiki tuo, apie ką jų močiutės nebūtų pagalvojusios! Deja, jų močiutės ir seneliai palieka sceną ir, kaip ir aš, yra giliai pasibjaurėję tuo, ką mato ir girdi.

Aš apsipirkinėju didžiajame savo miesto prekybos centre, klausausi ir žiūriu į ukrainiečius, žiūriu į tuos vadinamuosius pabėgėlius, žiūriu į jaunus vyrus ir jaunas moteris ir negaliu negalvoti, kad jų tautiečiai sėdi tranšėjose, tankuose, šarvuočiuose, kad jų tautiečiai sėdi šaltuose ir neapšviestuose butuose ir namuose, kad jų tautiečiai prarado viltį sulaukti veiksmingos medicininės pagalbos, kad jų tautiečiai.... Ir negaliu atsikratyti minties, kad jų tėvynainiai - kaip tas ligonis ant skausmo lovos - norėtų bent jau buvimo čia, tų, kurie apsipirkinėja išblizgintuose prekybos centruose, šypsosi ir sėdasi prie stalo su kava ir pyragu; negaliu atsikratyti minties, kad jų tėvynainiai norėtų, kad tie, kurie yra čia, būtų su jais ir bent jau lydėtų juos savo buvimu.

Kas nors man pasakys, kad klystu. Kažkas man pasakys, kad ten, grioviuose ir šaltuose butuose, esantys žmonės džiaugiasi, kad bent kai kam pavyko ištrūkti, kai kam pavyko pabėgti. Galbūt. Tačiau panašioje situacijoje aš vis dėlto norėčiau, kad mano tautiečiai būtų su manimi. Manęs nedžiugintų mintis, kad štai šiam vyrui ar šiai moteriai pavyko pabėgti. Veikiau jausčiausi išduotas. Jausčiausi paliktas pats sau šio vyro ir šios moters. Manau, kad yra daugiau bendraminčių, daugiau tokių žmonių kaip aš, kurie neturi nei tiek sumanumo, nei tokių pažinčių, nei tokio pareigos jausmo ir solidarumo su savo tautiečiais, kad išsigelbėtų patys ir nesirūpintų kitų bendruomenės narių likimu. Manęs nedžiugintų mintis, kad daugeliui pavyko išsigelbėti. Pažįstu save, todėl žinau, kad būčiau išstumtas iš traukinio, perpildyto perbėgėlių arba, jei norite, pabėgėlių; žinau, kad nesugebėčiau pasirūpinti kuru savo automobiliui, nesugebėčiau papirkti pareigūno, kad išbrauktų mane iš šaukiamųjų sąrašo. Būčiau bejėgis.

Su šia mintimi einu per prekybos centrą, žiūriu į žmones, kuriuos mums liepiama vadinti pabėgėliais - nedrįskite jų vadinti perbėgėliais ar dezertyrais! - ir susimąstau apie pasaulį, kuriame gyvenu. Jau kelis dešimtmečius žodis "pabėgėlis" puikuojasi dienraščių, savaitraščių ir mėnraščių puslapiuose, jau kelis dešimtmečius žodis "pabėgėlis" nenustoja skambėti per radiją ir televiziją. Negaliu atsikratyti minties, kad šis visuotinis pabėgėlių judėjimas nėra natūralus reiškinys; veikiau už natūralumo regimybės slypi kažkieno sumanymas, sumanymas perkelti milijonus žmonių visame pasaulyje, sumanymas vykdyti etninius mainus, nušluoti tautas nuo žemės paviršiaus. Tikrai šėtoniškas ketinimas. Solve et coagula: sugriauti (tai, kas yra) ir vėl surinkti arba, kaip įprasta sakyti šiais laikais, pastatyti geriau (iš naujo). 2012 m. Londono olimpinių žaidynių atidarymo meninės inscenizacijos arba 2016 m. Šventojo Gotardo tunelio atidarymo inscenizacijos tik patvirtina šį spėjimą.

Man akivaizdu, kad šių masinių perkėlimų norima. Kaip kitaip paaiškinti tą reiškinį, kad galingosios Jungtinės Valstijos leidžia milijardus dolerių ginkluoti Ukrainą ir nesugeba suvaldyti nesibaigiančio žmonių masių srauto, kertančio pietinę JAV sieną? Kaip kitaip paaiškinti reiškinį, kad vieną dieną Vokietijos policijos pajėgos susidoroja su kažkokia organizacija, kurios nariai neva siekė valstybės perversmo ir norėjo atkurti Vokietijos imperiją (gana juokinga idėja), o Didžiosios Britanijos policijos pajėgos nepadarė to, ką turėjo padaryti, kai pakistaniečių gaujos ilgus metus Roterhame ir kituose miestuose paverginėjo ir prievartavo šimtus paauglių britų mergaičių? Kur yra noras, ten yra ir kelias. Akivaizdu, kad norima tam tikrų dalykų. Su tuo susiję dvigubi standartai Vakaruose tapo politine ir socialine norma. Visose gyvenimo srityse. Kaip paaiškinti tokį nepaprastą Vakarų žiniasklaidos budrumą bet kokiai nacionalizmo ar nacizmo apraiškai, kai tuo tarpu Ukrainoje ji užmerkia akis ar net remia nacionalistinio ir nacistinio politinio profilio grupes?

Kokia yra vadinamoji visuomenės nuomonė apie visa tai? Sunku spręsti apie tikrąją visuomenės nuomonę. Juk tai, kas laikoma viešąja nuomone, yra ne kas kita, kaip pagrindinių žiniasklaidos priemonių, t. y. nedidelės grupės žmonių, kurie disponuoja šiomis žiniasklaidos priemonėmis, nuomonė. Laikotarpis. Štai Vokietijos kanclerė sako kalbą ženklo fone: Deutschland - Einwanderungsland. Ar tikrai visi vokiečiai nori, kad jų šalyje vis didėtų antropologinių tipų, religijų ir kultūrų mišinys? Štai Amerikos prezidentas vėl ir vėl kartoja, kad įvairovė yra Amerikos stiprybė ir kad gerai, jog nuo 2017 m. baltieji JAV jau tapo mažuma. Ar jis tikrai tuo tiki? Ar jo šeimoje yra įvairių antropologinių tipų, tikėjimų ir kultūrų žmonių? O kaip dėl kitų Vakarų šalių? Deja, visur ta pati veidmainiška ideologija ir visur ta neva autentiška visuomenės nuomonė, kuri nori įvairovės ir imigracijos. Kažkodėl nenoriu tuo tikėti. O netikiu visu tuo todėl, kad esu iš šalies, kurioje vos prieš mėnesį iki visiško valdžios praradimo tuometinis lyderis vis dar buvo pasiekęs 98 proc. rezultatą parlamento rinkimuose....

Lygiai taip pat netikiu žmogaus sukelta klimato kaita, kuria mūsų sąmonė atakuojama jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kodėl ja netikiu? Būtent todėl, kad mano sąmonė diena iš dienos negailestingai puolama šia nesąmone; būtent todėl, kad ši žmogaus sukelta klimato kaita man kišama į gerklę; būtent todėl, kad man rodomi isteriški paaugliai, kurie yra rimtai įsitikinę, kad po kelerių metų jie neturės kuo kvėpuoti. Man tai visiškai nusibodo!

Kita vertus, lengvai tikiu, kad šis žmogaus sukeltos klimato katastrofos planas yra protingas, kad nepasakyčiau gudrus ir klastingas Vakarų planas valdyti pasaulį. Žiūrėkite! Štai klimato arba anglies dioksido mokestis įvedamas vadinamosiose besivystančiose šalyse pagamintiems produktams. Gudru! Vakarai neturi drąsos paprasčiausiai įvesti tarifus Antrojo ir Trečiojo pasaulio prekėms, todėl griebiasi tokios apgaulės! Kodėl Vakarai neturi drąsos atvirai įvesti muitus? Paprasčiausiai todėl, kad taip ilgai ir taip nepakenčiamai kalbėjo apie lygias galimybes visiems, apie laisvą rinką, laisvą prekių ir paslaugų judėjimą, kad muitų įvedimas atvirai prieštarautų šiems kilniems šūkiams. Štai taip, štai jums ir viskas! Mes - Vakarai - kovojame už visos žmonijos gerovę! Tik vardan šio gėrio esame priversti įvesti klimato arba anglies dioksido mokestį! Tai jokiu būdu ne dėl to, kad bijome konkurencijos. Tikimės, kad mus suprasite: visa tai - jūsų labui! Žinoma.

Žinoma, galvoju sau, kai vaikštau po prekybos centrą ir klausausi pro šalį einančių žmonių. Kartkartėmis išgirdęs rusų kalbą, negaliu negalvoti apie Rusiją ir Ukrainą, negaliu negalvoti apie slavų tautas. Prisimenu, kaip prieš daugiau nei dvidešimt metų buvo su Jugoslavija. Pietų slavai - daugiausia kroatai ir serbai - buvo nusiteikę vieni prieš kitus; dabar rytų slavai - daugiausia rusai ir ukrainiečiai - yra nusiteikę vieni prieš kitus. Jugoslavijai žlugus, dalyvaujant Vakarams kariniu, finansiniu ir politiniu požiūriu, ginčai nesibaigė. Žlugus Sovietų Sąjungai, taika nesibaigė. Ir ten, ir čia galingieji siekia dar labiau politiškai suskaldyti pasirinktą pasaulio regioną ir tuo tikslu sėja, augina ir ugdo neapykantą tarp tautų. Pagalvokite apie tai! Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje atrodė, kad gimsta nuostabus naujas pasaulis! Tie, kurie yra vyresni, prisimena triumfuojantį "Scorpions" dainos "Winds of Change" maršą, melodiją, kuri tapo garso takeliu filmuotai medžiagai, rodančiai Berlyno sienos griūtį. Atrodė, kad Šaltasis karas baigėsi, kad žmonija žengia į draugystės ir bendradarbiavimo erą. Deja!

Ukraina nuo pat pradžių buvo sukurta kaip valstybė, priešpriešinama Rusijai. "Ukraina - ne Rusija" - taip vadinosi pirmojo Ukrainos prezidento Leonido Kučmos knyga. Pamažu iš "ne Rusijos" Ukraina tapo antirusiška valstybe, taranu Vakarų rankose, skirtu smogti tai Rusijai. Ar dar prisimename Julijos Tymošenko žodžius, kaip ji norėjo smogti Maskvai branduoline bomba? Ar prisimename, kaip sekretorė V. Nuland ir ambasadorius J. Pyattas drąsino Kijevo demonstrantus į mūšį, stovėdami tarp jų Kijevo Maidane? Ir vis dėlto panašus elgesys, t. y. atviras Rusijos užsienio reikalų ministro ir Rusijos ambasadoriaus Londone, Paryžiuje ar Berlyne palaikymas smurtiniams, kelias savaites trukusiems protestams, sukeltų pasipiktinimo šėlsmą tai patyrusiose šalyse! Ką darytų Vašingtonas, jei priešiškai nusiteikusi Meksika sudarytų karinį aljansą ar tiesiog užmegztų karinius ryšius su Rusija ar Kinija? Ar tikrai taip sunku įsivaizduoti tam tikrų veiksmų pasekmes? Ar Nuland, Pyatt ir tie, kurie traukė virveles, nežinojo, kokia rizika tuo metu rizikavo? Prašau.

Kodėl beprasmiškai kartojame, kad kaltas tas, kuris pradėjo karinę invaziją? Nereikia būti genialaus proto, kad suprastum, jog agresorius yra ne tas, kuris fiziškai atsako į situacinę grėsmę, o tas, kuris tą situacinę grėsmę sukuria. Prieš akis iškelkime klasikinę sceną iš vesterno: du ginklanešiai stovi vienas prieš kitą, rankomis laikydami ginklų rankenas. Kai situacija, kurioje atsidūrė šie du vyrai, jau yra susiklosčiusi, kai jie jau stovi vienas priešais kitą, kaltininkas yra ne tas, kuris pirmas išsitraukia ginklą, kuris pirmas iššauna. Priešingai! Dvikovoje svarbiausia, kuris iš priešininkų pirmas iššauna - pirmas išsitraukia ginklą - nes tai suteikia daugiau galimybių laimėti, daugiau galimybių išgyventi. Ar sunku buvo tai numatyti? Ko neturi šie didieji politikai, geriausių universitetų absolventai: pakankamai aukšto intelekto koeficiento ar elementaraus geranoriškumo?

Dabar, kai žmonės miršta ir kenčia, senstantys modeliai su madingomis šukuosenomis ir madingais kostiumais, tos, kurios Vakarų pasaulyje įgyvendino savo feministines svajones ir tapo prezidentėmis, premjerėmis ir ministrėmis (jas ypač jaudina gynybos ministro postas, kur jos pagaliau gali vadovauti tikriems vyrams!), lieja krokodilo ašaras ir apgailestauja dėl Ukrainos žmonių likimo! Tačiau užuot darę viską, kad karas baigtųsi (ir, svarbiausia, neleistų jam įsiplieksti), jie vis dar įpila alyvos į ugnį fantazuodami, kaip nubaus Rusiją ir atiduos jos vadovus į tarptautinį tribunolą! Tikrai galima pavydėti jų vartojamo alkoholio ar narkotikų! Šioms feministiškai nusiteikusioms damoms karas prieš Rusiją turi būti paskutinis kryžiaus žygis baltųjų pasaulyje prieš baltuosius vyrus. Todėl, matyt, ir kyla jų nesusitaikymas, akiplėšiškumas ir noras patraukti Rusijos vadovus į tribunolą. Juk toksiškas vyriškumas turi būti nubaustas, ar ne?

Dabar Vakarų lyderiai taiko sankcijas. Jie taiko sankcijas ir nori, kad prie jų prisijungtų visas pasaulis. Jie nori, kad visas pasaulis nesiųstų rusams, pavyzdžiui, vaistų, kad paprasti žmonės išmirtų, o jų artimieji pajustų poreikį sukilti prieš Kremlių. Tokios yra Vakarų lyderių viltys. Vienas dalykas, ar sankcijos veiksmingos, ar ne. Sankcijų įvedimas neabejotinai moko kiekvieną šalies patriotą ir vadovą, kad norint būti nepriklausomam, norint išgyventi! reikia stengtis kuo daugiau visko, kas gyvybiškai svarbu, pasigaminti - namuose. Kadaise galingieji skatino pasaulį, kuriame vyrauja darbo pasidalijimas: vienos šalys gamina tą, kitos - aną. Argi dabar nematote, kokie mirtini yra šie spąstai? Jei šalis atsikratys kelių svarbių pramonės šakų ir sukryžiuos kardus su pasaulio valdytojais, šie pasaulio valdytojai gali laikyti šalį - atsiprašau už išsireiškimą - už genitalijų. Tai yra svarbiausia sankcijų pamoka: niekada neatsikratyti šaliai svarbių pramonės šakų, niekada neperduoti savo finansų į užsienio rankas, niekada nesudaryti tarptautinių susitarimų, kurie atimtų iš šalies suverenitetą. Niekada netikėkite, kad įmanoma tautų brolystė.

Apie tai galvoju vaikštinėdamas po prekybos centrą ir klausydamasis pokalbių rusų kalba. Šen bei ten šalia užrašų gimtąja kalba pastebiu užrašus ukrainiečių kalba, užrašus, kurie turėtų padėti perbėgėliams - perkeltiesiems asmenims, arba, pagal ES terminologiją, pabėgėliams - iš Ukrainos jaustis kaip namie. Kokia komedija! Jie visi kalba rusiškai, o jiems pateikiami užrašai ukrainiečių kalba! Vadinasi, jie dar netapo ukrainiečiais! Ar suprantate? Tai tas pats, kas pateikti airiškus skelbimus airiams ir apsimesti, kad nežinote, jog airių gimtoji kalba yra anglų! Dieve mano, kokia bufonada, kokia manipuliacija, koks beprotiškas pasaulis!

Aš net neklausčiau šių žmonių iš Ukrainos, kokia jų atvykimo priežastis. Kodėl? Todėl, kad galiu lengvai įsivaizduoti jų paaiškinimus. Pažįstu tokio tipo žmones ir žinau tokius paaiškinimus. Juos žinau iš savo tautiečių. Jie irgi ištisas kartas tik svajojo išvykti kur nors į Vakarus, o ten suko istorijas apie tai, kaip buvo neįmanoma gyventi tėvynėje, nes - ir čia jie pateikia kelias banalias, nuspėjamas priežastis, o ypač tas, kurios visada efektyviai veikia žmones Vakaruose. Ką dar išgirsiu iš šių rusakalbių ukrainiečių? Jie pasakys tai, ką, jų manymu, nori išgirsti užsienyje gyvenantis žmogus. Jie papasakos istorijas, dėl kurių priimančioji tauta bus palankiai nusiteikusi jų atžvilgiu.

Mano šalyje taip pat yra daugybė žmonių, kurie tiki tokiais užsieniečių pasakojimais: be išlygų. Viskas prasidėjo nuo masinės informacijos priemonių, jų šimtą kartų kartojamos žinutės ir ypač vaizdų: motina su vaiku arba, dar veiksmingiau, verkianti motina su verkiančiu vaiku, pageidautina nugriauto namo fone. Tūkstančių mano tėvynainių namai ir butai tuoj pat plačiai atsivėrė, o mano tautiečiai sveikino perbėgėlius - perkeltuosius asmenis - pabėgėlius (terminą pasirinkite patys) - jausdami savo moralinį pranašumą prieš visus tuos, kurie jų nepriėmė. Aš užduodu šiems žmonėms klausimus. Paprastus klausimus. Ei, ar jums nerūpi mūsų šalies ateitis, mūsų tautos gerovė? Primenu jiems, kad šių perbėgėlių - perkeltųjų asmenų - pabėgėlių seneliai žvėriškai žudė mūsų senelius. Primenu jiems tai, ko jie negali nežinoti, kad kelis šimtmečius mūsų tautos kivirčijosi, švelniai tariant. Klausiu jų, kas verčia manyti, kad panašūs įvykiai nepasikartos. Įdomu, ar jie jaučiasi pasidavę emocinei manipuliacijai. Ką jie atsako? Jie žiūri į mane netikėdami. Juk tai, ką jie daro, yra teisinga! Yra agresoriai, o čia - nekaltos aukos. Štai ir viskas. Taškas.

Prisimenu, kad žmonės, kurie dabar yra mano tautos elitas, dar tais laikais, kai siekė užgrobti valdžią, dar tais laikais, kai buvo ankstesnės politinės sistemos aukos, mėgo sakyti, kad pirmas žingsnis sėjant neapykantą tarp žmonių ir tautų - dehumanizuoti, o antras žingsnis - neleisti kalbėti tiems, kurie mąsto kitaip. Tai tiesa. Iš tų metų taip pat prisimenu, kad vienas jau istorinę sceną paliekančios sistemos atstovas apie tuometinius politinius disidentus (dabartinį politinį elitą) pasakė štai ką: Jis sakė: "Duokite jiems valdžią ir pinigus, ir jie taip pat morališkai nusižemins. Būdamas uolus visų tų disidentų šalininkas tuo metu netikėjau, kad mano politiniai herojai kada nors galėtų morališkai nusižengti. Ir vis dėlto.

Tačiau jie savo oponentus dehumanizuoja peržengdami gero skonio ribas ir užčiaupia burnas tiems, kurie su jais nesutinka. Kaip ir jų vakarietiški principai - jų ideologiniai stabai - jie rusams ir Rusijai taiko blogiausius įmanomus terminus ir užčiaupia burnas tiems tautiečiams, kurie reiškia kitokią nuomonę. Kokia buvo mano nuostaba, kai iškart po 2022 m. vasario 24 d. negalėjau apsilankyti vieno iš politinių portalų svetainėje, svetainėje, kurią skaitė vos keli tūkstančiai žmonių! Kokia buvo mano nuostaba, kai sužinojau, kad panašaus politinio profilio svetainės buvo blokuojamos šalyse, kurias anksčiau valdė Didysis brolis iš Rytų, o dabar perėjo į Didžiojo brolio iš Vakarų valdžią. Kadaise girti žodžio laisvės ir humanizmo šūkiai nuėjo perniek. Matyt, tie, kurie slopina disidentų balsus, kažko bijo. Ko?

Transhumanizmo šalininkai ir tie, kurie valdo šiuolaikinį pasaulį, neabejotinai bijo mirties ir žmonijos rūstybės. Mirties baimė verčia juos tikėti mokslu ir technologijomis, verčia fantazuoti apie žmonių prijungimą prie daiktų interneto ir techninį jų biologinių galimybių tobulinimą. Ji verčia juos tikėti galimybe pasiekti nemirtingumą žemėje. Žmonijos rūstybės baimė verčia juos puoselėti planus panaikinti grynuosius pinigus ir įvesti centrinio banko skaitmeninę valiutą, kuri leistų jiems visiškai kontroliuoti visus. Šimtų milijonų žmonių, kurie galų gale gali pavargti nuo drąsaus naujojo pasaulio, kurie galų gale gali nenorėti gyventi pagal šių kelių milijardierių diktatą, rūstybės baimė verčia tuos, kurie valdo pasaulį, kurti apokaliptines vizijas masėms, verčia juos pranašauti klimato Armagedoną. Šios vizijos ir pranašystės - kaip kadaise pragaro ir amžinojo pasmerkimo vizijos - yra skirtos tam, kad milijardai žmonių paklustų keliems geradariams, kurie žino, kaip mus išgelbėti nuo CO2 asfiksijos.

Senųjų religijų terminiją - nuodėmės ir dorybės, išganymo ir prakeikimo, Dievo ir šėtono sąvokas - pakeitė tokie terminai kaip atšaukimo kultūra, dekonstrukcija, sisteminis rasizmas, tos pačios lyties asmenų santuokos, kritinė rasių teorija, tvarumas, LGTB, suplanuota tėvystė, lyčių aspekto integravimas, klimato kaita, kilpų ekonomika, anglies pėdsakas, dekarbonizacija ir daugybė, daugybė kitų. Normaliam žmogui girdint ar skaitant šiuos terminus darosi labai bjauru. Naujajai teologijai reikia naujų teologų ir naujų teologijos katedrų universitetuose; jai reikia šventųjų ir kankinių, jai reikia karštai tikinčių ir užkietėjusių pagonių, kurie sudarytų neigiamą foną teigiamam karštai tikinčiųjų požiūriui.

Kalėdinis prekybos centro dekoras skatina susimąstyti. Apsidairau aplinkui. Matau reklamas ir negaliu atsikratyti minties, kad ir čia esu veikiamas pasąmonės poveikio. Kodėl septyniose aštuoniose nuotraukose iš dešimties matau spalvotus žmones? Kodėl mokyklinių kanceliarinių prekių reklamoje man rodo penkis vaikus, iš kurių du yra tamsios odos, šalyje, kurioje - kol kas - mokinių, kurių veido spalva kitokia nei balta, yra mažiau nei vienas procentas? Įdomu, ar tik aš vienas į visa tai sąmoningai atkreipiu dėmesį. Prisimenu, kad panašius reiškinius pastebėjau daug metų prieš Barakui Huseinui Obamai tampant Amerikos prezidentu. Prieš jo išrinkimą beveik kas antrame amerikiečių vaidybiniame filme valstybės vadovo vaidmuo buvo suteiktas juodaodžiui aktoriui. Taip Amerikos visuomenė buvo pripratinta prie minties, kad netrukus turės tokį prezidentą. Ar tada amerikiečiai pajuto, kad jie buvo ruošiami? Juodaodis prezidentas nebuvo paskutinis valdžios žodis: pasaulio vadovai nori netrukus demografiškai pertvarkyti Ameriką. Jei jie gali tai padaryti su supervalstybe (pagalvokite apie sieną su Meksika ir tūkstančius žmonių, kasdien kertančių ją į šiaurę!), kas laukia mano tėvynės, kuri yra finansinė ir psichologinė Vakarų vasalė?

Ar tie, kurie kalba rusiškai ir linksmai vaikšto (nors ten, iš kur jie atvyko, vis dar vyksta karas) po šventiškai papuoštą prekybos centrą, ketina grįžti į savo šalį? Žinau - mes žinome - kad didžioji dauguma nesiruošia. Šeima To, kurio gimtadienį minime per šias Kalėdas, bijodama Erodo pakalikų, pabėgo į Egiptą. Tačiau vos tik grėsmė praėjo, jie grįžo į savo tėvynę, grįžo ten, kur kalbama jų kalba, kur laikomasi jų papročių; grįžo į vietas, prie kurių buvo prisirišę, ir į kraštovaizdį, kuris jiems buvo brangus. Dauguma užsieniečių, esančių aplink mane šiame prekybos centre, negrįš, kaip ir dauguma mano tautiečių, išvykusių į Vakarus. Įdomu, kokia turi būti žmogaus psichika (moksliškai tariant) arba kokia turi būti jo siela (žmogiškai tariant), kad jis nenorėtų gyventi tarp savų, savo namuose, nenorėtų girdėti savo gimtosios kalbos biure ir gatvėje, per radiją ir televiziją; kokia turi būti jo psichika, kad norėtų ištrėmęs savo vaikus, norėtų klausytis, kaip jie neteisingai taria ir vartoja tėvų kalbą, kuri niekada nebus jų gimtoji kalba. Tarp mano tautiečių yra nemažai tokių žmonių, nemažai jų yra ir tarp tų perbėgėlių - perkeltųjų asmenų - bėglių, pro kuriuos praeinu šventiškai papuoštame prekybos centre.

https://gefira.org/en/2022/12/23/reflections-at-the-end-of-the-year/#more-44151

2. Algis Avižienis, buvęs JAV diplomatas, pristato knygą “Link naujos nacionalinių valstybių eros.” 

https://youtu.be/n_7GLpZDeZo 

Algio Avižienio knygos “Link naujos nacionalinių valstybių eros” elektroninė versija yra čia : docdro.id/3qotoal 

P.S. Keista, bet A.Avižienį,  lietuvių tautos ir valstybės patriotą, kalbina Kęsturis Skrebys, viešai deklaravęs esąs masonu. Mano turima informacija sako, kad ši slapta organizacija yra satanistinė ir tarnauja globalizmui.