ES kolchozo (kibutso) projektas žlunga.
Jis buvo paremtas utopine talmudinio liberalizmo ideologija apie
Europą be tautų ir valstybių, apgyvendintą mišrios rasės
hibridais, tarnaujančiais žydų elitui -„kokybės žmonėms“.
Tokią Europos perspektyvą matė jos „tėvas“ Kudenchove Kalergi, tokius jos projektus kūrė komunistas Spinelli.
Aš manau, kad ES išgelbėti gali ne į
Briuselį perkelta komunistė Grybauskaitė, sėkmingai sunaikinusi
Lietuvą, bet tik ES transformacija į tautų Europą.
Kalbėdamas prof. Stasio Šalkauskio
garbei surengtoje Išminties šventėje šių metų gegužę prof.
Vytautas Radžvilas pasakė: „... nors 1950 metais Europos bendriją
formaliai įsteigė didieji krikščionys demokratai – R.
Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo
maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas
perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.
Kairiųjų jėga, kuri iš tikrųjų
yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis
Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra
antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje,
buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas –
Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.
Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje
Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių
išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad
Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius
klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?
Šiandien Europos Sąjungos integracija
yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia
griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį
reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis
globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės
komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas –
JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos
Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su
pirmaisiais dvejais projektais trečiąjį sieja tai, kad visų šių
projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų
komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo
projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas.
Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.
Kitaip sakant, vyksta antropologinis
socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują
žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad
jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip
tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus
samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.
Tai, kad Europos Sąjungoje nėra
atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei
būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje
nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės,
bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių
ir bažnyčios. Bet manau, kad bažnyčia, ypač jos vadovybė,
artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis
dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad
vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus
šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau
aktualu.“
prof. Paweł Bortkiewicz iš Lenkijos,
savo interviu dienraščiui wPolytice, kalbėjo, kad ES elita
atsisako tautų Europos projekto ir eina kolchozų Europos kūrimo
keliu.
Jis pasakė: „Kai aš šiandien
girdžiu pasisakymus apie „europines vertybes“, tai nežinau, ar
ši sąvoka taikoma homoseksualizmui ar piniginių baudų skyrimui už
kalėdinių turgelių organizavimą?“
Profesoriaus nuomone, tai įvyko todėl,
kad „ES programiniu pagrindu nebėra 1950 metų Šumano planas, bet
parašytas 1941 Spinelli Manifestas iš Ventotene. Jo pagrindu buvo
sukurtas 1984 metais taip vadinamas Spinelli planas (pirmas projektas
konstitucijos naujos, komunistinės valstybės). Pažymėsiu, kad po
Brexito paskelbimo, lyderiai trijų stambiausių valstybių –
Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos (Merkel, Renci ir Olandas)
susirinko Tirėnų jūroje, Ventotene saloje. Saloje yra Spinelli
kapas, ant kurio lyderiai sudėjo ES spalvų gėles: geltonas ir
mėlynas. Tai simboliai, bet jie kalba – Europa suvienyta ne pagal
jos steigėjų kriterijus, o pagal blogiausią iš galimų projektą.
Angela Merkel diskusijos Berlyne metu, pasakė, kad „nacionalinės
valstybės turi būti pasirengusios atiduoti suverenitetą““.
Prof. Paweł Bortkiewicz pažymėjo, kad tai „atsisakymas nuo
Europos projekto dvasios, Europos suverenių valstybių, kolchozų
Europos naudai. Tiktai toks kolchozas, griežtai kalbant, nėra
Europa“.
prof. Paweł Bortkiewicz nuomone, šioje
kolchozų Europoje nėra vietos katalikybei ir katalikams.
Gefira: Europos projekto pabaiga
Analitinis portalas Gefira prognozuoja ES žlugimą. Čia rašoma: „Nors Europos Sąjungos pabaiga
neišvengiama, šalininkai tolimesnės integracijos ar Federalinės
supervalstybės deda paskutines pastangas, kad pasiekti savo tikslą.
Opozicija projektui auga su kiekviena diena. Europa kenčia nuo
ekonominės stagnacijos ir susiduria su demografine krize.
Paskutine proeuropinio isteblišmento
viltimi buvo nesenai išrinktas Prancūzijos prezidentas Emanuelis
Makronas, kuris turėjo prikelti ekonomiką ir integruoti Europos
sąjungą vadovaujant Prancūzijai. Gefira skaitė, kad visi šie
lūkesčiai neturėjo pagrindo. Kažkada buvusi didžioji nacija
palaužta. Prancūzijos problemos žymiai didesnės, negu Italijos
problemos. Nors Italija turi didesnę skolą, lyginant su BVP, negu
Prancūzija, Prancūzija turi didesnį biudžeto deficitą, ir
skirtumas tai, kad tuo metu, kai Italija turi prekybinį proficitą,
Prancūzija turi prekybos deficitą, todėl šalis negali apmokėti
savo importo.
Tuo metu, kai italų „populistas“
Matteo Salvini užsitarnauja nacijos pagarbą, populiarumas Emanuelio
Makrono yra istoriškai žemame lygyje. Visa Prancūzija apimta
pilietinių neramumų, riaušių ir plėšimų. Miestas po miesto,
kaimas po kaimo, protestuotojai jau kelios savaitės susiduria su
policija, tuo metu kai prezidentui Makronui nėra ką pasiūlyti, kad
juos nuraminti, jeigu jis nepažeidžia 3% biudžeto deficito ribų.
Kaip ir kažkada Tarybų sąjungoje,
Prancūzija-tai ženkliai socialiai-multikultūrinis eksperimentas,
ir, kaip ir tuščios parduotuvės komunistinėse valstybėse,
demografiniai pokyčiai Prancūzijoje pastebimi visuose visuomenės
sluoksniuose, bet niekas nedrįsta jų įvardinti. Vieną kartą
visas pasaulis pamatė, kad prancūzų komanda, žaidžianti pasaulio
futbolo čempionate, sudaryta beveik išimtinai iš afrikiečių, ir
net Twitter afrikiečiai girėsi tuo. Nepaisant to, Prancūzijos
isteblišmentas tvirtina, kad afrikiečiai yra prancūzai. Kitaip
manantiems prisegė rasistų arba nacistų etiketes.
Mokslo, politikos ir verslo sluoksniai
neigia tai, ką visi aiškiai mato. Prancūzijos visuomenė prarado
savo ekonominę galią ir savo dvasią. Kažkada šalis buvo žinoma
savo pirmais greitaisiais traukiniais (TGV) ir Concordais, bet dabar
ji liūdnai garsėja socialine antiutopija ir islamistų atakomis.
Kad įrodyti savo teisumą, Prancūzijos
ir Europos elitos dar labiau pastūmėjo multikultūrinę visuomenę,
pasirašydamos Globalią saugios, tvarkingos ir reguliarios
migracijos sutartį. Taip pat pranešimas:“Replacement Migration:
Is it a solution for an ageing population” (Pakeitimo migracija: ar
ji išsprendžia gyventojų senėjimo problemą) yra JTO planas
pakeisti ES gyventojus.
Penktoji respublika pasiekė finišą,
ir mes nelaukiame, kad prezidentas Makronas sulauks kadencijos
pabaigos. Socialinis-ekonominis Prancūzijos krachas nutemps Europos
Sąjungą į prarają.
Dabar, kuomet Europos širdis
nevaldoma, jos periferijai nuo to nebus geriau (…).
Gefira prognozuoja pilietinį karą
Balkanuose, Europos didmiesčiuose ir sako: „Europinis
isteblišmentas leido islamui augti Europoje, ir, kaip nebūtų
keista, jie tikėjo, kad europiniai musulmonai bus dėkingi už tokį
dosnumą.“
Ateinantį pavasarį buvusi komunistė
Dalia Grybauskaitė, kolchozų ekonomikos daktarė, ketina vykti į
Briuselį ir čia toliau statyti didelį komunistinį ES kolchozą.
Jai svetima „Tautų Europos“ idėja. Jos valdymo dešimtmetis
buvo pražūtingas Lietuvai. Tai man nesukelia
optimizmo pasitinkant 2019 metus.
Šiuo straipsniu aš baigiu ciklą
„Lietuva egzistencinėje kryžkelėje. Neoliberalizmas – Lietuvos
klystkelis. 2019 metų perspektyva“ pabaiga.
Pradžia:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą