ES - „naujas pasakų pasaulis, kur
savo pažiūras galima reikšti tiktai pagal griežtai nustatytas
taisykles“. Apie tai lenkų žurnale wSieci rašo žinoma šios šalies
žurnalistė Aleksandra Rybinska.
Rybinskos rašo: „2018 metais
Vokietijoje įsigaliojo MIP įstatymas, pagal kurį iš socialinių
tinklų šalinami įrašai, kurie vartotojų vertinami kaip
skleidžiančios neapykantą. Švedijoje pensininkai sodinami į
kalėjimą už imigrantų įžeidimą Facebook, Youtube arba Twitter.
Europiniame lygyje technologijų kompanijos įsipareigojo tiksliau
kontroliuoti savo vartotojų įrašus, o Europos Komisija seka, kokiu
mastu tai vykdoma. Tai stebuklingas pasaulis, kur, tiesa, vis dar
galima reikšti savo pažiūras, bet tiktai pagal griežtai
nustatytas taisykles. Ar šiuo atveju jūs vis dar galite kalbėti
apie žodžio laisvę?“
Rybinskos žodžiais, ši žodžio
laisvės suvaržymo programa realizuojama ES prisidengiant „kovos
su neapykanta“ lozungu Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir
sukelia visuomenės susirūpinimą.
„Interneto cenzorių aukomis
dažniausiai tampa pensininkai. Jie įpratę prie senų standartų,
rašo, ką galvoja, ir atsiduria teisme. Teisminio persekiojimo
pagrindu tampa įstatymas Hets Met Folkgrupp (Neapykantos mažumoms
skatinimas). Gresia už tai iki dviejų metų kalėjimo arba piniginė
bauda. Žurnalo „Aftonbladet” duomenimis, nuo to laiko, kai
Näthatsgranskaren 2017 metų sausio mėnesį pradėjo savo veiklą,
virš 750 Švedijos piliečių išgirdo kaltinimą neapykantos
kurstymu. 14% šių bylų pateko į teismą, iš kurių beveik pusė
(77 bylos), pasibaigė formaliu nuosprendžiu. Vidutinis nuteistųjų
amžius: 55 metai“, - rašo Rybinska.
Publicistės žodžiais, žmonėms
kelia nerimą ir įstaigos, kurios medžioja neapykantos apraiškas
tinkle. Vokietijoje interneto cenzūra užsiima buvusi Štazi agentė
Anetta Kahane ir jos labdaros fondas Amadeus. Švedijoje šia
priežiūra užsiima buvęs policininkas Tomas Åberg, kuris
praeityje buvo baustas už pasityčiojimą iš gyvūnų. Prancūzijoje
kova su fake news kyla priešrinkiminiame periode.
Prancūzijos vyriausybė taip pat
sudarė susitarimą su Facebook, kurio rėmuose Prancūzijos
reguliuojančių organų atstovai tikrina, ar tinklas vykdo savo
įsipareigojimą kovoti su „neapykantos kalba“. Specialistai
kontroliuos Facebook darbą jo centriniame ofise Airijoje ir JAV.
Prognozuojama, kad jie taip pat padės Facebook darbuotojams kovoti
su agresija šiame tinkle. Makronas prisipažino, kad tai pirmas
pavyzdys tokio gilaus Facebook bendradarbiavimo su konkrečia
valstybe, ir išreiškė viltį, kad „šis eksperimentas taps
ateities standartu“, pažymi Rybinska.
Didžiojoje Britanijoje, kur ypatingai
pabrėžiama žodžio laisvės būtinybė, tik ne tuo atveju, jei
kažkas pasijaus įžeistas išgirstais ar perskaitytais žodžiais.
Tuo metu, kai Prancūzijoje, Švedijoje
ar Vokietijoje, jau buvo įvestos taisyklės, reguliuojančios tai,
ką negalima kalbėti ar rašyti tinkle, Britų salose tęsiasi
kompanija „už teisę įžeidinėti“, kuriai vadovauja buvęs
Vidaus reikalų ministras Boris Johnson. Kompanija nukreipta prieš
„profesionaliai įžeistus“.
Žurnalo „The Daily Telegraph”
puslapiuose Johnson pasisakė prieš visuomenę „kurioje negalima
kalbėti, ką nori“. „Mes turime turėti teisę pasakoti
anekdotus, užsiimti satyra be apribojimų, net jeigu tai kažką
įžeidžia. Ekstremizmas klesti būtent tada, kada žmonėms
užkemšamos burnos ir neleidžiama jiems kalbėti.“ Johnson
priešininkai tvirtina, kad kuomet kalbama apie „neapykantos
kalbą“, žodžio laisvės apribojimas yra pagrįstas.
Ir reikalas ne tame, ką kas išgirdo,
kas jam nemalonu ar tai, ką subjektyviai laiko įžeidžiamu. Tik
kas gali atskirti tarp pirmo ir antro?
„Kuriai kategorijai būtų priskirti
Johnson žodžiai, pasakyti 2017 metų liepos mėnesį apie tai, kad
„musulmonės su burkomis primena pašto dėžutes“? Neapykantos
kalba? Įžeidimas, kritika, o gal, pokštas? Tegul kiekvienas sau
užduoda šį kleausimą“, - reziumuoja Rybinska žurnale wSieci.
Šaltinis:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą