Izraelio televizijai ITON-TV rabinas
Abraomas Šmulevičius pasakė, kad Paryžiaus katedra buvo padegta,
o karas Europoje su musulmonais yra neišvengiamas.
Rabinas Abraomas Šmulevičius -
išskirtinis žmogaus, kuris dar 2011 išpranašavo arabų pavasarį,
karus Izraelio kaimyninėse arabų valstybėse, arabų egzodą
(žiūr.žemiau).
ITON-TV televizijai rabinas Šmulevičius
pasakė: Prancūzijoje kas dvi dienos yra išniekinamos bažnyčios,
laužomi kryžiai, daužomos statulos. Tai šalis turinti daugiausiai
musulmonų migrantų. Žydai skundžiasi, kad jie yra suskaldyta
tauta, bet lyginant su kitomis tautomis, tai – labai susitelkusi
tauta. Kai įvyksta išpuolis prieš sinagogą, apie tai sužino
visas pasaulis. Sinagogos Europoje yra išniekinamos rečiau, negu
kitos šventyklos. Krikščionys mažiau susitelkę, ir kai juos
puola, tai lieka nepastebėta (…)
Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra ne
pirma, kuri sudegė ar buvo užpulta. Daugumoje atvejų už to stovi
konkretūs žmonės. O policija Prancūzijoje ir Vakarų Europoje
stengiasi neįvardinti nusikaltėlių tautybės (…)
Policija kryptingai slepia duomenis
apie tautybę tų, kas įvykdo vandalizmo aktus. Jeigu Jūs Vakarų
Europoje apie tai kalbėsite, tai jus patį apkaltins rasizmu.
Kam tai daroma. Yra žmonės, kurie
sako, kad tai daroma tam, kad pakeisti gyventojus. Europiečiai
sensta, nenori dirbti, juos reikia pakeisti. Gal tai vyksta dėl
demokratijos ypatybių. Jeigu valdininkai nepajėgia išspręsti
kokių nors problemų, jie jas ignoruoja. Jie negali susitvarkyti su
imigrantų nusikalstamumu, asimiliuoti didžiulį skaičių
musulmonų, kurie yra Europoje ir todėl jie šią problemą
stengiasi nutylėti. Žmonės gali nedirbti ir sėkmingai gyventi.
Yra ištisi kvartalai į kuriuos policija bijo įžengti. Jie gyvena
pagal savus įstatymus. Todėl kyla klausimas, ar tai daroma
specialiai, ar tai dėl nesugebėjimo. (…)
Socialinė įtampa Europoje augs.
Europiečiai apsiginkluos kryžiaus žygio ideologija, vyks
civilizacijų susidūrimas. Tai akivaizdu Europos politikams ir
biurokratams. Kodėl šita politika tęsiama, matant, kad ji negali
nesukelti civilizacijų susidūrimo ir to galima būtų išvengti. Aš
neturiu atsakymo į šį klausimą ar tai daroma specialiai, ar iš
kvailumo, nekompetencijos demokratinės sistemos.
Kas liečia Notre-Dame
Čia irgi daug keistenybių. Vienas iš
parlamentarų, kuris yra žydų bendruomenės pirmininkas, tiesiogiai
uždavė šiuos klausimus. Ten kur vyko restauravimo darbai, ten
nebuvo elektros. Specialiai nebuvo nutiesta elektra, kad nebūtų
užsidegimo. Rūkyti ten irgi draudžiama. Užsidegė tada, kai
darbininkai jau buvo išėję iš darbo. Praėjus valandai po darbo
dienos pabaigos. Iš idėjos ten nieko nebuvo: nei laidų, nei
elektros, nei vieno žmogaus. Kaip užsidegė – neaišku.
Prancūzijos prokuratūra, kai dar tęsėsi gaisras, gaisrininkai dar
nebuvo patekę į visas katedros dalis, jau pareiškė, kad tai ne
padegimas. Jie atmeta padegimo galimybę. Tai keista pozicija, kuomet
tai ne pirma bažnyčia, kuri dega Prancūzijoje. Yra Islamo
valstybė, Alkaida, kurios deklaruoja siekį išvaryti europiečius
iš Europos, sukurti naują kalifatą. Ne visi Europos musulmonai su
kais sutinka, bet tokių yra. Ataka į patį Prancūzijos simbolį,
tai matėme rugsėjo 11 Amerikoje. Notre-Dame žymiausia Europos
bažnyčia. Tą pačią dieną užsidegė ir Izraelyje, Jeruzalėje,
Al-Aksos mečetėje. Užsidegė patalpa, kuria naudojosi musulmonų
policija. Sutapimas labai keistas.
Kodėl taip ilgai gesino Notre-Dame?
Trampas klausė, kodėl nebuvo
naudojama aviacija? Tai bandė aiškinti. Reikia žinoti, kad Trampas
yra pasaulyje labiausiai informuotas žmogus. Jeigu jis sakė kokius
tai žodžius, tai žodžiuose yra papildoma prasmė.
Tai, kad Prancūzijos valdžia
klausimus bando užgesinti iš pat pradžių, tai irgi akivaizdu. (…)
Atsakymų į daugelį klausimų
Europos valdžia nedavė. Neišvengiamai tai ves į tolimesnę
prievartą jau iš europiečių pusės. Naujas kryžiaus žygis
palaiminus valdžiai, ar prieš jos norus, šis karas kyla.
Didysis Izraelis. Rabino Abraomo
Šmulevičiaus pranašystės
2011 metais laikraščio
„Komsomolskaja pravda“ (Rusija) spec. korespondentė Darija
Aslamova paėmė interviu pas Izraelio rabiną, Hipersionizmo
teorijos apologetą Abraomą Šmulevičių ir jį paskelbė
straipsnyje „Po arabų revoliucijų Didysis Izraelis valdys
Artimuosius Rytus“(1,2). Šis interviu net ir prabėgus keleriems
metams nuo jo publikacijos ne tik neprarado savo aktualumo, bet,
karui ir chaosui apėmus milžiniškas Artimųjų Rytų teritorijas,
tapo dar aktualesniu. Jis padeda geriau suprasti įvykių Artimuose
Rytuose ir pasaulyje genezę.
Kasandra
„Pranašystę apie didžiąją arabų
revoliuciją aš išgirdau Izraelyje porą metų atgal iš vieno
pavojingo žmogaus. Ji buvo aiški ir nedviprasmiška: Egipto
prezidento Mubarako režimas greitu laiku kris, visas arabų
pasaulis pasiners į globalų revoliucinį chaosą, ir Artimųjų
Rytų regiono laukia karai ir negandos, kurie palies visą
žmoniją. Kalbant tiksliau, tai ir
yra pabaigos pradžia – apokalipsė. Du metus atgal Mubarako
valdžia atrodė nepajudinama, arabų tauta atrodė nuvytusi ir
rytietiškai kantri. Prognozė sukėlė man pašaipą ir be reikalo.
Kasandros rolėje pasirodė rabinas
Abraomas Šmulevič, advokatas velnio ir fašistinės Hipersionizmo
teorijos skleidėjas, tvirtinantis žydų nacijos pranašumą virš
kitų tautų ir jos teisę į viešpatavimą pasaulyje. Žmogus,
turintis visai ne paikos aiškiaregystės dovaną ir stebėtiną
diagnozės nuovoką. Įsitikinęs Rusijos valstybės priešas.
(Būtent jo pastangų dėka prisikėlė pamiršta nesantaika tarp
rusų ir čerkesų, o pusė mėnesio atgal Gruzijos parlamentas
pripažino „čerkesų genocidą, įvykdytą carinės Rusijos“.
Nesantaikos sėklos tarp tautų, pasėtos žydų politologo, davė
vešlius želmenis ir dar kartą priminė apie pavojingą rolę
asmenybės istorijoje.)
Rabinas Šmulevič jautrus
artėjančioms katastrofoms, kaip barometras atmosferiniam
spaudimui. Situacija, kada mes einame miegoti su griūnančių
valstybių griausmais, o iš ryto jų nuolaužas jau šluoja už
durų, sukelia jam santūrų džiugesį. Jis, galima sakyti, trina
rankas iš malonumo.
– Tu patenkintas, kad viskas eina
kaip tu išpranašavai? – klausiu aš.
– Žinoma. Yra toks posakis: „Karas
– tai Mozės žingsniai“. Hipersionisto požiūriu, viskas eina
puikiai.
– Reiškia, Dievas mums parodo Mozės
žingsnius arabų revoliucijų pavidalu, kurios turi atvesti Izraelį
į viešpatavimą pasaulyje?
– Be abejonės. Kame glūdi paprasto
sionizmo idėja? Tame, kad Izraelis gauna nedidelį gabalėlį
istorinės žemės ir stato ten normalią valstybę. Mums, žydams,
nusibodo būti šviesuliais tautoms ir įgriso mesianizmas. Būsim,
matai, įprastine tauta, kaip šveicarai. Jokių pasaulinių
uždavinių sau nestatome. Mes maži ir turime prisigretinti prie
kokios nors pasaulinės valstybės. Pirmiausiai prie Anglijos, o po
to prie Amerikos. Ir ne paprastai prisigretinti, o paimsime ir savo
dalį. (Yra tiktai du lobi JAV, kurie gali rimtai įtakoti į
amerikonišką politiką: Sauditų ir Izraelio.)
Žmonėms su tokiais pragmatiniais
interesais nereikalinga nei Jaruzalė, nei Šventyklos kalnas, nei
Izraelis nuo Nilo iki Eufrato. Žinomas gynybos ministro Mošė
Dajano pasisakymas šešių dienų karo pradžioje, kada Izraelis
nenorėjo išlaisvinti Rytų Jaruzalę: „Kam mums tas Vatikanas?“
Mes, gi, žmonės šiuolaikiniai, mums šios šventos vietos
nereikalingos. Ko norėjo valdantysis Izraelio elitas? Kad Izraelis
taptų malonia turistine šalimi, poilsio vieta Amerikos žydams. Ir
tai jiems beveik pavyko. Iki arabų revoliucijų Izraelyje buvo
ideali situacija iš valdančiojo elito žiūrėjimo taško. Pilnas
apmirimas su arabų režimais, galima pasakyti, gyveno siela į
sielą (liko tik užspausti Palestiną su Hamasu). Ir tiktai
atsisakymas nuo Didžiojo Izraelio projekto ir nuo judaizmo kaip
vedančios pasaulinės jėgos. Iš mano požiūrio taško, tai
paprasčiausiai išpylimas visos nacionalinės žydų istorijos. Kam
mūsų tauta gyvavo tiek tūkstantmečių? Būtume dabar kaip
Rumunija. Bet namelis kaime pas Izraelio valdžią nesigavo. Dievas
jiems ne fraeris.
Senojo pasaulio pabaiga
Istorija – kaip žemės drebėjimas,
o žemės drebėjimus valdyti neįmanoma, bet Dievas nežaidžia
kauliukais, Dievas turi planą. Kartą per 30 metų keičiasi
politinis pasaulio žemėlapis ir mes stovime ant slenksčio naujo
sienų perbraižymo. Arabų šalys – tai dirbtinės valstybės,
turkų sukurtos, o vėliau anglų. Po diktatoriškų autoritarinių
režimų presu jos daugiau ar mažiau normaliai egzistavo. Kodėl
prasidėjo arabų revoliucijos? Iš kur pas šiuos vaikinus prieiga
prie Interneto, Skaipo ir Tviterio? Gaiduką nuspaudė amerikiečiai,
paleidę 2005 metais trečiojo pasaulio šalyse programą
„šimtadolerinis kompiuteris“ – tam, kad bet kas, net ir
neturtėlis galėtų sau leisti namuose Internetą.
Tai buvo politinis, o ne komercinis
projektas, sponsoriaujamas JAV valstybės departamento. Moksleiviams
Libijoje, Irake ir Afganistane bendrai išdalino kompiuterius
nemokamai (vien Libijoje šimtą tūkstančių vienetų). Po rugsėjo
11 amerikiečiai suprato, kad ankstesnė genčių vadų papirkimo
sistema neveikia. Galima kontroliuoti beduinus, kurie sėdi
palapinėse, bet jau negalima kontroliuoti beduiną, kuris išvyko
mokytis, pavyzdžiui, į didelį miestą. Prasidėjo darbai siekiant
pakeisti arabų masių sąmonę, tam, kad paversti potencialiai
radikalų jaunimą į paprastus klerkus. Kas yra vakarietiškas
žmogus? Tai žmogus, kurio kojos ir rankos surištos hipoteka ir
kreditais. Vergui nėra kada maištauti, jam kreditus reikia
išmokėti. Bet arabai nesugebėjo ir nepanoro įsilieti į sistemą.
Tradicinė arabų bendruomenė pagrįsta natūralių mainų
principais. Jei arabas nori pastatyti namą, jis neis į banką, o
paprastai pašauks šimtą giminių į pagalbą: jie ir pinigų
duos, ir namą bendromis pastangomis pastatys. Šitoje sistemoje yra
kaip pozityvas, taip ir negatyvas: į darbą, pavyzdžiui, galima
imti tiktai savus.
Ekonomiškai arabai liko
viduramžiuose, o štai politinė emancipacija praėjo „na ura“.
Buvo sukurta apie 20 naujų laikraščių ir tele kanalų ir kelios
pro vakarietiškos partijų Jordanijoje ir Tunise. 150 tūkstančių
jaunų žmonių iš Egipto praėjo mokymus vasaros „demokratijos
stovyklose“, amerikonų suorganizuotas. (Visi jie po to tapo
revoliucijų dalyviais). Arabai – labai kontroliuojama liaudis ir
lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o jų elitas labai paperkamos. Į
arabų mases galima įmesti bet kokią idėją. Yra tokia žinoma
priča: guli arabas savo namo kieme, ilsisi, o aplink bėgioja
vaikai ir šaukia. Jis jiems: „Ko jūs čia rėkiate? Turguje
dalina chalvą veltui“. Vaikai su šauksmais nubėgo į turgų. Po
to jis guli ir galvoja: „Turguje dalina chalvą veltui, o aš čia
guliu. Reikia nueiti.“
Amerikiečiai lengvai paaukojo Chosni
Mubaraką, kuri tapo nevaldomu. Ir atvedė į valdžią kariškius,
nušalintus nuo lovio. Bet situacija nuėjo kitu keliu arabų
pasaulyje ir kietai diktatorių užspausti socialiniai ir
ekonominiai procesai išėjo iš po kontrolės. Arabų gatvė
nubudo, bet turto persiskirstymo neįvyko. Pasikeitė tiktai
veikiantys asmenys, Achmeto vietą užėmė Machmudas. O socialinė
nelygybės ir socialinių liftų nebuvimas išliko. Bet elitas turi
kažką tai pasiūlyti suaudrintos liaudies masėms, revoliucinį
potencialą reikia kažkur nukreipti. Kolosali neapykantos energija
išsiliejo iš krantų ir dėl eilės priežasčių, jis šliukštels
į Izraelio pusę. Jau jokie taikūs susitarimai Izraelio su arabų
elitomis apeinant liaudį neįmanomi, o liaudis iš žydų nori
tiktai vieno: “Mums nereikia jūsų pinigų, o mums reikia jūsų
kraujo. Nemelskite pasigailėjimo, mes nežinome jūsų šnektos“.
Buvo tokia petliūrininkų daina žydų pogromų laiku. Arabams
nereikalingas Izraelis nei ribose 1948, nei 1967 metų. Jie „grabe
matė“ Izraelį“.
„Kuo daugiau
pasaulis su Amerika priešaky spaus žydų valstybę su tikslu
palenkti ją kompromisui su palestiniečiais, tuo aršesnę poziciją
užims Izraelio valdžia. Izraelis priima Palestinos valstybės
pripažinimą kaip mirtiną pavojų, o 1967 metų sienas skaito
„Osvencimo sienomis“. Anksčiau pas žydus buvo viltis, kad,
pripažinęs Palestiną, Izraelis galės nužudyti arabų neapykantą
ir tapti paprasta regiono valstybe. Kaip išsireiškė vienas
Izraelio politikas: „Mes darome taikos procesą, kad važinėti į
Damaską chumuso“. Dabar su iliuzijomis baigta.
Po taikos sutarties nutraukimo
Izraelyje bus vidaus krizė ir į valdžią ateis ryžtingi, kieti
žmonės, kurie iškels užduotį: Izraelis nuo Nilo iki Eufrato“.
– „Tu skaitai, kad dabartiniai dešinieji – tai tik gėlytės?“-
„Jie nepakankamai agresyvūs.
Paraleliai Artimuosiuose Rytuose
prasidės grandininis procesas skilimo ir performatavimo. Asadas,
kuris dabar skandina revoliucinius procesus Sirijoje kraujyje, vis
vien ilgiau metų-dviejų nepratrauks. Prasidės revoliucija
Jordanijoje. Pakils kurdai ir Kaukazas kaip neatskiriama dalis
Artimųjų Rytų. Žinai, kaip tai atrodys? Kaip vienas ištisinis
Irakas arba Afganistanas. Musulmonų
pasaulis pasiners į chaoso būklę ir tai bus teigiama įvykių
eiga žydams. Chaosas- geriausias laikas, kad paimti situacijos
kontrolę ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar eina
grumtynės dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma
(Vakarai) ar Izraelis. Du tūkstančius metų atgal laimėjo
Roma. XIX ir XX amžiais žydams dalinai pavyko paimti
revanšą, stumiant idėjas pirma bolševizmo, o po to liberalizmo
ir demokratijos. Dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo
rankas. Suprantam, žmonijos labui. Mes ne tiktai pirksime
arabų elitą, o patys maitinsime jį iš rankų ir auklėsime.
Kaip? Hipersionizmo ideologija paprastai aiškinant yra tame, kad
mes imame kontroliuoti „Al-Džezirą“, paskiriame Mekos Muftijų,
atvedame savo žmones į valdžią ir t.t. Kur paslaptis bet kokios
stabilios politinės sistemos? Visuomenė duoda asmenybei vystymosi
galimybes, o asmenybė neša atsakomybę prieš visuomenę. Žmogus,
kuris gauna laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip
šita laisve naudotis. Ir šitą instrukciją žmonijai parašysime
mes, žydai. Atėjo laikas mūsų revanšui. Žydų aušra vėl
ateina arabų revoliucijų ugnyje“.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą