Lietuviai jau LDK laikais buvo paversti
vergais, o į Lietuvių žemes iš Vakarų Europos atsikraustę žydai
mūsų kunigaikščių buvo padaryti bajorais, lietuvių ponais.
Lenkijos-Lietuvos valstybių unija viduramžiais buvo vadinama „žydų
rojumi“.
Žydai į Lietuvą ėmė kraustytis
valdant kunigaikščiui Gediminui, o kunigaikštis Vytautas dosniai
žydams dalino privilegijas: Trakų žydams1388 m. birželio 24 d.;
Bresto (Brastos) –1388 m. liepos 21 d.; 1388–1389 privilegijos
buvo suteiktos Gardino, Lucko, Voluinės Vladimiro žydams.
Wikipedijoje rašoma: „Vytauto
privilegijomis žydų bendruomenės tapo pavaldžios tik didžiajam
kunigaikščiui arba jo vietininkui, o žydai – laisvaisiais
gyventojais. Visas žydų bylas ir ginčus nagrinėjo žydų
bendruomenė (kahalas), remdamasi savo įstatymais. Už žydo (kaip
ir bajoro) galvą reikėdavo atsakyti savo galva. Žudiko turtą
pasiimdavo didysis kunigaikštis. Už žydo turto vagystes buvo
kariama. Iš privilegijų matyti žydų verslai – palūkininkavimas,
prekyba (privilegijoje nėra duomenų apie žydus amatininkus arba
žemdirbius). Už privilegijas ir teises žydai mokėjo didžiajam
kunigaikščiui mokesčius.
Rusijos rašytojas Anton Blagin apie
žydų atsiradimą Lenkijos-Lietuvos karalystėje rašo: „Kad
greičiau užpildyti šį lenkišką rojų žydais (kaip aškenaziais,
taip ir sefardais), Šventosios Romos imperijos valdovai ėmė
perkelti juos (deportuoti) į Lenkiją iš Vokietijos 1346 metais, iš
Prancūzijos po 1394 metų, iš Austrijos po 1420, iš Ispanijos po
1492, iš Portugalijos po 1497 metų,... Suprantama, visas šitas
Lenkijos užpildymo žydais procesas buvo kontroliuojamas Šventosios
Romos imperijos: Romos-katalikų bažnyčios ir Habsburgų šeimos
imperatorių.“
XVI a. pradžioje LDK buvo 6000 žydų,
XVI a. viduryje – apie 10 000. Didieji kunigaikščiai ir didikai
visokeriopai rėmė turtingus žydus, nes šie už nuošimčius
skolino jiems pinigų, krašte plėtojo piniginę prekinę apyvartą.“
Kai tik dalis „Žydų rojaus“ 1791
metais įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, Jakaterina II nustatė
žydams sėslumo ribas.
Lietuviai iš
baudžiavos buvo išlaisvinti tik 1861 metais, jų ir žydų teisės
buvo suvienodintos. Lietuviams buvo leista keltis į miestus. Taip
pat buvo panaikinta cechų sistemą ir lietuviai laisvai galėjo
užsiimti amatais. XIX a. I pusėje žydai sudarydami apie 10 %
Lietuvos gyventojų valdė apie 80 % pramoninės gamybos ir prekybos.
Vilniuje 1897 m. žydų buvo 63 841, – 40 proc. visų gyventojų.
Per 500 žydų gyvenimo Lietuvoje metų
niekas nepasikeitė. 2017 metais ir vėl žydams, jų vaikams ir
anūkams godžių žydų pinigams Lietuvos valdovų buvo suteikta
privilegija „išimties tvarka“ gauti Lietuvos pilietybę, bet ne
lietuviams. Iki 2019 metų tokių „išimčių“ žydams jau buvo
padaryta 20.000.
Dar viena fantastinė privilegija
žydams, kurią garantuoja eksteritorinis 2018 metų JAV įstatymas 447 Just dėl žydų turto prarasto valdant totalitariniams režimams
grąžinimo. Ne lietuviams, ne lenkams, ne,
tik žydams. Už tai, kad Lietuva buvo okupuota „totalitarinių
režimų“, jų apiplėšta, dabar privalės už svetimas nuodėmes
atsakyti savo turtu. Štai tokia yra JAV žydų, tarp kurių didelė
dalis yra „litvakai“, atsidėkojimas už 500 metų užtrukusią
ponišką žydų viešnagę Lietuvoje, už šimtmečius trukusį
Lietuvos-Lenkijos valstybėje „žydų rojų“, kur apiplėšdami skolinimo procento pagalba lenkus ir lietuvius žydai ir sukaupė didžiulius turtus.
2017 metų spalio 31 dieną
konservatoriai užregistravo pasiūlymą 2019 metus paskelbti
Lietuvos „Žydų metais“. Pranešime spaudai buvo sakoma:
„Lietuvos žydai yra neatskiriama mūsų visuomenės dalis dar nuo
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Po Antrojo pasaulinio
karo ir jo metu išgyventų skaudžių tragedijų būtina įtvirtinti
nedviprasmišką visuomenės ir valstybės santykį su Holokausto
tragedija ir Lietuvos žydų bendruomene, juolab, kad pastaroji
Lietuvai suteikė daug iškilių asmenybių. Siekdami parodyti
pagarbą žydų bendruomenei ir kurdami artimesnę bendrystę su
žydų tauta siūlome 2019 metus paskelbti Lietuvos žydų metais".
Tik kam vieni „žydų metai“, jei,
su pertrauka dėl hitlerinės okupacijos, mes, lietuviai, „žydų
metus“ jau švenčiame 500 metų, nes visą tą laiką žydai
Lietuvoje buvo ponai, o lietuviai – jų engiami šabesgojai ir
vergai-baudžiauninkai, nustumti į patį visuomenės dugną.
Ar šis žydų apsigyvenimas Lietuvoje
buvo naudingas lietuvių tautai? Atsakymas vienareikšmis –
lietuvių tauta šis bendras gyvenimas naudos neatnešė. Greičiau,
buvo žalingas. Žydams priešingai – nuėjo į naudą, Lietuvos
žemėse susiformavo žydų tautos elitas – „litvakai“, kurie
šiandien realiai valdo ir JAV ir ES, ir, žinoma, Rusiją su
Ukrainą. Jų neužvaldyta liko tik, ko gero, Kinija.
Per 500 metų lietuvių tauta buvo
praktiškai sunaikinta, prarado milžinišką savo gyvenimo arealą,
prarado lietuvišką aristokratiją, dauguma ir kalbą. 20 amžių
mes pasitikome būdami ant išnykimo slenksčio ir tik stebuklas
mūsų tautą išgelbėjo – Spalio bolševikinė revoliucija
Rusijoje, kurią irgi organizavo žydai. Ačiū jiems.
Istorinė tiesa, kad kiekviena
valstybė, kurioje apsigyvendavo žydai, ilgainiui sunykdavo.
Dooglas Reed nuomone, nebuvo tokios valstybės ar imperijos, kurioje
apsigyvenę žydai jos nesugriautų.
1886 metais
išleistoje Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (žydų
Prancūzija) rašoma, kad Prancūzijos klestėjimas prasidėjo tada,
kai karalius Pilypas IV Gražusis (1268–1314), susipažinęs su
Talmudo tekstu, kuris visus ne žydus traktuoja kaip gyvulius, 1306
metais išvarė žydus iš Prancūzijos.
Po Liudviko XIV mirties, žydams vėl
atėjus į Prancūziją, ši valstybė ėmė silpti, prasidėjo žydų
sukeltos revoliucijos, karai, po kurių, po Napoleono Bonaparto
karų, visos Europos kapitalas ir Valdžia pateko į žydų rankas.
Prasidėjo Rotšildų dominavimo epocha.
Apie
Lenkijos-Lietuvos karalystės sugriuvimo priežastį Drumont rašė (psl.35): „Albert Kon „Izraelio Sąjunga“
posėdyje pasakė: „Kodėl vyksta, klausiame mes savęs, kad
Rusijoje ir Lenkijoje priskaičiuojama 3 milijonai žydų, tuo metu
kai Prancūzijoje jų yra viso 120.000, Anglijoje 60.000, Italijoje
45.000? Kad surasti atsakymą, reikia kreiptis į XII a. pradžią,
į liūdną Kryžiaus karų epochą ir viduramžius. Iki XIV a.
Prancūzijoje buvo 800.000 žydų, kurie dėl visos eilės įvairių
priežasčių buvo priversti pasitraukti pirma į Vokietiją ir
prie Reino krantų, o religinių persekiojimų metu – į Lenkiją;
ši pastaroji, tuo metu buvo didelė valstybė, suteikė pilną
laisvę mūsų vienatikiams, persekiojamiems visur kitose vietose
panašiai į laukinius žvėris. Jų įtaka pasidarė tiek
dominuojanti, kad vieną kartą, kada aukštuomenė ir didikai
susirinko po karaliaus mirties, pagal konstituciją, kad išrinkti
naują valdovą ir negalėjo pasiekti susitarimo dėl pasirinkimo,
laikinu karaliumi išrinko rabiną Šaulą Valį – žydą, garsų
savo protu ir sąžiningumu, su teise paskirti tą, kuris
galiausiai turėjo būti Lenkijos karaliumi. Ir tokiu štai būdu
žydas, protėvis Londono pavardės Samuel, vienai nakčiai buvo
Lenkijos karalius“. Atsakymas į tokį klausimą nėra sunkus.
Prancūzija todėl ir išvarė žydus, nes jų buvo 800.000. Ji
tapo didingiausia Europos nacija, būtent pasekoje to, kad išvarė
juos. Priėmusi šiuos žydus, Lenkija, buvo pasmerkta sąmokslams
ir anarchijai, nustojo egzistuoti kaip valstybė. Ir dabar
Prancūzija eina į savo žūtį tiktai todėl, kad, savo ruožtu,
priėmė šiuos lenkiškus žydus.“
1877 metais didysis rusų rašytojas Fiodoras
Dostojevskis rašė: „...Žydų revoliucija turi prasidėti nuo
ateizmo, todėl kad žydams reikia nublokšti tą tikėjimą, tą
religiją, iš kurios kilo doroviniai pamatai, padarę Rusiją ir
šventa ir didžia! (...) Maištas prasidės nuo ateizmo ir visų
turtų grobimo, ims degraduoti religiją, naikinti šventyklas ir
versti jas kareivinėmis, tvartais, užlies pasaulį krauju ir po to
patys išsigąs. Žydai pražudys Rusiją ir vadovaus anarchijai.
Žydas ir jo kagalas – tai suokalbis prieš rusus. Numatoma baisi,
kolosali, stichinė revoliucija, kuri sukrės visas pasaulio
karalystes pakeisdama šio pasaulio veidą. Bet tam prireiks šimto
milijonų galvų. Visas pasaulis bus užlietas jūromis kraujo“ Šaltinis. (Достоевский Ф. М. Дневник
писателя. / Сост., комментарии А. В. Белов
/ Отв. ред. О. А. Платонов. — М.: Институт
русской цивилизации, 2010. — 880 с.).
Visa tai, apie ką rašė
F.Dotojevskis, išsipildė po 40 metų.
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą