Demografinė tendencija yra tokia,
rašoma analitiniame portale "Gefira", kad europiečių pastatytus
miestus iš lėto užgrobia afrikiečiai. Daugelis Afrikos miestų
anksčiau buvo balti. Nesvarbu, ar tai būtų Kongo sostinė Kinšasa
(Léopoldville), Tanzanijos sostinė Dodoma, ar Kenijos sostinė
Nairobis, juos visus įkūrė ir pastatė europiečiai. Priešingai
paplitusiam įsitikinimui, europiečiai neužkariavo ir nekolonizavo
Afrikos tautų. Kontinentas buvo retai apgyvendintas. Taip, buvo
kovų, tačiau europiečiai apsigyveno dažniausiai tuščiose
vietose.
Padedant Europai, o pastaruoju metu ir
Japonijai bei Kinijai Afrikos šalių gyventojai dauginasi ir šios
šalys tampa sparčiausiai gausėjančiomis Žemėje. Kinšasa,
Dodomas, Nairobis, – kažkada europiniai – dabar tapo afrikiečių
miestais, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad šis procesas sustos
ties juodojo kontinento sienos. Dabar būtent Paryžius taps pirmąja
tikra Afrikos sostine. Didelėje jo dalyje baltaodžius prancūzus
pakeitė afrikiečiai, ir šis procesas nesustos artimiausiu metu.
Paimkime Prancūzijos nacionalinę futbolo komandą: kartais atrodo,
kad ji atstovauja Senegalui ar Kongui.
Iki šiol prancūzai švenčia savo
nacionalinę šventę, surengdami didelį karinį paradą Eliziejaus
laukuose liepos 14 d. Šiandien kai kurie „prancūzai“ švenčia
„savo“ šalies pergalę Afrikos tautų taurėje, Paryžiaus
centre išskleidę Alžyro, o ne Prancūzijos vėliavas. Tuo metu,
kai baltieji prancūzai per nacionalinę šventę nušvilpė
prezidentą Makroną, prancūzai su tamsesniu veidų atspalviu šventė
savo pergalę Afrikos tautų taurėje ir gyrėsi
užkariausią Prancūziją greičiau nei vokiečiai 1940 m.,
keršydami už prancūzų savo šalių kolonizaciją ankstesniais
amžiais.
Kažkada Afrikoje, o dabar Europoje,
prancūzai palaipsniui praranda teritoriją ir reguliariai skaitome,
Prancūzijos valstybės atstovai, ar tai būtų policija ar
greitosios pagalbos darbuotojai, patenka į pasalą, o policijos
pareigūnai užpuolami naujų prancūzų. Visų dėmesį atkreipia
Naujųjų metų šventimas, pažymėtas
šimtų automobilių sudeginimu. Tai lydi ir kitus įvykius, tokius,
kaip futbolo taurės pergalės.
Rinkti duomenis apie rasę, etninę
priklausomybę ir religiją Prancūzijoje draudžiama nuo 1872 metų,
todėl nelengva gauti skaičius, kurie suskirstytų Prancūzijos
visuomenę pagal minėtas kategorijas. Reikia pasikliauti
netiesioginiais vertinimais, sukuriant apskaičiavimo metodikas.
Tačiau Paryžiaus ir kitų stambių Prancūzijos miestų svečiai
neabejoja, kad vyksta spartūs etniniai pokyčiai. Naikinamas senasis
pasaulio kultūros sostinės veidas ir išryškėja kažkas
kokybiškai ir kiekybiškai naujo: Alžyras, Karačis ir Lusaka kartu
paėmus.
Prancūzams nepavyko paversti
afrikiečių tikraisiais prancūzais per labai trumpą kolonijinę
erą, todėl nėra pagrindo manyti, kad greitai mažėjant prancūzų
skaičiui tai pavyks dabar, kai Afrikos gyventojai persikelia į
Prancūzijos metropoliją. Kadaise Paryžius buvo Europos centras,
kėlęs pavydą daugeliui Europos sostinių, gerai žinomas dėl
mados, universitetų, naujovių ir mokslo, bet tai jau yra praeitis.
Po 25 metų Paryžius bus žinomas kaip pirmasis Afrikos miestas
Europoje, turintis visas atitinkamas problemas. Šeštajame
dešimtmetyje prancūzai buvo ištremti iš Azijos ir Afrikos; dabar
jie yra ištremti iš paskutinės teritorijos, kurią vis dar
išlaiko. Skirtumas tas, kad šį kartą nėra gimtosios šalies, į
kurią galima pasitraukti.
Kliedinti Prancūzijos
elita mano, kad bet kas gali būti Prancūzijos piliečiu, jei jis
priima prancūziškumą. Galima būtų paklausti, kas yra
prancūziškumas, kuriam atstovauja Emanuelis Makronas
ar kurį paaiškino Marine Le Pen, bet nekreipkite dėmesio į šį
niuansą, net jei kalbama apie Makrono prancūziškumą. Trečiojo
pasaulio ne tik nesijaučia prancūzais,
bet atvirai ir agresyviai pabrėžia savo skirtingumą: jie mosuoja
užsienio vėliavomis Paryžiuje ir kalba apie tai, kad užkariavo
Prancūziją efektyviau ir rezultatyviau nei vokiečiai 1940 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą