Lietuvių tautos naikinimas nesustos. 2 dalis

Pradžia: https://lebionka.blogspot.com/2019/08/lietuviu-tautos-naikinimas-nesustos.html

Rugpjūčio pradžioje pasirodė Vadimo Vitochino straipsnis „Nuomonė... Krikščionybė – tai silpnumas ir išsigimimas!“ Tai autoriaus nuomonė, kaip jis pats pažymi, galima su ja nesutikti, kritikuoti, bet kuomet Romos popiežius meldžiasi velniui, o Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Arkivyskupas Gintaras Grušas tyli dėl Popiežiaus satanizmo, bet stoja piestu prieš Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ valstybinį pripažinimą, kyla pagrįstas klausimas: kam tarnauja Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai: Lietuvai ir Kristaus bažnyčiai ar antikristui?

Žemiau pateikiu sutrumpintą Vadimo Vitochino straipsnio vertimą. Pilnas tekstas rusų kalba: https://communitarian.ru/news/kultura/iudokhristianstvo-eto-slabost-i-dukhovnoe-urodstvo_05082019

L.N.Tolstojus

Bažnyčios tikėjimas, kurį amžius išpažįsta milijonai žmonių krikščionybės vardu, yra ne kas kita kaip grubi žydų sekta, neturinti nieko bendro su tikra krikščionybe... Šis mokymas, paslėpęs nuo mūsų tikrą Kristaus mokymą, yra tas Povilo mokymas, išdėstytas jo laiškuose, tapusiuose bažnyčios mokymo pagrindu. Šis mokymas ne tik nėra Kristaus mokymas, bet yra tiesiog priešingas

jam mokymas.

Begaliniai judaizmo religiniai draudimai pilnai izoliuoja žydų gyvenimą. Talmudą sudaro 613 taisyklių, iš kurių pusė – nurodymai, pusė – draudimai. Judėjų religija pati sudėtingiausia, pati įmantriausia ir pati griežčiausia pagal ritualų vykdymą. Judaizmas be ribų karaliauja žydų protams, neleidžia jiems susilieti su ta tauta, kur tik jie neprasiskverbtų, priversdamas juos visada jaustis svetimu tarp bet kurios tautos ir bet kokioje valstybėje. Visur, visais istorijos laikais, kur tik žydai neprasiskverbtų esant palankiausioms ar pačioms siaubingiausioms jiems sąlygoms, jie jautėsi svetimi.

Visas žydų gyvenimas pajungtas sudėtingai sistemai religinių draudimų ir taisyklių. Daugybė daiktų ir veiksmų skaitomi nešvariais. Išorės pasaulis slėpė visur pavojų užsikrėsti nešvarumais, o gyvenimas gete padėdavo jų išvengti. Draudimų buvo tiek daug ir tokių sudėtingų, kad dažnai tekdavo kreiptis į Talmudo žinovus, kad išrinkti teisingą elgesio liniją. Štai vienas iš pavyzdžių. Iš viduramžių išliko žydų literatūra „Responsa“, sudaryta iš atsakymų ypač įžymių rabinų į tikinčiųjų klausimus. Ten daug vietos skiriama tokio pobūdžio klausimams: darbuotojai vežė šeimininkui-žydui statinę vyno. Kuomet ją krovė į vežimą, truputi vyno išsiliejo ant vežėjo rankų, ir keli lašai nutekėjo atgal į statinę. Ar vynas tapo „nešvariu“? Rabinas nurodo ji laikyti draudžiamu. Žydas ne tik neturėjo teisės gerti „nekošerinį“ vyną, bet kai kuriai atvejais ir jį pardavinėti. Toje literatūroje pabrėžiamas draudimas žydui sueiti į dalykinę partnerystę su ne žydu.

„Bet kuriose šalyse, kur gyvena žydų diaspora, visada yra problema žydų santykiu su tituline tauta.

Kas yra „žydų klausimas“? Tai tarpusavio nepagarba žydų su tituline tauta. Tai štai, tai abipusė nepagarba vieni kitiems, bet kažkodėl su dideliu pliusu žydams. Žydai visada išeina sausi iš vandens, žydai visada įžeisti ir nelaimingi, žydai visada – vargšė ir persekiojama tauta. Žmogaus gyvenimo nepakaks, kad demaskuoti šias žydų pasakas. Į jokį verslą žydai neinvestuoja tiek jėgų, azarto ir pinigų, kiek jie investuoja į savo melą apie savo praradimus, persekiojimus, įžeidimus, suvaržymus, pažeminimus, nelygias teises su kitomis tautomis. Bet savo lygybę su kitomis tautomis jie supranta gana savotiškai. Žydai nori turėti tik teises ir jokių įsipareigojimų.

1874 metais Rusijoje jų teises dėl prievolės tarnavimo kariuomenėje sulygino su kitų Imperijos tautų teisėmis. Ir tuojau kilo triukšmas dėl siaubingo žydų engimo Rusijoje.

Istorikas Edavardas Gibonas (Edward Gibbon) liudija: „Piktas užsispyrimas, su kuriuo jie laikosi savo specifinių papročių ir užsisklęsdavo savyje, leido juos laikyti specifine žmonių veisle, kurie atvirai reiškė arba silpnai slėpė savo nesutaikomą neapykantą likusiai žmonijai“.

Čia slypi nesutaikomo priešiškumo visų kitų tautų žydams šaknys. Būtent tai, o ne pavydas ir neapykanta kitų tautų, turi tarnauti paaiškinimu žydų persekiojimų. Jeigu chamas ateina į jūsų namus ir ims jūsų neapkęsti, jūs, kaip sąžiningas šeimininkas, jį išmesite lauk. Tai visai ne tarpnacionalinė nesantaika, kuri egzistuoja didesniu ar mažesniu laipsniu tarp įvairų pasaulio tautų. Anglas ne visai myli prancūzą, prancūzas ne visai myli anglą. Švedas ne visai myli suomį, suomis ne visai myli švedą. Vokietis ne visai myli olandą, olandas ne visai myli vokietį. Bet nesantaika su žydais turi ypatingus motyvus, kurie liečia tik juos.

Žydai – tai ypatingas atvejis. Žydai gi daugelį tūkstančių metų jaučiasi svetimkūniu, nesugebančiu susimaišyti su tituline tauta tos šalies, kur jie prasiskverbė. „Žydas niekada nesugebės asimiliuotis, jis niekada nepriims gyvensenos ir papročių kitų tautų. Žydas lieka žydu prie visų aplinkybių, bet kokia asimiliacija visada liko tik išorine“. (Леопольд Кон, профессор Бреславльского университета. Речь о сионизме, Санкт-Петербург, 30 июня 1901 год).

Dar viena priežastimi, kodėl žydai (ir ne tik jie) iššaukia sau neapykantą yra štai kas. Daugelis atvykusių į kokią tai šalį imigrantų, nusprendę sau, kad jie čia rimtai ir ilgam, pamiršta, kad jie SVEČIUOSE. Ši charakteringa semitų elgesio ypatybė pagarsinta taip:

Vietoje, kur žydui viskas pažįstama

Ir galima vietos verslais užsiimti,

Žydas jaučiasi kaip namie,

Prašo šeimininką nesivaržyti.

(Igoris Gubermanas)

Būtent tai, o ne linksniuojamas nepakantumas turi tarnauti paaiškinimu žydų persekiojimo. Bet, žydų gynėjams aš nepatariu pamiršti to, kad šie persekiojimai turėjo ir savo kitą pusę. Žydai dažnai kovojo su kitatikiais, demonstruodami ne mažesnį žiaurumą.

„Nerono valdymo laikmečiu, ir iki pat Antonijau Pijaus, žydai reiškė išimtinį priešiškumą Romai, kas virsdavo kruvinais susirėmimais ir maištais. Negali nesukrėsti aprašymai negirdėtų pagal savo žiaurumą nusikaltimų, jų padarytų Egipte, Kipre, Karinake, kur jie gyveno greta žmonių, neįtarusių apie jų klastą. Karinake jie išpjovė 220 tūkstančių graikų, Kipre – 240 tūkstančių. Jų aukomis tapo didžiulis egiptiečių skaičius. Daugumą iš šių nelaimėlių sukapojo į gabalus, vadovaudamiesi Dovydo pavyzdžiu“ - rašo Edvardas Gibonas.

* * *

Dar daugiau, didele kliūtimi žydų kelyje yra tų tautų nacijos, kur prasiskverbia žydai. Tikra tauta visomis pastangomis priešinsi jų pavertimui į beveidę vergų masę. Todėl ir buvo iškeltas globalus uždavinys – palaužti nacionalinį pagrindą svarbiausių pasaulio šalių ne karu, o per asimiliaciją ir internacionalizmo propagandą ištrinti iš protėvių atminties istoriją, tautos religiją, pašalinti nacionalines ypatybes, mentalitetą, charakterius. Didelę sėkmę tame suvaidino krikščionybė, sugriovusi nacionalines šaknis tų tautų, kur ji buvo įdiegta. Ne mažiau įmantriai tai padarė komunizmas, išvedęs naują žmonių veislę, nežinančią savo nacionalinių šaknų.

Jie žeminančiai vadinami „sovkais“. 1978 metais buvo vykdoma rusų apklausa. Žmonėms buvo užduodamas klausimas: „Kokios jūs tautybės?“. 78% atsakė, kad jie sovietiniai.

Kuomet tautos, paveiktos tokios prievartinės asimiliacijos, ima reikšti natūralų pasipriešinimą, iš internacionalizmo iniciatorių kilo šuniškas lojimas, audra nepasitenkinimo, kaltinimas nacionalizmu, fašizmu (tai pas žydus mylimiausia kalba) ir toliau ypač tuo išsiskiria Rusijos televizija, kur įžūliai ir atvirai diegiamas pro-žydiškas požiūris.

Patys žydai, tačiau, „lydytis“ tautų katile nenori ir neketina, o jeigu ir sukuria mišrias šeimas, tai išimtinai iš žydijos interesų. „Siono nuotakų“ tarp žinomų politinių veikėjų galima skaičiuoti be galo, pradedant Maluni, motinos Vladimiro „aequalis apostolis“. Net Kinijos karinis ataše Prancūzijoje generolas Čen Czitun rašo: „Bet kuri tauta keturių-penkių kartų bėgyje pilnai asimiliuojasi, bet ne žydai; visur, kur jie neatsirado, jie lieka ištikimi savo religijai, savo papročiams, savo charakteriui...“.

Žydas Dizraelis, būdamas Anglijos premjeru, savo aplinkoje nuoširdžiai paatviravo: „Bet kuri rasė, nerūpestingai maišanti savo kraują su svetimu, pasmerkta išnykti“. Trumpai ir aiškiai.

Vienu iš svarbiausių faktorių griovimo nacionalinės dvasios ir biologinio išsigimimo tautų yra rasinės asimiliacijos ir heterochromofilijos propaganda.

Heterochromofilija – seksualinis iškrypimas, pasireiškiantis nenatūraliu norų atlikti lytinius santykius su kitos rasės atstovais, su kitos odos spalvos partneriais. (…)

Tiems mikčiojantiems kovotojams su mitiniu „rusų fašizmu“ ir mūsų naivuoliams, pasidavusiems šiai propagandai, reikia štai ką priminti. Pačiame Izraelyje šiandien draudžiamos santuokos su kitataučiais. To negana, Izraelio VRM jau įvedė naujovę: dabar iš atvykusių nuolatiniam gyvenimui reikalaujama patvirtinti žydišką kilmę atliekant genetinę ekspertizę, DNR lygyje.

Mums gi draudžiam net galvoti apie panašią rusų tautos genofondo išsaugojimo politiką, ir mažiausiam nukrypimui į propagandą grynakraujės šeimos ir sveikų papročių duodama „fašistų“ etiketė. (…)

bus tęsinys