„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių
tautai Andrius Jonas Kulikauskas savo žemės reketo manifestą,
neturintį jokio juridinio ir moralinio pagrindo, kaip jau esu
minėjęs ankstesniuose straipsniuose, pradeda skambiu pavadinimu:
„Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto rūmai taps Vilniaus stigma“.
Vilniaus Gaono arba Elijahu ben Šlomo
Zalmano (1720-1797), jo žmonos ir sūnaus palaikai 1950 metais
sovietų valstybės, dar vadinamos Antruoju chazarų kaganatu, buvo perkelti, kaip ir kitų jo tautiečių palaikai, į naujas Šeškinės kapines.
„Disidentas“ Lietuvai ir lietuvių
tautai, neturėdamas jokių argumentų pagrįsti pretenzijoms, turi įžūlumo ir kvailumo iš rankovės išsitraukti „kozirį“.
Jam tuo „koziriu“ mulkinant visuomenę yra Vilniaus Gaonas. Jis
jam yra ne autoritetas, ne vertybė, bet vien tik koziris. Vilniaus
Gaonas jam įrankis, chabadniko iš Bruklino Dovydo Katzo lygmens
žydų veikėjas. Kulikauskas taip ir sako, kad lietuviai privalo
brangint Dovydą Katzą, „mūsų laikų Vilniaus Gaoną“!!!. Toks
palyginimas, manau, gali būti A.Kulikausko smegenų ligos diagnoze,
bet šis straipsnis ne apie šito šulerio galimas ligas.
Kodėl Vilniaus Gaonu negali dangstytis
chabadnykų ir jų lietuviškų „šabesgojų“ tūsas?
Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje į
Sovietų Sąjungą iš JAV ėmė veržtis fašistinė žydų sekta
Chabad Liubavič. Visa ši istorija yra aprašyta buvusio Charkovo
(Ukraina) rabino Eduardo Hodos knygoje „Žydų fašizmas, arba
Chabadas kelias į pragarą“. Esu į lietuvių kalbą išvertęs
kelis šios knygos fragmentus, o po kelių mėnesių manau išversiu
šią knygą pilnai. Šį savo darbą aš skiriu „2020 Vilniaus
Gaono ir žydų kultūros metams“.
Geresnės dovanos, manau, negali būti
Vilniaus Gaonui, jo atminimui, už vertimą į lietuvių kalbą
knygos apie fašistinę sektą Chabad Liubavič, su kuria Vilniaus
Gaonas kovojo visą savo gyvenimą.
„Gaonas kovojo prieš chasidizmą
kaip prieš pavojų tradiciniam judaizmui ir paskelbė keletui
chasidistų ekskomunikacijos nuosprendžius. Vilniaus Gaono asmenybė
buvo visiška priešingybė chasidiškamjam gyvenimo būdui ir
charakteriui: Elijahu buvo griežčiausias ir rūsčiausias asketas,
neįtikėtinai daug iš savęs reikalaujantis atsiskyrėlis, dieną
naktį studijuojantis Torą, savaime aišku, negalėjo suprasti
chasidiškojo gyvenimo džiaugsmo. Pagrindiniai chasidizmo bruožai:
panteizmas, leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie neturėjo teisės
jos studijuoti (t. y., neturintiems 40 metų, neišstudijavusiems
Talmudo ir kodeksų), pijjutim – religinių himnų išmetimas
iš liturgijos. Chasidai leido sau ne tik vartoti alkoholį, bet ir
piktnaudžiauti juo, kaip ir rūkymu bei seksualiniais santykiais.
Maldų metu, patekę į ekstazinį transą, jie šokdavo ir pan.
Liūdnam ir santūriam tradiciniam pamaldumui buvo svetima
džiaugsmingai garbinti Dievą – visa tai buvo laikoma grėsme
tradiciniam judaizmui. Nemažiau Elijahu piktino ir cadikų
tarpininkavimas tarp Dievo ir žmogaus bei Toros studijų iškeitimas
į maldą ir kitas knygas. 1777 metais Vilniuje įvyko
pirmoji Mitnagdim chasidizmo
atstovų ekskomunikacija (atskyrimas nuo religinės
bendruomenės). Ši žinia buvo perduodama visoms didžiosioms žydų
bendruomenėms ir buvo raginama atitinkamai elgtis su chasidizmo
judėjimu – taip, kaip tai buvo daroma Vilniuje, ir stebėti
chasidizmo šalininkus tol, kol šie galutinai išsižadės savo
įsitikinimų. Šiuo laišku chasidizmo šalininkų ekskomunikacija
buvo sėkmingai vykdomas toliau. 1781 m., vadovaujamas Shneur Zalman
iš Liadžio , chasidizmo judėjimas vėl atnaujino savo veiklą.
Elijahu ekskomunikavo juos dar kartą ir pareiškė, jog jie yra
eretikai. Elijahu taip pat apkaltino Shneur Zalman ir jo
pasekėjus panteizmu, o tai judaizme buvo laikoma erezija.
Šioje citatoje yra vienas netikslumas.
Vilniaus Gaono priešais buvo sekta Chabad Liubavič, kuri, Eduardo
Hodoso nuomone, neturi nieko bendro su chasidais. Eduardas Hodos rašo:
„Antrojo pasaulinio karo metu
daugumas chasidų ne Chabado krypties buvo sunaikinti. Chabado
bendruomenė taip pat patyrė rimtus praradimus, bet Šeštojo
Liubavičių Rebe, Josifo-Icchako, ir Septintojo Liubavičių Rebe,
Menachemo-Mendlo Šneersono dėka išplito po visą pasaulį,
pirmiausiai po JAV teritoriją. Visuotinai nelaimei, būtent
rasistinė kryptis chasidizme yra savo skaičiumi dominuojanti
pokariniame pasaulyje.
Pats Chabadas – tai ne chasidizmas,
tai melagingas chasidizmas, talmudizmas su kauke. Po Menachemo-Mendlo
Šneersono mirties (1994 m. birželio 12 d.) Chabadas atitolo net
nuo… talmudizmo, tapo savo rūšies religija, kurios pagrindu yra
mirusio Rebe kultas. Chabadnikų įsitikinimu, М. М. Šneersonas
mirė vykdydamas pranašų raštus, konkrečiai, Yeshayahu
(Izaijo) 53 skyrių už žydų nuodėmes ir turi
prisikelti, kad prikelti mirusius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje
ir tapti Mošiachu (Mesiju). Tokiu būdu, chabadnikai, atmetantys,
kaip ir kiti judėjai, Kristų-mesiją, mėgina suteikti mirusiam
Rebe Šneersonui tai, ką padarė Jėzus! Šito melo chabadnikai moko
vaikus savo ješivose ir vaikų stovyklose, kurių tinklas užklojo
Rusiją. Tuo pačiu, pats Menachem-Mendl niekada savęs nevadino
Mesiju. Jis pranašavo, kad Mesijo atėjimas tiesiogiai surištas su
Rusijos išlaisvinimu nuo komunizmo ir jos dvasiniu atgimimu. Jo
nuomone, Mesija turi ateiti iš Rusijos, dar gyvenant dabartinei
kartai. (…) Kadangi Rebe niekada nebuvo pareiškęs apie save, kaip
apie Mesiją, galima manyti, kad mesianistinė chabado kompanija –
ne kas kita, kaip sąmoninga žydų apgavystė (…)“
Eduardo Hodos knygos „Žydų
fašizmas, arba Chabadas kelias į pragarą“
fragmentų vertimas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą