Eduardas Hodos. Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą (Rudasis skyrius)

Knygos vertime, po pirmojo išversto fragmento, aš praleidau kelias dešimtis puslapių ir nutariau išversti pirmiau patį įdomiausią – šios knygos Rudąjį 2 skyrių.

Pradžia:

http://lebionka.blogspot.com/2019/12/eduardas-chodos-zydu-fasizmas-arba.html

https://manolietuva.com/?p=1270

Skyrius 2. Rudasis

HITLERIS KAIP CHABADO EVOLIUCIJOS VEIDRODIS

„Rudajį“ skyrių aš noriu pradėti fragmentu vieno iš daugelio laiškų, kuriuos reguliariai gaunu iš savo skaitytojų. Šis laiškas buvo parašytas pačiame prezidento kompanijų Ukrainoje įkarštyje, tarp pirmojo ir antrojo balsavimų turų. Prisipažinsiu, aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano knygos padeda žmonėms išsiaiškinti įvykiuose ir skatina konkretiems veiksmams. Spręskite patys:

„Gerbiamas Eduardai Dovidovičiau! Leiskite pareikšti Jums savo dėkingumą ir pripažinimą už Jūsų knygas... Dėka Jūsų pas mane atsirado galutinai susiformavusi teorinė bazė aktyviems politiniams veiksmams vardan išgelbėjimo Ukrainos ir visų slavų nuo judo Chabado maro. Kaip Ukrainos nacionalistų kongreso (OUN-KUN) Alčevsko miesto organizacijos pirmininkas, aš kėliau lozungą „Chabadas, lauk iš Ukrainos!“. To pasekoje Alčevsko žydų kultūros centras apkaltino mūsų organizaciją „nacizmu“ ir kurstymu tarpnacionalinės priešpriešos ir kreipėsi į teismą. (…)

Teismo posėdžio metu aš, remiantis Jūsų kūriniais, bandžiau įrodyti, kad Chabadas – tai visai ne žydija, o fanatikų sekta, „Ieškovas“ iš žydų bendruomenės pusės (gerai apsirengęs dėdė juodais drabužiais) su nelauktu vikrumu pribėgo prie manęs, išplėšė knygą, kurią aš citavau, ir trenkė ja man per galvą. Tai nieko nepapiktino, kad teismo salėje vyksta elementarus chuliganizmas! Šlovė Ukrainos Teisingumui!

Matote, Chabadas „palaimino“ mane Jūsų knyga! Turiu pilną teisę tuo didžiuotis.

(…) Per šių metų prezidento rinkimus Alčevske buvo eskaluojamas Janukovičiaus, „Rusijos draugo kultas, prieš Juščenko, „Rusijos priešą, Amerikos šnipą“. Iš savo pusės aš kreipiausi į rinkimų štabus abiejų kandidatų su pasiūlymu nuvainikuoti Chabadą ir įsijungti į kovą su šiuo maru, pateikus jūsų straipsnius ir biografijas. Galvojate, mano pasiūlymą priėmė? Nei!!! Mane tiesiog „pasiuntė“. Iš to aš padariau išvadą: visas šis chaosas suplanuotas Chabado siono išminčių, ir abu kandidatai įsiklauso į „išmintingus“ patarimus siono „draugų“. Spręskite patys: Janukovičiaus komandoje yra D.Tabačnik, bet užtai Juščenkos komandoje yra Gurvic. Koks skirtumas? Ekonomikos reformavimas? O kas ją reformuos? Chabadas? Na ka gi, Tai Ukrainai pilnas...! Štai apie ką reikia galvoti, o ne apie tai, kas labiau „prorytietiškas“, kas labiau „provakarietiškas“! Ar yra pas mus politikoje žmonių, kurie apie tai susimąsto? Didelėje scenoje jų nematyti. Bet yra Tabačnik, kuris visada mus įspėja, kad mes (slavai ir musulmonai) turime suvokti savo dalį atsakomybės už Holokaustą. Ir tai jau tampa įkyria idėja! Pažiūrėkite, ką mes žiūrime per TV: birželio 22 mums rodo „Šindlerio sąrašą“, o gegužės 9 - „Pianistą“ ir BBC dokumentinį filmą „Mūšis už Britaniją“. Ar tai ne pasityčiojimas?! Kodėl nenufilmuoja filmų apie TSRS tautų tragediją per Antrą pasaulinį? Ir kodėl Ana Azari ir Dmitrijus Tabačnik nepasakoja mums, kaip pasaulio sionistų organizacijos kontaktavo su SS nacistais, kas „paskatino“ žydų masinį išvykimą iš Europos? Ir kodėl nekalbama, kaip judėjai-ortodoksai prekiavo savo „kraujo broliais“, susitikdami su Eichmanu ir Hitleriu, ir kaip Eichmanas regėjo save „general-gubernatoriumi“ žydų valstybės Madagaskaro saloje?

O kada apie kažką panašaus ima garsiai kalbėti Dmitrijus Gricenko (šio laiško autorius), jis automatiškai tampa „nacistu“ ir „antisemitu“. (...)

Kaip jūs jau supratote, šiame skyriuje vėl bus kalbama apie Chabadą – ypač fanatišką judeo-nacistinę sektą, vadovaujančią pasaulinę žydų nacių koloną.

Dar 1990-jų pradžioje, asmeniškai įsitikinęs nuoseklia realizacija slaptų Chabado planų, pagarsintų man esant Niujorko sektos štabe, aš ėmiau skambinti visais varpais: bandžiau pritraukti spaudos dėmesį, kreipiausi į tik ką išrinktą pirmai kadencijai prezidentą Kučmą, kviečiau surengti atvirus šio klausimo klausymus Aukščiausioje Radoje... Niekas manęs negirdėjo. O tiksliau – apsimetė, kad negirdi. Ir tai pilnai paaiškinama: vieniems buvo priimtinas judeo-nacistinis okupacinis režimas, žadėjęs jiems asmeniškai nemažus dividendus; kiti bijojo tapti aukomis galingo politinio ginklo vadinamo „antisemitizmu“, su kurio pagalba žydų fašistai nušluodavo nuo kelio kiekvieną, surizikavusio ištarti žodį „žydas“ be būtinos pagarbos, nekalbant jau apie kokią tai kritiką žydų adresu. Ir tada aš nutariau kovoti vienas, būdamas absoliučiai įsitikinęs tuo, kad ir vienas lauke karys.

1993 metais aš parašiau brošiūrą „Ar reikalingas Ukrainai mesija iš Bruklino?“ Ji pradėjo publicistikos ciklą, šiai dienai priskaičiuojantį jau 14 knygų ir skirtą demaskavimui siaubingo žydų fašizmo esmės, neregimam užgrobimui valdžios Ukrainoje ir Rusijoje chabado judeo-nacistų ir jų žydaujančių sąjungininkų.

Visuotinio tylėjimo siena skilo tik praėjus eilei metų, kada bendras mano knygų tiražas pasiekė kelis šimtus tūkstančių egzempliorių Ukrainoje ir tiek pat kaimyninėje Rusijoje, ir mano priešams prieš jų valią teko reikšti savo požiūrį į jas. Pažymėtina, kad jų komentarai apsiribojo tik autoriaus asmenybe, kuriam jų pastangomis teko pabuvoti „bepročiu“, ir „politiniu avantiūristu“ ir netgi „kelių užsienio žvalgybos tarnybų agentu“. Visiems šiems priešų „argumentams“ visada pateikiu vienintelį kontrargumentą: ar aš būčiau bent tris kartus beprotis, ar būčiau visų pasaulio žvalgybos tarnybų agentas - nuo CŽV iki „Mossad“ - parodykite nors vieną eilutę mano knygose, kuri neatitiktų tikrovės.

Reikia pasakyti, kad iki šiol norinčių neatsirado. Ir suprantama kodėl: jei su autoriumi dar galima kovoti, tai ką daryti su jo knygų turiniu?! Ypač tada, kai pats autorius bando kuo labiau atkreipti dėmesį į tai, kas parašyta, ir ragina visus - liaudies deputatus, teisėsaugos institucijas, plačiąją visuomenę - surengti visaliaudinį tyrimą faktų, išdėstytų mano knygose!

Bandau dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į problemą, kurios negalima įžiūrėti plika akimi ir kurios pavojus būtent dėl šios priežasties daug kartų išauga. Tikiuosi, kad šį kartą pavyks nuveikti pradėtą darbą ir, žinoma, teisingą reikalą iki pergalingos pabaigos. Tam aš išsitraukiu eilinį „kozirį“, kurį ilgus metus laikiau „rankovėje“, naiviai manydamas, kad jo man neprireiks atviruose teismo posėdžiuose dėl žydų fašizmo bylos.

1999 metais Maskvoje buvo išleista nedidelė žydų autoriaus Konstantino Giliarovo knyga „Tanija paslaptys“, ant jos viršelio pažymėta: „Knyga pagrindinai skirta žydų skaitytojams“. Kaip epigrafas joje yra paties autoriaus žodžiai, duodantys bendrą supratimą apie visos knygos turinį: „Prieš 140 metų iki įsteigimo NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. Paaiškinimas) Vokietijoje, Baltarusijoje, neskaitlingos žydų sektos terpėje, egzistavo gerai parengta nacizmo koncepcija“.

Nuo šio kūrinio pasirodymo praėjo šešeri metai, tačiau žydų skaitytojas, į kurį kreipėsi „Tanija paslaptys“ autorius, liko kurčias savo gentainio apeliacijoms, įspėjusio dėl pavojaus, kylančio iš „neskaitlingos žydų sektos“, kurios ideologijos koncepcijos pagrindu yra rasizmas. Neišgirdo žydų skaitytojas ir kito savo gentainio – manęs, Eduardo Hodoso, kuris iškėlė šią problemą dar 1993 metais ir skyrė jau pusantros dešimties savo knygų demaskavimui tos pačios „neskaitlingos sektos“ - Chabado. Ir prieš pristatant eilinius mano teisumo įrodymus, skaitau reikalingu parodyti, kuo jau virto žydų nerūpestingumas „chabado klausimu“.

Nedidelė ištrauka iš knygos „Žydų ruletė“, kuri, priminsiu, išvydo šviesą 2002 metais, padeda suvokti mastą Chabado piltuvo, įsiurbiančio žydiją į savo verpetą.

„Noriu, kad jūs pajustumėte, kokių neįtikėtinu greičiu įsibėgėja ši „ruletė“, kokie dideli statymai! Todėl cituoju vieną iš žydų laikraščio „Hadashot“ publikacijų - „Keliai, kuriuos mes pasirenkame ...“ (…)

„... Ma nishma? Kas girdima? Šiuo klausimu prasidėjo „Hadashot“ korespondento pokalbis su vienu garsiausių Ukrainos žydų lyderių Josifu Ziselsu. (...)

- ... Mums svarbu, kad patirtis, kurią įgijome Ukrainoje, būtų naudinga. Dabar mes ją platiname Eurazijoje. Birželio pabaigoje surengėme seminarą ekspertams apie žydų turto aprašymą ... Tikiuosi, kad tai buvo labai naudinga. Mes tikrai tęsime savo pastangas šioje žydams svarbioje srityje.

Dar viena įdomi tema yra tarpnacionalinės tolerancijos problema. Čia mes dirbame remdamiesi aktyviai veikiančios Ukrainos „Vaad“ programomis. Didelis susidomėjimas, ir mes tuo džiaugiamės, kad „Holokausto pamokos“ sukelia reakciją pas Ukrainos mokyklų mokinius... Štai jau antrus metus iš eilės rengiamas mokyklinių darbų konkursas „Holokausto pamokos“. Tai suteikia vilties, kad jaunoji karta bus tolerantiškesnė už ankstesnę, o tai Ukrainai suteiks galimybę greitai įstoti į Europos tautų šeimą. (...)

Jūs taip pat esate vienas iš „rusų kalbos kongreso“ organizatorių. Tačiau ar įmanoma iš tikrųjų suvienyti žydus, gyvenančius dideliuose plotuose, rusakalbystės pagrindu?

Rusiškai kalbanti žydija yra unikalus reiškinys, turintis specifinių bruožų ... tiesą sakant, lydymo katilo modelis nedirba: nei Amerikoje, nei Izraelyje. „Rusijos“ žydai, persikėlę į kitas šalis, patiria nemažai integracijos sunkumų dėl tam tikrų visuomenės nuomonės stereotipų. Ir norint įsitvirtinti tokiomis sąlygomis, mums reikia savo rusakalbių struktūrų. Būtent todėl tokio kongreso idėją palaikė ne tik Izraelyje ir mūsų įtakingi amerikiečių draugai, bet ir Rusijos žydų bendruomenių federacija ir už jos stovintis įtakingas verslininkas Levi Levaev.

- Reiškia, kalbama apie sąjungą su Chabadu?

- Taip. NVS šalyse jau sukurtas Eurazijos kongresas, jam priklauso daugelis organizacijų, bet jame nėra Chabado. Todėl SNV šalių delegacija į steigiamąjį suvažiavimą rusakalbių kongreso, o jis įvyko nuo 1 iki 4 liepos Maskvoje ir Jeruzalėje, buvo kurta pariteto pagrindais tarp auroazijinio kongreso ir Chabado. Ir tame yra konsensuso principas.

- O kur čia konsensusas? Juk išeina, kad Chabadas – viena organizacija, o su ja paritete partneriai – dešimtys kitų organizacijų. Chabadas, išeina, turi aiškų interesą.

- Chabadas neturės jokios persvaros. Kiekviena iš šalių turi veto teisę. Iš tiesų Chabad – tai ne vieninga organizacija, o milžiniška „struktūra-stogas“. Ir, be to, pavyzdžiui, Rusijoje apima virš trijų šimtų organizacijų.

- O ar Chabadas ne paklusta vieningam vadovavimui iš Niujorko?

- Šiuo atveju nesvarbu, kas kam priklauso ir kas kaip sukurtas. Kalba eina apie tai, kad formuojama struktūra, kuri koordinuos pastangas rusakalbių žydų bendruomenių, kur jos bebūtų: Kanadoje, Australijoje, Amerikoje, Izraelyje, Rusijoje ar Ukrainoje. Pas mus priimtas tam tikras tipas žydų visuomeninių organizacijų. Chabade iš tiesų, jus teisus, kitas organizacijos principas, jie labiau disciplinuoti...Tai ne svarbu. Svarbiausia tai, kad ir vieni, ir kiti, ir treti atstovauja rusiškai kalbantiems žydams. (…).

- O kodėl, jūsų nuomone, Chabadas šį kartą užsiėmė konsolidacija su pasaulietinėmis organizacijomis? 

- Chabadas skaito save pagrindine jėga žydų judėjimo ХХ – pabaigos ХХI amžiaus pradžios. Dėl savo energetikos, finansinių galimybių. Ir jie, gali būti, nori gauti tarptautinę struktūrą, kur pasireikš jų lyderystė. Antra, jie, žinoma, nori atstovauti ne tiktai religingus žydus, šalyse, atsiradusiose po TSRS iširimo, bet ir didesnę žydų dalį. Juk pas mus religingų žmonių viso trys procentai, ne daugiau. Tai suprantamas pageidavimas tokios galingos organizacijos, kaip Chabadas. (…) („Chadašot“, Nr.3, birželis 2002 m.; pateikta ženkliai sutrumpinta). 

(…) aš norėjau detaliau sustoti ties kai kuriais momentais aukščiau pateikto interviu Josifo Ziselso, o būtent ties tais, kur kabama apie Chabadą.

Bet iš pradžių priminsiu, kad praktiškai per visas mano knygas raudonu siūlu eina Chabado tema ir įvairiapusė analizė veiklos šios sektos, tikroji šios tiesos esmė man tapo žinoma daugiau negu prieš dešimt metų. (…) Aš nuolatos tvirtinau, kad atėjusi pabaigoje 1980-jų metų – pradžioje 1990 metų į buvusią TSRS teritoriją judeo-nacistinė sekta Chabad ne tiktai pamins po savim vietinių žydų sluoksnius, bet ir užgrobs svertus įtakos valdžiai, finansų ir politiniam pasauliui visoje postsovietinėje erdvėje.

Tačiau visi mano visuomenės perspėjimai, ir, pirmiausiai, - žydų, skambėjo, kaip „balsas ištroškusio dykumoje“ - niekas nenorėjo jų klausyti. Praėjo keli metai ir įvyko tai, kas turėjo įvykti – fašistuojantis Chabadas užgrobė valdžią. (…)

Iš knygų, įėjusių į ciklą „Žydų sindromas“, dauguma skaitytojų jau žino, kaip įvyko mano artima pažintis su Chabadu ir kas yra šis vilkolakis su juoda skrybėle. Tačiau tuos, kas pirmą kartą skaito mano darbus, aš tiesiog privalau nors trumpai įvesti į reikalo kursą.

Atsiradusi XVIII amžiuje Liubavičių miestelyje (sankirtoje Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos sienų) ultra ortodoksali sekta Chabad 1930 – ųjų metų pradžioje buvo Stalino išvaryta iš TSRS teritorijos. Nuo 1940-ųjų metų Chabado vadavietė yra Brukline, viename iš Niujorko rajonų. 1990-ųjų metų pradžioje Chabadas pasiekė neregėtą politinę ir ekonominę galybę, o jo pagrindiniu tikslu buvo paskelbta „pasaulinė ekspansija“. Sektos veikla – maksimaliai užkonspiruota, tuo pat metu demonstruojamas išimtinis dievobaimingumas ir religinė nekaltybė.

Chabadas – judo-nacistinė sekta, organizuota klaniniu principu, kuriai vadovauja „krikštatėvis“ Liubavičių Rebė. Galimybė patekti į šį klaną yra ypač ribota, o jo nariai pasižymi agresyviu, besiribojančiu su beprotybe, religiniu fanatizmu. Iki dabar sekta Chabad, nepaisant pasiektos galybės ir neregėto įtakingumo, lieka gana neskaitlinga (1990-jų pradžiai pasaulyje buvo priskaičiuojama tik 20 tūkstančių jos atstovų).

Chabad sektos atstovai aktyviai priešinasi žydų asimiliacijos procesui ir yra fanatiškais kovotojais už „kraujo grynumą“. Pagrindiniu sektos fašistinės ideologijos principu yra šis principas – „žydai aukščiau už viską, o Chabad – aukščiau už žydus“. Šis principas yra visos Chabad veiklos pamatas, taip pat ir Ukrainos, Rusijos ir kitų buvusių TSRS respublikų teritorijose.

Atkreipkit dėmesį į citatą, kuri tapo epigrafu šiai knygai: „… šiomis dienomis, kada „visos pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti ir tikėti, kad karas tarp karalysčių nepalies, apsaugok Dieve, žydų. Atvirkščiai, visi vykstantys įvykiai bus tiktai Į NAUDĄ ŽYDŲ TAUTAI…“ Šie žodžiai priklauso paskutiniam iš Chabado „fiurerių“, Septintąjam Liubavičių Rebe Menachemui Mendelui Šneersonui, kuriam sektos nariai meldžiasi su išprotėjusių stabmeldžių užsidegimu ir kurį jie po mirties paskelbė Mošiachu, t. y. Mesiju.

Būtent Menachemo Mendelo Šneersono kvietimu 1991 metų spalio mėnesį, aš Charkovo liberalios krypties judėjų religinės bendruomenės pirmininkas, stambiausių TSRS žydų bendruomenių vadovų delegacijos sudėtyje atvykau į Niujorką, į Chabado būstinę. Visą mėnesį mus detaliai instruktavo, mokėmės Chabado ideologinio apdirbimo metodų, buvom pašventinti į slaptus valdžios užgrobimo TSRS teritorijoje metodus, kuri, kaip mums pranešė Chabado instruktoriai, gyvena savo paskutiniąsias dienas… Praėjus kuriam laikui aš pamačiau, kad visi įvykiai, vykstantys jau ant Tarybinės imperijos griuvėsių, vyksta visiškai atitinkamai su „Bruklino projektu“, kurį sukūrė Chabadas.

…Bet grįžkime prie Josifo Ziselso interviu, kuris nelauktai „nušvietė“ Chabado pasiekimus per pastaruosius metus ir faktiškai patvirtino visą tai, apie ką anksčiau kalbėjau tiktai aš. Ir nors Ziselso atviravimai liečia išimtinai „žydišką“ sferą chabadnikų veiklos, suplanuotos Brukline, patikėkite, kad kitose „srityse“ pasiekimai Chabado atrodo ne mažiau įspūdingai.

Ir taip, iš Ziselso informacijos seka, kad šiandien Chabadas atstovaują didžiulę „stoginę struktūrą“, kuri vien tik Rusijoje apima virš trijų šimtų (!) organizacijų. Be to nepamirškite atsižvelgti į tą faktą, kad vos kiek daugiau negu prieš dešimtį metų Rusijoje, kaip ir kitose buvusiose TSRS respublikos nebuvo nei vieno (!) chabadniko.

Ypatingo dėmesio nusipelno sekantis Josifo Ziselso interviu fragmentas:

„ - O kodėl, Jūsų nuomone, Chabadas šį kartą konsolidavosi su pasaulietinėmis organizacijomis?

- Chabadas skaito save pagrindine jėga žydų judėjimo ХХ pabaigos ХХI amžiaus pradžios. Dėl savo energetikos, finansinių galimybių. Ir jie, gali būti, nori gauti tarptautinę struktūrą, kur pasireikš jų lyderių charakteris. Antra, jie, žinoma, nori atstovauti ne tiktai religingiems žydams valstybėse, atsiradusiose po TSRS sugriuvimo, bet ir platesnę dalį žydų. Juk pas mus religingų žmonių viso trys procentai, ne daugiau. Tai suprantamas noras tokio galingos organizacijos, kaip Chabad. Ir klausimas tame, ant kiek mums pavyks sukurti sudėtingą lygsvaros sistemą kiekviename lygyje...“

Be abejo, suprantama siekis Josifo Ziselso, veikiančio rolėje „vieno iš žinomiausių Ukrainos žydų lyderių“, maksimaliai sustiprinti įspūdį apie neva „paritetinių santykių Chabado ir kitų žydų organizacijų“, tačiau vardan teisingumo reikia pažymėti, kad jokia lygiateise partneryste čia nekvepia. Taip, formaliai Chabadas atstovauja tiktai religingus žydus, faktiškai gi sekta jau kontroliuoja visu žydų sluoksnius ir „1/6 sausumos dalį“. Todėl tai, ką Ziselsas bando vaizduoti kaip Chabado „siekį“, iš tikrųjų senai yra įvykęs faktas.

Nedidelis, bet esminiss Josifo Ziselso netikslumas ir tvirtinimas, kad „Chabadas skaito save pagrindine jėga žydų judėjimo ХХ amžiaus pabaigos - ХХI pradžios“. Matyt, asmeninės ambicijos „vieno iš žydų lyderių“ sutrukdė jam pasakyti: „Chabadas teisėtai laiko save...“ ir toliau pagal tekstą. Dar daugiau, šiandien Chabado lyderystės faktą, sprendžiant iš visko, pripažino ir „šio pasaulio galingieji“. Apie tai liudija dabartinis lygis dalyvavimo chabado atstovų, pasiekusių prezidentinių aukštumų.

Kaip vieną iš daugybės pavyzdžių, patvirtinančių teisingumą aukščiau pasakyto, pateiksiu nedidelį fragmentą interviu su aukščiausių Chabado sluoksnių atstovu, kartu esančiu vyriausiu Rusijos ir SNV rabinu, - Berl Lazru, gavusiu Rusijos pilietybę vos prieš dvejus metus:

„- Nesenai prezidentas Putinas su jumis ilgai kalbėjo. Apie ką kalbėjote? 

- Per mūsų paskutinį susitikimą mes kalbėjomės virš valandos. Buvo kalbama, pagrinde, apie žydų bendruomenės padėtį Rusijoje, jos miestuose ir regionuose. Prezidentas domėjosi mano „žmogaus iš šalies“ nuomone, ne tiktai žydų klausimu. Jį domino, kaip, mano požiūriu, atrodo vienas ar kitas Rusijos miestas, kaip jame sekasi gyventi žmonėms ir t.t.“ ( „Žydų apžvalgininkas“ (Еврейский обозреватель), 20/39, spalis 2002 m.) 

Kaip matote, kaip įgaliotas atstovas visos Rusijos žydijos prezidento lygyje pasirenkamas būtent Chabado pasiuntinys. Su juo, „žmogumi iš šalies“, aptariama „padėtis Rusijos žydų bendruomenės, jos miestuose ir rajonuose“. Na, o faktas, kad Rusijos prezidentą domina nuomonė Berl Lazaro „ne tiktai žydų klausimais“, manau, komentarai nereikalingi. Ir toks, aš sakyčiau, ypatingai pagarbus požiūris į Chabadą šiandien demonstruojamas daugumos „artimo ir tolimo užsienio“ šalių prezidentų.

Kas liečia „norą“ chabadnikų turėti tarptautinę struktūrą, tai bendrai nėra apie ką kalbėti. Jie senai ją „gavo“, sukūrę savo rankomis. Čia būtų tikslinga pasakyti, kad Chabadas rengiasi perimti kitas tarptautines žydų struktūras, kurios dar nekontroliuojamos.

O štai dėl ko, be abejo, aš sutinku su Josifu Ziselsu, tai yra tame, kad pagal pačius optimistiškiausius skaičiavimus „pas mus religingų žmonių viso tik trys procentai, ne daugiau“. Be to, į šiuos tris procentus įeina įvairūs „porūšiai“ religingos žydijos: ultraortodoksalus Chabadas, atstovai kitų chasidizmo šakų, mitnagdim, pasekėjai konservatyvaus ir progresyvaus judaizmo ir kiti. O dabar dabar naudodami elementarius aritmetinius veiksmus nustatykime konkretų skaičių religingų žydų, pavyzdžiui, Ukrainoje. Jeigu šiandien žydų bendruomenė sudaro maždaug 400 tūkstančiai žmonių, nesunku suskaičiuoti, kad religingų žydų skaičius neviršija 12 tūkstančių žmonių, tarp kurių vargu ar bus tūkstantis chabadnikų. (Būtina patikslinti. Kaip pasirodė, 2002 metais, kada buvo rašoma ši knyga, aš operavau stipriai padidintais duomenimis apie žydų bendruomenės narių skaičių. Pagal paskutinį gyventojų surašymą, šiandien Ukrainoje gyvena kiek daugiau 100 tūkstančių žydų, pagal informaciją Tarptautinės žydų bendruomenės „Migdal“ šis skaičius iš viso sudaro 90 tūkstančių žmonių. Remiantis atnaujintais duomenimis, jūs galite patys suskaičiuoti realų skaičių žydų Ukrainoje. O kartu Rusijoje ir Baltarusijoje, kur žydų gyventojų skaičius atitinkamai sudaro 260 tūkstančių ir 22 tūkstančius. - E.H.)

Jūs paklausite, kam mes darėme visus šiuos skaičiavimus? Tam, kad jūs, pagaliau, suprastume, kad kažkoks tai smirdantis tūkstantis juodakepurių nacistų, kratančių barzdomis ir išverčiančių akis vien tik vos paminint jų chabadinį Fiurerį-Mošiachą, šiandien sprendžia likimus ne tiktai dešimtis tūkstančių Ukrainos žydų, bet ir likimai daugiamilijoninės Ukrainos tautos! Ir, patikėkite, praktiškai kiekvienoje iš buvusių „Broliškų“ respublikų – ar tai būtų Rusija, ar Kazachstanas, - yra savo „juodas tūkstantis“, žaidžiantis „ruletę“ su likimais milijonų ir milijonų aklųjų...

Aš jau kalbėjau, kad be užgrobimo žydų gyvenimo „kontrolinio akcijų paketo“, Chabado globalistai užgrobė ir pagrindinius svertus šešėlinės įtakos valdžiai. Be to ne tiktai SNV šalyse, tapusiose lengvu laimikiu fašistuojančių sektantų, bet ir toli už jos ribų („Žydiška ruletė“).

Prie to kas pasakyta man lieka pademonstruoti foto dokumentus, iliustruojančius lygį tarpusavio santykių „neskaitlingos žydų sektos“ su šio pasaulio galingaisiais. Kai kurie iš jų jau buvo skelbti ankstesnėse knygose, bet pasirodė ir naujesni eksponatai.

7 nuotraukos

(Parašai)

JAV prezidentas Rolandas Reiganas ir Chabadas

JAV prezidentas Džordžas Bušas-vyresnysis ir Chabadas

Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer ir Chabadas

JAV prezidentas Džordžas Bušas-jaunesnysis ir Chabadas

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Chabadas

Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma ir Chabadas

Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko ir Chabadas

O dabar pats laikas ištraukti į paviršių dar vieną chabado paslaptį, kuri yra Chabado ideologiniame pamate – knygoje „Tanija“, kurios turinį Kirilas Giliarovas, autorius „Tanija paslaptys“, apibrėžė kaip „rasizmo koncepciją“.

Pirmą kartą „Tanija“ pateko man į rankas daugiau nei prieš dešimt metų, kada įspūdingas tiražas šios chabadinės „konstitucijos“, atspausdintos Vilniuje rusų kalba, buvo atvežtas į Charkovo choralinę sinagogą su tikslu platinti žydų sluoksniuose. Šio „šedevro“ autorius – rabinas Šneur-Zalmanas, Chabado judėjimo įsteigėjas ir sukūrėjas sektos ideologinės bazės, kurį jo šiuolaikiniai pasekėjai iškelia į aukštumas, nusileidžiančias nebent „statusui“ Septintojo Liubavičių Rebe, įkelto jų į Mošiacho rangą.

Kad netuščiažodžiauti, pademonstruosiu vieną iš publikacijų, pasirodžiusią vos prieš kelis mėnesius jums pažįstamame Chabado žurnale „Iš širdies į širdį“. Tiesa, iš pradžių būtina pateikti nedidelį paaiškinimą.

Žemiau pateiktame fragmente straipsnio „Naujieji chasidizmo metai“ akcentuojamas žodis „chasidizmas“. Patikslinu: Chabad-Liubavič judėjimas iš pradžių atsirado kaip viena iš chasidizmo krypčių, t. y. ortodoksalaus judaizmo, kuris iš pagrindų skiriasi nuo kitų chasidų šakų, tarp kurių visa eilė įtakingų krypčių: Braclavo, Karlinstono, Satmaro ir kiti. Šie chasidai ne tiktai neturi jokio ryšio su Chabadu, o juo labiau jo „menais“, bet ir, kaip taisyklė, su juo nesutaria. Chabadas gi, savo ruožtu, nepagrįstai, bet tyčia sutapatina save su visais chasidais, nors jau senai atsiskyrė kaip atskira kryptis ne tiktai chasidizme, bet ir abelnai judaizme. Ir čia slepiasi eilinė Chabado klasta, leidžianti jam esant griežčiausiam klaniniam uždarumui kalbėti vardu atstovų visų šakų ortodoksalaus judaizmo. Todėl, kai jūs dabar skaitysite ištrauką iš publikacijos „Naujieji chasidizmo metai“, drąsiai keiskite žodžius „chasidizmas“ ir „chasidai“ į „Chabadas“ ir „chabadnikai“ - šiuo atveju tai bus teisinga.

„Prieš 206 metus, 5559 metų 19 kislevo nuo pasaulio sukūrimo (1798 m. gruodžio 27 d.) rabinas Šneur-Zalman, chazidų judėjimo Chabad įkūrėjas, buvo išlaisvintas iš įkalinimo Petropavlovsko tvirtovėje. (…) Tą dieną, metai iš metų, chasidai švenčia Išlaisvinimo Dieną, Chasidų Naujuosius metus.

5505 elulo 18 dieną nuo pasaulio sukūrimo (1745 m. rugsėjo) Baltarusijos vietelėje Liozno pas jaunus tėvus Baruchą ir Rivki gimė berniukas. Jam davė vardą Šneur-Zalman. Jau 13 metų amžiuje jis buvo tituluotas gaon – genijus. Tai užrašyta miestelio Liozno bendruomenės kronikoje. (…) („Iš širdies į širdį“ (От сердца к сердцу), 2004 m. gruodis, Nr. 49).

Šio „šedevro“ autorius – Rabinas Šneur-Zalmanas, pradininkas Chabado judėjimo ir šios sektos ideologinės bazės sukūrėjas, kurį jo šiuolaikiniai pasekėjai kelia į aukštumas, nusižengiant „statusui“ Septintojo Liubavičių Rebe, iškelto jų į Mošiacho rangą.

Tai kame gi, ypatingi nuopelnai Chabado „gaono“ Šneur-Zalmano, kurio garbei Chabado pasekėjai švenčia savo nuosavus Naujuosius metus? Ir štai mes visai priartėjome prie „Tanija“ paslapties, kuri išėjo iš po plunksnos „genialiojo“ Chabado sektos įsteigėjo ir ideologo.

Dabar aš noriu suteikti žodį Kirilui Giliarovui dėl dviejų priežasčių: visu pirma, norėdamas įrodyti, kad ne aš vienas skaičiau šią knygą, o reiškia, pas nieką nekils abejonių, kad ji tikrai egzistuoja; antra, kad pademonstruoti normalią reakciją normalaus žydo į ideologinius Chabado principus, kuris per prievartą įtraukia žydus po savo „stogu“.

Be to, pradėti siūlau nuo „Baigiamojo žodžio“, kuriame autorius „Tanija paslaptys“ paaiškina, kas paskatino jį parašyti šią knygą. Juk 12 metų atgal, kada pasirodė pirmasis darbas iš mano antifašistinio ciklo – „Ar reikalingas Ukrainai mesijas iš Bruklino?“, aš vadovavausi tais pačiais motyvais, kaip ir K.Giliarovas.

Ir man labai svarbu, kad jo paaiškinimai būtų ne tiktai išgirsti, bet ir suprasti – kaip žydų, kuriems jis adresavo knygą „Tanija paslaptys“, taip ir ne žydams, kuriems paklius į rankas mano knyga „Žydiškas fašizmas“.

Ir taip, baigiamasis autoriaus žodis knygoje „Tanija paslaptys“:

„Bet kuris autorius atsakingas už savo kūrinį. Rašydamas šią knygą, aš aiškiai suvokiau, kad ji sukels nevienareikšmę visuomenės reakciją. Ir nepaisant to, aš laikiau savo pareiga parašyti šią knygą.

„Visos paslaptys paaiškėja“ – pasakė Jėzus. Žodžiai slaptų judėjų knygų anksčiau ar vėliau taptų žinomomis, kaip žydų, taip ir ne žydų visuomenei. (…) Bet geriau anksčiau, negu vėliau. Aš absoliučiai nesutinku su nuomone, kad paviešinimas negatyvių judėjų teologijos pusių būtinai atves į pogromus ir bandymus vykdyti žydų genocidą.

Žydų pogromai ir žydų naikinimai vyko šimtmečiais ir pogromų vykdytojai nežinojo „Tanija“ žodžių. Aš giliai įsitikinęs, kad publicistikai nėra ir negali būti draudžiamų temų. Viešumas „žydų klausime“ bus naudingas visiems – ir žydams, ir ne žydams. (…)

Šio darbo tikslas -…papasakoti teisybę apie buvimą žydiško, judėjų rasizmo. Duoti žmonėms teisybę – yra absoliuti teisė ir šventa pareiga. Jeigu kažkas priims šį kūrinį neadekvačiai, kaip instrukciją pogromams – tai jo problemos. Visa atsakomybė tokiu atveju guls ant paties pogromų vykdytojo.

Dirbdamas ties šia knyga, aš vadovavausi vienu tikslu: padėti žmonėms įveikti savo sielose tai, kas trukdo jiems gyventi: nacionalinį egoizmą, neapykantą, nesantaiką… O svarbiausia – pažinti Tiesą. „Ir pažinkite Tiesą, ir Tiesa jus išlaisvins“ (Evangelija pagal Joną, sk.8, psl.32). (…)

(Užrašas ant knygos viršelio) Kirilas Giliarovas, knygos „Tanija paslaptys“: „Šio darbo tikslas – papasakoti tiesą apie žydų, judėjų rasizmą“.

O dabar eikime prie „Tanija“ paslapčių. (Nepaisant citatų iš „Tanija“ suvokimo, pasistenkite apmąstyti šiuos tekstus, o Konstantino Giliarovo komentarai jums padės):

Knyga “Tanija” buvo parašyta chasidų (chabado-E.Ch) rabino Schneur Zalmano, Liady miestelyje antroje pusėje XVIII amžiuje – XIX amžiaus pradžioje, maždaug prieš 200 metų. Pavadinimas jai suteiktas pagal pirmąjį teksto žodį, autentiškas šios knygos pavadinimas – “Likutei Amarim” (“surinkti posakiai“).

Knyga “Tanija” yra vienos iš chasidizmo krypčių – “Chabad” šventraštis. Pagal Chabado kanonus, Dievas sukūrė pasaulį tik žydams. “Jo karalystė – tiktai Izraelio tauta” (sk.41, psl. 241). Sielos žydų, kurių realiai priskaičiuojama tiktai 600 tūkstančių (!), yra paties Dievo dalelės.

Pagal „Tanija“, egzistuoja dvi sielų rūšys: Dieviškoji ir gyvūniškoji. Dieviškąją sielą, neva, turi tik žydai. Žydai taip pat turi pirmos kategorijos gyvūnišką sielą. Ji yra nematoma gyvenimo jėga, esanti kraujyje ir palaiko kūno gyvastį. Ši siela kyla iš tam tikro dvasinio šaltinio, vadinamo “klipat noga” (spindintys nešvarumai), kuriame dalinai yra gėrio, ir kuri susijusi su gėrio ir blogio pažinimo medžiu. Nuo jos gauna gyvenimo jėgą visi košeriniai (leidžiami naudoti maistui) gyvūnai, o taip pat augalai.

Tačiau yra ir kita gyvūniška siela, žemesniojo lygio, kurią turi tik ne žydai. “Bet sielos ne žydų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio…” (sk.2, psl.41)

Rabinas Schneur Zalmanas buvo įsitikinęs, kad ne žydai neturi Dieviškosios sielos, ir, reiškia, neturi dvasinio gyvenimo! Jų sielos, jo tvirtinimu, kilusios iš tam tikros nematerialios esybės, vadinamos “sitra achara” (kita pusė), kurių vaidmuo yra identiškas velnio vaidmeniui arba blogio dvasiai krikščioniškoje teologijoje. Ši triada, atstovauja klipą stabmeldystės, klipą žmogžudystės ir klipą neištikimybės.

“Tačiau klipot skirstomos į dvi pakopas, ir vienas iš jų yra aukščiau, o kita žemiau pirmosios.

Apatinė pakopa – tai trys visiško blogio ir nešvaros klipot, kuriose visiškai nėra gėrio … Jų poveikį patiria ir iš jų kyla visų pasaulio tautų sielos ir jų fizinis egzistavimas, sielos visų nešvarių ir draudžiamų valgyti gyvūnų (ir jų fizinis egzistavimas), o taip pat egzistuoja ir dvasia visų draudžiamų augalinių maisto rūšių, kaip erelis, klaey gakerem ir pan. (graikinių riešutų lukštai, išaižos, ir t.t.)“ (6 skyrius, 61 psl.).

Kartais į poveikius šių kenkėjiškų klipot įsijungia ir žydų sielos, ir tada jos pradeda daryti piktą. Tačiau rabinas Schneur-Zalmanas mano, kad tarp žydų ir ne žydų blogio, yra didelis skirtumas. “Žydas pagal savo prigimtį negali norėti draudžiamo”- tvirtina chabado rabinas, tai yra žydas negali norėti melstis stabams, žudyti, plėšti ir t.t. Jis gali tiktai siekti piktnaudžiauti leidžiamu (girtauti, apsivalgyti ir t.t.).

Gojai, gi, pagal pačią savo prigimtį trokšta draudžiamo. Jei žydas pažeidžia Torą, jis tai daro dėl gojų kaltės, per kuriuos veikia per sitra achara, bet ne pats savaime. Tokiu būdu, išeina: viskas, ką daro žydas, – gėris, viskas, ką daro gojus, – blogis.

Juk žydo poelgiai visada sąlygoti gerais kėslais, o poelgiai gojo – piktais! Būtent tai Chabado rabinai įtaigoja sinagogose. “Nėra blogų žydų. Visi žydai – geri”, – pareiškė Liubavičių Rebe bibliotekininkas, rabinas Baruch Levin, komentuodamas žydų vaidmenį 1917 spalio perversmo istorijoje.

Jo nuomone, žydai-bolševikai vadovavosi gerais savo žydiškos sielos ketinimais. Juos, neva, motyvavo socialinio teisingumo troškimas, be to ne vien tik žydų tautai, bet visoms pasaulio tautoms. Jie tiesiog suklydo pasirinkdami priemones.

Tačiau aukščiau aprašyta pasaulio būklė, pagal “Tanija”, tęsis ne amžinai. “Sitra achara”, – bjauru visagaliui, ko jis nekenčia “(psl. 127) t.y. Dievas nekenčia pasalio tautų, kaip ir visų nešvarių gyvūnų, kuriuos palaiko klipot. Ateityje, kai ateis Mašiachas (Mesijas) “Visi klipot sunaikinami prieš Dievą, tarsi jų niekada ir nebuvo, kaip pasakyta:” Visos tautos kaip niekas prieš Jį (Sk. 19, psl.117).

Šneur-Zalman tiesiog deda lygybės ženklą tarp pasaulio tautų ir nešvarumų. “Klipot ir sitra achara vadinami “vėmalai ir ekskrementai”, kaip yra žinoma ” (sk.24, p.141). Taigi, “klipot” (nešvarumai) = vėmalai ir ekskrementai = lukštai-išaižos = nešvarūs gyvūnai = pasaulio tautos! Žydai gi – vieninteliai, kuriems, Shneur-Zalmano nuomone, galima taikyti sąvoką “žmogus” (p.119).

Nėra jokių abejonių, kad rabinas Schneur-Zalmanas buvo įsitikinęs, kad atėjus Mesijui visos pasaulio tautos bus sunaikintos. „Pastatė Jis (Dievas) tamsai ribą (tai pasakyta apie dienų pabaigą, kada Aukščiausiasis sunaikins nešvarumų dvasią Žemėje, ir atsivers Aukščiausiojo šlovė, ir pamatys kiekviena esybė kartu, kaip aiškinama toliau), o labiausiai pasaulio tautų žemėse, oras kurių nešvarus ir pilnas klipot“ (Sk. 33, 187 psl.).

Shneur-Zalmano įsitikinimu, trims klipot (taigi ir pasaulio tautoms), “nėra išaukštinimo per amžius, nebent tiktai paverčiant jas į nieką ir pilnai sunaikinant, kaip parašyta: „Ir dvasią nešvaros nušluosiu nuo Žemės paviršiaus“(p. 207).

“Ir reiškia, visos trys nešvarios klipot bus visiškai sunaikintos, paverstos į nieką“ (Sk. 37, psl. 208).

Jei materialiu atspindžiu trijų nešvarių klipot, pagal “Tanija“ yra pasaulio tautos, tai, pagal logiką, tai kaip žemiškąjį atspindį (spinduliuojanti nešvara) reikia suprasti žydus, užsiimančius „nežydiškais užsiėmimais (mokslais, menu, sportu ir t.t.). Rabino Shneur-Zalmano nuomone, jie tuo pačiu “suteršia savo intelektą”, kadangi „nežydiški užsiėmimai labiau nešvarūs, kaip tušti užsiėmimai“ (Sk. 8-9, psl. 69-71).

Jais galima užsiimti tiktai dėl uždarbio, pelno, bet ne dėl „jų pačių“ (71 psl.). Tuo papildomą kartą pasireiškė veidmainystė ir talmudistų, tokių kaip Šneur-Zalman, troškimas pasipelnyti.

Išaukštinimas klipot noga nematomo pasaulio Kduša (Šventenybės) pusėje, matomame pasaulyje, reiškia sugrąžinimą žydų-reformistų ir krikščionių prie Talmudo ir jų atėjimą į Chabad. Istorinis procesas po Mesijo atėjimo, kurį Chabado nariai mato būtent iš chabadiečių ir karaliaus Dovydo palikuonio, pagal Tanija atrodo sekančiu būdu. Dievas sunaikina tris klipotas ir, atitinkamai, sunaikinami maitinami jomis visi nešvarūs gyvūnai ir Pasaulio tautos. Tada pasikeičia klipot noga, kurie yra žydams ir švariems gyvūnams gyvenimo šaltinis, ir paklydę žydai grįžta prie ortodoksalaus judaizmo.

Žemė, kaip ne keista, Schneur Zalmano neskaitoma nešvarumu, ir, iš to seka, išlaiko savo egzistavimą arba gi persitvarko į eterinį kūną. Hidrosfera, atmosfera, palaikomos, pagal Tanija logiką, klipotomis, irgi turi susinaikinti. Milijonai žydų dvasių-kibirkščių susivienija į pirmapradžius 600 tūkstančių žydų dvasių, sklendžiančių virs tuščios (arba eterinės) Žemės – štai istorijos apoteozė pagal „Tanija“!

Kyla klausimas: kas tai, jei ne rasizmas?!

Rasizmas turi tris pagrindinius bruožus:

1. Vienos rasės pranašumas prieš kitą.
2. Teorija nekintamumo laike dvasinių ir intelektualinių požymių „aukštesniųjų“ ir „žemesniųjų“ rasių.
3. Siekis genocido „nepilnaverčių“ rasių, jų pavergimo, izoliacijos ir/arba savęs izoliacijos nuo jų.

Visa tai pilnu mastu yra r.Šneur-Zalmano veikale „Tanija“.

Spręskite patys:

1. Žydų dvasios – dalelės paties Dievo. Žydų išmintis – aukščiausiojo lygmens, ne žydų išmintis – „blogiau tuščių užsiėmimų“. Žydai turi gyvūnišką sielą, kurioje „dalinai yra gėris“, gojai – tiktai gyvūnų sielą, kurioje „nėra gėrio visiškai“.
2. Klipot, o tai reiškia, tautoms, besimaitinančioms jomis, „nėra išaukštinimo per amžius“. Žydiškos gi sielos „pagal savo prigimtį negali geisti draudžiamo“.
3. Kaip tvirtina „Tanija“, ateityje „klipot sunaikinamos visiškai prieš Aukščiausiąjį, tarytum jų ir nebuvo, kaip pasakyta: “visos tautos kaip niekas prieš Jį“.

Kvietimas r.Šneur-Zalmano neužsiimti „nežydiškais užsiėmimais“ praktiškai reiškia saviizoliaciją nuo nežydiškos aplinkos. O pranašystė apie baigtinę Pasaulio tautų žūtį pajėgi išprovokuoti atskirus žydus aktams, pagreitinančius šį procesą (genocidą).

Chabado rabinai, sekdami Tanija instrukcijoms, propaguoja pasitraukimą žydų iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo, pilną pasinėrimą į chabadišką judaizmą, net iki to, kad nepirkti produktus nežydiškose parduotuvėse (net košerinius!).

Chabado rabinai taip pat dažnai propaguoja išimtinai chabadinį išsilavinimą prieš pasaulietinį, rekomenduodami jaunimui stoti į ješivas, o ne nežydiškas mokymo įstaigas. Abejonių būti negali – tai religinis rasizmas.

Tokiu būdu, prieš 140 metų iki NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. paaiškinimas) Vokietijoje, slavų žemėje terpėje neskaitlingos žydų sektos egzistavo gerai suformuluota rasizmo koncepcija.

Galite, žinoma, nekreipti dėmesio į aukščiau minimą religinį darbą, jei ne viena aplinkybė, ir labai reikšminga: knyga “Tanija” yra pagrindinė disciplina dėstoma vaikams ir paaugliams, lygia greta su Tora ir Talmūdu. Ir jaunesniojo amžiaus vaikas jau žino apie tai, kad “gojai neturi dieviškosios sielos, ir turi gyvūniškąją.”

Tokiu būdu, į nesusiformavusią vaikišką sąmonę įkalamos neapykantos žmogui, ksenofobijos, rasinio pranašumo idėjos.

Tai daroma per leidinius, pavyzdžiui, žurnalą “Lechaim”. ”Jei žmogus pasireiškia kaip žiaurus, nežmoniškas ar jis neatlieka labdaros darbų, mes rimtai galime įtarti, kad jis pagal kilmę gibeonitas (nežydas).” (“Lechaim”, № 18-19 5754 (1993-1994).

Chabad mokytojai paaiškina šį reiškinį tuo, kad kaip bausmė už nuodėmes, padarytas praeitame gyvenime, nežydų siela patenka į žydų kūną. Tai yra, visi amoralūs žmonės tarp žydų, gali būti priskirti nežydams. Tiesą sakant, Chabado pasekėjai blogą žydo prigimtį vadina “nežydu sėdinčiu žydo viduje.”

Chabado atstovai suteikia kraujui didelę mistinę reikšmę. Jie yra įsitikinę, kad tik pagimdytas žydės, subrandintas jos įsčiose ir turintis žydų kraują, gali suprasti Toros paslaptis. (…)

Panašias teorijas galima išgirsti sinagogose per Chabado rabinų paskaitas. Taip formuojamas rasistinis mentalitetas, požiūris į žydus kaip į aukščiausią moraliniu ir intelektualiniu požiūriu rasę. Tai negali niekam atnešti naudos – nei žydams, nei – pasaulio tautoms. Bet visų pirma- žydams, nes tauta, neapkenčianti kitų tautų – nelaiminga tauta.

Buvimas žydų tautoje rasistų, sukelia pastovų pavojų visų pirma patiems žydams; jis tarnauja šaltiniu maitinančiu judofobijas nežydų terpėje. Laimei, ne visi žydai – rasistai, ir teisybės vardan reikia pažymėti, kad rasizmas nėra žydų palydovu nuo jų gimimo. Nacizmas ir rasizmas gali atsirasti bet kurios tautos terpėje. Ir žydai, kaip tai aiškėja iš Chabado pavyzdžio,- ne išimtis. (…)

Žydą, patekusį į Klipot nelaisvę, Šneur-Zelman lygina su karaliu, kurį panardino į išvietę su ekskrementais (Tanija, sk.24, psl.141). Atatinkamai, ir bendravimas žydo su nežydu chabadininkai vertina analogiškai. Tanija nepateikia nė vieno teigiamo pavyzdžio bendravimo žydo su nežydu, užtai yra vienas neigiamas: sumodeliuota Šneur-Zalmano situacija „piktadarys nežydas“ stovi pas žydą už nugaros, trukdydamas jam melstis, kenkia ir t.t. Tanija žodžių poveikyje žydai nenoriai eina į kontaktą su nežydais.

(…) Chabado rabinas, JAV pilietis Moše Levinas pereiškė atviriau: „Reikia atidaryti tinklą košerinių parduotuvių, kad žydai žinotų, kur jiems pirkti maistą. Juk užsienyje yra specialios parduotuvės šunims ir katėms, ir žmonės, matydami atitinkamas iškabas, ten neužeina“.

Jam antrina kitas Chabado rabinas: “Padaryti gojui apipjaustymą – tas pats, kaip padaryti apipjaustymą šuniui“, „Vesti goją – tas pats, kaip vesti kalę“ ir t.t. Visa tai vaisiai švietimo, išaugę ant „Tanija“ medžio.

Viename iš informacinio biuletenio „Atgimimas“ numerių suformuluota tokia evoliucijos grandinė: mineralai, augalai, gyvūnai, žmogus, žydas. „Žydas“ – penktoji, aukščiausioji forma, aukščiausia Visatoje egzistavimo pakopa, evoliucijos vainikas. Ji charakterizuojama, visų pirma, buvimu pas esančius joje tokios vertybės, kaip sąžinė. (…)

„Gojams kategoriškai draudžiama studijuoti Talmūdą“.

(…) Kartą, privačiame pokalbyje su grupe žydų vienas iš žmonių, pažįstamų šios knygos autoriui, turintis ryšį su Maskvos choralinės sinagogos administracija pasakė: „Gojams kategoriškai draudžiama studijuoti Talmūdą“. Į klausimą: „kodėl?“,- jis atsakė: „Todėl, kad ryškiu pavyzdžiu to, kas nutinka su goju, pabandžiusiu studijuoti Talmūdą yra Alfredas Rozenbergas!“(sukurėjas nacistinės rasinės teorijos, autorius knygos „XX amžiaus mitas“).

Samprotavimai apie žydų fašizmą, rasizmą arba nacizmą sukelia audringą protesto reakciją pas demokratinės visuomenės atstovus. Žadžiai „žydas“, ir „fašizmas“ pas liberalų atstovus nesiriša tarpusavyje. Tiksliau, susiriša kaip tendemas „budelis-auka“. Vis tiktai, ši reakcija -grynai emocinė ir klaidinga. Reikalas tame, kad nei pas nei vieną naciją nėra imuniteto prieš atsiradimą jos terpėje nacistinių ir rasistinių idėjų. (…)

Kad niekam neliktų abejonių dėl buvimo tiesioginių paralelų tarp „Tanija“ ir vokiškojo nacizmo idėjų, pateiksime keletą pavyzdžių (pateikiu sutrumpintai – E.Ch.):

„Tanija“: „…dvasios gojų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio“.

Otto Vaininger: “Pas absoliutų žydą nėra sielos“.

„Tanija“: „Žydas pagal savo prigimtį negali geisti draudžiamo…“

Alfredas Rozenbergas: “Mes išrinktieji žmonės. Mūsų protai kuria tikrą dvasios valdžią: protas likusios žmonijos dalies grynai instinktyvus ir gyvūniškas“.

„Tanija“: „kaip pasakyta: visos tautos, kaip niekas prieš Jį…“;“…visos trys nešvarios klipot bus sunaikintos visiškai, paverstos į nieką“.

Otto Vaininger: „Žydai savo giliausiame pagrinde yra niekas“.

„Tanija“: „Nuodėmingasis, pažeidžiantis Jo (Dievo) valią… absoliučiai atskirtas nuo Aukščiausiojo Šventumo… labiau, negu visi nešvarūs gyvūnai, vabzdžiai ir gyvatės…“

Henrikas Himleris: „Jis(žydas) tiek pat tolimas nuo mūsų, kaip gyvūnas tolimas nuo žmogaus.

Adolfas Hitleris: „Jis(žydas) nėra žmonijos dalis“.

Susidaro įspūdis, kad aukščiau pateikti tekstai parašyti vieno žmogaus-tiek artimos juose dėstomos pažiūros. Kažkuriuo mastu pas juos tikrai vienas autorius: dvasia melo ir neapykantos, kuriuo buvo apsėsti kaip žydas Šneur-Zalman, taip ir vokiečiai Otto Vaininger, Alfred Rozenberg ir kiti antisemitizmo ideologai.

Tai-reakcinga rasizmo idėja. Ir jeigu mes pripažįstame būtinybę kovoti su nacizmo ir antisemitizmo idėjomis, tai kodėl gi bet kokios kalbos apie egzistavimą žydiško, judėjų nacizmo ir rasizmo patiria tokią pasiutusią obstrukciją, be kokios nors rimtesnės klausimo analizės?!!

Ar ne todėl, kad dauguma liberalų ir demokratų gyvena nelaisvėje savo iliuzoriškai-rožinio supratimo apie judaizmą, kas yra pasekmė išmoningos judėjų propagandos ir nesusigaudymo „žydų klausime“? (…)