Gegužės pradžioje pasirodė
„lietuviškos braškės, pačios brangiausios, po 20 eurų už
kilogramą. LNK televizija balandžio 4
dieną informavo, kad jos „labai kvapnios.“
O kaip kitaip - jos gi „lietuviškos“,
jos turi kvepėti.
Lietuvoje viskas kvepia. Kvepia
nežmoniškai išnaudojamų lietuvių prakaitu, ašaromis ir krauju.
Ar gali tas braškes valgyti Lietuvos
senelis, gaunantis 200 eurų nesiekiančią pensiją? Kad ir vidutinę
– 285 eurus?
Ar jas gali valgyti vaikelis, kurio
tėvas ir mama lenkia nugarą už minimalų 400 (bruto) atlyginimą? Kad ir vidutinį – 876 (bruto)?
Ar jas gali valgyti dėstytojas,
mokytojas, kyšių neimantis gydytojas, sąžiningas valdininkas, žemdirbys, darbininkas?
Tai kas „lietuviškas braškes“
gali valgyti Lietuvoje, jei už jų kilogramą 80 procentų lietuvių
reikia dirbti visą ar pusę darbo dienos?
Tokių braškių negalima valgyti, jas
galima tik ėsti, nes jos smirda lietuvio darbininko prakaitu, krauju
ir ašaromis.
Apie tas braškes ėdančius. Kas su
jais nutinka?
Dabar aš žinau,
kodėl išnyko Lietuva, kai ji susijungė su Lenkija į vieną
Lietuvos-Lenkijos uniją. Jos „elitas“ prisivalgė „braškių“,
kurios smirdėjo lietuvių krauju, prakaitu, ašaromis ir numirė.
Jie numirė ne fiziškai, bet dvasiškai. Jų dievu tapo ne Tėvynė,
o Mamona. Jie Lietuvą pardavė už saują sidabrinių, kad tik
galėtų prisivalgyti „lietuviškų braškių“.
Praėjus 200 metų
viskas pasikartojo. JAV „partneriai“ sugriovė TSRS ir pasakė:
„Galite vogti“. Europos „partneriai“ pakartojo: „Galite
toliau vogti“. Išvogė.
Tie, kas nenorėjo
likti Lietuvoje ir matyti, kaip ant jų ašarų, prakaito ir kraujo
užaugintas braškes ėda saujelė vagių ir kraupių išnaudotojų,
tie pabėgo, kas trečias lietuvis. Liko seneliai, būrelis vaikelių
ir bepročiai, kurie sutinka lenkti nugaras už centus. Liko ir tie,
kurie 30 metų gėrė lietuvių ašaras, prakaitą ir kraują, o
dabar ėda braškes, išaugintas ant šio substrato. Tokia Lietuvos
hidroponika.
Tie, prisiėdę „lietuviškų
braškių“, irgi pabėgs
Šie vampyrai, "lietuviškų braškių" ėdikai, Lietuvai nepriklauso, nes jų širdis ten, kur jų turtas. Negalima
vienu metu tarnauti ir Lietuvai ir Mamonai. Kai tik jie iščiulpia
iš mūsų milijardą eurų, jie nedelsiant bėga ten, kur guli jų
turtai. Atsimenat didžiausios Maksimos siurbėlės istoriją? Kur
tas vampyras? Visai teisingai, jis Londone. Ten, Rotšildų bankuose,
guli sudėtas lietuvių prakaitas, ašaros ir kraujas, kurį šitas
vampyras iščiulpė. Šios rūšies vampyrams ir skirtos pirmosios „lietuviškos braškės“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą