Tragiška išdaviko mirtis
Aleksejus Navalnas, Rusijos politinės opozicijos veikėjas, kurio populiarumas Vakaruose gerokai viršijo jo palaikymą Rusijoje, mirė kalėdamas Rusijos kalėjime. Jis buvo nuteistas 30 su puse metų laisvės atėmimo bausme už sukčiavimą ir politinį ekstremizmą - kaltinimai, kurie, A. Navalno ir jo šalininkų teigimu, buvo tik sufabrikuoti kaltinimai, skirti nutildyti žmogų, pastaraisiais metais tapusį garsiausiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritiku.
Rusijos federalinės kalėjimų tarnybos išplatintame pareiškime teigiama, kad "2024 m. vasario 16 d. nuteistasis Aleksejus Navalnas pasivaikščiojęs pasijuto blogai ir beveik iš karto prarado sąmonę. Nedelsiant atvyko įstaigos medicinos personalas, buvo iškviesta greitosios medicinos pagalbos komanda. Buvo atliktos visos būtinos gaivinimo priemonės, kurios teigiamų rezultatų nedavė. Greitosios pagalbos gydytojai konstatavo nuteistojo mirtį. Mirties priežastys nustatinėjamos".
Aleksejui Navalnui mirties metu buvo 47 metai. Jis paliko žmoną Juliją ir du vaikus.
A. Navalnas atliko bausmę IK-3 kalėjimo kolonijoje Charpe, gyvenvietėje Jamalo ir Nencų autonominėje apygardoje maždaug už 2 000 km į šiaurės rytus nuo Maskvos; tai vienas atokiausių kalėjimų Rusijoje, garsėjantis griežtumu ir, pasak ten kalėjusių kalinių, žiaurumu.
Skotas Ritteris aptars šį straipsnį 136-oje laidoje "Klauskite inspektoriaus".
Vakaruose buvo plačiai pasmerkta Navalno mirtis, o JAV prezidentas Joe Bidenas paskelbė ilgą pareiškimą iš Baltųjų rūmų Ruzvelto salės. Bidenas sakė, kad Navalnas "drąsiai pasipriešino korupcijai, smurtui ir... visiems blogiems dalykams, kuriuos darė Putino vyriausybė. Atsakydamas į tai, Putinas jį nunuodijo. Jis jį suėmė. Jis jį patraukė baudžiamojon atsakomybėn už išgalvotus nusikaltimus. Jis nuteisė jį kalėti. Jis buvo laikomas izoliuotas. Net visa tai nesutrukdė jam įvardyti Putino melą."
J. Bidenas pažymėjo, kad "net ir kalėjime jis [A. Navalnas] buvo galingas tiesos reiškėjas, o tai, kai apie tai pagalvoji, yra nuostabu. Ir jis galėjo saugiai gyventi tremtyje po pasikėsinimo į jį 2020 m., kuris, galiu pridurti, beveik jį pražudė. Ir... bet jis... jis tuo metu keliavo už šalies ribų. Vietoj to jis grįžo į Rusiją. Jis grįžo į Rusiją žinodamas, kad jei tęs savo darbą, greičiausiai bus įkalintas ar net nužudytas, bet vis tiek tai padarė, nes labai tikėjo savo šalimi, Rusija."
J. Bidenas kaltę dėl A. Navalno mirties suverčia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. "Nesuklyskite. Putinas yra atsakingas už Navalno mirtį. Putinas yra atsakingas. Tai, kas atsitiko Navalnui, yra dar vienas Putino brutalumo įrodymas. Niekas neturėtų būti apgaudinėjamas - nei Rusijoje, nei namuose, nei bet kur pasaulyje." J. Bidenas sakė, kad A. Navalnas " turėjo daugybę savybių, kurių neturėjo V. Putinas. Jis buvo drąsus. Jis buvo principingas. Jis buvo atsidavęs kurti Rusiją, kurioje galioja teisinė valstybė ir kurioje ji galioja visiems. Navalnas tikėjo ta Rusija, ta Rusija. Jis žinojo, kad tai yra reikalas, už kurį verta kovoti ir, aišku, net mirti."
Julija Navalny Miuncheno saugumo konferencijoje, 2024 m. vasario 16 d. - jos vyro mirties dieną.
A. Navalno žmona Julija Navalnaja kalbėjo apie jo mirtį Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje dalyvavo viceprezidentė Kamala Harris ir valstybės sekretorius Antonijus Blinkenas. "Noriu, kad Putinas ir visa jo aplinka... Putino draugai, jo vyriausybė [žinotų] - jie turės sumokėti už tai, ką padarė su mūsų šalimi, su mano šeima ir mano vyru. Ir ta diena ateis labai greitai", - pareiškė ji ir pridūrė, kad "Vladimiras Putinas turi atsakyti už visas baisybes, kurias jie daro mano šaliai, mūsų šaliai - Rusijai".
Panašūs sielvarto ir paramos pareiškimai pasipylė ir iš istoriškai prieš Rusiją nusistačiusių valstybių vadovų ir žiniasklaidos. Atrodo, kad A. Navalnui pavyko surinkti daugiau paramos savo bylai po mirties, nei jam gyvam esant.
A. Navalnas tapo beveik mitiniu "rusiškos demokratijos" simboliu.
Tačiau tiesa yra kur kas kitokia.
Aleksejus Navalnas su tėvais ir jaunesniuoju broliu Olegu aštuntojo dešimtmečio viduryje.
Navalnas gimė 1976 m. birželio 4 d. Jo tėvas buvo karjeros sovietų armijos karininkas. Pasak A. Navalno motinos, jos sūnus radikalizavosi klausydamasis jos vyro pokalbių su kitais sovietų karininkais apie blogėjančias sąlygas Sovietų Sąjungoje. 1998 m. A. Navalnas Maskvos Liaudies draugystės universitete įgijo teisės magistro laipsnį, o 2001 m. Valstybinėje finansų akademijoje įgijo ekonomikos magistro laipsnį. Studijuodamas A. Navalnas įsitraukė į politiką ir 1999 m. įstojo į liberalią opozicinę asociaciją "Jabloko".
"Jabloko" (rusų kalba tai reiškia "obuolys") savo veiklą pradėjo 1993 m. kaip Rusijos Dūmos balsavimo blokas, kuris save laikė politine opozicija Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui. 1995 m. "Jabloko" tapo politinių partijų asociacija, kuri ir toliau priešinosi B. Jelcino prezidentavimui - 1999 m. gegužę (tais pačiais metais, kai į ją įstojo A. Navalnas) asociacija "Jabloko" balsavo už B. Jelcino apkaltą (ironiška, kad, atsižvelgiant į būsimą politinę orientaciją, 1999 m. rugpjūtį blokas taip pat balsavo už Vladimiro Putino paskyrimą ministru pirmininku). A. Navalnas pradėjo dirbti politinį darbą kaip vietinės reikšmės organizatorius tuo metu, kai gyvenimas Rusijoje buvo pasiekęs beveik dugną - dešimtajame dešimtmetyje smarkiai pablogėjo gyvenimo sąlygos Rusijoje, o korupcija paženklino beveik visus Rusijos politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektus. 2001 m. gruodį "Jabloko" pateikė prašymą ir gavo leidimą registruotis kaip politinė partija.
A. Navalno politinė branda prasidėjo tuo metu, kai Rusijos demokratinės institucijos buvo beveik išimtinai organizuojamos ir finansuojamos Vakarų institucijų. Pavyzdžiui, JAV valstybės departamentas vykdė vadinamąją "paramos demokratijai programą", kurios misija buvo "pasinaudoti istorine galimybe vietoj centralizuotos komunistinės sistemos sukurti demokratiją", kuriant ir puoselėjant "visą spektrą demokratinių institucijų, procesų ir vertybių", kad būtų padidintas Rusijos valdžios "reagavimo ir efektyvumo lygis". Programa teikė finansinę ir vadybinę paramą "demokratiją remiantiems politiniams aktyvistams ir politinėms partijoms, profsąjungoms, teismų sistemoms, teisės akademijoms, vyriausybės pareigūnams ir žiniasklaidos atstovams". JAV finansuojamos politinių partijų plėtros programos Rusijoje buvo įgyvendinamos per Nacionalinį demokratijos fondą (National Endowment for Democracy,NED) ir Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūros ( United States Agency for International Development,USAID) dotacijas Nacionaliniam demokratijos institutui (National Democratic Institute,NDI) ir Tarptautiniam respublikonų institutui (International Republican Institute,IRI).
2005 m. A. Navalnas kartu su kita politine aktyviste Marija Gaidar (buvusio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro dukra ir Dešiniųjų jėgų sąjungos politinės partijos nare) įkūrė koaliciją, vadinamą Demokratine alternatyva (DA). 2005 m. pareiškime JAV vyriausybės pareigūnams Marija Gaidar prisipažino, kad didžiąją dalį jos finansavimo sudaro NED lėšos, nors šio fakto ji neskelbė, bijodama politinių ir teisinių pasekmių, kurias gali sukelti atviri ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis. Kitas NED finansavimo gavėjas buvo Garis Kasparovas, buvęs šachmatų čempionas, tapęs politiniu aktyvistu, kuris 2005 m. įkūrė Jungtinį pilietinį frontą - organizaciją, siekiančią sugriauti dabartinę Rusijos rinkimų sistemą, kad 2007-2008 m. rinkimų cikle į Dūmą ir prezidentūrą būtų išrinkta nauja vadovybė.
2007-2008 m. laikotarpis buvo labai svarbus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kurį 1999 m. Naujųjų metų išvakarėse Borisas Jelcinas paskyrė prezidentu, o 2000 m. kovo mėn. išrinko prezidentu, artėjo prie antrosios prezidento kadencijos pabaigos. Rusijos konstitucija leidžia tik dvi kadencijas iš eilės eiti prezidento pareigas, todėl V. Putinas negalėjo būti perrinktas. Tačiau V. Putinas ir jo partija "Vieningoji Rusija" pasiūlė išeitį - jei partija "Vieningoji Rusija" išlaikytų daugumą Rusijos Dūmoje, V. Putinas būtų paskirtas ministru pirmininku. Tuomet dabartinis Ministras Pirmininkas Dmitrijus Medvedevas dalyvautų prezidento rinkimuose.
Tačiau ši schema atvėrė Rusijos politinei opozicijai (ir jos šeimininkams iš Vakarų) duris esminiams politiniams pokyčiams. Jei "Vieningajai Rusijai" pavyktų atimti daugumą Dūmoje, V. Putinas negalėtų eiti ministro pirmininko pareigų. O "Vieningosios Rusijos" pralaimėjimas Dūmos rinkimuose 2007 m. gruodį galėtų atverti kelią panašiam pralaimėjimui prezidento rinkimuose 2008 m. kovą. Kasparovui, Gaidarui, Navalnui ir kitiems opozicijos lyderiams tai buvo galimybė nutraukti, jų nuomone, autokratinį Vladimiro Putino valdymą.
Garis Kasparovas ir Aleksejus Navalnas "Nesutinkančiųjų eisenoje" 2006 m. kovo mėn.
"Demokratinių reformų" (t. y. režimo pakeitimo) propaguotojai Valstybės departamente taip pat tikėjo, kad tai yra unikali galimybė pokyčiams. JAV finansuotos "spalvotosios revoliucijos" jau nuvertė autokratines vyriausybes Serbijoje, Ukrainoje ir Gruzijoje. Tikėtasi, kad panašią "revoliuciją" pavyks surengti ir Rusijoje. Vienas iš svarbiausių elementų, kad tai įvyktų, buvo užtikrinti, kad opozicijos grupės gautų finansavimą, reikalingą jų mokymui ir organizavimui. Be NED ir dviejų jos filialų - NDI ir IRI - pinigai įvairioms NVO ir Rusijos asmenims buvo siunčiami slaptai, pasitelkiant CŽV ir Didžiosios Britanijos slaptąją žvalgybos tarnybą (British Secret Intelligence Service,SIS).
CŽV taip pat dalyvavo nustatant, rengiant, verbuojant ir valdant Rusijos politinius disidentus, kurie galėtų padėti įgyvendinti Amerikos režimo pakeitimo strategiją, nukreiptą prieš V. Putiną ir jo partiją "Vieningoji Rusija" 2007-2008 m. rinkimų cikle. Vienas iš tokių disidentų buvo Rusijos žurnalistė Jevgenija Albats.
Albats 1980 m. baigė žurnalistikos studijas Maskvos valstybiniame universitete. Ji buvo Alfredo Friendly stipendininkė. 1990 m. ji buvo paskirta į "Chicago Tribune" kaip kviestinė žurnalistė. Laimėjusi prestižinę Niemano stipendiją, Albats 1993 m. studijavo Harvardo universitete, kur du semestrus praleido "klausydama paskaitų pas didžiausius universiteto mąstytojus, dalyvaudama Niemano renginiuose ir bendradarbiaudama su kolegomis".
Jevgenija Albats, Maskva, 2006 m.
CŽV Operacijų direktoratas, atsakingas už slaptos žvalgybos informacijos rinkimą, valdo vadinamąjį Nacionalinių išteklių skyrių (National Resources Division,NRD). NRD yra atsakingas už CŽV žmonių žvalgybinės informacijos rinkimo veiklą Jungtinėse Valstijose. NRD vykdo dvi pagrindines programas. Pirmoji apima savanorišką JAV piliečių, daugiausia verslininkų, kurie keliauja į dominančias vietas, į kurias CŽV kitu atveju būtų sunku patekti, informavimą.
Antroji programa apima JAV teritorijoje esančių užsieniečių - studentų, vizituojančių profesorių, verslininkų ir t. t. - vertinimą ir rengimą galimam CŽV verbavimui. NRD palaiko ryšius su pagrindiniais universitetais, tokiais kaip Harvardo, kuriuose rengiamos prestižinės stipendijos ir konferencijos, galinčios pritraukti kylančių ir augančių užsienio talentų. Albats buvo patekusi į CŽV akiratį dėl Alfredo Friendly stipendijos. Neabejotina, kad studijuodama Harvarde ji buvo toliau ruošiama - galbūt pati to nežinodama.
2000 m. Albats turėjo grįžti į Kembridžą, kur studijavo doktorantūroje. Viena iš jos specializacijos sričių buvo tai, ką ji vadino "paprastų žmonių organizacijomis". 2003-2004 mokslo metus Albats praleido dėstydama Jeilio universitete, kur susipažino su Maurice'o R. Greenbergo pasauline stipendininkų programa - keturių mėnesių trukmės nuolatine gyvenamąja programa, vykdoma Jeilio Tarptautinio lyderystės centro ir Džeksono pasaulinių reikalų mokyklos rėmuose. Programa vyksta kasmet nuo rugpjūčio vidurio iki gruodžio vidurio ir joje dalyvauja kylantys ir augantys lyderiai iš viso pasaulio - trumpai tariant, puikūs taikiniai, kuriuos NRD pareigūnai gali įvertinti ir parengti.
Jos disertacijos konsultantas Harvarde buvo Timothy Coltonas, vyriausybės ir rusų studijų profesorius. T. Coltonas specializavosi Rusijos rinkimų subtilybėse. Tais metais, kai Albats atvyko į Harvardą, Coltonas išleido knygą "Pereinamojo laikotarpio piliečiai: Kol Albats rengė disertaciją, Koltonas kartu su Stenfordo profesoriumi Maiklu Makfolu (Michael McFaul), kuris padėjo atvesti Borisą Jelciną į valdžią dešimtajame dešimtmetyje (ir kuris vėliau dirbo pagrindiniu prezidento Barako Obamos Rusijos ekspertu, iš pradžių Nacionalinėje saugumo taryboje, o vėliau - JAV ambasadoriumi Rusijoje), bendradarbiavo rengiant antrą knygą "Liaudies pasirinkimas ir valdoma demokratija" (Popular Choice and Managed Democracy): 1999 ir 2000 m. Rusijos rinkimai.
Bendradarbiaudamas su Coltonu, kurio tyrimus gausiai subsidijavo Valstybės departamentas per Nacionalinę Eurazijos ir Rytų Europos tyrimų tarybą, Albats daugiausia dėmesio skyrė būdams, kaip išnaudoti nacionalizmą Rusijoje rinkimų požiūriu. Ji skyrė vadinamąjį imperinį nacionalizmą ir etninį nacionalizmą, nes imperinis nacionalizmas yra valstybės kompetencija, todėl jam reikia priešintis. Kita vertus, etninio nacionalizmo Albats nelaikė pavojingu, ypač tokioje politiškai nestruktūrizuotoje visuomenėje kaip Rusija, kurioje natūraliai egzistavo tendencija vienytis etniniu pagrindu.
Į Rusiją Albats grįžo 2004 m., sėkmingai apgynęs politikos mokslų daktaro disertaciją. Vienas pirmųjų Albats darbų buvo paversti savo butą Maskvoje politikos mokslų salonu, kuriame ji telkė jaunus aktyvistus, siekdama suburti juos į politiškai gyvybingus subjektus, galinčius daryti įtaką artėjantiems 2007-2008 m. Rusijos rinkimams.
Vienas iš jos suburtų jaunų aktyvistų buvo Aleksejus Navalnas.
2004 m. prasidėję Albats rengiami politiniai susitikimai padėjo A. Navalnui susiburti su Marija Gaidar, paskatino sukurti organizaciją "Demokratinė alternatyva", taip pat Garį Kasparovą (dar vieną Albats salono narį) ir jo judėjimą "Jungtinis pilietinis frontas". Vienas iš salono tikslų buvo pabandyti rasti būdą, kaip Rusijoje atkurti tokį jaunimo judėjimą, koks 2004 m. buvo sukurtas Ukrainoje ir padėjo sukelti vadinamąją Oranžinę revoliuciją, neleidusią Viktorui Janukovyčiui tapti prezidentu. Šis judėjimas, Pora, atliko svarbų vaidmenį telkiant opoziciją Janukovičiui. Albats ir jos pradedančiųjų politologų komanda sumanė rusišką atitikmenį, kuris buvo pavadintas Oborona, arba "gynyba". Albats, Gaidaras, Kasparovas ir Navalnas tikėjosi, kad "Oborona" gali tapti postūmiu mobilizuoti Rusijos jaunimą ir išstumti Vladimirą Putiną iš valdžios.
Albats organizuojant politinę opoziciją Rusijoje, paaiškėjo, kad Vakarų paramos, kuria buvo grindžiama Rusijos politinė opozicija, pagrindas, t. y. nevyriausybinių organizacijų (NVO), tokių kaip NED, teikiamas finansavimas, yra tik priemonė neteisėtoms užsienio žvalgybos tarnyboms nukreipti. 2005-2006 m. žiemą Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) išardė iš Didžiosios Britanijos ambasados veikusią sudėtingą grupuotę, kuri naudojo vadinamąjį "šnipų uolą" - sudėtingą skaitmeninę ryšių platformą, užmaskuotą uolos pavidalu, kuri leido britų šnipams bendrauti su Rusijos agentais, su jais nesusitinkant.
Rusijos agentas praeidavo šalia uolos ir, naudodamasis rankiniu ryšio įrenginiu, pavyzdžiui, "Blackberry", parsisiųsdavo elektroninį pranešimą į uoloje esantį serverį. Tada britų šnipai prieidavo prie uolos ir, naudodamiesi tuo pačiu įrenginiu, įkeldavo pranešimą į savo įrenginį. Schema buvo atskleista, kai britų šnipas, negalėdamas atsisiųsti pranešimo, priėjo prie uolos ir kelis kartus ją pabaksnojo, norėdamas įsitikinti, ar sistema veikia. Tai atkreipė jį sekusių FSB pareigūnų dėmesį, todėl uola buvo konfiskuota ir įvertinta. Buvo suimtas vienas Rusijos pilietis, kuris, kaip teigiama, dirbo slaptame karinės pramonės objekte.
"Šnipų uola", kurią britų žvalgybos pareigūnai naudojo slaptam bendravimui su Rusijos agentais.
Tačiau labiausiai nustebino iš "šnipų uolos" gautų duomenų aspektas, kad bent vienas iš britų šnipų naudojo šį įrenginį informacijai apie tai, kaip įvairios nevyriausybinės organizacijos gali gauti slaptas Didžiosios Britanijos vyriausybės teikiamas lėšas, perduoti. Asmenys iš minėtų NVO, kuriems buvo išduoti panašūs įrenginiai, kokius naudojo jų britų šeimininkai, parsisiųsdavo šias instrukcijas iš "uolos". Remdamasi iš užfiksuoto serverio surinkta žvalgybine informacija, FSB galėjo informuoti Rusijos vadovybę apie konkrečias nevyriausybines organizacijas, dalyvaujančias šiuose neteisėtuose sandoriuose. Iš viso buvo nustatyta, kad neteisėtas lėšas, kurios buvo administruojamos kaip Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Pasaulinio galimybių fondo dalis, gavo 12 Rusijos nevyriausybinių organizacijų, įskaitant Komitetą prieš kankinimą, Demokratijos plėtros centrą, Eurazijos fondą ir Maskvos Helsinkio grupę.
Po "šnipų uolos" skandalo Rusijos vyriausybė ėmėsi kurti naują NVO įstatymą, kuriame nustatytos griežtos NVO registravimo ir veiklos sąlygos, iš esmės uždraudžiant bet kokiai su politika susijusiai NVO gauti finansavimą iš užsienio. Nors NVO, kurioms šis naujas įstatymas, įsigaliojęs 2006 m. balandžio mėn., turėjo įtakos, neigė bet kokius nusižengimus, jos pripažino, kad įstatymo poveikis bus slopinti disidentus prieš 2007 m. Dūmos rinkimus ir 2008 m. prezidento rinkimus.
Nepaisant to, kad su Didžiąja Britanija susijusios nevyriausybinės organizacijos buvo sutriuškintos, Albats vadovaujamas "politinis salonas" ir toliau agresyviai bandė suburti Rusijoje gyvybingą opoziciją. A. Albats ir jos teorijų apie etninio nacionalizmo politinį potencialą skatinamas A. Navalnas 2007 m. tapo vienu iš demokratinio nacionalistinio Nacionalinio Rusijos išlaisvinimo judėjimo, skėtinės organizacijos, kuri pritraukė kraštutinių dešiniųjų, ultranacionalistinių judėjimų atstovus, įkūrėjų. Šių grupių ideologiją bene geriausiai paaiškina A. Navalno pastangos pritraukti jas į savo pusę. Per tą laiką A. Navalnas sukūrė du vaizdo įrašus, kuriais siekė pristatyti naująją partiją platesnei Rusijos visuomenei. Pirmajame vaizdo įraše A. Navalnas musulmonus Rusijoje palygino su kenkėjais, o pabaigoje nušovė musulmoną iš pistoleto ir pareiškė, kad pistoletai musulmonams yra kaip musėms ir tarakonams musės ir šlepetės. Antrajame vaizdo įraše A. Navalnas tarpetninį konfliktą palygino su dantų ėduonimi, leisdamas suprasti, kad vienintelė išeitis - šalinimas.
Aleksejus Navalnas 2007 m. vaizdo įraše musulmonus prilygina tarakonams, kuriuos reikėtų šaudyti.
2007 m. vasarą A. Navalnas buvo išmestas iš "Jabloko", nes jo priklausymas kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Rusijos nacionalistams neoliberaliai politinei partijai buvo per toli. Tačiau prieš iškritimą Navalnas sugebėjo padaryti įspūdį savo rėmėjams. 2007 m. kovo mėn. Navalnas dalyvavo vadinamajame "Nepritariančiųjų marše" ir ėjo greta vieno pagrindinių protesto organizatorių Gario Kasparovo.
Rusijai apribojus NVO finansavimą iš užsienio, G. Kasparovas kreipėsi į Londone veikiantį Rusijos oligarchų tinklą, kuris bendradarbiavo su Didžiosios Britanijos slaptąja žvalgybos tarnyba, kad finansuotų politinę opoziciją Rusijoje. Šių pastangų lyderis buvo Rusijos oligarchas Borisas Berezovskis, įkūręs pelno nesiekiančią organizaciją - Tarptautinį pilietinių laisvių fondą, kuris buvo priedanga Berezovskio viešai paskelbtai misijai - nuversti Putiną "jėga" arba per bekrauję revoliuciją - įgyvendinti. Berezovskiui šioje veikloje padėjo keli Rusijos oligarchai, įskaitant Michailą Chodorkovskį, naftos magnatą, kuris 2005 m. buvo įkalintas dėl kaltinimų korupcija, bet kurio fondas "Atvira Rusija" toliau finansavo Rusijos politinės opozicijos grupes, pavyzdžiui, Kasparovo Vieningąjį pilietinį frontą; tuometinė Sankt Peterburgo gubernatorė Valentina Matvijenko nurodė Berezovskį ir Chodorkovskį kaip pinigų, panaudotų "Nepritariančiųjų maršui" surengti, šaltinius.
Garis Kasparovas taip pat pažymėjo, kad didžiąją dalį žiniasklaidos paramos eitynėms suteikė Jevgenija Albac per savo laidas "Sankt Peterburgo aidas".
Albats įtaka Navalnui buvo akivaizdi. Vėliau, aiškindamas, kodėl įsitraukė į dešinįjį nacionalizmą, Navalno atsakymas skambėjo taip, tarsi būtų buvęs paimtas iš Albats daktaro disertacijos Harvarde. "Mano idėja yra ta, kad reikia bendrauti su nacionalistais ir juos šviesti", - sakė A. Navalnas. "Daugelis Rusijos nacionalistų neturi aiškios ideologijos. Tai, ką jie turi, yra bendro neteisingumo jausmas, į kurį jie reaguoja agresija prieš žmones, turinčius kitokią odos spalvą ar kitokios formos akis. Manau, labai svarbu jiems paaiškinti, kad migrantų mušimas nėra nelegalios imigracijos problemos sprendimas; sprendimas yra grįžimas prie konkurencingų rinkimų, kurie leistų mums atsikratyti vagių ir sukčių, praturtėjusių iš nelegalios imigracijos."
Nepaisant Valstybės departamento ir CŽV nurodymų, duotų per tokius įgaliotinius (sąmoningus ar nesąmoningus), kaip Albats, ir slapto finansavimo, suteikto per Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybas, tikslas sukelti Rusijos "spalvotąją revoliuciją", kuri galėtų nušalinti Vladimirą Putiną ir jo partiją "Vieningoji Rusija" nuo valdžios, nepavyko. 2007 m. Dūmos rinkimuose dominavo "Vieningoji Rusija", surinkusi 65 % balsų ir gavusi 315 iš 450 vietų; 2008 m. kovo mėn. prezidento rinkimus laimėjo Dmitrijus Medvedevas, surinkęs 71,25 % balsų. D. Medvedevas įvykdė savo pažadą paskirti Vladimirą Putiną ministru pirmininku.
2007-2008 m. rinkimų ciklas buvo skaudus pralaimėjimas Vladimiro Putino politiniams oponentams ir jų rėmėjams iš Vakarų. Tačiau A. Navalnui tai buvo išsilaisvinimas - jis buvo pavargęs nuo nuolatinių kovų ir kovos dėl valdžios Rusijos politinės opozicijos gretose. Vietoj to A. Navalnas ėmė atsiduoti savo naujai aistrai - "akcininkų veiklai". 2008 m. A. Navalnas nusipirko 300 000 rublių vertės penkių Rusijos naftos ir dujų bendrovių akcijų, siekdamas tapti aktyviu akcininku. Jis įkūrė Mažumos akcininkų asociaciją, per kurią, naudodamasis savo kaip akcininko statusu, siekė, kad šių bendrovių finansinis turtas būtų skaidrus, kaip to reikalauja įstatymai.
A. Navalnas pradėjo lankytis kai kurių turtingiausių bendrovių akcininkų susirinkimuose, reikalaudamas atsakyti į nepatogius klausimus, kuriuos jis galėjo suformuluoti peržiūrėjęs akcininkams teisėtai prieinamus bendrovių dokumentus. Vienas pirmųjų jo taikinių buvo "SurgutNeftGas", arba Surguto naftos ir dujų bendrovė. A. Navalnas įsigijo 2 000 JAV dolerių vertės akcijų ir pasinaudojo savo, kaip smulkiojo akcininko, statusu, kad įsiveržtų į akcininkų susirinkimą Sibiro mieste Surgute. Kai akcininkų buvo paklausta, ar yra klausimų, A. Navalnas paėmė mikrofoną ir ėmė klausinėti bendrovės vyresniosios vadovybės apie mažus dividendus ir neskaidrų bendrovės nuosavybės pobūdį. Jo klausimai privertė vadovybę pasijusti nepatogiai ir sulaukė daugelio iš 300 susirinkusių akcininkų plojimų.
A. Navalnas važiavo naujai išrinkto prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir jo deklaruojamo tikslo kovoti su korupcija pavyzdžiu. Be "SurgutNeftGas", Navalnas nusitaikė ne tik į tokias milžines kaip "Gazprom" ir "Rosneft", bet ir į Medvedevą, buvusį "Gazprom" pirmininką, ir Vladmirą Putiną, kurio artimas bendražygis Igoris Sečinas buvo ir "Rosneft" pirmininkas, ir ministro pirmininko pavaduotojas.
Apie įvairias savo kampanijas A. Navalnas rašė internete, LiveJournal tinklaraštyje. Šimtai tūkstančių rusų sekė jo darbus, o komentarai dažniausiai buvo palankūs (nors keli prenumeratoriai suabejojo A. Navalno motyvais, kaltindami jį, kad jis vadovauja šantažo reketui, kurio tikslas - pasipelnyti; A. Navalnas šį kaltinimą atmetė, bet nepaneigė).
Susiedamas savo antikorupcinę kampaniją su D. Medvedevo antikorupcine platforma, A. Navalnas ne tik apsisaugojo nuo tiesioginių atsakomųjų veiksmų, bet ir sugebėjo pritraukti Rusijos visuomenės dėmesį ir palaikymą. Maskvos Naujosios ekonomikos mokyklos dekanas Sergejus Gurijevas ir jo pavaduotojas Aleksejus Sitnikovas pradėjo remti A. Navalno veiklą.
Tačiau pagrindinė A. Navalno problema buvo pajamos. Jam dar reikėjo įvaldyti lėšų rinkimo internetu meną, be to, jis dar nebuvo įsitvirtinęs kaip vienas iš paskirtų politinės opozicijos atstovų, kuriam būtų galima gauti finansavimą iš Vakarų. 2008 m. gruodį iš Kirovo gubernatoriaus Nikitos Belycho atėjo pasiūlymas, kurio, atsižvelgdamas į savo sunkią finansinę padėtį, jis negalėjo atsisakyti.
Nikita Belychas, kilęs iš Permės krašto, iki 2005 m. gegužės mėn., kai buvo išrinktas pagrindinės opozicinės partijos "Dešiniųjų jėgų sąjunga" lyderiu ir pakeitė Borisą Nemcovą, žinomą prezidento Vladimiro Putino kritiką, ėjo įvairias pareigas vietos valdžioje, įskaitant gubernatoriaus pavaduotojo. Belychas ėmėsi opozicijos lyderio vaidmens ir 2005 m. spalio mėn. padėjo sudaryti koaliciją su partija "Jabloko", žinomą kaip "Jabloko - Vieningieji demokratai", kuri dalyvavo 2005 m. gruodžio 4 d. vykusiuose Maskvos miesto Dūmos rinkimuose. Nors ši koalicija surinko 11 % balsų ir pateko į Maskvos miesto Dūmą bei tapo viena iš trijų partijų (kartu su "Vieningąja Rusija" ir Komunistų partija), patekusių į naująją Maskvos įstatymų leidžiamąją valdžią, ji nebuvo ilgalaikė; 2006 m. pabaigoje planai susijungti su "Jabloko" buvo atidėti.
Dešiniųjų jėgų sąjungą, kaip ir visas opozicines partijas, demoralizavo 2007-2008 m. rinkimų rezultatai. Po prezidento rinkimų 2008 m. kovo mėn. išrinktasis prezidentas Dmitrijus Medvedevas kreipėsi į Belychą ir pasiūlė jam Kirovo srities gubernatoriaus postą. Belychas, beveik visų nuostabai, sutiko eiti šias pareigas. Buvę jo politiniai sąjungininkai, tokie kaip Marija Gaidar ir Aleksejus Navalnas, pasmerkė Belychą už tai, ką jie laikė išdavyste - kol jie toliau kovojo su giliai įsišaknijusiais Rusiją valdžiusiais proputiniškais aparatčikais, Belychas peršoko į kitą laivą ir dabar tapo jų taip niekinamo establišmento dalimi.
Kirovo srities gubernatorius Nikita Belychas (dešinėje) susitinka su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, 2009 m. gegužė.
Maskvoje Aleksejus Navalnas ir Marija Gaidar atsidūrė politiniame postapokaliptiniame košmare. Pinigai išseko kartu su jų politiniais turtais, o niekas nebuvo nusiteikęs naujiems politiniams kivirčams. Nors Belychas pasitraukė iš Maskvos politinės scenos, jis vis dar buvo draugas. 2008 m. lapkričio 18 d. Belychas susisiekė su Navalnu, norėdamas sužinoti, ar jis norėtų dirbti savanoriu konsultantu ir patarti naujajam gubernatoriui, kaip padidinti Kirovo srities turto valdymo skaidrumą.
Navalnas sutiko.
(Marija Gaidar taip pat sekė paskui Navalną į Kirovo sritį ir 2009 m. vasario mėn. sutiko būti paskirta gubernatoriaus pavaduotoja).
Vienas pirmųjų Navalno projektų buvo susitikimas su "Kirovles" direktoriumi. Per šį susitikimą A. Navalnas pasiūlė, kad geriausias būdas sustabdyti neteisėtą tiesioginį medienos pardavimą, kurį vykdo medienos gamyklų vadovai, būtų tai, kad "Kirovles" dirbtų su tarpine medienos prekybos įmone, kuri būtų atsakinga už klientų paiešką "Kirovles" gaminamai medienai. Taip jau sutapo, kad Navalnas suderino savo veiksmus su draugu Petru Oficerovu, kuris šiam tikslui buvo įsteigęs medienos prekybos bendrovę "Viatskaja miškų kompanija" (VLK). 2009 m. balandžio 15 d. "Kirovles" pasirašė pirmąją iš kelių sutarčių, pagal kurias VLK iš "Kirovles" pirko medienos, kurios bendra vertė siekė apie 330 000 eurų. VLK buvo atsakinga už šios medienos pardavimą klientams ir už šį pardavimą turėjo gauti 7 % komisinį mokestį.
KirovLes medienos išparduotuvė.
Liepos mėnesį A. Navalnas atliko "Kirovles" auditą. Atlikdamas auditą, A. Belychas sudarė darbo grupę, kurios tikslas - restruktūrizuoti "Kirovles". Navalnas buvo paskirtas šios darbo grupės vadovu. Remiantis audito išvadomis, rugpjūčio 17 d. "Kirovles" direktorius buvo nušalintas nuo pareigų dėl netinkamo valdymo.
Rugsėjo 1 d. "Kirovles" nutraukė sutartis su VLK.
2009 m. rugsėjo 11 d. A. Navalnas baigė darbą Kirove ir grįžo į Maskvą.
Didžiąją kitų metų dalį Aleksejus Navalnas daugiausia dėmesio skyrė darbui su Mažumos akcininkų asociacija, apie kurį viešai rašė savo "LiveJournal" tinklaraštyje. Rusijoje A. Navalnas tebebuvo palyginti nežinomas asmuo, tačiau jo Dovydo ir Galijoto požiūris į korupcijos atskleidimą ėmė traukti valdžios pareigūnų ir politikos mėgėjų dėmesį. Kai kurie žmonės kaltino A. Navalną, kad jis, vykdydamas akcininkų aktyvumą, paprasčiausiai vykdo milžinišką sukčiavimą, atskleisdamas korupciją, kad išsireikalautų išmokų iš subjektų, į kuriuos buvo nusitaikyta. Kiti abejojo, kaip jam pavyko sumokėti už visą savo darbą, ir teigė, kad jį rėmė subjektai, kurie nesirūpino svarbiausiais Rusijos vyriausybės interesais.
Kiti nerimavo dėl jo saugumo. 2009 m. žiemą A. Navalnas kalbėjosi apie šį savo gyvenimo aspektą su žurnalistu, pažymėdamas, kad jo baimės susijusios su tuo, kad jį suims "arba blogiausiu atveju kas nors tyliai mane nužudys".
Prieš išvykdamas iš Kirovo, Aleksejus Navalnas susitiko su Marija Gaidar aptarti savo ateities. M. Gaidar lankė Jevgenijos Albats vadovaujamą politikos mokslų būrelį ir pritarė J. Albats ir Gario Kasparovo išsakytai nuomonei, kad A. Navalnas turi aktyvisto potencialą, tačiau jam trūksta politinio rafinuotumo, kurio reikia, kad prasiveržtų į nacionalinę areną. Gaidaras žinojo apie Jeilio pasaulinę stipendijų programą ir primygtinai ragino Navalną pateikti paraišką.
Grįžęs į Maskvą A. Navalnas įsidėmėjo V. Gaidaro pasiūlymą. Navalnas pasitarė su Naujosios ekonomikos mokyklos dekanu Sergejumi Gurijevu, kuris sutiko skirti Navalnui stipendiją. Gurjevas parašė rekomendaciją ir kreipėsi į Jevgeniją Albats ir Garį Kasparovą, kurie taip pat sutiko parašyti rekomendacijas Navalnui. Albats kreipėsi į savo ryšius Jeilio universitete ir susisiekė su Jeilio ekonomikos profesoriumi Olegu Cyvinskiu, kuris padėjo Navalnui įveikti paraiškos teikimo procesą. A. Navalnas susisiekė su Maksimu Trudoliubovu, gerai vertinamo verslo dienraščio "Vedomosti" redaktoriumi ir 2009 m. Jeilio programos "World Fellow" absolventu. Trudoliubovas pasinaudojo savo ryšiais, kad "Vedomosti" paskelbtų A. Navalną "Metų privačiu asmeniu" 2009 m., ir taip padėjo sustiprinti jo gyvenimo aprašymą.
Naujosios ekonomikos mokyklos dekanas Sergejus Gurijevas.
Pagal Jeilio pasaulio stipendininkų programą reikalaujama, kad kandidatai būtų "penkerių ir dvidešimt penkerių metų profesinės karjeros stažo, įrodę savo reikšmingus pasiekimus regioniniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygmeniu". Aleksejaus Navalno "pareigos" Jeilio universitete buvo "Mažumos akcininkų asociacijos įkūrėjas" - šias pareigas jis ėjo mažiau nei metus, kai teikė paraišką. A. Navalnas taip pat buvo įvardytas kaip "Demokratinės alternatyvos judėjimo įkūrėjas". Nepaminėta, kad nors jis iš tikrųjų buvo vienas iš šio judėjimo įkūrėjų 2005 m., tačiau tai darė kaip partijos "Jabloko", kuri 2007 m. išstūmė Navalną dėl jo ryšių su dešiniaisiais nacionalistais, narys.
Jeilio pasaulio stipendininkų programa, 2010 m. klasė. A. Navalnas stovi ketvirtas iš dešinės.
2010 m. balandžio 28 d. Aleksejus Navalnas savo "LiveJournal" tinklaraštyje paskelbė tokį pranešimą:
"Mergaitės ir berniukai, man pasisekė patekti į Jeilio universiteto Pasaulio stipendininkų programą. Nebuvo lengva, konkursas buvo maždaug 1000 žmonių į 15 vietų. Todėl 2010 m. antrąjį pusmetį praleisiu Niu Heiveno mieste, Konektikuto valstijoje".
Navalnas išdėstė savo lūkesčius iš šios patirties. "Noriu rimtai praplėsti mūsų darbo įrankius ir išmokti / suprasti, kaip prieš efektyvius valdytojus [EM] panaudoti įvairiausius užsienio korupcijos įstatymus, JAV ir ES kovos su pinigų plovimu teisės aktus, valiutų keitimo taisykles ir kt. Turime sugebėti sunaikinti EM ten, kur jų neapsaugos godūs aferistai iš Generalinės prokuratūros ir Rusijos teismų. Todėl, - užbaigė A. Navalnas, - mūsų veikla tik plėsis... netrukus smogsime EM visose laiko zonose ir jurisdikcijose."
Rugpjūčio pradžioje A. Navalnas, jo žmona Julija ir du vaikai išvyko iš Maskvos į Niu Heiveną. Ten prasidėjo nauja pasaulio tvarka, kuri visiems laikams pakeis ir galiausiai kainuos Navalno gyvenimą.
Bus tęsinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą