Birželio 13 dieną buvęs Seimo narys
prof. Arimantas Dumčius Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido
dienoms atminti skirtame minėjime pasakė kalbą „Bus laikas, kai baltas Vytis pakils.“
Savo kalboje
Dumčius nurodė, kad 1939 metais įvykusi „...valstybės sąrangos
pertvarka pagal tarybinį modelį vyko grubiausiu būdu –
grasinimų, masinių suėmimų, žudymų, atleidinėjimų iš darbo,
visų Lietuvos partijų, tautinių, religinių organizacijų,
išskyrus komunistines, uždraudimo, pasų antspaudavimo (mama sakė)
rinkimų metu bei totalinės baimės, kad būsi nubaustas, įrašytas
į sąrašus ir ištremtas, ir panašiai atmosferoje. O tikslas buvo
vienas – pasiremiant vietiniais kolaborantais (žinoma, karine savo
jėga) ir parsidavėliais iš kūrybinės inteligentijos tarpo (visi
juos žinome) sugriauti nepriklausomą valstybę.
Sekantis
etapas, kuriame nebevaidino „sovietų demokratijos“ pagal savo
mastą ir žiaurumą buvo išskirtinis reiškinys – planingas,
sąmoningas brandžiausios intelektualinės, dvasinės, kūrybinės
bei fizinės lietuvių tautos dalies naikinimas. Viskam vadovavo LKP
CK sovietų padaliniai – pagrindiniai atsakingi už visa tai ir
vykdytojai. Iš karto A. Sniečkaus įsakymu 1940 metų liepos mėnesį
buvo suimta 512 politinių, visuomenės, inteligentijos ir
valdininkijos atstovų. Buvo sušaudyti ar vėliau mirė įkalinimo
vietose 29 Lietuvos Vyriausybės nariai, kuriuos mes neseniai
įamžinome paminklais. 1940 metų rugsėjo mėnesį suimta dar apie
2000 politinių veikėjų. Iki 1940 m. liepos 30 d. buvo paleista
aukštoji karinė vadovybė, dalis įkalinta. Pasitraukė ir
prievartiniu, galbūt ir savo noriu, sunku pasakyti, apie 3 tūkst.
lietuvių karių, o mobilizacija neseniai buvo, net 70 tūkst. mūsų
kariuomenės, tarnavo tik 22 tūkst. 3 tūkst. pasitraukė. Kiti buvo
suimti, sušaudyti arba dingo iš sovietų kontrolės.
Rainiuose,
Pravieniškėse, visi žinote, Červenėje buvo nužudyta daugiau nei
350 kalinių, kituose kalėjimuose 27 mirties nuosprendžiai, o 21
mirė kalėjime. Žinote, raudonarmiečiai (aš kaip medikas irgi
dalyvavau paminklo atidengime), nužudyti du Panevėžio chirurgai ir
operacinės medicinos sesuo, tiesiog atliekantys operacinėje
profesinę pareigą. Atsisakė tarnauti ir išvykti iš Lietuvos.
Sovietai naikino bažnyčią, traukdamiesi nužudė 21 kunigą, 39
buvo įkalinti, 63 dingo be žinios.
Ir štai atėjo antras
etapas, kur vaidybų jau nebebuvo – „juodasis birželis“. (…)
1939–1941 metais deportuota iš viso 30 tūkst. 845 asmenys. Dingo
5 tūkst. 303. Išvežtųjų tremtinių 13 tūkst. 218 žmonių ir
suimtųjų buvo virš 10 tūkst. Tai dažniausiai tėvai atskirti,
kuruos tiesiai į konclagerį...“
Kokios tautybės buvo sovietiniai lietuvių tautos skriaudikai?
1936 metų rugsėjo mėnesį
demokratiškai 1933 metais išrinktas Vokietijos kancleris Adolfas Hitleris Niurnberge
pasakė (1, 2):
„Komunizmas negali neigti, kad
šiuolaikinėje Rusijoje 98% visų oficialių pareigų užima žydai,
kurie ne tiktai niekada negali būti priskirti proletariatui, bet ir
išvis niekada neuždirbdavo sąžiningos kapeikos savo gyvenime.
Mes kovojome su bolševizmu, nes jo lyderiai suplanavo mums skerdynes
Rusijos ir Ispanijos frontais. Skirtumas tarp bolševikinės ir
nacional-socialistinės revoliucijų yra tame, kad viena paverčia
žydinčias ir taikias šalis į griuvėsių ir žudymo dykumas, o
kita paverčia sugriautą ir nuskurdusį Reichą į ekonomiškai
galingą ir klestinčią valstybę. Vokiečių tauta žino apie tikrą
bolševizmo esmę, tuo metu kai Britanijos ir Jungtinių valstijų
tautos yra neapsisprendusios. Cenzūra gina korporatyvinius interesus
žydams priklausančių finansinių įstaigų, kurios investavo į
bolševikinę TSRS.“
Manau, kad nėra pagrindo abejoti
tuometinio Vokietijos kanclerio cituojamais skaičiais dėl sovietų
valdžios tautinės sudėties, nes jo dispozicijoje buvo galingos
žvalgybos duomenys.
Signatarė dr. Rūta Gajauskaitė parašė: „Nei vieno lietuvio neišgelbėjo nei vienas žydas!“
„Tokia juk tiesa, kad „viso
Lietuvoje nuo Holokausto išgelbėta 70 000 žydų ir išgelbėta
būtent tų – tyliųjų didvyrių, kuriems reikėtų nors padėkoti,
o ne juodinti ir žalą iš jų reikalauti atlyginti. Taigi, Lietuva
ne žydšaudžių kraštas, o gelbėtojų. Karo metu nacisto A.
Eichmano sąrašuose nurodytas 134 000 žydų Lietuvoje skaičius,
todėl Lietuviai išgelbėjo daugiau nei pusę pasmerktųjų,“ -
rašė signatarė Rūta Gajauskaitė.
Ar ne laikas paprašyti žydų, kad jie
atlygintų Lietuvai ir lietuvių tautai padarytus nuostolius? Ar ne
laikas išvesti balansą, kas kam daugiau skolingi: ar lietuviai
žydams, ar žydai lietuviams?
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą